Prisimenu…
tekstas: Dijana Apalianskienė
Prisimenu tėčio liūdnas akis ir šiurkščią, retai gramdomą barzdą, kai, išleisdamas mane į mokyklą, jis rūpestingai pabučiuodavo į kaktą.
Ir taip kiekvieną rytą, iki tos lemtingos dienos… Kai jau daugiau jo nebuvo mūsų namuose.
Ne, mes jo neišlydėjome į kapus, neverkėme prie duobės – ne. Tik Mama pasakė, kad kieme nebedainuotumėm liūdnų dainų, nes nedraugiškai nusiteikę kaimynai pamanys: esame bėdoje. Mama labai saugojo savo garbę, orumą, privatumą.
Taip ir likome trise – Mama, sesuo ir aš.
Pamenu tą dieną, kai Mama, aprengusi mane ir mano sesę baltomis (geriausios miesto siuvėjos pasiūtomis) suknelėmis, nusivedė mus į teismą. Kad jau tėtis pamatytų, ko netrukus neteks. Neteks savo dukrų, kurios „stiebiasi į viršų ne dienom, bet valandom“.
Sėdėjome sunkiame mediniame suole, kuris žvilgėjo nuo kitų žmonių „nusėdėjimų“, tyliai laukdamos lemtingos valandos, kai tėvas visam pasauliui paskelbs: jis nenori gyventi su savo šeima… Pamenu, su nerimu žvelgiau į Mamą, vaikiškai bijodama, kad ir ji nepaliktų mūsų.
Bet ne, Mama sėdėjo šalia, tokia pasitempusi, aukštai iškelta galva – jos geltoni, rugių stiebus primenantys plaukai buvo susukti į tvirtą kuodą. Vasaros karščio, o gal tik ašarų išblukintos jos akys žvelgė kažkur į tolį. Bet „tolių“ ten nebuvo – tvyrojo tik pilka liūdno kambario siena. Mama spoksojo į ją.
Ai, dar tos Mamos lūpos: jos buvo paryškintos itin raudonu lūpdažiu. Tokios „kraujuojančios lūpos“, pamaniau.
Tas jos lūpų raudonumas lyg šiol prieš mano akis. Tiesa, Mama turėjo tik vieną vienintelį lūpdažį – tą raudoną, atsiduodantį nepažįstamų miestų kvapais. Jis visada buvo saugomas miegamojo spintos apatiniame stalčiuje. Kartais slapta jį atidarydavau ir ilgai vėpsodavau į to lūpdažio raudonumą. Neliesdavau jo, netepliodavau juo savo lūpų, gerai žinojau – jis tik ypatingoms progoms. Ta diena ir buvo ypatinga – teismo salėje sėdėjo Mama ir tas jos „kraujuojantis“ lūpdažis.
Tiesa, kaip per miglą pamenu tėvo kalbą – jo vieną po kitos vardinamas priežastis, kodėl jis nenori pasilikti su savo šeima. Kalbėjo jis tyliai, vos ne pašnabždomis – teisėjui dažnai teko raginti jį garsiau kalbėti.
Tėvas kalbėjo nusisukęs nuo salės, nuo mūsų – nuo savo buvusios šeimos. Per visą dieną jis net nepažvelgė į mūsų pusę.
Vėliau atėjo Mamos eilė. Mačiau, kaip ryžtingai ji žingsniavo prie teismo „tribūnos“. Stipriai įsitempęs jos kūnas rodė – Mama pasiruošusi kovoti už savo šeimą. Girdėjau, kaip ji sakė, kad nenori ardyti šeimos, jog norėtų dar kartelį pabandyti pradėti viską iš naujo.
Deja, mano tėvas turėjo kitokių planų.
Tik vėlyvą pavakarę išėjome į gatvę, jau po teismo nuosprendžio. Tėvas pasiekė, ko norėjo: mes jau nebebuvome šeima.
Gatvė tą vakarą man atrodė visai kitaip: tiesūs šaligatviai svirduliavo, suposi prieš mano akis – vos laikiausi ant kojų, nors ir buvau tvirtai įsikibusi į Mamos suknelę. Tėvas neatėjo atsisveikinti su mumis.
Jau tą dieną supratau, kad mano vaikystė baigėsi. Baigėsi kažkas gražaus, ko daugiau jau nebebus. Man buvo tik šešeri metukai.
Sugrįžome į namus – nei Mama, nei aš nepratarėme nė žodžio. Paslapčia stebėjau Mamą, mačiau, kaip ji kruopščiai servetėle nusivalė raudonas lūpas, paleido ant pečių savo ilgus „rugių“ plaukus.
Arūno Griciaus nuotr. www.arunasgricius.com
Tą vakarą nevalgėme vakarienės.
Ilgai neužmigau, girdėjau, kad ir sesuo vartėsi savo lovytėje. Dviem metais už mane vyresnė, ji veikiausiai daug geriau suprato tos dienos tragediją.
Deja, skausmas su ta diena nesibaigė. Jis tęsėsi daugelį metų…
Nežinau, kur palaidotas mano tėtis, žinau tik, kad jis mirė per anksti, vos pasiekęs šeštąjį dešimtmetį… Dažnai svarstau: ką pasakyčiau savo nepažįstamam tėvui, jei jį kada sutikčiau gatvėje (jau nesutiksiu!) ar išvysčiau savo sapnuose. Keista, niekada nesu jo susapnavusi.
Mano neišsakyti jam priekaištai išėjo į amžinybę kartu su juo.
