Puodelių šalyje

 Sako – tu visai nebalta ir šalta.

Nesiginčiju. Niekas nežiūri į vidų.

Kas gi liktų iš jo, jeigu išversčiau

viską į lauko pusę –

saulė išdegintų, dulkės nupilkintų,

vėjas nugairintų, lietūs ištekintų.

Taip ir būnu tarpe visų,

krislas aky, akmenukas bate,

tyli pelytė slenksčio plyšy…

Vir vir vir ir atvirto pelytė į baltą paukštytę… O čia jau ir sapno pabaiga. Vėl varnelė grįžo į realybę. Ne visada ji gyvena baltoje erdvėje, nes baltumui suprasti reikalingas įvairių spalvų atspindys. Kai siurrealistinėje minčių raizgalynėje pameta siūlo galą, ji išskrenda užu baltų sienų pasidairyti, tarsi ieškodama savo ypatingos egzistencijos reikalingumą patvirtinančių faktų. Šįkart varnelė nuskrido iki namų su daugybe spalvų žaižaruojančių langų. Vienas langas buvo pravertas.

Lidija Dailidėnienė. RYTAS KALNUOSE. 2025. 70×50. Aliejus, drobė.

Atrodė lyg praverta burna, laukianti kąsnio. Šiek tiek baugu. Paukštužę stipriai stumtelėjo vėjas ir vieno mirksnio greičiu ši atsidūrė prabanga spindinčiame kambaryje. Iliuzijų pasaulis arba Alisa stebuklų šalyje, staiga šmėstelėjo varnelės galvoje. Dar nespėjusią net plunksnų apšilti, ją apspito čiabuviai: įvairių formų, spalvoti, įvairios kilmės ir paskirties puodeliai, gyvenantys ant prabangaus balto marmuro stalo. Baltoji ir anksčiau buvo aplankiusi daugybę šio pasaulio namų bei jų kambarių, tačiau dar niekada nebuvo mačiusi vienoje vietoje tiek daug puodelių. Kas keisčiausia, jie būriavosi grupelėmis, kurių priešakyje stovėjo tos pačios spalvos, bet didėlesnis už visus kitus, puodelis. Atrodė lyg kokios kultinės terapinės grupės, su lyderiu priešakyje. Hmmm, visai kaip dabartiniame žmonių pasaulyje.

– Ei, kas tu? – sududeno tarsi iš po žemių balsas, sklindantis iš puodelio, panašaus į žilagalvį, sukumpusį senį.

– Aš esu paukštė, tiksliau sakant, varnelė.

– Oje, kaip įdomu! – suspigo aukštu falcetu balta porcelianinė figūra. Varnelė nesuprato, kam ji skirta, nes buvo labiau panaši į vazą nei į gėrimui tinkamą daiktą.

– Tu matai, kokia egzotika… – pasigirdo dar vienas komentaras, kuris ataidėjo nuo juoda oda aptraukto indo.

Nuobodoka, pagalvojo sau varnelė, mat ant odinio puodelio dangalo auksiniais siūlais buvo išsiuvinėta taip dažnai (per dažnai) naudojama frazė „Carpe diem“.

– Kokiu tikslu atskridai pas mus? – vėl sududeno žilagalvis. Nežinia dėl ko – ar dėl amžiaus, ar dėl virtuvėje įgyto arba sau priskirto statuso, šis puodelis leido sau toliau tardyti atskridusią paukštę.

– Neturiu jokio tikslo. Atskridau tiesiog pasidairyti, pasižiūrėti, koks yra gyvenimas už mano kambario sienų.

– Negali taip būti. Visi privalo turėti tikslą, niekas nieko šiaip sau nedaro, – sausai nukirto senis, mesdamas nepasitikėjimo šešėlį. – Jeigu neturi tikslo, vadinasi, tu nesi balta, tu esi apsimetėlė, nes tas, kas neturi tikslų, planų ir siekų, priklauso pilkai masei.

Baltoji nieko neatsakė. Ji tiesiog turėjo savo gyvenimą ir savas tiesas, kurių net nesiruošė niekam įrodinėti. Teiginį, kad ji atrodo kaip visi, kad nėra jokia balta varna, buvo girdėjusi ne kartą. Pradžioje savo gyvenimo ji jautėsi nejaukiai, manė esanti neįdomi, nepatraukli, nepritampanti, niekam nereikalinga, netgi dažė plunksnas, norėdama prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau ilgainiui suprato, kad visas baltumas slypi jos viduje ir kad jis yra matomas tik tiems penkiems procentams, kurie neplaukia pasroviui. Tai Dievo duotybė, tai nėra bausmė.

– Ar tu turtinga? –  staiga paklausė grakštus puodelis laiba ausele ir paauksuotais krašteliais.

– Taip, aš esu turtinga.

Grakščiojo gražuolio akys sužibo iš susidomėjimo.

– Namai, automobiliai, brangenybės, sodai, žemės?..

– Oi ne, nieko panašaus. Turiu savo baltą, švarų namelį, kuris man mielas, jaukus ir į kurį visada norisi sugrįžti. Turiu mylimą šeimą, tuos, kuriuos myliu ir kurie myli mane. Tai ir yra mano didžiausias turtas.

Vitalio Grigo autorinis darbas.

Prezidentienės Almos Adamkienės protokolinė dovana Japonijos imperatoriaus žmonai Michiko.

2000 m. Kaulinis porcelianas, 24 ct auksas.

Paauksuotas puodelis akivaizdžiai parodė nusivylimą. Ačiū jam už atvirumą, pagarba vien dėl to, nes dauguma geba slėpti savo naudos siekimą. Baltoji paukštė ne kartą buvo susidūrusi su tais, kurie bandydavo užmegzti santykius dėl išsikeltų lūkesčių. Kapitalizmo ir materializmo konceptas jai buvo aiškus. Būtent dėl aiškaus suvokimo varniukė stengėsi kiek įmanydama nepasiduoti jų  traukai.

– Ar turi kokių laipsnių, apdovanojimų arba šiaip kokių viešai erdvei žinomų pripažinimų? Ar apie tave pasakoja žiniasklaida, rodo per televiziją, rašo knygas?

– Ne, – ramiai, mintyse šypsodamasi, atsakė varnelė.

Virtuvėje nuvilnijo lengvas šaltukas.

– Fe, iš jos jokios naudos… – išgirdo šnabždantis.

Susidomėjimas egzotiška atskridėle greitai nuslūgo. Už keleto minučių vėl visi ėmėsi įprastinių darbų: kas šildėsi vienas į  kitą šonus suglaudę, kas dėliojosi  į grupeles po keturis arba šešis auselėmis į vidų (visiems žinomas triukas, kai nori mažiau vietos užimti), kas prašėsi baltų, prabangiais skalbikliais kvepiančių šluosčių iššluostomi, kas šaukėsi pagalbos pasiekti indaujas, aukštai sukabintas, mat turėjo troškimą tiesiog kurį laiką būti užmiršti. Kiti kūrė verslo planus ir tikslus, kad galėtų įtikti Didžiajam šeimininkui, kai šis grįš iš tolimosios kelionės. Stebėtinas tas grupinis bendruomeniškumas, kai pamirštama, kad esi tik daiktas, įrankis, nors ir naudojamas geriems tikslams.

Varnelė kraipė galvą, klausėsi, stebėjo. Tai buvo jos pats mėgstamiausias laikas, laikas, kai tapdavo nematoma ir galėdavo tyliai, nuošalyje tyrinėti ją supančią aplinką. Dažniausiai paukštei pavykdavo pasišalinti nepastebėtai, bet kartais net ir pilkoje masėje išnirdavo vienas kitas panašus į ją, išdrįsęs tyliai ausin pašnibždėti: suprantu tave.

Taip buvo ir šįkart, virtuvėje, į kurią atpūtė vėjas. Atsargiai prie paukštės prislinko mažutis, regis, gerokai panaudotas gėlėtas puodelis. Toks mielas, šiltas, su lengvai išpūstu pilveliu. Prislinkęs pakankamai arti, sušnabždėjo:

– Varnele, labai džiaugiuosi, kad mus aplankei. Esu apie tave girdėjusi. Istorijos sklando iš lūpų į lūpas, kad ir tyliai, bet kam reikia, kas domisi, tas žino. Tu man esi pavyzdys tikro, nesuvaidinto gyvenimo. Kai turėsiu savo nuosavą erdvę, būtinai pasikviesiu į svečius. Būk tokia, kokia esi, išlik visada tokia. Žinai, tarp mūsų kalbant, daug kas tau pavydi, nes neišsilaisvina ir nemoka skristi. Tu turi sparnus ir turi šviesą. Tu esi pati balčiausia ir šviesiausia būtybė, kurią man teko regėti.

Tos mažos, trumpos, bet galingos prisipažinimo akimirkos. Pradžioje, kai taip nutikdavo, varnelė prašydavo Dievo neleisti pulti puikybėn ir niekam, net savo artimiesiems apie tai nepasakodavo, bijodama pasirodyti arogantiška pasipūtelė. Tačiau vėliau, supratusi ir pripažinusi savo baltumą kaip duotybę, nuoširdžiai džiaugdavosi ir priimdavo visus gražius jai skirtus žodžius kaip dovanas.

Baltoji paukštė su meile padėkojo gėlėtam puodeliui ir atsisveikindama šiltai apgaubė savo sparnais. Niekas net ir nepastebėjo, kaip ji išskrido pro atvirą langą į brėkštantį rytojų.

Skrisdama namo galvojo apie puodelius. Visgi liūdna, kai pagalvoji, kad jie nemoka skraidyti. Indai, naudojami Didžiojo šeimininko, priklausantys nuo jo nuotaikos ir poreikio.

Šie puodeliai neturi savo varnelės, kuri bent kartais paskraidintų ant savo sparnų po platųjį pasaulį. Kaip pasisekė jos mylimam puodeliui!

DIALOGAS NIDOJE. Vitalio Grigo autorinis darbas. Kaulinis porcelianas, 24 ct auksas.