Raudonas namas, kuriame gyvena menas
tekstas: Tomas Petkevičius
Kartais pasitaiko progų, kurių metu apima keistas jausmas, ir pasijunti tarsi… tarsi mintimis persikėlęs laiku ir vėl pasineri į pažįstamas būsenas, garsai bei vaizdai sukelia įspūdį, lyg visa tai vyko vakar ir nėra jokios laiko distancijos.
Viena tokių progų pasitaikė 2025 m. rugsėjo 25 d., kai nenuilstančio Kauno avangardinio meno kūrėjo Raimundo Eimonto iniciatyva įvyko koncertas – meninis vyksmas, skirtas paminėti „Raudono namo“ įkūrimo dešimtmetį. Paskelbtu laiku į sutartą vietą pradėjo rinktis pogrindinio meno išsiilgusi publika, tarp dalyvių buvo galima išgirsti ir žymų Kauno architektą – garso eksperimentų kūrėją Darių Čiutą, perspektyvų elektroninės muzikos kūrėją bei aplinkos garsų „kolekcininką“ Marių Pauliką, iš gitaros įvairius garsus krapštė ir šių eilučių autorius…
2025 m. rugsėjo 25 d. Luanos Mas nuotr.
Ne vienas tą vakarą kalbintas dalyvis ar klausytojas minėjo tą patį – pajuto bendruomenės dvasią, tam tikrą kūrybinę vienybę per muziką. Bet kas gi tas „Raudonas namas“, kadaise iki raudonumo kaitindavęs Kauno laisvos, avangardinės kūrybos sluoksnius?
Sugrįžkime į 2015-uosius metus… Tuo metu tradicinėse meno erdvėse – muziejuose, galerijose – gyvenimas tekėjo įprasta vaga, vyko parodos, koncertai. Tačiau kalbant apie underground‘inės kultūros situaciją buvo tam tikras vakuumas – metų pradžioje užsidarius visiems neformalams puikiai žinomam „Underground pub“, mieste nebeliko nuolatinės erdvės kitokiai muzikai (neskaitant tuo metu dar veikusios menų svetainės „Largo“, kuri verta atskiro paminėjimo). Ir čia jau minėtas avangardinės muzikos kūrėjas, Kauno kariljonininkas Raimundas Eimontas kartu su idėjos bendraautore vokaliste Egle Gerasimovaite paskelbia apie kuriamą naują kultūros erdvę – arba kaip jie patys skelbė: „NE!- institucinio, NE!-trafaretinio, NE!- oficialaus, NE!- komercinio NE!- … MENO gimdykla, žiūrykla, klausykla, uostykla, valgykla“.
Pati vieta buvo tikrai ypatinga – nedidelis raudonų plytų namas Aleksoto šlaite. Norint patekti ten, dažnam Kauno kultūrinio gyvenimo stebėtojui ar dalyviui tekdavo šiek tiek toliau nukeliauti iš sau įprastos Laisvės alėjos – senamiesčio galerijų trasos. Tačiau peržengus Nemuną, tarsi kokį Rubikoną, dažnas apsilankęs „Raudoname name“ dar ne kartą sugrįždavo patirti ypatingų muzikinių – garsinių patirčių.
Legendinis „Raudonas namas“. Durys rakinamos paskutinį kartą…
Verta paminėti, jog tai nebuvo kavinės ar galerijos tipo įstaiga, kur viskas daugiau ar mažiau sukasi aplink apyvartą ir jos diktuojamas repertuaro kryptis. Priešingai – čia patekus, tikrai buvo galima pasijusti tarsi namie – muzikantai grodavo ne dėl atlygio, kai kurie specialiai rinkosi pastarąją vietą dėl šiuose dviejuose kambariuose tvyrojusios atvirumo atmosferos, galimybės atlikti savo kūrybą visiškai laisvai, paliekant laisvę improvizacijai.
Namų dvasią dar labiau sustiprindavo viduryje patalpos degdavęs židinys, kuris žiemos metu atliko ne tik estetinę, bet pirmiausia savo tiesioginę – šilumos skleidėjo – funkciją. Čia nebuvo scenos – žiūrovų skirties, tad kiekvienas, norėjęs pabendrauti su kūrėjais, čia pat galėdavo prieš ar po koncerto užmegzti pokalbį, leistis į begalines kultūrines diskusijas, kurios kartais užsitęsdavo iki vėlyvos nakties…
Dirty mountain koncertas „Raudoname name“ / Larsas Andreasas Haugas (Norvegija)
Taip pat verta pastebėti, kad šioje vietoje veiksmas vyko gana intensyviai, kartais net po du tris renginius per savaitę, tačiau kokybė nuo to nė kiek nesuprastėdavo. Čia buvo galima išgirsti gana platų muzikos spektrą – tiek džiazo, tiek noise – roko ar laisvų improvizacijų. Pasitaikydavo ir poezijos skaitymų ar netgi filosofijos paskaitų. Tad šiek tiek apžvelgsiu keletą man pačiam labiausiai įsiminusių renginių.
Liudo Mockūno, Larso Andreaso Haugo ir Peterio Bruuno trio „Dirty mountain“. Šių atlikėjų individuali kūryba verta dėmesio, kiekvienas jų yra tikri savo instrumento virtuozai, tad šio trio muzika, kaip pavadinimas sufleruoja, tarsi kelionė į purviną kalną. Bosinis saksofonas, tūba ir būgnai susilieja į šniokščiantį, burzgiantį, tačiau krypties nepametantį pasivažinėjimą minėto kalno šlaitais. Teko matyti šiuos atlikėjus per TV, tad džiaugiausi sužinojęs, jog jie koncertuos „Raudoname name“, ir iš tikro koncertas pranoko visus lūkesčius.
Dar vienas, ganėtinai unikalaus formato pasirodymas – „Raudono namo“ įkūrėjo Raimundo Eimonto ir dar vieno ilgalaikio kūrybinio bendrakeleivio Mariaus Pauliko vokalinis performansas „Pornošnabždesiai“, kaip jį apibūdino patys autoriai: „AURALINIAI DeSadistai: Raimundas Eimontas ir Marius Paulikas atliko niekur pasaulyje negirdėtą ir niekados ateityje nebepasikartosiantį balso evoliucijos AKTĄ.“ Visas improvizuotas pasirodymas buvo atliktas be jokių papildomų instrumentų, tik balsais. Jo pagrindinė ašis – balso evoliucija, pradedant nuo pelkių vabzdžių, vėliau sekant gyvūnų balsams ir taip atkeliaujant iki žmogiškų vokalinių skambesių. Per mažiau nei pusvalandį buvo pasiektas tikrai intensyvus garsinis ir emocinis lygis, tad, nors pasirodymo pradžioje klausytojų veiduose buvo matyti sumišimas, nuostaba, pasirodymui pasibaigus, buvo galima suprasti, jog ši negirdėta garsinė patirtis tikrai nepaliko abejingų; o juk vienas avangardinės kūrybos tikslų – eiti dar neišmėgintais keliais, kartu skatinant ir žiūrovo / klausytojo smalsumą, kad jis atrastų visiškai kitokius nei įprasti kūrybinius žanrus, peržengti jų ribas ir keliauti neatrastų improvizacinių dimensijų link.
Garso ir žodžio teatras „Poetos“
Išskirtinio paminėjimo vertas ir šviesaus atminimo architekto (tiek įprasta šio žodžio prasme, tiek ir kalbant apie garsą) Orlando Narušio elektroninės muzikos vakaras „Nostalgija“. Pavadintas pagal vieną vėlyvųjų jo įrašytų albumų, šis koncertas buvo reta proga pamatyti Orlandą, atliekantį savo kūrybą viešai. Būdamas intravertiško būdo autorius savo kūrybą dažniausiai įrašydavo, o gyvus pasirodymus rengė gana retai. Jo muzikai kaip ir architektūrai būdinga estetika, minimalistinė garsinė konstrukcija, dinamiškai kintanti nuo subtilių tylos sąskambių iki elektroninės triukšmo estetikos. Tai muzika, kurios reikia klausytis ne kaip foninės ką nors veikiant, bet visu dėmesiu ir mintimis susikoncentravus į šias subtiliai kintančias garso kaskadas. Pastarąjį muzikos klausymosi aspektą noriu pabrėžti, nes Orlandas buvo prisiekęs melomanas, rinko mėgstamus įrašus tiek CD, tiek plokštelėse, o kasetės buvo ypač jo mėgtas formatas. Menininko kambario lentynoje stovėjo nemažas audiotechnikos „altorius“, kur muzikos būdavo klausomasi, kaip ir pridera. Antroje vakaro dalyje prie Orlando prisijungė Raimundas Eimontas – taip suskambo grupė „Du nemokšos“. Elektroninės muzikos ir būgnų duetas atvėrė dar vieną galimybę pažvelgti į šių kūrėjų sinergiją.
Ypatingai nuskambėjo Eglės Gerasimovaitės vokalu praturtintos „Raga-Lita. Lietuviškos ragos“. Šiame koncerte susiliejo archajiškos indiškos muzikos formos – ragos ir senovinės lietuviškos adventinės giesmės. Atskiro paminėjimo vertas ypač jautrus šių muzikinių tradicijų interpretavimas, atsiskleidžiantis ypatingame Eglės vokalo skambesyje (ji yra baigusi Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijos džiazo vokalo studijas).
Eglė Gerasimovaitė
„Raudono namo“ epopėja truko mažiau nei metus, tačiau susiklosčius aplinkybėms turėjo dar beveik trejų metų pratesimą Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus rūsyje gyvavusioje savo reinkarnacijoje – „Raudonoje ZOOnoje“. Ši vieta, nors ir formaliai veikė institucinio muziejaus patalpose, taipogi buvo išlaikiusi kūrybinę autonomiją. Pradžioje ji veikė bendradarbiaudama su muziejuje įsikūrusiu knygynu „Knygų alėja“, vėliau, knygynui išsikrausčius, tapo beveik autonomišku reiškiniu, buvusiose knygyno patalpose netgi atidarė laikinąją „ZOOM“ galeriją, kurioje eksponuotos parodos, vyko poezijos skaitymai.
Charlesą Bukowskį interpretuoja Raimundas Eimontas
Grupė „S.S.S.Z.“ (Olegas Moisejenko ir Tomas Petkevičius)
Raimundo Eimonto ir kolegų koncertais buvo paminimos ir įvairios progos – vargonų muzikos koncertas „Vėlių organumai“, skirtas vėlinėms, „Joms“ – poezijos ir muzikos koncertas tarptautinei moters dienai, Naujųjų metų sutikimui atliktas kūrinys pagal Salio Šemerio eiles, o kur dar įvairių menininkų sukaktims bei prisiminimui – Juozo Miltinio, Jono Meko, Aleno Ginsbergo, Aurio Radzevičiaus, Alfonso Paurazo ir kitų – skirti renginiai, išsivystę į savitą garso ir žodžio teatro „Poetos“ formatą. Galiausiai greta kitų iniciatyvų atsirado ir „Knygių urvas“ – susitikimai, skirti pristatyti, aptarti knygas, taip pat ir skatinti diskusijas apie skaitytus kūrinius, žodžiu, tikra atgaiva visiems knygų graužikams (taip, šių eilučių autorius tikrai vienas iš jų). Taip pat nuo pat „Raudono namo“ pradžios tęsėsi dar du ilgalaikiai reiškiniai – tai grupė „Ana-logika“ – Mariaus Pauliko ir Raimundo Eimonto kūrybinis tandemas, išmėginęs daugelį įmanomų ir sunkiai įmanomų įsivaizduoti muzikos ir nemuzikos instrumentų, bei „Sunkieji pirmadieniai“, kuriuose buvo galima išgirsti labiau noise roko krypties skambesius, o vienas jų netgi tapo „tarptautiniu“ – jau minėta „Ana-logika“ akompanavo dideliame ekrane rodomam japonų noise roko korifėjui Keiji Haino.
Galiausiai 2019 metų rudenį baigiamas ir šis puslapis, tačiau „Raudono namo“ ir „Raudonos ZOOnos“ dvasia vis kartkartėmis prisimenama Raimundo Eimonto organizuojamuose koncertuose, kuriuose dar galima pamatyti bei išgirsti kai kuriuos minėtų kultūrinių erdvių lankytojus. Beje, 2025 m. „Scanoramos“ festivalyje rodytas Andriaus Žemaičio, Augustino Buizinos bei jau minėto Mariaus Pauliko filmas „Tabasco“ buvo apdovanotas atskiru žiuri apdovanojimu už ambicingą ir intensyvią estetinę viziją, pagerbiančią ir praturtinančią kino istoriją*. Belieka pasidžiaugti, jog „Raudono namo / ZOOnos“ alumnai ir toliau sėkmingai tęsia kūrybinę veiklą.
„Raudono namo“ alumnų (Raimundas Eimontas, Tomas Petkevičius, Marius Paulikas) susitikimas 2025 m.
Tomo Petkevičiaus ir „RZoonos“ archyvo nuotraukos
P.S. Dar nemaža dalis renginių liko nepaminėta, bet internetinėje erdvėje jie yra gana išsamiai dokumentuoti video įrašais:
Raimundo Eimonto archyvai: @onemanrock
Raudono namo / Raudonos ZOOnos: @r.e.vizija1667
Orlando Narušio kūryba: onarusis.bandcamp.com
Ana-Logika: ana-logika.bandcamp.com