Sapnuose jau parkeliavusi namo
tekstas: Dijana Apalianskienė
Tamsiame kambaryje visiška tyla, tik šnabždesiai alijošiaus, vis atkakliau besiveržiantys iš nakties šydo – šnekasi jis, matyt, pats su savimi, bet gal ir su šaltuoju lango stiklu. Vis šakelėmis baksnodamas į stiklo šonus, taip kviesdamas aną pokalbiui. Tačiau pastarasis nepasiduoda, matyt, nenori įsivelti į jau pasenusius, kasdien vis pasikartojančius pokalbius. Langas tik dar energingiau atsuka alijošiui savąją apledėjusią nugarą – lauke jau plikšalos.
Alijošiui nieko nebelieka tik šnabždėtis pačiam su savimi. Ir tas šnabždasi, pirmiausia pasipiktindamas savo vienatve, vėliau jau savuoju nejudrumu, mat jau kelinti metai iš šios vietos niekur nepajudėta, nuo šios palangės niekur neiškrutėta, kai jau šiame vazone buvo įsodintas.
Slinko metų metai, o jis kaip koks vaiduoklis vis dar čia, vis toje pačioje vietoje. Jis norėtų išjudėti, jis norėtų nuplasnoti bent jau kiton lango pusėn – ten, kur „šaltis išrašys languos tulpes, ramunes“. Mat alijošius kartais įsivaizduoja esantis paukščiu.
Stiklas ir jis – du nelaimės draugai, du nelaimėliai – vienas įstrigęs namo rėmuose, o kitas jau šaltųjų stiklų blizgesy.
Alijošius vis tik nesiliauja bandyti kalbinti savo draugą. Žaliomis, sultingomis šakelėmis, matau, dabar jau švelniai anam nugarą glosto. Deja!
Mieguista prieinu prie alijošiaus puodo, prie savojo senojo naminuko, atkeliavusio lėktuvo bagažinėje iš mano Tėvynės. Tuomet jis buvo tik maža, miniatiūrinė šakelė, atskirta nuo motininio krūmo. Atskirtas nuo savo žemės jis tapo tik eiliniu imigrantu, nutūpusių ant plačios pušų palangės svečioje šalyje.
Vis savyje stebiuosi – kodėl jis nekalbina tos palangės, bet tik tą stiklą? Bet gal palangė ir nekalbėtų – apvangusi nuo kasmet vis labiau sunkėjančių alijošiaus šakų, ji tapo tik nebyliąja šio keisto proceso dalimi. Seniai jau ir nutilusi, mat išplėšk medį iš miško – jis praras ne tik save, jis praras ir savo dvasią.
Nurimsta alijošius išvydęs jam taip pažįstamą veidą – mano veidą.
Mes abu čia ilgam užstrigę – du jautrumai svetimos žemės platybėse – jis, vis dar bespurdantis, bandantis kovoti su savuoju likimu ir aš – sapnuose jau parkeliavusi namo.
