Savęs patenkinimas muzika

tekstas: Mindaugas Peleckis

/AUTARKEIA: atgimsta geriausia ekstremalios muzikos leidykla Lietuvoje/

 

Po trejų metų pertraukos atgimstanti neabejotinai geriausia Lietuvoje ir viena geriausių pasaulyje (mano ir ne tik mano subjektyviai objektyvia nuomone) ekstremalios muzikos (death industrial, post mortem, noise, experimental, dark ambient, power electronics ir pan. stilistikos) leidykla AUTARKEIA iš Vilniaus netrukus smogs ypatingais leidiniais. Pirmasis – DONIS plokštelė „БЕЗ ГРАЖДАНСТВА“, antrasis – bendras TREPANERINGSRITUALEN ir BODY CARGO split LP. Naujienos apie kitus leidinius (DEUTSCH NEPAL ir kt.) – netrukus. Tuo tarpu savo archyve radau lygiai dešimties metų senumo, bet, manau, morališkai nepasenusį interviu su AUTARKEIA vadovu, kurį siūlau paskaityti.

Interviu (2006 m. birželis):  

Vietoje įvado. Noise fenomenas: kultūrinis terorizmas ar dvasios laisvė?

Su žmogumi, draugų ir pažįstamų grupei bei žymiems užsienio muzikantams geriausiai žinomam slapyvardžiu Lashisha (Lash), interviu daryti norėjo daug kas. Tačiau šis vilnietis vis nesutikdavo. Tai, ką jis propaguoja, nėra draudžiama įstatymų, nėra morališkai smerktina, tai – tiesiog muzika. Tačiau esmė ta, KOKIA tai muzika. Stereotipiškai mąstanti visuomenės dauguma šią muziką dažnai sieja su smurto, nacizmo propagavimu, apie ją sukurta daug mitų, lygiai taip pat yra daug mokslininkų, tą muziką vadinančių tiesiog dar vienu eksperimentu. Kai kas joje įžvelgia ypatingą esmę – vadinamąją žinią (message).

Lashisha yra Vilniuje įkurtos organizacijos “Autarkeia”, vienintelės Lietuvoje propaguojančios TOKIĄ muziką (prisiminkite kad ir 2004-2006 metais vykusius festivalius “Nordic Audio Modern”, “ICETODIRON”), įkūrėjas, vadovas, siela ir t.t. Tiesa, iki šiol apie noise (iš tiesų muzikologai turėtų mane prikalti prie kryžiaus, nes po šiuo terminu nuo 1913 metų slypi tiek daug visko, kad sunku aprėpti tai vienoje publikacijoje; štai todėl renkuosi paprasčiausią – noise – terminą), arba industrial fenomeną buvo kalbama tik aukštomis frazėmis, jis buvo prilyginamas vos ne haute couture, šios netradicinės muzikos globėjais buvo Šiuolaikinio meno centras (visgi pripažinkime – jame vyko legendinio japono “Merzbow” koncertas). Dabar – metas atsakymams iš pirmų lūpų.

Daugeliui mūsų, nežinantiems, kas yra noise’as, ir ar tai apskritai muzika, ar jo kūrėjai – tiesiog bepročiai, siekiantys tik triukšmauti (kaip anksčiau močiutės sakydavo apie pankus ir metalistus), pasakoja pats Lashisha.

Suprantu, kad klausimas paprastas ir nuobodus, bet kadangi aš nežinau atsakymo, tad klausiu – kas yra “Autarkeia”? Ką tau reiškia šis pavadinimas, kokią idėją jis slepia? Ką simbolizuoja “Autarkeia” simbolis – kentauras su automatu ir kardu?

 

Tikrai nėra nuobodu papasakoti apie tai, nes interviu duodu pirmą kartą.

“Autarkeia” yra organizacija, ją sukūriau leisti ir propaguoti gerą, stiprią muziką, kuri atspindi įvairiausius tikrovės aspektus giliau nei populiari muzika ar kiti kultūros artefaktai. Kadangi pagrindiniu organizacijos kriterijumi visada laikiau nepriklausomybę, jai sukūriau atitinkamą simboliką. „Autarkeia“ yra graikiškas žodis, pažodžiui verčiamas kaip „savęs patenkinimas“, taip pat tai žymi uždarą, savo poreikius tenkinančią valstybę, išgyvenančią iš savo vidinių išteklių ir nepriklausomą nuo ūkinių santykių su kitomis valstybėmis. Perkeltine prasme žodis vartojamas išreikšti pilnatvę ir nepriklausomybę, tad „Autarkeia“ sąvoka idealiai atspindi nepriklausomos organizacijos idėją. “Autarkeia” simbolis – kentauras, rankose laikantis japonišką kardą ir uzi automatą, simbolizuoja maištingą, agresyvų, ryžtingą ir nepriklausomą gaivalą. Būtent taip aš įsivaizduoju industrial muziką. Beje, organizacijos kentauras yra truputį modifikuotas senovės keltų, o gal germanų simbolis. Tik anas – senasis – rankose laikė žvėries kailį, kuoką ir dagių puokštę, jo galvą dengė ne balaklava, o šalmas. Aš norėjau simbolio, kuris savyje įkūnytų abu pradus: labai archaišką ir labai modernų, todėl kentauras liko koks buvo, o dagius, kuoką ir žvėries kailį pakeitė modernesni ir stilingesni, labiau šiuos laikus atspindintys ginklai. Šalmą pakeitė balaklava, simbolizuojanti anoniminį, netiesioginį kultūrinį smurtą, kuris toks būdingas industrial muzikai ir apskritai šiems informacinio karo ir propagandos laikams.

Autarkeia.jpeg
“Autarkeia” simbolis

Kaip, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis kilo mintis įkurti “Autarkeia”? Ar iš pat pradžių galvojai įkurti įrašų leidybos kompaniją, ar pirmiausia kilo mintis organizuoti tokius festivalius kaip “Nordic Audio Modern”?

Labai seniai pradėjau domėtis muzika ir man tai – viena didžiausių vertybių. Gal prieš 15 metų supratau, jog mano muzikinį skonį patenkina tik industrial subkultūrai priskirtina muzika, t. y. tokie stiliai kaip „dark ambient“, „drone“ „industrial“, „neofolk“, „noise“, „power electronics“. Vėliau jų atsirado dar daugiau. Pradžioje buvau fanatiškas vartotojas, pirkau daug įrašų, žurnalų. Vėliau nusprendžiau, jog neblogai išmanau šią subkultūrą ir galiu prisidėti prie jos vystymosi. Šiems tikslams įgyvendinti ir buvo sukurta “Autarkeia”. Pradžioje didelių ambicijų neturėjau. Tiesiog norėjau išbandyti savo galimybes kuriant įdomesnį dizainą geriems įrašams apipavidalinti, tad „Autarkeia“ startavo kaip mėgėjiška įrašų leidyklėlė. Pavadinti ją toje stadijoje įrašų leidybos kompanija neapsiverčia liežuvis. Vėliau iškilo būtinybė tuos įrašus reklamuoti, nes perpildytoje muzikos rinkoje sunku parduoti nežinomą produktą. Todėl pradėjau organizuoti koncertus ir festivalius, kurie supažindintų klausytoją ne tik su “Autarkeia” leidžiamų projektų įrašais, bet ir su pasauline industrial muzikos subkultūra. Esu įsitikinęs, kad tai davė labai gerų rezultatų, nes vietos melomanai atrado daug naujų projektų iš užsienio, o užsieniečiai atrado vietos kūrėjų, be to, “Autarkeia” kaip organizacija tapo žinoma industrial muzikos pasaulyje.

Ar nebijojai, kad į industrial muzikos koncertus susirinks itin mažai žmonių, o tavo leidžiama muzika nesulauks norimo dėmesio, nors kitose šalyse yra nemažas jos gerbėjų skaičius? Ar “Autarkeia” tau yra pragyvenimo šaltinis, ar hobis?

Bijojau to tik pradžioje. Ir, žinoma, į tuos koncertus niekada nesusirinko tiek žmonių, kad jie atsipirktų. Iš pradžių stipriai nusivyliau. Tačiau vėliau aplankęs industrial koncertus beveik visoje Europoje, supratau, jog Lietuvoje nėra taip blogai. Stereotipiškai mąstanti, konservatyvi, bijanti naujovių visuomenės dauguma nėra tik Lietuvos tikrovė. Vakaruose šios tendencijos dar stipresnės. Pasirodo, industrial koncertai neatsiperka visoje Europoje. O palyginus žmonių skaičių, ateinantį į koncertą Lietuvoje su žmonių skaičiumi, apsilankančiu koncertuose kitose Europos valstybėse, Lietuva yra tikras industrial muzikos Eldoradas. Ir ši žinia apie Lietuvos publiką sklinda iš pačių atlikėjų, todėl dažnai net garsūs industrial muzikos autoritetai patys veržiasi į mūsų šalį groti.

Be abejonės, “Autarkeia” iš hobio pamažu virsta į profesionalų užsiėmimą, o šis nuožmus kentauras reikalauja vis daugiau laiko. Tikiuosi, kada nors bus galima organizacijai skirti visą savo energiją, ir tai taps pragyvenimo šaltiniu.

Papasakok plačiau žmogui, pirmąsyk išgirdusiam, tarkime, Raison d’Être, Deutsch Nepal, Girnų Giesmių ar Institut muziką, ir tuo susidomėjusiam, kur ir kaip ieškoti tokios muzikos? Ar Lietuvoje yra industrial gerbėjų klubas, ar tai – tik pavieniai asmenys?

Na, gauti gerų industrial įrašų už gerą kainą yra didelė problema tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Dažniausiai šie įrašai platinami per interneto parduotuves, o didesni prekybos tinklai dėl mažos paklausos jais nesidomi. Kiekviena didesnė leidykla dažniausiai turi ir savo interneto parduotuvę, kurioje siūlo įsigyti ne tik savo išleistų įrašų. Užsienyje taip pat egzistuoja mažos, siauros specializacijos, privačios muzikos parduotuvės, ir tai yra geriausios parduotuvės kolekcininkams. Tačiau jos turi didelį trūkumą – tai aukštos įrašų kainos. Tokiose parduotuvėse galima atrasti tikrai įdomių įrašų, tačiau jų kainos vos ne dvigubai didesnės nei parduotuvėse internete. Lietuvoje, kiek žinau, tokių parduotuvių kolekcininkams kol kas nėra, tačiau vienas iš pagrindinių organizacijos “Autarkeia” ateities tikslų yra tokią įkurti. Ji būtų pranašesnė už parduotuvę internete tuo, kad žmogus galėtų matyti prekę ir išgirsti muziką. Kol kas vienintelė galimybė įsigyti industrial įrašų Lietuvoje yra “Autarkeia” parduotuvė internete.

Dėl industrial muzikos specifikos ir dėl žmonių, klausančių industrial muziką bruožų, nemanau, kad įmanomas toks dalykas kaip “industrial gerbėjų klubas”. Tai – išskirtiniai individualistai, nekenčiantys bet kokių organizacijų, tad man, net seniai besidominčiam šia subkultūra, yra sunku pasakyti, kiek yra bendraminčių Lietuvoje.

Kiek CD ir LP (juk vinilai grįžta į madą) ir kokius “Autarkeia” yra išleidusi? Kada ir koks buvo pirmasis? Kokie artimiausi leidybiniai planai? (Priminsiu, kad klausimui ir atsakymui – 10 metų, tad situacija gerokai pasikeitė – M. P.)

“Autarkeia” kol kas neišleido nė vieno LP. Leisti vinilą Lietuvos rinkai būtų finansinė katastrofa. Tačiau, be abejonės, kai rinkos Vakaruose bus visiškai atvertos, atsiras leidinių ir šio formato. “Autarkeia” jau išleido 11 kompaktinių plokštelių, netrukus bus išleistas pirmasis DVD ir labai norėčiau išleisti keletą kasečių. Tai užmirštas, bet labai egzotiškas formatas, kurį kai kurios industrial leidyklos pradėjo gaivinti. Ateityje apskritai planuoju daugiau dėmesio skirti leidybai nei koncertų organizavimui, ir šiuo metu rengiami tikrai labai stiprių projektų iš užsienio įrašai. Lietuvių kūrėjai taip pat bus neužmiršti. Juolab kad yra keletas tikrai vertų dėmesio, kurie bus aktualūs ne tik vietiniame, bet ir pasauliniame industrial subkultūros kontekste.

sala
Sala ‎– Shcut EnteRing Worts
Sable Mouvant ‎– Bridge That Leads Nowhere.jpeg
Sable Mouvant ‎– Bridge That Leads Nowhere
Various ‎– Fuck The Modern World
Various ‎– Fuck The Modern World (3A4ИCTКA)

Kurias “Autarkeia” išleistas kompaktines plokšteles labiausiai vertini? Ar su kurių nors leidyba buvo kuriozų, mistikos ir panašių įdomių dalykų?

Kuriozų ar mistikos dėl CD leidybos nebuvo. Įrašų leidyba nėra religinė/ezoterinė veikla, tai tiesiog labai sunkus ir įdomus darbas. Tačiau mistinė išraiška dažnai atsiranda firmų darbuotojų, atliekančių “Autarkeia” leidybinius užsakymus, veiduose, kai jie pridaro broko. Tada jie bando įtikinti, jog dėl to kalta “Autarkeia” ar mistinės jėgos, tačiau ne jie patys. Tai labai įprasta praktika “chalturščikų” šalyje. Šiaip atsimenu vieną kuriozą. Garsi Lietuvoje spaustuvė pamiršo atspausti digipack’o (fotografijų albumą primenančio, itin puošnaus leidimo kompaktinės plokštelės varianto – M.P.) vidinės pusės lenkimą juodai. Jie bandė taisyti padėtį, dažydami tą lenkimą paprastu žymekliu (markeriu). Žodžiu, žmogus turėjo užpaišyti ranka beveik tūkstantį digipack’o lenkimų. Buvo labai juokinga pamatyti rezultatą.

Aš vertinu visus “Autarkeia” išleistus CD. Kiekvienam iš jų reikėjo didelių kūrybinių pastangų, ir man jie visi yra vertingi.

Pakalbėkime apie industrial/noise filosofiją. Ką tau ji reiškia, kokia ji? Ką propaguoja šis platus stilių spektras? Ne žinovams tai dažnai tik “triukšmas”, tačiau kai kam juk Rytis Cicinas yra triukšmas, taigi tai – skonio reikalas.

Esu įsitikinęs, jog nėra industrial/noise filosofijos, nes filosofija – mokslas. Net nežinau, ar yra industrial pasaulėjauta. Industrial subkultūros sąvoka turbūt didesnę prasmę turi šios muzikos leidėjams ir šios muzikos įrašų platintojams. Jie paprasčiausiai klasifikuoja produktą, kad galėtų jį apibūdinti ir parduoti. Šiaip viename interviu švedų industrial kūrėjas Gustafas Hildebrandas pareiškė, jog industrial muzika kaip žanras dar nesusiformavo. Manau, jo žodžiuose yra daug tiesos, nes industrial subkultūra apima daugybę labai prieštaringų tarpusavyje stilių. Pavyzdžiui, “power electronics” – visiškai tiesmuka, brutali, agresyvi, šiuolaikinė muzika, ir “etherial” – labai švelni, romantiška, senovę aukštinanti muzika, – abi priklauso vienai ir tai pačiai industrial subkultūrai. Arba, pavyzdžiui, “dark ambient” ir “harsh noise”. Vienas – labai lėtas ir subtilus stilius, kitas – labai intensyvus ir žaismingas. Aišku, jei kalbėtume apie atskirą industrial grupę, tikrai galėtume labai tiksliai išskirti jos ideologiją ir pasaulėjautą. Tačiau vis dėlto daugelį metų tyrinėdamas šį keistą kultūrinį judėjimą aš įžvelgiu gal ne bendrą pasaulėjautą, bet bendrus bruožus, būdingus visai industrial subkultūrai. Ir tai, manau, ne grupių pasaulėžiūra ir idėjos (na, gal truputį), bet pati muzika. Man labai patiko, kaip Rogeris Karmanikas, kultinės švedų industrial leidyklos “Cold Meat Industry” bosas, apibūdino savo leidžiamą muziką. Jis, atrodo, pareiškė, jog tai – muzika, daug geriau atspindinti įvairius, svarbius ir ne tik teigiamus tikrovės aspektus: meilę, mirtį, antgamtinę tikrovę etc, etc, etc. Taigi geras industrial subkultūros produktas visada yra gilus ir nepaviršutiniškas, nesvarbu, ar atspindima teigiama, ar neigiama tikrovė ir – nepriekaištingai apipavidalintas. Industrial muzika pasižymi ypatingu poveikiu klausytojui. Ji stipriai orientuota į tam tikras personalines vizijas. Daug kas ją apibūdina kaip audio kvaišalą ir pažymi, jog ji sukelia vizijas ir svajas, o tam tikrais atvejais net haliucinacijas ar paranormalius reiškinius (pavyzdžiui, žymi okultinė grupė COIL, kurios lyderis neseniai žuvo). Kai kurių grupės kūrinių poveikiui aprašyti buvo sukurti interneto puslapiai, ir žmonės siuntė pranešimų apie labai keistus reiškinius, klausantis tam tikrų albumų. Na, tai nenuostabu, nes industrial kūrėjų karta labai paveikta 1960-ųjų psichodelinio roko. Dar kartą pasikartosiu, jog labai sunku atsakyti vienareikšmiai, ką propaguoja šis platus stilių spektras. Aš manau, tiksliau būtų pasakyti – jis “atspindi” visus svarbesnius tikrovės aspektus, tik daug giliau nei kiti, pramoginiai stiliai. Ir dar vienas labai įdomus bruožas, būdingas industrial, yra tai, jog man neteko sutikti tam tikrų konkrečių vienareikšmių manifestų. Idėjų lygmeniu industrial toks painus, prieštaringas, eklektiškas, keistas, neįprastas, baugus. Ši muzika visada turi labai daug prasmių ir, manau, ją suprasti gali tik tas, kuris labai įsigilina ir ieško atsakymų platesnėje kultūrinėje erdvėje. Industrial perkonstruoja tikrovę tam tikru būdu, ją sustiprina ir atspindi jos sudėtingumą. Tai – labai painios metaforos ir labai sudėtingas žaidimas, kurio atsakymus kartais atrandi tik po daugelio metų. Būtent dėl šių priežasčių turbūt aš tiek ilgai domiuosi industrial ir nesugebu šios subkultūros išsemti. Mane tai intriguoja, įkvepia. Ši muzika man – didelė mįslė. Ji nuolatos transformuojasi ir pateikia kai ką naujo.

Kokios muzikos pastaruoju metu pats klausaisi? Kokius atlikėjus rekomenduotum susirasti pradedančiam industrial/noise/power electronics/martial ir panašių žanrų gerbėjui?

Muzikos klausau labai įvairios. Sporto klube esu priverstas klausytis Madonna’os, Robbie Williamso, Manu Chao. Kartais visai patinka šių atlikėjų vaizdo klipai, nes negali nedaryti įspūdžio dideliais pinigais ir profesionaliu darbu pasiektas efektas. Per televiziją kartais nugirstu lietuviško popso. Labai smagus tragikomiškas potyris. Geriau už cirką. Na, o dažniausiai klausausi tos muzikos, su kuria dirbu, ir tas klausymasis yra daugiau darbas nei poilsis. Reikia žinoti, kas vyksta industrial subkultūros virtuvėje ir stebėti naujausias tendencijas, kad “Autarkeia” išliktų aktuali. Aš nieko negaliu rekomenduoti “pradedančiam industrial/noise/PE/martial gerbėjui”. Kodėl? Baras (aka Artūras Barysas) man kažkada sakė: “Jei gali nesiklausyti šito šlamšto, tai ir nesiklausyk. O jei jau pradėjai, vadinasi, gerokai susigadinai savo klausą ir stipriai įklimpai. Kelio atgal nebėra”. Noriu pasakyti, jog jis buvo teisus. Kelio atgal tikrai nebėra. Ne pradedantis klausytojas atranda industrial muziką, o pati muzika jį pasiglemžia…

Ką manai apie aukščiau minėtų stilių sceną Lietuvoje? Koks jos lygis, palyginti su kitų šalių? Ar Lietuvos industrial turi ateitį ir kas yra/galėtų buti jos šaukliai? Kokios šalies industrial tobuliausias?

Lietuvoje nėra industrial, power electronics, martial ar noise grojančių grupių, tačiau vis dėlto Lietuvoje yra industrial subkultūra, ir gana stipri. Ji yra ir vystosi, nes Lietuvoje yra labai stiprių ambient, drone muzikos kūrėjų. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, “Girnų Giesmės”, “Donis”, “Sala” arba naujas projektas “Sable Mouvant” tikrai įdomūs pasauliniame kontekste ir profesionalumu nenusileidžia užsienio muzikantams.

Be to, Lietuvoje yra nemažai šios muzikos klausytojų. O statistiniai duomenys, jog lietuviai pirmauja pagal savižudybių skaičių pasaulyje bei yra vieni ekstremaliausių girtuoklių, mane nuteikia itin optimistiškai, nes niūrios, pesimistinės, negatyvios nuotaikos persunkta industrial muzika yra kaip tik šiems žmonėms. Na, o jei rimtai, tai labai sunku pasakyti, ar industrial Lietuvoje vystysis. Tai priklausys visų pirma nuo šios muzikos vartotojų. Būtent jie pirkdami įrašus finansuoja visą judėjimą. O originalių įrašų pirkimo kultūra Lietuvoje dar infuzorijos stadijoje. Lietuviai garbina pigų mp3 formatą.

Nors industrial muzikos kokybė nematuojama pagal nacionalinį kriterijų, man švedų industrial judėjimas yra įdomiausias. Skandinavai turi išties labai turtingą, įvairią ir itin kokybišką sceną, o Švedijoje yra turbūt didžiausia gerų muzikinių projektų koncentracija. Tiesa, japonų dar niekas nepralenkė harsh noise/noise stilių srityje.

Ar muzika dar turi kur progresuoti? Kur?

Tai, kad muzika išsisėmė, yra vienas šlykščiausių propagandinių manifestų, kurį skleidžia oficialūs muzikos teoretikai iš akademinių sluoksnių. Tikrovėje jie patys išsisėmė kurdami visokius niekinius paaiškinimus muzikai, kuriai to visai nereikia. Laimė, yra žmonių, kurie nekreipia dėmesio į tuos kliedesius, o tiesiog kuria ir sukuria gerai. Muzika niekada nesustojo vystytis ir niekada nesustos, nes tai vienas iš labai stiprių malonumų (ir gana rafinuotų) tiek kuriančiajam, tiek klausančiajam, o žmogus be malonumų gyventi negali.

Ar noise yra kultūrinis terorizmas? Ar jo tikslas – sugriauti supuvusią Vakarų visuomenę?

Be jokios abejonės. Nors ideologiškai noise yra labai neagresyvi, praktiškai nedeklaruojanti jokių idėjų muzika, savo intensyvia išraiška ji šokiruotų ne vieną nepasiruošusį.

Ar industrial subkultūros tikslas yra sugriauti supuvusią Vakarų visuomenę??? Galiu atsakyti, jog tikrai ne. Galiu pateikti daug to įrodymų. Pirmiausia, industrial subkultūroje, skirtingai nuo, pavyzdžiui, pankų subkultūros nėra politinių organizacijų, kurios siektų konkrečių politinių tikslų, t. y. patekti į valdžią ir įgyvendinti tam tikrą programą. Apskritai aš labai sunkiai įsivaizduoju industrial subkultūros žmones vieningus. Tai turbūt labiausiai susiskaldžiusi ir neorganizuota subkultūra. O ir ar gali būti kitaip? Juk industrial žmonės – tai savimi nepasitikintys, nesusitvarkantys su savo frustracijomis, ciniški, kompleksuoti, manijų, fobijų apsėsti pesimistai, alkoholikai, kartais tiesiog niekšeliai ir sukčiai. Ir 80 procentų jų kuriamos muzikos atspindi šias savybes. Pažįstu labai daug kūrėjų asmeniškai, tad galiu drąsiai taip teigti. Su jais labai sunku apskritai ką nors organizuoti, net ir kompaktų leidyboje, nors rezultatai beveik visada atperka tuos nepatogumus. Darbas su industrial kūrėjais visada atima tikrai daug jėgų sprendžiant paprasčiausius dalykus, tad tikrai neįsivaizduoju, kad tokia publika galėtų organizuotai siekti valdžios, o tuo labiau pakeisti ar sunaikinti santvarką. Be to, aš įsitikinęs, kad būtent industrialistai yra labiausiai supuvusi kapitalistinės visuomenės dalis. Todėl jiems taip taikliai pavyksta atskleisti kapitalistinės visuomenės ydas ir nuosmukį. Industrialistai yra savotiškas avangardas, nuėjęs toli į priekį, ir likusi populiacijos dalis juos ir jų kūrybą stebėdama gali prognozuoti, kur juda kapitalistinė santvarka. Industrial subkultūra yra savotiška ateities projekcija. Tuo aš tikrai neabejoju. Na, ir, žinoma, kiekvieno kuriančio industrial muziką žmogaus slapta ar atvira svajonė yra parduoti kuo daugiau savo kūrybos. Įdomu, kaip jie tai įgyvendintų, pavyzdžiui, komunistinėje visuomenėje, kur prekyba apskritai neegzistuotų, ir viskas būtų nemokama, visi būtų laimingi. Laimingoje, išsipildžiusioje visuomenėje industrial, kaip muzika, išnyktų. Ji tiesiog nebeturėtų bazės savo kūrybai. Tad kapitalizmas, brandus, pradedantis smukti kapitalizmas neatsiejamas nuo industrial, o industrial yra šios epochos dekadanso muzika ir poezija.

Ar pats kuri muziką, ketini ką išleisti?

Kažkada teko dalyvauti projektų “Girnų Giesmės”, “Ataka”, “Coal Color Amplifier” veikloje, tačiau tą veiklą nutraukiau. Turiu labai daug ką padaryti, padėdamas kitų kuriamai muzikai pasiekti klausytoją.

Ar?… (antiklausimas, kuriam reikėtų antiatsakymo)

Siempre NO !!!!

 

P.S. trumpai apie AUTARKEIA, išleidusią apie 100 CD, LP ir MC, kuriuose – žymiausi Lietuvos ir užsienio kūrėjai.

Pirmieji įrašai išleisti 2004 metais. Tai atlikėjai, projektai ir grupės Kouhei Matsunaga, „Siempre No“, „Donis“, „Ahnenerbe“, „Baltic Flour Mills“, taip pat festivalio „Nordic Audio Modern“ garso ir vaizdo įrašai.

2005-aisiais pasirodė du CD, kuriuos išleido „Sala“, taip pat „Fire In The Head“, ypač puikus rinkinys „Fuck The Modern World (3A4ИCTКA)“, albumai, sukurti užsienio ir Lietuvos projektų „Negru Voda“, „Girnų Giesmės“.

2006 m. išleisti šių kūrėjų CD: „Sable Mouvant“, „Girnų Giesmės“, „oro!oro!“, „Megaptera“, „Oorchach“.

2007 m. pasirodė nauji albumai, kuriuos sukūrė „Donis“ ir „oro!oro!“, taip pat „Survival Unit“, „Jarl“, „Svaixt“, „Aube“ albumai, rinkinys „Baltic Inkasso Tour 2007“.

2008 m. nakties tamsą išvydo nauji „Oorchach“ ir „Girnų Giesmės“ albumai, „Foundation Hope“, du „Jarl“ albumai (pirmasis jų – kasetė), „McKaras“ kūriniai.

2009 m. pasirodė du „Deutsch Nepal“ ir keturi „Survival Unit“ albumai, „Jarl“, „Realgar“, „Bocksholm“ CD, taip pat pirmosios dvi AUTARKEIA plokštelės (LP): „Sable Mouvant“ ir „Alfarmania“.

2010 m. išleisti net penki „Maldur Atai“ albumai (du CD ir trys LP), du „Jarl“ CD, IRM albumas, dvi „Body Cargo“ kasetės (tai, kartu su „Jarl“, pirmosios AUTARKEIA kasetės, kurių, kaip ir visų kitų šios firmos leidinių, įpakavimas yra ypatingas), Bo Cavefors‘o ir Kristian‘o Olsson‘o bendras albumas, „Blood Ov Thee Christ“ CD.

2011 m. išleisti „Dimeth Trip“, „Maldur Atai“, IRM, „Deutsch Nepal“, „Spanxti“, „Slogun“, „Alfarmania, „Body Cargo“ albumai (kai kurių atlikėjų – net ne po vieną, skirtingais formatais).

2012 m. pasirodė legenda tapusi 14 CD „Death Squad“ (ir ankstesnio to paties muzikanto projekto „Trucido“) CD kolekcija, albumai, kuriuos išleido IRM, „Alfarmania“, „Maldur Atai“, rinkinys „Revenge?! Yes! Nordic Audio Modern 2012“.

2013 m. išleisti lietuvių „Velemara“ ir „oro!oro!“ CD.

Nuorodos:

http://www.autarkeia.org

https://www.facebook.com/Autarkeiaorg-207747445468

https://www.discogs.com/label/37995-Autarkeia