***

Šiandien pradedu mokytis

vaikystės dienų anatomijos:

instinktyviai griebiu daiktus,

mechaniškai atidarinėju stalčius

ieškodama nesuplyšusių kojinių.

Kadaise motina pėdkelnėm raišiojo spintų duris,

ypač ten, kur gulėdavo vaistų pakuotės,

dabar dvi tabletės ryte.

Išmėtau kas antrą rutulio formos detalę –

ant žemės pabyra nutrūkę karoliai.

Nuo vaikystės nemoku užtikrintai vytis kamuolio,

apskritai ko nors vytis,

tik spardyt kaštonus einant šaligatviu.

Rodos, visko išmokau pati –

nuo penkerių metų naudojausi stalo įrankiais,

o šiemet dėstytoja sakė,

kad nagrinėjant kūrinį

literatūros teorija mums turi būti peilis ir šakutė.

Iki šiol man sekamos pasakos:

pavyzdžiui, Greta,

aš būsiu stebuklingas kilimas po tavo kojom,

pavyzdžiui, Greta,

tu karaliaus meilužė Viktorijos amžiuj.

Visos pasakos tėra stabilizatoriai

viduje užsnūdusio vaiko galvelei paremti.

Kaip tada norisi viltis,

kad neiškrisi iš lovos.

Nors pirmasis vaikystės prisiminimas –

kokių trejų metų –

Mano galvos bumbtelėjimas į grindis.

 

***

visas laikas tebuvo

kairiarankio rašymas dešine

sanguliavimas su tau neskirta lytimi

pasamdytos raudotojos kikenimas

algebra vien iš raidžių

migloti pokalbiai su Dievu, tarsi jis klausytųsi

begalinis noras išsinerti

ir surasti savo tikruosius namus.

kai pagaliau atsimerkei

troškai tarti „aš laisvas“

bet jie purtė galvas

ir rėkė kaip motina

gimdydama naują būtybę

 

***

jaučiuosi kalta, kad užaugau

nors vis kažko trūko

vis kas nors nelaiku ir

ne taip, kaip turėtų nutikti

lyg išmetus monetą

ji sustotų ant briaunos

jau atėjo laikas

šokas mūsų namams

šokas paauglystėje

mėgiamiems

garso takeliams

šokas apsivijusiai kaklą

bambagyslei

kuri nutrūko

nuo nuolatinio

trankymo durimis

visada yra laikas

užtrenkti šitą pasaulį

pro durų akutę sulėtintai

stebint

kaip kaupiasi įkalčiai

Goda Lukoševičiūtė. Gėrio ir blogio lietus. 2015. Akrilas, drobė. 50×70