Pagaliau jis atsispiria
Ir šoka žemyn.
Jau kurį laiką stovėjo
Nejudėdamas, tik ramiai,
Tarsi stebėtų tekančią upę,
Žiūrėjo į apačią.
Žiūrėjo į apačią,
O galvojo, kažin kaip ten,
Viršuje, pas paukščius?
Veidą glostė švelnus pavasario vėjas
Ir jis, atrodo, net jautė,
Kaip gaivios srovės
Kedena jo plunksnas.
Žvelgdamas nuo stogo
Įsivaizdavo, kad toks pat vaizdas
Atsiveria nuo debesies,
Kybančio jam virš galvos.
O gal ir dar gražesnis.
Tikrai gražesnis. Neabejotinai.
Tą akimirką jis suprato,
Kad skris. Turi skristi.
Pagaliau jis atsispiria
Ir šoka žemyn.
Žemė nenumaldomai artėja,
Jį apima nežmoniška baimė,
Krenta vis greičiau.
Matosi net akmenukai pilkame asfalte.
Ir, kai jau pajunta,
Kad galėtų ranka paliesti žemę,
Jis išskleidžia sparnus.
Plunksnos tyliai sušnara ore,
Ir jis nuskrenda.
Pas kitus paukščius.
