Stirnos akys*

tekstas: Renata Karvelis

Kodėl stirnos akys tokios didelės?

Kad stirna daugiau matytų.

Kodėl stirnos akys skirtingose galvos pusėse?

Kad stirna daugiau matytų.

Kodėl stirnai reikia tiek daug matyti?

Kad stirnos nesuėstų.

 

Kai pasuko laikrodį atgalios, anksčiau ėmė temti. Tamsa direkcijos koridoriuose jau 16 val. Rodos, ne dirbti, o miegoti reikėtų. Dar Vėlinės artėja. Toks ilgesys kažko nutolusio ima, žiūrint į vėjo plėšomą klevą už lango.

Vieną vakarą grįžtu namo tamsoje. Mano įprastinis kelias eina per X–XI a. Šarkų kapinyną Šilalės rajone. Kai tiesė plentą Šilalė-Kvėdarna, kelininkai atkasė kapus. Tada archeologai juos ištyrinėjo, o kelininkai vis tiek perkasė visą kalvą ir nutiesė tiesiausią kelią… Kalvos šlaitai vėliau apaugo medžiais. Tas senovės žemaičių kapinynas yra aukščiausioje apylinkės vietoje. Šalia dabar jau stovi Tele2, Omnitel, Bitės bokštai. Bet senovėj. Toj senovėje žmonės laidodavosi arčiau dausų, kad aukščiau Dievo būtų.

Už medžio manęs laukia stirna, bet aš to dar nežinau. Staiga. Regos lauke – žvėries akis. Tokia didelė galva ir dar didesnė akis joje. Stirna įpuola į plentą, bet staigiai išsigandusi ima trauktis. Stabdau ir aš. Pro akis prabėga mirtinas scenarijus, kaip stirna visu savo kūnu pro priekinį stiklą lekia į mašinos saloną. Jau matau nuo įskilimų bąlantį mašinos langą…

Taip nenutinka, nes stirną kliudau tik mašinos šonu. Duslus stuktelėjimas. Toks minkštas ir švelnus mudviejų susidūrimas, kad atrodo, nieko baisaus nenutiko.

Dėkoju tau, Viešpatie!

Dėkoju tau, Stirna!

Tu, o ne aš.

Virpu iš išgąsčio. Išlipu. Išmatomis išmaliavotas1 mašinos sparnas. Posūkio lemputė kabo ant siūlo.

 

Fuck!

Šūdas!

Kodėl man?

Kiek dabar kainuos?

Ką vyras man pasakys?

Vėl jam teks pinigus už mano nesąmones mokėti!

Pinigai, pinigai… Ir kažkur čia turėtų būti… meilė.

 

Žvalgausi. Ant kelio jokio žvėries nematyti. Stirną surandu grabėj2. Užmuštą, tik su vienu ragu. Tą spėjau pamatyti.

 

Aš užmušau stirną.

Jos egzistenciją nutraukiau… aš.

Stirna guli grabėj2 negyva.

Jos kūno biologija nebeveikia.

Stirnos kūnas pradeda irti.

Tą pačia akimirką, kai ji mirė – stirnos kūnas tampa kažkieno kito maistu.

 

Grįžtu į mašiną su savimi pasiėmusi jos akis – stirnos akis, pilnas nesibaigiančios baimės.

 

Kodėl stirnos akys tokios didelės?

Kad stirna daugiau matytų.

Kodėl stirnos akys skirtingose galvos pusėse?

Kad stirna daugiau matytų.

Kodėl stirnai reikia tiek daug matyti?

Kad stirnos nesuėstų.

 

Namie atseit ignoruoju tą faktą, kad šiandien pakliuvau į autoįvykį. Norėčiau įkritusi į patalus verkti, gerti karštą arbatą ir laukti paguodos iš savo vyrų. Vaikas apkabina mane, giria. Sako, kad esu pati geriausia mamytė šioje šalyje, kad geriausiai kepu sriubas, kad mano maistas pats skaniausias.

 

Man bloga, nes neatgiedojau žvėries mirties. Žinau, ką mano tėvas pasakytų. Jis sakytų: „Kodėl man nepaskambinai. Būčiau pasiėmęs į koncervas. Stirniena tokia skani.“

 

Eik tu šikt! A tu galvoji, kad aš galvoju: „O! Stirną nudaužiau, reik tečiui paskambinti ir pasakyti, kad paimtų iš grabėj2 prie Šarkų!“ Aš noriu dabar pasakyti, kad nesu toks geras žmogus, kokiu save laikiau.

 

Kodėl stirnos akys tokios didelės?

Kad stirna daugiau matytų.

Kodėl stirnos akys skirtingose galvos pusėse?

Kad stirna daugiau matytų.

Kodėl stirnai reikia tiek daug matyti?

Kad stirnos nesuėstų.

 

* Videoinstaliacija „Stirnos akys“ (4 min. 5 sek.) buvo eksponuota Tauragės pilies menėse 2023 birželio 8–23 d. per Menų festivalį „Kvadratu“. Renatos Karvelis idėja, tekstas, video, balsas. Eriko Svirsko panoraminiai vaizdai, video montažas, techninis atlikimas. Gedimino Liužino garsas, techninis atlikimas.

 

1 išterliotas (senoji svetimybė, red. pastaba)

2 griovys (senoji svetimybė, red. pastaba)

Renatos Karvelis perėjos performansas „Žvėries giedojimas“. Mindaugo Černecko nuotr.