STRIGĖ* STOTYJE

Ištrauka iš LILIMŲ KNYGOS III dalies

Šalia jos stūksojo kažkoks keistas pastatas, primenantis stotį, bet buvo labai jau netvarkingas. Vieni kažkur skubėjo nė nesustodami, lyg jų traukinys ar autobusas tuoj išvyks, kiti kurį laiką stoviniavo sutrikę, kol kažką atpažinę, leisdavosi tekinomis. Vieta keleiviams galbūt buvo pažįstama, o gal ir ne. Praeivius stebinti galvotoja atkreipė dėmesį, kad šie labai jaudinasi dėl vertinančių žvilgsnių ir vengia išsiduoti, jog jiems kažkas ne taip. Įsižiūrėjusi pastebėjo, kad vieni slepia tai per ilgą koją, kiti – nusvirusius iki pečių skruostus ar rankas, nutįsusias tiek, kad lagaminai vilkosi žeme. Kai kurie keliautojai buvo išsipūtę, lyg nebevaldytų savo pilvų ar šiknų, net drabužiai plyšdavo, tad jie stengėsi šias kūno dalis žūtbūt įtraukti. Visa tai rodė, kad jie buvo ir žmonės, nes gėdijosi savo išvaizdos, ir kažkas kita, nes nemokėjo prižiūrėti savo kūno dalių ir nežinojo, ką su jomis daryti.

Stotis į kažin kur. O kas gi ji tokia, pati galvotoja? Apėjo stotį pusračiu ir nusistebėjo. Tai nebuvo pastovus vientisas pastatas, o vis keitėsi, be to, kiekvienas jo pakraštys atrodė kitoks. Pastatas buvo lyg tikras ir netikras vienu metu. Jis pamažėle mainėsi priklausomai nuo į jį įeinančiųjų. Kažkaip jie, tie susigėdę padarai ir kintantis pastatas, buvo susiję, tiksliau jų nuotaikos. Ar pastatas gėdijosi žvilgsnių?

Neišsprendusi mįslės stebėtoja užsigalvojo, kaip čia pakliuvo. Prisiminė kažkokį vaidinimą, po to gaisrą, bet miglotai. Apsižiūrėjo: nebuvo apdegusi, bet drabužiai aprūkę, net skylėti, gal pradegė? Kas vyko iki tol? Negi ji gimė gaisro metu? Ir kodėl ji yra ji, o ne jis ar jo, ypač jei drabužiai vyriški? Apsičiupinėjo. Kelnėse nerado nieko, kas patvirtintų lytį. Visiškai nieko apibrėžto. Ką aptiko, galėjo būti ir viena, ir kita. Keista. Na gerai, jei ji čia lankėsi daug kartų, kodėl nesusigaudo? Ir į ką ji pati panaši? Jokio veidrodžio šalia nebuvo ir savęs ji neprisiminė. Tiek to, išsiaiškins. Pauostė – dvelkė mirtimi ir pelėsiais. Kvapas gerai pažįstamas, bet iš kur? Prisėdo ir pabandė susikaupti. Vis dėlto teks praskleisti klampią atmintį. Bet iš kur ji žino, kad reikia praskleisti? Atsidavė minčių tėkmei, tegul pats kūnas be jos apsisprendžia. Kūnas norėjo jausti savo kraują. Ką reiškia jausti savo kraują? Skanauti? Iš vidaus ar prapjauti? Pabandė iš vidaus. Veikiausia ji turi kažkokį vidinį organą, kuriuo gali ragauti savo pačios kraują ir jį tyrinėti. Kas tai per organas, kaip jis vadinasi? Tokio žodžio nežinojo. Teko susigalvoti. Tebūnie „skanulis“. Taigi skanuliu ji ragauja savo kraują ir kažką miglotai gali suprasti. Kas ji? Damas be organų, bet su skanuliu? Beragaujant skanulis pajuto ugnį, dūmus ir svetimą kraują. Jos viduje, kieno? Skoniai skyrėsi, jos kraujas buvo burlenantis, nirtulingas, o svetimas apsvaigęs, poetiškas, bet nelabai tinkamas valgyti. Mintys apie kraują pažadino apetitą, tačiau aplinkui vaikščiojantys žmogpadariai atrodė kažkokie nususę. Stebėtoja praskleidė dar vieną savo kraujo klampynės sluoksnį. Ar tai yra savianalizė?

Betyrinėdama lūpomis aptiko, kad jos liežuvis skilęs kaip gyvatės. Ar tai gerai, ar blogai? Vėl kreipėsi į skanulį. Atrodė, kad tik jis vienintelis čia neišprotėjęs. Tačiau greitai pavargo: kraujo tyrimas atskleidė, kad jos kūne maišosi daugybė dalyvių, lyg būtų visą laiką lakusi svetimus syvus. Tik ta daugybė atspalvių jai nieko nereiškė. Pabandė išskirti ryškiausius, tris. Vienas priminė laukines pelkes ir turėjo dumblo prieskonį. Jis buvo kovingiausias, agresyviausias, bet tikrai ne jos, jokio švelnumo. Smirdėjo kuiliu, vyru, veikiausiai stipriai geriančiu ir daug rūkančiu. Antrojo kraujo skonis buvo to narkomano, kaip jį pavadino. Prisilietus prie jo, kildavo sunkiai valdomi regėjimai. Beragaujant jai burnoje pradėjo kauptis seilės. Veikiausiai narkomanas buvo jos grobis, bet nemalonus – kėlė gomurinį pasibjaurėjimą. Atrado savyje dar kažkokį vieną ir labai ryškų – nuodingą prieskonį, pavojų. Tik tai buvo ne kraujas, o kažkas kita, ko ji bijojo ir vengė,  kažkoks šėlstantis nirtulys, tik dabar sutramdytas, bet vis galintis sukilti ir ją sunaikinti. Ilgiau pagalvojusi suvokė, kad kiekvienas skonis atliepia kokį nors jos prisiminimą, kol kas miglotą, nesuprantamą. Kas šauna jai į galvą? Gaisras ir žodžiai: lilimai, strigė, gabijos, Matas, Folu… teatras. Kas jie tokie?

Djuno Tomsni. UŽDEK MANO UGNĮ. Koliažas.

Na gerai. Nusprendė pasivaikščioti po keistą pastatą. Gal kažką pamatys, supras ar pasiklaus. Ieškojo užrašų, kas tai per stotis: autobusų, traukinių, garlaivių, oro uostas? Ji moka skaityti? Jokių užrašų. O,  be to, ir pastatas pamažu keitėsi. Ką tik stūksojo didžiulės kolonos ir marmurinis fasadas, o dabar stotis susispaudė ir smarkiai išsitempė, priglausdama po stogu keistus keleivius. Tačiau stebėjosi tik galvotoja, keleiviams, atrodė, viskas buvo aišku ir jie, nepaisydami trikdžių ar net vienos kitos kolonos griūties, traukė į vidų. Tiesa, kartais, kai atsirasdavo kelerios durys, figūros sutrikdavo, nežinodamos, kurią pusę pasirinkti. Tik abejonės trukdavo trumpai.

Galvotoja pastebėjo, kad visi  į šią  stotį tik įeina, tačiau niekas neišeina. Atrodė, kad didžiulė planeta ruošiasi kažkur išvykti: į žmones panašių figūrų skaičius ritosi bangomis. Ėjo šimtai, o kitą akimirką tūkstančiai, o kartais risdavosi ir dešimties ar net šimto tūkstančių banga. Kas juos veja? Gal ir ji turėtų bėgti kartu? Nesinorėjo, net bijojo Ten eiti. Stotis buvo lyg besotė gerklė, praryjanti bet kokį padarų skaičių.

Priekyje mindžiukavo kažkoks gauruotas vyras. Jis stebėtojai kažką priminė, ši pajuto jam švelnų artumą ir kartu norą jį išgerti ar suvalgyti. Vyras atrodė ryžtingas, tik niūrus, kažką piktai šnekėjo sau pačiam, net mosikavo rankomis. Pasirodė, kažkur matytas. Kas juos jungė? Būtų galima jam įkasti ir sužinoti. Niežtėjo liežuvį, tik stebėtoja bijojo, kad padaras yra… džiūvėsis – valgomas, bet ne rimtas maistas. Jis jau buvo lyg savo paties šešėlis, bet dar ne visai išblukęs. Kaip lerva? Iš kur ji tai žino?

Gauruotasis vyras kažkam šaukė:

– … gerai, nevidone, kad jau apsėdai, kur mano alus? Kur didžiakrūtė bufetava?

Galvotoja priėjo prie vyro ir mandagiai pasiteiravo:

– Pone, sakykite, ar mes su jumis nesusitikome kažkur anksčiau?

Vyras pasižiūrėjo į ją su nuostaba, kad kažkas jį žadina.

– Tu – bufetava? Kur mano alus? Ir kur tavo papai? – Atrodė. gauruotasis joje atpažino moterį.

„Bet iš tikrųjų, kur jos papai?“ – pamanė galvotoja. O vyras tęsė:

– O gal tu musė, mane apsėdai?

– Aš nežinau, ar esu bufetava, nežinau, kur jūsų alus ir  musė. Abejoju, ar aš bufetava. Kur mes buvome susitikę?

– Kur, kur, bufete! Negi krūmuose, – prunkštelėjo gauruotis.

– Ar šitos stoties bufete?

Vyras sutriko, nežinojo, ką atsakyti, todėl pasiteiravo:

– Jei čia stotis, tai kur bufetas?

– Nežinau, eikime, kartu paieškosime, o jūs man papasakosite, kas jūs esate.

– Panele, – kreipėsi vyras, gal net bandydamas, flirtuoti, – susipažinkime, aš – Liūnas, o jūs?

Kažkas jos atmintyje suvirpėjo, tiksliau tai buvo to, agresyvaus, kraujo skonis, be nuodų prieskonio.

– Atleiskite, aš pamiršau savo vardą. Taip pat norėčiau persirengti.

Pro šalį praėjo kažkokia apdegusi pusnuogė pora. Iš priekio juos dengė kostiumas ir suknia, o nugaros buvo nuogos, matėsi standūs sėdmenys. Pora džiaugėsi, kad pagaliau jiems neskauda, ir nesirūpino savo drabužių nugaros dalimi.

– Na ir keistuoliai, – nužvelgė juos galvotoja.

O Liūnas kalbėjo savo, nekreipdamas dėmesio į naujas madas:

– Blogai, kad tu ne musė ir dar be papų. Tai kur, apiplyšėle, bufetas?

– Eime, ką jau su tavimi darysi, Liūnai. Surasime. O iš kur tu?

– Mh, iš kur? Iš bufeto, gėriau alų ir tada mane… apsėdo, o paskui kažkoks gaisras. Daugiau nepamenu.

– O prieš tai?

– Gėriau alų ir trupinau duoną skruzdėms.

– O dar anksčiau?

– Dar anksčiau? Nepamenu. Buvau bufete… pelkių bufete.

– Keistas tu, Liūnai, iš pelkių bufeto. Na gerai, paklauskime ką nors, kur ta alaus šventovė.

Pamačiusi pro šalį skubančią merginą puošnia rausva suknele, stebėtoja paklausė:

– Ponia, gal pasakysite, kur čia kavinė ar restoranas?

– Nežinau, atleiskite, nežinau. Skubu šerti karves ir jaunikis ten laukia. O jūs, – ji nužvelgė apdriskėlę, – sušalsite. Kur jūsų paltas?

– Nežinau. Kad nešalta. O jaunikis laukia jūsų karvidėje?

– Aš taip pat nežinau, kur mano paltas, sušalsiu be jo, bet jaunikis laukia, tripimpis, suprantate, pinčiukas. – Ir mergina džiugiai nuskubėjo.

Atrodė, kad vienam ši stotis yra pakeliui į bufetą, kitai – į kažkokias šaltas karvides. Nė vienas jų nepanikavo, bet kiti kažko gėdijasi. Pavyzdžiui, savo nevaldomų kūno dalių. Tačiau ir stebėtoja jautėsi nesmagiai su apdegusiais skarmalais. Reikėjo ką nors sugalvoti. Nusižiūrėjo juodai apsirengusią senyvą damą.  Gal senolė pirmą kartą tą juodą suknią apsivilko – tokia ji buvo nauja, švari. Dama neskleidė džiūvėsio kvapo, o Liūnas kvepėjo skaniai, turbūt kaip alus. Ta dama buvo… kažkokia pašvinkusi. Bet tos senolės suknia galvotojai patiko, ji pradėjo įsivaizduoti, kaip ją vilkėdama atrodytų. Po kurio laiko, blaškydamasi ieškant bufeto, galvotoja pastebėjo, kad jos nuskurę drabužiai ima keistis: jie patamsėjo, kelnės virto suknia, bet vis dar apiplyšusia. Matyt, reikėjo galvoti ilgiau, bet nebuvo laiko. Liūnas jau siuto:

– Kokia tu bufetava, jei nežinai, kur kioskas, o kur alus? Man reikia skubiai…

„Iš tikrųjų, – galvojo ji, – kokia aš bufetava? Kodėl nežinau, kur tas „kioskas?“ Stotyje nebuvo jokių nuorodų, bet daugybė įėjimų ir išėjimų, kurie dar kito. Bėgantieji apytiksliai numanė, kur turi skubėti, nors nebuvo tuo nei tikri, nei abejojo. Tiesiog kaip musės skrido į savo tikslą, nors ir su mažais nukrypimais.

– Tai kur eisime, Liūnai? Vadovauk.

Tas mostelėjo ranka, bet surimtėjo. Matyt, jautė, kad turėtų damai ar damui patarti:

– Gal ten… kur nupiešta korta. Ten ir musė su didelėmis krūtimis.

– Korta? Nematau. Tiek to, rodyk kelią, pasirink vieną iš išėjimų.

Kai Liūnas patraukė link kažkokio išėjimo, ji pajuto nerimą. Stoties sienos ėmė virpėti ir byrėti. Artėjo kažkokie nežinomi kūnai. Nerimas augo ir ji pakvietė Liūną bėgti kartu su ja atgal.

Neringa Krivičienė (Nera). 2025. Pieštukai, tušas, popierius.

– Nėra jokio atgal, – tarė gauruotasis vyras. – Tik į priekį. – Ir, atidaręs duris, jau norėjo žengti į skilinėjančią stoties gerklę.

Galvotoja nieko nelaukdama kando jam į ranką. Skonis buvo džiūvėsio, bet su alaus prieskoniu. Liūnas nustebęs atsigręžė, pažvelgė į savo ranką ir nusisukęs puolė į bedugnę ryklę. Joje buvo matyti slogus tolis, kur raitėsi gal geležinkelis, o gal kelias, dar kažkokie srautai, už kurių regėjosi pakibusios salos. Tačiau nebuvo laiko stebėtis. Baimė užvaldė galvotoją ir ji nieko nelaukdama išbėgo iš stoties. Bėgo ten, iš kur atėjo. „Ten turi būti riba“. Kokia riba, ji nežinojo.

Ant kalvos patogiai įsitaisiusi sėdėjo kita moteris ir žavėjosi griūvančia stotimi leidžiantis saulei. Po to pasisuko į galvotoją:

– Visą laiką stebiu šį griūties vaizdą ir jis niekada nesikartoja. Ir iš kur tiek išradingumo? Tai kaip tave vadinti, vaike?

– Vaike? Nežinau, kaip mane vadinti.

– Tebūnie, būsi Palinurė, kol susirasi sau patogesnį vardą. O aš – Hera, strigė Hera, tavo mama.

– Strigė? Mama?

– Tu irgi tokia pat strigė. Mes nugalėjome lilimo gają… Matau, kad nesupranti, ką sakau. Tiek to, tu dar esi truputį apnuodyta, turėsi laikui bėgant išsivalyti. Nebijok, visi pasaulio padarai yra kažkuo apnuodyti ir slepia savyje mirtį, antraip nebūtų gyvi. Bet tau laikas pratintis prie mūsų bohemiško kraujo, o tai, žiūrėk, dar prasmegsi į Žioję. Paragauk, šis neblogas, atsigausi, – ir ištiesė taurę, sklidiną raudono kvapnaus gėrimo.

– Kodėl mane vadini savo vaiku?

– Paverčiau tave savo kraujo galia. Mes užkrečiame savo krauju ir, kai mūsų gyvybės versmė laimi, prabunda vaikas, nors ir jau labai didelis ir neklaužada, – nusijuokė Hera.

– Nesuprantu, ką kalbi. O kas čia dedasi aplink mus?

– Lervos iškeliauja. Jos dar eina kaip žmonės, bet greitai supras, kad tai tik kvailas įprotis. Jų kūnai jau seniai nebeturi organų, kaip ir ši stotis. Gali būti bet kokie, tačiau jiems svarbu prisitaikyti prie juos engiančių žvilgsnių, todėl lervos dar žmogiškos. Bet giliai Žiojėje, sako, tai jau beprasmiška.

– Aš paragavau Liūno…

– A, lervos, kaip tau skonis?

– Kaip papelijęs džiūvėsis.

– Tau dar neblogas pakliuvo. Mes jais maitinamės iš bado. Geriau žmonių kraujas, bet nesinori visą laiką landžioti po jų prisiminimus, gali įsivaryti depresiją. Aš dabar laikausi dietos ir taip pat maitinuosi džiūvėsiais, kaip tu juos pavadinai. Tiesa, rinkis džiūvėsius su šiokiais tokiais aistringais prisiminimais, jie gardesni.

– Mano buvo alaus skonio. <…>

Geležinkelio tiesimas prie Vorkutos. 1945 m.

*  „Strigės kyla iš ypatingų minčių… bet ne tokių kaip Palinuro [lilimo], ne apie knygas. Jos atsirado iš pelki­nių aklių. Tie irgi skraidžioja nieko nematydami, kol suranda svetimą kraują, o tada puotauja ir dauginasi. Nelaimingi buvo tie akliai. Tačiau ilgainiui kai kurie dėl kažkokių man nežinomų traumų ėmė mąstyti, ko­dėl jie taip gyvena ir kokia viso šito prasmė. Veikiau­siai paragavo ne to kraujo. Ir tie akliai, kurie pradėjo galvoti, ėmė keistis. O kuo daugiau mąstė, kuo dau­giau siurbė, tuo daugiau pradėjo matyti ir suprasti bei skirti žmones pagal jų gebėjimą galvoti. Protas pa­keičia kraujo skonį. Strigės filosofės gyvena svetimu krauju ir kuo jis originalesnis, tuo jos geriau jaučiasi. Šiandien joms patinka mąstyti apie prasmę būti, jos aptiko filosofijos paguodą, laimę suprasti subtilius menus, proto žaidimus, gudrias intrigas. Tačiau stri­gės mąstytojos taip ir lieka bekraujės, kol neprisipil­do kraujo iš kitų indų, o po to jį užkrečia, pakeičia sa­vyje. Strigės kraujas yra kovotojas, jis tuoj pat puola savo grobį ir bando paversti savimi. Tai irgi apsėdimo forma, kai pamažu apsėstasis virsta tavimi. Strigės ne šiaip geria kito kraują, bet jo gyvenimą, atmintį, galvojimą, tik jį pakeičia, transformuoja – taip, kaip žmonės skaito ir interpretuoja knygas, jų prasmę.“ (iš LILIMŲ KNYGOS II dalies „Apsėdimai“)