Šviesos paieškos prieš ilgiausią metų naktį

Vilniuje ekskursijų apstu: ir po senamiestį bei Užupio kiemelius, ir po kadaise žinomų žmonių namus ar vilas, ir po muziejų sales ar galerijų erdves, ir po kapines ar šventiškai pasidabinusias aikštes… Tačiau kelionė-ekskursija, į kurią pakvietė naujosios rubrikos autorė Rūta Ostrovskaja, buvo netikėta – ne savo objektais ar judėjimo trajetorija, o idėja, t. y. kvietimu ieškoti šviesos…

Kai tamsa tampa kasdiene palydove, o šviesa trunka tik keletą valandų, nieko keista, jog šviesos poreikis žmogui tampa beveik neišvengiamas. Ir gerai, kad šviesos paieškoms pasiryžusių atsirado bent dvi dešimtys, o man teko savotiškas žibintininkės vaidmuo. Ši išnykusi, tokia svarbi praeityje profesija ir paskatino pagalvoti apie gijas, jungiančias keletą Vilniaus vietų, religinių tradicijų bei simbolių. Nors… svarbiausiu tikslu tapo noras įžiebti bent kiek šviesos viduje (ir savo, ir atėjusiųjų) tamsų gruodžio vakarą.

Kadais Vilniuje gyveno žmonės, kuriems artėjant Šv. Kalėdoms svarbi buvo kita šventė – Chanuka (hebr. ‏חֲנֻכָּה‏‎), klaidingai vadinama žydų Naujaisiais metais. Nedaug beliko ją švenčiančiųjų, o ir žinančių ar pasakojančių apie tai – ne per daugiausia. Pasakojimui apie Chanukos tradiciją atsirado tinkama vieta – nedidelis restoranėlis keistu pavadinimu „Baleboste“, kuris jidiš kalba reiškia rūpestingą ir gerą šeimininkę. Ekskursijos dalyviai, šildydamiesi žolelių arbata ir skanaudami šviežutėles spurgas, klausėsi pasakojimo apie tai,  kas atsitiko seniau nei prieš du tūkstančius metų, kai Šventąją Žemę valdę Sirijos graikai mėgino helenizuoti vietos gyventojus. Makabiejų sukilime prieš užkariautojus buvo išlaisvinta Jeruzalės šventykla. Nugalėję priešus žydai grįžo ir rado tik vieną  indą aliejaus, tinkamo uždegti specialiai devynšakei žvakidei – chanukijai. Stebuklingai aliejaus užteko ne vienai, o aštuonioms dienoms, per kurias buvo pagaminta naujo aliejaus.

Chanukija, kuri nuo 1941 m. buvo saugoma Krivonių parapijos bažnyčioje,

o 2022 m. grąžinta Žiežmarių sinagogai. Daumanto L. Todeso nuotr.

Žodis „chanuka“ hebrajų kalba reiškia „atnaujinimas“. Pagal judėjų  tradiciją chanukija yra statoma ant palangės, kad praeiviai galėtų pamatyti, kaip judėjai vykdo įsakymą  – „atidengia stebuklą“. Po saulėlydžio aštuonias Chanukos dienas vakarais uždegama po vieną žvakutę. Be religinių apeigų, paprastai linksminamasi, dainuojamos tradicinės dainos ir valgomi alyvų aliejuje kepti patiekalai: bulviniai blynai (latkės), spurgos (savganijot), įdarytos vaisiais ar uogienėmis.

Aštuonias dienas nesėdėjome, o spurgas suvalgę ir atsisveikinę su užeigos šeimininkais, patraukėme link Bernardinų bažnyčios, ten esančios tapybos darbų parodos apie šviesą pažiūrėti.

Šv. Kazimiero bažnyčia 2026 m. žiemą. Tomo Valkatos nuotr.

(Jei norite įamžinti savo pasivaikščiojimus Vilniuje, skambinkite Tomui: +370 651 49699)

Tamsiame danguje švytėjo Šv. Kazimiero bažnyčios karūnos auksas, o priartėjus prie bažnyčios iš anapus Vilnelės mus pasitiko pats Bernardinas Sienietis, kurio galvą gaubė nuostabią šviesą skleidžianti aureolė. Ant buvusio bernardinių vienuolių pastato matomas atvaizdas (autorius – tuo metu VDA magistrantas Povilas Kupčinskas) yra tiesiogiai susijęs su ugnimi, nes menininkas panaudojo „fumage“ techniką, kai vaizdas yra kuriamas žvakės ir žibalo lempos dūmais. Šią techniką Povilas apibūdina kaip „unikalią terpę komunikacijai tarp realaus ir nerealaus pasaulio“.

Šioje vietoje gal norėtųsi trumpo paaiškinimo apie tai, kodėl šventieji vaizduojami su aureolėmis ir iš kur ateina tokia tradicija. Aureolė, arba nimbas, – tai spinduliuojantis apskritimas aplink dieviškų asmenų arba šventųjų galvas; jis simbolizuoja saulę ir valdovo karūną. Aureolių pasitaikydavo ir Olimpo dievų atvaizduose. Su aureolėmis taip pat vaizduojami kai kurie Romos imperatoriai. Maždaug IV a. aureolės atsiranda aplink Kristaus galvą ir nuo to laiko jos apskritai žymi šventumą. Aureolė simboliškai nusako Dievui paaukoto gyvenimo šviesą, sklindančią nuo jos tarsi nuo saulės.

Vincenzo Foppa. DIEVO MOTINA SU KŪDIKĖLIU IR ŠV. BERNARDINAS SIENIETIS.

Vėliavos reverso detalė, apie 1514 m. Tosio Martinengo galerija, Breša (Italija)

Šis konkretus Bernardino Sieniečio atvaizdas turi dar keletą sąsajų su šviesa bei  ugnimi. Būtent Bernardinas sugalvojo Jėzaus vardo monogramą, sudarytą iš trijų raidžių IHS spinduliuojančios saulės viduje. Ši monograma aiškinama įvairiai. IHS arba JHS – tai Jėzus Hominum Salvator („Jėzus – žmonijos gelbėtojas“). Šią emblemą nupiešė pats Bernardinas. Saulė – tai Kristus, kuris kaip ir saulė yra gyvybės nešėjas. Taip pat emblema simbolizuoja spinduliuojantį gailestingumą. Spinduliai skleidžia saulės šilumą, o spindulių skaičius –dvylikos apaštalų simbolis.

Monograma IHS – pagrindinis Bernardino Sieniečio atributas (foto iš knygos „Šventieji globėjai ir jų simboliai“)

Monograma IHS ant sienos Naručio viešbučio Kolonų salėje (Vilnius)

Auksinio Bernardino nimbo šviesos buvom nulydėti į bažnyčios erdvę pasigrožėti tapybos darbais, barokiniu medinių spindulių ir freskų prisodrintu interjeru ir savo kelionę pabaigėme pažintimi su šv. Liucija, kurios dienos pagerbimas žvakių šviesoje atvedė į Šv. Jono bažnyčią.

Šv. Liucija

Šios šventosios dienos paminėjimas gruodžio 13-ąją  Lietuvoje pamažu tampa tradicija. Jau pats šios mergelės kankinės vardas reiškia šviesą (lot. Lux, kilm. Lucis). Anksčiau kalendorius neatitiko saulės metų, ir žiemos saulėgrįža būdavo būtent šią dieną. Žmonės dar ir dabar sako, kad per Šv. Liuciją naktis yra pati ilgiausia. Tad neatsitiktinai Liucija yra siejama su visomis saulėgrįžos tradicijomis. Apie šią šventąją buvo rašoma, kad minėtos nakties metu ji skleidė savo akių šviesą. O legenda byloja, jog tai buvo mergelė, laukusi Sužadėtinio su degančiu žibintu, dėl jo mirusi ir pati suspindusi amžinąja šviesa. Liucijos kankinystės istorijoje rašoma, kad tas, kuris tardė mergelę, norėjo ją pasiųsti į viešnamį, tada ji negalėsianti sakyti, jog jos kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė. Tačiau mergelės esą buvo neįmanoma pajudinti iš vietos. Dėl savo tikėjimo šv. Liucija buvo žiauriai nukankinta, o jos kultas greitai išplito. Tikima, jog šventoji gydo ne tik fizinę, bet ir dvasinę neregystę.

Vakaro šviesos ieškotojai klausėsi „Santa Lucia“, o aš išėjusi į gatvę sustojau prie Vilniaus žibintininko skulptūros ir užvertusi galvą norėjau jo paklausti… Tačiau „Žibintininkui“ mes, mirtingieji, buvom nė motais. Jis tiesė rankas į dangų, tarsi norėdamas uždegti žvaigždžių žibintus. Amžinai šviesai, kad bet kur nuklydę į vilojančios tamsos nežinomybes, visada rastume kelią atgal į Paukščių Taką.

Akimirka iš pasivaikščiojimo Vilniaus senamiestyje.

Tolumoje Šv. Kazimiero bažnyčios bokštai. Luanos Mas nuotr.

P. S. Jeigu ir Jums kils noras ieškoti šviesos (o gal net išklausyti pasakojimą apie Mozės ragus, t. y. šviesą, sklindančią iš Mozės galvos), skambinkite Rūtai (+370 628 34420) ir ji vietoj savosios kalytės Lėjos Klėjos už ,,pavadėlio“ pavedžios Jus neišmintais takeliais po istorijos brūzgynus.