(iš rinkinio „La cifra“, 1981 m.)

Iš ispanų k. vertė Žilvinas Vareikis

 

TEISINGIEJI*

 

Žmogus, kuris puoselėja  savo sodą, kaip to troško Voltaire’as.
Kuris dėkoja už tai, kad žemėje skamba muzika.
Kuris su malonumu vis atradinėja etimologiją.
Du tarnautojai Pietų kavinėje, tyliai žaidžiantys šachmatais.
Keramikas, iš anksto apmąstantis dirbinio spalvą ir formą.
Spaustuvininkas, kruopščiai sudėliojantis šį galbūt net jam nepatinkantį puslapį.
Moteris ir vyras, skaitantys tam tikros giesmės paskutinius tercetus.
Žmogus, kuris glosto miegantį gyvūną.
Kuris pagrindžia arba nori pasiteisinti už savo paties padarytą skriaudą.
Kuris dėkoja, kad pasaulyje buvo Stevensonas.
Kuris teikia pirmenybę kitų teisumui.
Šie žmonės, vienas kito nepažįstantys, gelbėja pasaulį.

Gražina Vitartaitė. PILIAKALNIŲ DVASINĖ ERDVĖ. 2018. 100×80. Aliejus, drobė.

LOS JUSTOS

 

Un hombre que cultiva su jardín, como quería Voltaire.
El que agradece que en la tierra haya música.
El que descubre con placer una etimología.
Dos empleados que en un café del Sur juegan un silencioso ajedrez.
El ceramista que premedita un color y una forma.
El tipógrafo que compone bien esta página, que tal vez no le agrada.
Una mujer y un hombre que leen los tercetos finales de cierto canto.
El que acaricia a un animal dormido.
El que justifica o quiere justificar un mal que le han hecho.
El que agradece que en la tierra haya Stevenson.
El que prefiere que los otros tengan razón.
Esas personas, que se ignoran, están salvando el mundo.

 

*Jorge Luisas Borgesas šiame eilėraštyje prabyla apie tai, kad mažos, iš pažiūros net menkos kasdienybės pastangos bei paslaugos vienų žmonių kitiems kuria geresnį bei gražesnį pasaulį visai žmonijai.