Už ribos

Iš spausdinimo mašinėlės ištraukiau paskutinį lapą. Pirštų pagalvėlės jautriai prisilietė prie šiurkštoko, peršviečiamo popieriaus. Iškėliau jį priešais saulę ir pažvelgiau į įspaustas, juodas raides, kurios bylojo apie pabaigą. Lengviau atsikvėpiau. Spėjau. Rytoj nunešiu tai leidyklai.

Užsimečiau seną, nudriskusį švarką ir žengiau prie medinio lango. Lauke lengvai snaigaliojo, pro šnerves sklido pilkšvi, švelnūs garų debesys. Šleikščiai pilkšvos ir rudos spalvos daiktai gulėjo nukloti storu dulkių sluoksniu. Tik stalas, kuris pastarosiomis dienomis buvo naudojamas, laikė daugybę netvarkingai sumestų daiktų: peleninę, pilną nuorūkų, tris nepabaigtus gerti kavos puodelius, spausdinimo mašinėlę, lapų krūvą ir kelias sunkias knygas, odiniais viršeliais. Laikrodis išmušė šeštą valandą.

Įsispyriau į batus, pagriebiau juodą paltą ir skrybėlę. Vos spėjau į jau nuvažiuoti besiruošiantį seną tramvajų, prigrūstą žmonių. Transportas krutėjo labai lėtai nuo tokio kiekio kojų ir suvargusių likimų. Moterys, pridengusios galvas, niūriai žvelgė pro langą, o vyrai juodais kostiumais stovėjo tarsi šešėliai. Jų visų veidai buvo aptraukti suskirdusia oda, o akiduobėse stebėjai negyvas, nieko nesakančias akis. Visi tylūs, tvirtai suspaudę išdžiūvusias lūpas. Man jie priminė nudžiūvusias medžio šakas, kurios lyg ir priklauso gyvam padarui, bet jau nebeišskleidžia lapų.

Išlipau iš tramvajaus. Ji manęs laukė stotelėje susisupusi į rudos spalvos paltuką ir pridengusi šviesias garbanas skarele, puošta rausvų bijūnų piešiniu. Mielas, rausvas veidelis išsišiepė išvydęs mane. Neištarėme nė žodžio, tačiau mergaitė stipriai įsikabino man į parankę. Iš dangaus pabiro keletas snaigių. Lėtai žingsniavome ledu nuklotomis gatvėmis, stengdamiesi nepaslysti ir prilaikydami vienas kitą.

– Negaliu patikėti, kad susitinku su šių laikų genijumi, – pasakė ji, kai mudu prisėdome valgykloje išgerti kavos.

– Joks aš genijus, – mandagiai nusišypsojau.

– Jūsų kūriniai tiesiog nuostabūs ir unikalūs, ir nepakartojami, ir…

– Užtenka, užtenka, – uždariau prasivėrusią Pandoros skrynelę.

– Ir ta mistika, esanti jūsų kūriniuose…

– Taip, mistikos turiu daug, – išsitraukiau ir prisidegiau cigaretę, kai ji siurbčiojo prastą, praskiestą kavą iš puodelio.

– Labai negražus klausimas, bet ar jus įkvepia tėvo savižudybė?

Dūmas užstrigo gerklėje. Kelias minutes intensyviai mąsčiau, ką turėčiau atsakyti į tokią repliką.

Mano tėvas neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė, kai buvau trylikos. Iki šiol negalėjau rasti atsakymo, kodėl. Žinojau tik faktą, kad jis nusižudė. Daugiau niekada nemačiau tos sukumpusios aukštos figūros raginiais akiniais, užsisklendusios savo kambaryje. Visi moksliniai darbai liko neišspausdinti, o knygos išmestos arba išdalintos. Mano motinai pakriko nervai: ji neleido man dalyvauti laidotuvėse ir pasilikti nė vieno tėvo daikto. Galiausiai motina atsidūrė beprotnamyje, o aš likau pas senelę kaime. Sugrįžau į didmiestį tik tada, kai reikėjo pradėti studijuoti. Vos įžengęs į sostinę, nukulniavau į beprotnamį, kur sužinojau, kad motina mirė prieš trejus metus. Mano gyvenime buvo daugiau klausimų nei atsakymų. Visuose savo kūriniuose kėliau vienintelį klausimą: kur mano tėvas ir kodėl jis tai padarė? Kodėl mus paliko? Kodėl paliko savo mokslinius darbus? Kodėl paliko savo studentus ir universitetą?

Daiva Dašenkovienė. ATGIMIMAS. 2015. 130×100. Aliejus, drobė.

– Taip, – galiausiai trumpai atsakiau. – Įkvėpė.

– Jūs pagalvosite, kad esu beprotė… Bet yra vienas žmogus… Tiksliau būtybė, kuri veda į mirusiųjų pasaulį…

– Nereikia skiesti niekų, – numojau ranka.

– Ne, palaukite, – ji sugriebė mano ranką ir pažvelgė giliai tikinčiosios akimis. – Tai – angelas, kuriam prieš kelis šimtmečius nupjovė sparnus. Jis ir veda žmones į mirusiųjų pasaulį, kuriame jie gauna tris minutes pasikalbėti su artimuoju ir sužinoti visus atsakymus į iškilusius klausimus.

– Aš… – vėl žiojausi.

– Ne, tai nėra kvaili spiritizmo seansai. Mano teta ėjo su angelu ieškoti jos nusižudžiusio vyro, kuris yra jūsų tėvo sielos brolis. Ji sakė, kad joks gyvasis neturėtų ten kelti kojos, bet ji sužinojo viską. Po angelo namais yra vartai, vedantys į tą kitą, uždraustą pasaulį. Galiu duoti jums jo adresą.

Sučiaupiau lūpas. Namo ėjau delne spausdamas servetėlę, ant kurios nugulė vaikiška rašysena išvedžiotas adresas, kuris, pasirodo, buvo visai netoli nuo mano paties namų. Grįžęs numečiau servetėlę ant stalo ir nuėjau miegoti.

„Vienintelis pastebėjimas – tau tai atsieis daug rublių“ – vos užmerkęs akis tarsi įrašytą melodiją girdėjau mūsų pokalbį. Jis vis sukosi ir sukosi ir sukosi mano galvoje tarsi plokštelė, nuo kurios nebuvo nuvalytos dulkės. Gal trečią valandą nakties atsistojau ir nukulniavau prie stalo. Tarp pirštų suspaudžiau servetėlę, tada, purtydamas galvą, demonstratyviai numečiau ją ant stalo. Vėl atsiguliau. Tai visiška nesąmonė ir šantažas. Galbūt reikėtų tą „angelą“ įduoti policijai.

Tą dieną, kai viskas įvyko, mano tėvas sužinojo, kad gavo premiją ir finansavimą tolimesniems tyrimams genetikos srityje. Galiu prisiekti, kad pasislėpęs ir susigūžęs jis nubraukė ištryškusią laimės ašarėlę. Jį pasveikino jo mylimiausi studentai. Buvo saulėta puiki diena. Išlydėjęs gyvą galybę svečių, tėvas patapšnojo man per petį liekna ranka ir užsidarė savo kambaryje. Prieš užverdamas duris man mirktelėjo ir pats sau sukikeno. Po kelių valandų motina rado jį kabantį savo kaklaraiščio kilpoje.

Yra vienas žmogus… Tiksliau būtybė, kuri veda į mirusiųjų pasaulį. Tai yra visiška nesąmonė ir šantažas. Aš tikrai turėčiau tą „padarą“ įduoti. Vėl pakilau iš lovos, netyčia numečiau sudriskusią paklodę ant žemės ir grėsmingai prisiartinau prie telefono. Pridėjau ausį prie ragelio, bet pirštas sustojo ties pirmuoju skaičiuku. Juk žinojau, kad tikrai neskambinsiu policijai ir to angelo neįduosiu. Tai per daug įdomu.

Iš tiesų tai buvo unikalus atvejis, kuris galėjo sudominti leidėją. Unikali kūrinio mintis, kuri man atneštų ne vieną šimtinę. Prikandau lūpą ir lėtai padėjau telefono ragelį. Net galėčiau nušauti du zuikius vienu šūviu: angelas atneštų man nemažai pinigų ir, jeigu jis tikras, padėtų išsiaiškinti, kodėl tąnakt tėvas šitokiu sadistišku būdu išplėšė save iš mūsų visų gyvenimo.

Užsimerkiau, jausdamas tarp pirštų būsimus pinigus, kuriuos atsiimsiu iš leidėjo.

Diena buvo pilka ir vėjuota. Keletą akimirkų į mūsų suvargusią žemę krito šlapdriba. Spausdamasis į juodą savo paltą, žingsniavau gatve, tarp pirštų gniauždamas voką su iš redakcijos gautais pinigais. Kaip tik keliavau pro „angelo“ namą. Sustojau. Išeitų išties nepakartojama istorija. Precedento neturintis atvejis. Man reikėjo tik žengti žingsnį per slenkstį, užšuoliuoti į devintą aukštą ir pasibelsti. Aš taip ir padariau. Žengiau per slenkstį, užšuoliavau laipteliais aukštyn ir pabeldžiau. Laiptinė buvo pilka, prigrūsta vazoninių gėlių ir dvokianti įsisenijusiu pelėsiu.

Duris atidarė vienmarškinis vyras giliomis mėlynomis akimis ir kruopščiai sušukuotas gelsvais plaukais. Jo griežtame veide nesimatė nė menkiausio sumišimo dėl tokio nelaukto svečio. Nebent pyktis ir nepasitenkinimas, kuris tyliai rodėsi vyro žvilgsnyje. Jis galėjo būti gal dešimčia metų už mane jaunesnis, bet buvo žymiai griežtesnis ir labiau pasitempęs nei aš kada galėčiau būti.

– Ko? – iš jo lūpų pasigirdo griežtas trumpas klausimas.

– Aš… Aš… – tą akimirką pradėjau abejoti ar čia pataikiau, ar tikrai klausiu tokio kvailo dalyko ir ar toji mergina taip lengvai mane apgavo. – Pas jus. Man reikia susitikti su savo tėvu ir girdėjau, kad jūs galite man padėti.

– Užeikit, – vyras mostelėjo ranka ir apsisuko ant kulno.

Mane pasitiko virš galvos kabantys elnio ragai. Ant grindų mėtėsi kelios poros moteriškų aukštakulnių ir kariškio auliniai, o ant kabliukų kabėjo moteriški kailiniai ir milinė. Eidamas į virtuvę spėjau žvilgtelėti į miegamąjį, kur stovėjo sujaukta dvigulė lova su pelenine, prigrūsta nuorūkų ir cigarečių.

– Sėskit, – paliepė, mostelėdamas į taburetę virtuvėje. – Arbatos ar kavos?

– Gal kavos, – paprašiau, nužvelgdamas miniatiūrinę, seniai šluotą mačiusią virtuvę.

Jis įsikišo tarp dantų cigaretę ir ant ugnies padėjo arbatinuką. Tada atsirėmė nugara į kriauklę ir sunėrė rankas ant krūtinės. Ant kaklo kabojo grandinėlė su nedideliu stačiatikių kryželiu. Tik tada pastebėjau koks jis didelis ir tvirtas, tikras galiūnas.

– Tai kiek laiko tuo užsiimat? – paklausiau, apsimesdamas, kad krapštau panages.

– Aš tuo neužsiimu, – griežtai nutraukė jis, išpūsdamas cigaretės dūmus ir nukratydamas cigaretę į kriauklę.

– O tai… Tai…

– Tuoj ateis, – nutraukė jis mane, pildamas karštą vandenį į miniatiūrinį puodelį.

– Ak.

Arūnas Kulikauskas. 100 AUTOPORTRETŲ. #83.

Ir tada pasirodė tai, kas teoriškai turėjo būti angelas. Tai buvo moteris, gana liekno sudėjimo didžiulėmis mėlynomis akimis, dailiai įrėmintomis veide, ir ilgomis, šokolado spalvos garbanomis, kurios tarsi gyvatės raitėsi ant pečių. Ji dėvėjo seną, apdriskusį chalatą, gan neaiškios spalvos. Kažkada galbūt buvo rausvas, tačiau ne dabar. Mergina klestelėjo ant taburetės, esančios priešais, ir įrėmė į mane nieko nesakantį žvilgsnį. Tada vaikinas žengtelėjo žingsnį ir pakišo jai cigaretę. Mergina, nenuleisdama nuo manęs akių, ją paėmė ir įsikišo tarp tobulai lygių dantų. Stebėjau minkštas, putlias lūpas.

– Kas apie mane jums išpliauškė? – paklausė ji lyg senas rūkorius degtuku prisidegdama cigaretę.

– Paukštelis pačiulbėjo, galite būti dėl jo rami, – atsakiau, gurkštelėdamas beskonės kavos. Ar kas nors šiame pasaulyje dar turi pojūčius, charakterį?

– Aš bet kam nepadedu, – atsainiai ištarė ji, neatitraukdama nuo manęs tų dviejų akių. Per kūną nuėjo pagaugai, nes moteris jau geras dvi minutes nemirksėjo. – Ir tai brangiai kainuoja.

– Aš turiu daug pinigų, – ištariau, kišenėje suspausdamas atlygį už naujausią poemą ir straipsnį.

– Ne apie tai kalbu, – moteris nervinosi. Įtampa joje augo ir tai puikiai persidavė į išorę. Permesta dešinė koja virpėjo, žvilgsnis darėsi neramus, o pirštai nervingai barbeno į stalviršį. – Ne pinigais šiais laikais mokama už reikšmingus dalykus.

– Tai kuo tada turėčiau užsimokėti?

– Visų pirma, ko tau reikia iš mūsų? – dabar į pokalbį įsikišo ir vyras, nugara atsirėmęs į kriauklę.

– Nikolajau, kalbu aš, – griežtai nutraukė moteris, karštligiškai užgesindama cigaretę į peleninę.

– Ne kurčias, girdžiu, kai kalbi, – Nikolajaus tonas taip pat darėsi nervingesnis. Įtampa augo. – Tu, intelektuale, atsakyk į mano klausimą. Čia yra mano namai ir turiu teisę tave iš jų  iškrapštyti bet kada.

Tylėjau, žvelgdamas į likusius kavos tirščius puodelio dugne. Nikolajus įtraukė dūmą dviem pirštais laikydamas cigaretę ir primerkė skaisčiai mėlynas akis. Moteris, sėdinti priešais, laukė mano atsakymo lyg užgniaužusi kvapą. Jos žvilgsnis lakstė iš vieno kampo į kitą. Nikolajus numetė cigaretės galiuką į kriauklę ir agresyviai trenkė į stalą kumščiu. Moteris liko lyg skulptūra, net nekrūptelėjo ir nesuvirpėjo. Neišleido nė garso. Tik jos žvilgsnis sustojo ties manimi.

– Atsakyk! – Nikolajaus skruostai nuraudo.

– Aš… Aš… – vėl pradėjau mykti.

– Nikolajau, manau, tau reikia rengtis, nes pavėluosi, – moteris pakėlė į jį savo dideles akis ir pirmą kartą nusišypsojo.

– Jei vėl ten eisi, aš greit tavęs neteksiu ir liksiu vienas, – Nikolajaus balsas vėl buvo ramus ir šaltas. – Turėtum nustoti tuo užsiimti ir save kankinti.

Jis sučiaupė lūpas, linktelėjo man ir apsisukęs ant kulno išėjo. Mergina persimetė kitą koją ant kojos ir iš chalato kišenės išsitraukė dar vieną cigaretę. Kitame kambaryje pasigirdo spintos durų trenksmas ir aršūs žingsniai. Kažkas sudužo. Dūžio garsą pasivijo nepadorus keiksmas.

– Atėjote susitikti su netikėtai mirusiu tėvu?

Tas klausimas išmušė mane iš vėžių. Ji vėl sėdėjo nemirksėdama, dideles mėlynas akis įrėmusi į mane. Lūpos spaudė cigaretės galiuką. Pasimuisčiau. Jaučiausi taip, tarsi į mano vidų būtų kažkas įsibrovęs ir galvoje išnaršęs visą turinį, dokumentacijas ir protokolus.

– Iš kur jūs…

– Jūs cinikas, – moteris nusišypsojo. – Jūs netikit. Nikolajus, kai pirmą kartą pasirodė, irgi netikėjo. Jis norėjo pasikalbėti su motina, kurios po karo niekada nerado. Turėjo vilties, kad ji mirusi, bet mirusiųjų pasaulyje jos nebuvo. Radome tik jaunesniąją seserį, kuri turėjo pabėgti į užsienį. Bet nepabėgo.

– Jūs ekstrasensė?- paklausiau dabar po kišenes irgi knisdamasis cigarečių.

Moteris sučiaupė lūpas, kurias perkreipė ironiškas šypsnys. Ji atsilošė, nunarino pečius ir chalato rankovė nusmuko, atidengdama liesą, grakštų ir baltą lyg marmuras petį. Mes skendėjome tyloje. Jaučiau kaip tyla iš pradžių praryja mano pėdas, tada kelius, sėdmenis, pilvą, krūtinę, pečius, kaklą ir galiausiai veidą. Aš nuskendau joje.

– Aš nesu ekstrasensė ar žynė. Neburiu iš kortų ir nevedu spiritizmo seansų. Aš kažkada buvau belytis angelas, kuris pasirinko moters pavidalą. Prieš du šimtus metų nebuvau geras angelas – bent jau jūsų, žmonių, atžvilgiu. Atskrisdavau naktimis ir nusinešdavau ant savo sparnų mažų vaikų gyvenimus. Ir vieną vienintelį kartą, vienas bedievis raganius mane sučiupo. Žmonės nuplėšė man sparnus ir, manydami, kad tapau mirtinguoju, įmetė į upę nuskęsti. Išgyvenau. Įsikūriau čia, arčiausiai savojo pasaulio, nes po šiuo namu yra vartai. Kiekvieną kartą ten esantieji mane kankina, plėšo, plaka, rauna plaukus, bet aš vis tiek ten grįžtu.

Nojus Petrauskas. SUŠAUKIMAS. 2017. 76×60. Aliejus, medis.

– Kodėl?

– Vienintelis žmogus, kurį įsimylėjau, yra Nikolajus ir mums abiem reikia pinigų. Vedu žmones į tą atvirą pragarą, nes noriu, kad jis būtų laimingas. Kad galėtume sočiai ir laisvai gyventi. Neištversiu momento, kai jo žmogiškoji egzistencija pasibaigs, nes aš negalėsiu keliauti kartu su juo į tą kitą pasaulį, nes nebeturiu sparnų.

– Pala, tu vedi žmones į pragarą? – nurijau baimės seilę.

– Kažkas panašaus. Į požeminį, šiurpųjį pasaulį. Daugelis iš ten grįžę išprotėjo, nes jiems pasirodė pernelyg baisu, kas jų laukia po mirties. Ar man tai rūpi? Ne. Svarbiausia, kad sumokėtų pinigus.

– Kodėl man tai sakai?

– Nes tikiu, kad nesi toks kvailas, kad ten keliautum, – ji išpūtė dūmus ir meiliai nusišypsojo.

– Tai tau reikia pinigų ar ne? – mano balse pasigirdo susinervinimo gaidelė.

– Man reikia pinigų, bet viduje dar turiu šiek tiek moralės, – moteris atsistojo ir grakščiais ilgais pirštais paėmė lėkštelę su tuščiu puodeliu. – Gydytojai visada įspėja savo pacientus, jei gresia šalutinis poveikis. Tai ar eisite su manimi?

Sučiaupiau lūpas, įtemptai mąstydamas.

IX aukštas

Angelas grakščiai išėjo pro duris, apsigaubęs tuo apdriskusiu chalatu. Ji priėjo prie seno lifto ir ilgu smiliumi spustelėjo seną mygtuką. Nejaukiai trypčiojau ir nervingai kramsnojau apatinę lūpą, stebėdamas baltus, atpleišėjusius dažus. Liftas sudundėjo ir sugergždė. Tada dvejos durys pradėjo vertis tarsi vartai į pragarą: iš pradžių sunkiai, tarsi nebyliai dejuodamos, o tada garsas perėjo į nesuvokiamą klyksmą. Buvo atvertas kelias į mažytę, klaustrofobiškai menką keturių sienų patalpėlę su veidrodžiu. Angelas mostelėjo grakščia ranka, kad žengčiau pirmas. Ji įslinko iš paskos ir pakartojo veiksmą. Ilgu dešiniosios rankos smiliumi nuspaudė pirmą aukštą ir tada garsiai dejuodamos užsivėrė durys, užverdamos ir šviesą, sklindančią iš gyvųjų pasaulio. Liftas suurzgė, sudejavo, sugriežė metaliniais dantimis. Keliskart sublykčiojo blausi gelsva švieselė virš galvos. Kažkas bumbtelėjo už sienos ir mes pajudėjome žemyn.

VIII aukštas

Moteris neištarė nė žodžio ir stovėjo atsukusi man  nugarą. Abu tylėjome, klausydamiesi lifto dejavimo. Keliaujant žemyn vietomis jis užstrigdavo, tada gelsva šviesa keliskart blykstelėdavo, patalpą perverdavo tamsa ir po momento mes vėl pajudėdavome. Užgesome trečią kartą net nepasiekę aštunto aukšto. Šįkart ilgesniam laikui. Tamsoje stovėjome gerą minutę, bet aš buvau toks išsigandęs, kad net nedrįsau prabilti. Ji, matyt, buvo pripratusi prie tokių kliūčių ir techninių nesklandumų keliaujant į patį pragarą. Ant gretimos sienos kažkas blankiai sušvito. Pėdsakas pradėjo ryškėti, tačiau buvo angelui už nugaros ir jis jo nepastebėjo. Linktelėjau ir prisimerkiau, kad įžiūrėčiau, kas tai. Ant lifto sienos ryškėjo baltas, tarsi iš gyvsidabrio nulietas žmogaus delno pėdsakas. Jis pulsavo ir dilgčiojo lyg būtų gyvas. Jau tiesiau pirštą, kad jį paliesčiau, bet tuo metu liftas suvirpėjo, sudundėjo, blykstelėjo akinanti šviesa ir mus gana stipriai truktelėjo apačion. Atsitraukiau. Šviesoje delnas liko juodos spalvos, o iš jo vidurio nuvilnijo juodo kraujo srovė. Juodi lašai kapnojo ant grindų prie mano dešiniosios kojos bato galiuko.

VII aukštas

Stabtelėję aštuntame aukšte, tęsėme savo kelionę žemyn. Juodo skysčio bala plėtėsi prie mano bato galiuko. Turėjau žengtelėti žingsnį į šoną, kad neįminčiau į tą keistą medžiagą. Kas tai? Degutas, smala, benzinas? Velnio ašaros ar angelo kraujas? Nurijau neramumo seilę ir pažvelgiau į nejudančią moterį priešais: į jos ilgą kaklą, susivėlusius plaukus ir apdriskusį chalatą. Pastebėjau pagaugais nusėtą odą ir virpančius pirštus, kyšančius iš po per ilgų rankovių.

Kažkas kumščiu trenkė iš viršaus. Stingdantis metalo garsas nuvilnijo per liftą. Vėl užstrigome ir užgesome tamsoje. Bumt. Bumbtbumtbumt. Kažkas vaikščiojo mums virš galvų. Kažkas vaikščiojo ant lifto lubų batais, kurių padai buvo geležiniai. Pakėliau akis į viršų, grieždamas dantimis. Bumt. Įkvėpiau, apimtas siaubo. Bumt. Suspaudžiau kumščius, ieškodamas ženklo lubose. Bumt. Šviesa įsijungė ir mes judėjome toliau.

VI aukštas

Trenksmas. GELBĖKIT. Moteriškas cypimas kažkur iš šonų. Trenksmai nenurimo viršuje.

Trenksmas. GELBĖKIT. Bumt. PADĖKIT. Bumt. KAS NORS ATSILIEPKIT. PADĖKIT MUMS. GELBĖKIT. IŠTRAUKIT. AŠ ŽINAU, KAD JŪS KAŽKUR ČIA. Trenksmas. PRAŠAU, MALDAUJU, NUTRAUKIT ŠIAS KANČIAS. Trenksmas. PADĖKIT.

V aukštas

Mano mintis pertraukė nenusakomas rėkimas. AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA. Aš jau nebegirdėjau atskirų žodžių. AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA. Aš jau nebegirdėjau atskirų minčių. AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA. Ant sienų tarsi pėdsakai dėliojosi juodi delnai, iš kurių tryško kraujas, o trenksmai virš galvų vis smarkėjo ir smarkėjo.

Ingrida Mockutė-Pocienė. Iš ciklo NE PIRMĄ KARTĄ NELAUKI SAPNO. 2020 m.

IV aukštas

Tik leidžiantis iš penktojo aukšto ir jau nebegirdėdamas savo paties minčių nuo tų nenutrūkstamų riksmų ir dundėjimo viršun, aš pradėjau suvokti, kad sienos keistai artėjo. Tik tada supratau, kad delnai, kurių pėdsakų nepaliaujamai daugėja, stumia sienas mūsų link. Greitai mano delnai įsirėmė tarsi pajėgčiau sustabdyti sparčiai mažėjančią erdvę. Angelas stovėjo nejudėdamas. Įrėmiau delnus taip, kad po kelių akimirkų jau jaučiau, kaip sienos juos lėtai laužo. Pravirkęs žvelgiau į lubas, kuriose matėsi įspaudai nuo to nesiliaujančio trankymosi viršuje. Stigo oro. Moters galva įsirėmė man į veidą ir aš jau jaučiau priglundantį jos kūną prie savojo. Jie tuoj mus sutraiškys. Sienos jau spaudė mano klubus, teko į viršų iškelti rankas. Traiškantis skausmas. Jie mus spaudžia, spaudžia, spaudžia. Klyksmai nesiliauja. Bumt bumt bumt bumt. Mano pėdos jau paniro tame juodame skystyje apačioje. Ir mano riksmas nuskendo kartu su esančiųjų už sienų.

III aukštas

Kažkas nuplėšė lifto lubas. Oras, oras, oras. Jau buvau beprarandantis sąmonę. Tuo metu į besispaudžiantį liftą paplūdo nežmoniškas karštis, raudona šviesa ir kurtinantis klyksmas, kurio garsas buvo toks galingas, kad greitai viskas mano galvoje virto tik spengimu. Priglaudžiau delnus prie ausų ir pamačiau iš jų trykštantį kraują. Man sprogo abiejų ausų būgneliai. Kažką rėkiau angelui į ausį, bet jis stovėjo kaip įbestas. Už ką tokios kančios?

II aukštas

Pakėliau akis į tą akinančią šviesą. Jaučiau kaip sienos jau laužia mano traškančius šonkaulius ir rankas. Virš galvos siautė vėjas, į viršų kilo juodi dūmai, o visi aukštai, esantys viršuje buvo užlieti auksinės ugnies. Juodų uosių šakos kratėsi viršuje, tarsi išaugusios iš sienų. Pravirkau. Nejaugi tai pabaiga? Ir tada viskas užgeso. Mus užliejo aklina tamsa ir tyla. Lifto lynai nutrūko ir mes laisvu kryčiu nuskriejome į bedugnę.

I aukštas

Tyla. Tylu kaip niekada ir tamsu. Liftas garsiai barškėdamas sustojo. Mums virš galvų keliskart sublykčiojo lempa, užliedama mažą patalpą blankia šviesa. Nebuvo jokio juodo skysčio ant grindų, lubos liko ten, kur visada, o ant sienų nesimatė jokių keistų pėdsakų. Moteris atsisuko į mane, nutaisiusi nieko nesakantį veidą lyg nieko nebūtų nutikę. Durys prasivėrė ir mes išlipome pirmajame aukšte. Už laiptinės durų mačiau gatve pro šalį slenkančius žmones ir kartais pravažiuojančius automobilius. Angelas išsitraukė raktą iš kišenės ir atsisuko į mane.

– Na, ar pasiruošęs pradėti kelionę?

– Ką? – nesupratau.

– Dabar leisimės devynis aukštus apačion, – angelas jau kišo raktą į duris, vedančias į požemius.

– Bet ar mes dar ne ten? – paklausiau sunerimęs.

– Ką? Ne. Mes tik nusileidome liftu apačion, nes sunku lipti devynis aukštus laiptais.

– Tai čia – ne mirusiųjų pasaulis? – nieko nebesupratau.

– Ką? Ne, – moteris nusijuokė ir kilstelėjusi vieną antakį atsisuko į mane.

– O kaip klyksmai, judančios sienos, bildesys, kraujas ant žemės? – paklausiau tarsi išspjaudamas žodžius.

– Apie ką tu kalbi? – mergina sunėrė rankas ant krūtinės ir primerkė vieną akį, nesuprasdama mano nerišlių sakinių. – Aš suprantu, kad šiurpu, kai liftas kas kelis aukštus užstringa, bet tai geriau nei lipti laiptais.

– Tai mes tiesiog nusileidome devynis aukštus apačion? Šiame pasaulyje? Ir nebuvo jokių balsų ir slenkančių sienų? – viską išbeldžiau.

– Ne, – moteris papurtė dailią galvą. – Nieko panašaus nebuvo. Čia, turbūt, suveikė tavo paties vaizduotė. Tai ar eisime?

Stebėjau jos pirštus, spaudžiančius jau į duris įkištą raktą. Jeigu tai buvo mano vaizduotė, kas iš tiesų ten dedasi? Ar ten vieta gyviesiems? Žinoma, kad ne. Ištiesiau jai vokelį su pinigais.

– Ne. Su tėvu pasimatysiu ir jo paklausiu, kai mirsiu.

Išėjau į gatvę, kurioje karaliavo žiema.

Virginijus Malčius. SLANKOS SAPNAS. 2020. 25×35. Tušas, popierius.

Dviejų žmonių krentantis šėšėlis tarsi tiltas iš praeities jungiantis ir siejantis juos su skausminga dabartimi. Kažkas įvyko… Kažkas, ko niekas neturi sužinoti.Tik slanka lyg atminties sargas… Saugotojas.