valytojos

tekstas: Dainius Gintalas

demonstratyviai

mūsų akivaizdoj

sukdamos magiškus ratus

raitydamos aštuoniukes

ant stalų ant langų stiklo

su stipriai rankose

sugniaužtomis šluostėmis

jos nebyliai teigia

kad valo ne tik paliekamus

nešvarumus dėmes

bet ir mūsų nuodėmes

apiplauna mus per atstumą

 

lyg apsaugininkės

užtikrintai spaudinėdamos

purkštuvų gaidukus

ir aitraus skysčio šratukais

galabindamos visas bacilas

suprask jos vaiko

ir nedoras mūsų mintis

o burbant nepasitenkinimo

užkalbėjimus

jų surauktos nosys

mums kelia šypseną

taigi varo iš mūsų pikta

 

nors ne kartą matėm

jos tiesiog it šmėklos įslenka

į tualetų kabinas

ir blizgindamos vargšus

apšnerkštus klozetus

šnypščia šiems apie superstą

tiesiog sušiktą

dvikojų padarų kultūrą

norėtų šaukti klykti

atmatos išmatos jūs

bet neleidžia jų slaptas kodeksas

 

su pažįstamais jos tik pasisveikina

na persimeta vienu kitu žodeliu

– dėl konspiracijos –

bet pletkinasi tik tarpusavy

stabtelėjusios kur nors tarp

bibliotekos ar valgyklos stalų

– iš principo viešoje vietoje –

toks nerašytas jų susitarimas

atviras raganų šabas

 

nors visi žinom

jos pasiekia visas pakampes

atrakina visus kabinetus

aptinka meilužių paliktas

aistrų ir dramų žymes

tiria uostinėja kvapus

dedasi juos į slaptus archyvus

perskaito į šiukšliadėžes išmestus

meilės laiškelius

net jei šie būna suplėšyti

 

bet svarbiausia – jų šepečiai

jie tik atrodo kaip paprasti įrankiai

o verta pastebėti

kaip jos atidžiai juos apžiūrinėja

kaip pagarbiai liečiasi prie koto

kartais ten kažką parakinėdamos

ne šiaip sau

tas kotas – baisinė antena

su visa jautriausia įranga

puikiausiai gaudančia

mūsų pasąmonės vaifajų

 

jeigu tik užuodžia ką nors įdomaus

spragt slaptą mygtuką

ir viską ką reikia nuskaito

o kai parpėdina namo

įkiša usb rakčiuką į kompiuterį

čiaumoja naktipiečius

spokso į ekraną

ir kikena

 

mes esam joms

nesibaigiantys komiški serialai

Eglė Vertelkaitė. SU DŪMU. 2014. 20×20. Ofortas.