Varinis drambliukas
Tekstas: Pelkių būtybė
***
– Oi, kad man nereikia. Kurgi aš dėsiu… – atsisakiau.
– Imk, sakau! Ką čia dar galvoji, jie tikrai nevogti! Iš Žaliakalnio konteinerių, žinai, kur Žaliakalnis?
Kur turčiai gyvena.
– Ačiū, bet kad man tikrai nereikia, – pokalbis darėsi vis nepatogesnis.
– Būtumėm Gruzijoj, tai gautum į galvą. Gruzinai turi tradiciją: jei dovanoja, turi priimt. Davai, imk visus ir neškis. Bobai padovanosi, ar ką. Ar turi bobą? Ar tu iš viso koks gėjus? Iš viso ko tu čia atsibeldei?
– Ieškau tapatybės kortelės, – paaiškinau.
Tyla.
– Čia ją kažkur pamečiau, tai dabar ieškau.
Vis dar tyla.
– Na, tai tokia kortelė su mano vardu ir nuotrauka, kurios reikia, kad…
– Tu mane durnu laikai? Žinau, kas yra tapatybės kortelė! Palauk, – taręs žengė palapinėn ir tuoj grįžo su evangelija rankoje.
– Imk. Užrašyk čia kur nors savo numerį. Jei rasiu, tai ką, į policiją nešt? Dėjau ant visų policijų. Įsivaizduoji, ant manęs ieškinį parašė! Jie! Pažiūrėk, – rodo perrėžtą palapinės sieną. – Atėjo naktį ir užpuolė. Blet, jaunimas šiais laikais. Babajai prakeikti! Kaip vožė iš nugaros per galvą.
– O tai, sakot, babajai? – nusistebėjau. Dar nesu čia, Kaune, matęs kitataučio policininko.
– Va čia parkritusį mane spardė keturiese. Gerai, kad kirvį prie durų turėjau. Čiupau ir dėjau kažkuriam. Tai naktį iš nugaros užpuolė – iš kur man žinot, kas ten buvo! Nieko aš nemačiau, tik spėjau užvožt kirviu per galvą kažkuriam. Ir išsilakstė.
– O tai kaip čia policija susijusi?
– Klausyk, vaikinas, nepisk proto, imk tu jį ir neškis!
Luanos Masienės nuot.
Tai buvo sportinis krepšys, pilnas kruopščiai į laikraščius supakuotų drambliukų. Balti porcelianiniai rubuiliai blizgančiom šypsenom, ilgom blakstienom ir rausvais žandais. Bet vienas dramblys buvo kitoks…
Nedidelis, telpantis į delną, be aiškių veido bruožų ir papuošalų, visas apsibraižęs varinis drambliukas. Iš jo sklido kaži kokia galia. Man priminė tą vakarą ant Gango kranto…
Kai smaragdinė upė plukdė šimtus žvakučių žiedlapių valtelėse. Kai minia pakrantėje giedojo šventas giesmes, o vaikai lakstė su gėlių krepšeliais. Mudu sėdėjome ant akmens nuošaly šio miesto gyvybės klegėjimo. Sėdėjom ir klausėmės pasakos.
Gango pakrantė prie švento Varanasio miesto. Augustino Žemaičio nuotr.
augustinas.net
Nuo vakaro vėjo užstoję krūtinėmis, nuo šventės šurmulio delnais lyg žiedlapiais uždengę telefono garsiakalbį gaudėme kiekvieną žodį. Tai buvo jauno piemens kelionė per tolimus kraštus sekant savo asmeninę pasaką. Klausėme susiglaudę, žavėdamiesi nuotykiais ir vienas kitu.
Ir sukirbėjo krūtinėse tuomet liepsnelės!
– Juk… Ir mes galim sekti savo asmeninę pasaką! – tuomet kruopščiai nuo triukšmo saugomi piemens žodžiai nutilo prieš mūsų pačių širdžių plakimą ir pakėlėme akis ir kitąpus Gango išvydome…Tikrą-Didelį-Laisvą-Laukinį-Dramblį! Žengė pakelta galva, plačiai mosuodamas straubliu ir trykštantis gyva galia. Jam nė kiek nerūpėjo nei giesmės, nei žvakutės. Ar juolab kažkokios pasakos. Vakarinių spindulių apšviestas žengė Gango sidabru spindinčiu paplūdimiu. Saulės kryptimi. Vienas visame krante! Drambliškais žingsniais! Mosuodamas straubliu!
Nepakartojamas tai reginys. Aikčiojom kaip vaikai ir lakstėm basi saulėlydyje žėrinčiu smėliu. Ir visa buvo nauja. Ir nepatirta. Ir džiūgaudami ėjom kartu žydinčiais sodais, ir uostėme gėles, ir šypsojomės mums besišypsantiems. Mus laimino sutikti pakeleiviai, siuntė sėkmės, gausos ir skalsos ir davė visa, ką turėjo geriausio. Gyvenimo versmė mus nešė visa jėga, pačiu srovės viduriu plukdė tokiu greičiu, kad jausmai nesutelpa viduj ir teka ašaromis. Ir žvelgėme tada viens kitam į akis, kur kiekvienas spindulys ašaroje atsiskleisdavo vaivoryšktėmis. Nebuvo pilkų dienų, nes viską nušviesdavo liepsnelės. Buvo liūdnų dienų, bet vos tik pradėdavom verkti, ašaros vėl sužibėdavo taip kerinčiai giedrai, kad nebesvarbios tapdavo liūdnos mintys. Užklupus sunkumams stiprybę radom vienas kito liepsnelėje, kuri šildė delnus einant kartu tvirtai susikibus rankomis. O susikibus nebetvirtai ir pasileidus rankoms, kai kelias pradingdavo brūzgynuose ir burnon prikrisdavo spyglių, mes niekada jų nespjovėme į ugnį, o kalbėjom tik pirma kruopščiai visus ištraukę ir nesikeikėm, nes nedera keiktis prie šventos ugnies. Todėl ji degė toliau ir niekad neužgeso. Ir tai yra pats svarbiausias – vienintelis svarbus dalykas gyvenime.
Ramūno Vaicekausko nuotr.
Kibirkštis įsižiebė, kai pasirinkau sekti savo asmeninę pasaką ir tik dėl ugnelės dar nepaklydau kelionėje, nenuskendau, neuždusau nesibaigiančiuose šabakštynuose, kur juodos riebios musės lenda į akis, savigrauža bei neviltis kviečia krist į pakrūmę ir tyliai neskausmingai nugrimzti. Tokiais begaliniais šabakštynais šiandien broviausi visą popietę, ieškojau kažkokios niekingos asmeninės kortelės, nes pamiršau savo Asmeninę Pasaką, nuklydęs nuo kelio dalinau kraują ištroškusiems uodams ir sielą švaisčiau savo paties troškuliui. Gėriau iš purvinos balos, bet šabakštynų šmėkla – vis dėlto – nevirtau. Nes dega. Dega Šventa Ugnis niekad neužgesusi. Teka gyvenimas, niekad nenustojo tekėjęs. Dabar viską atsimenu…
Koks nepakartojamas buvo Gango dramblys!
Nepakartojama tai buvo kelionė.
Ji ir nesikartoja, bet tęsiasi.
Stebuklingas yra visas šiandienos nuotykis – ir kaip aš to nepastebėjau! Štai! Palapinėje katytė žindo naujagimius kačiukus, o pats Atsiskyrėlis susikaupęs upėn mėto batoną. Lesina Nemuno antį su ančiukais. Švelniai, bet tvirtai delne laikydamas dovaną priėjau atsisveikinti. Dabar jau viskas aišku. Pasidirbdinsiu plaustą ir keliausiu pirmyn. Turiu sekti savo asmeninę pasaką. Atsiskyrėlis, nepatraukdamas žvilgsnio nuo savosios ir toliau jai mėtydamas batoną, tarė jau pakitusiu balsu, lėtu ir ramiu. Tokiu, lyg viską žinotų… Apie gyvenimą, apie pasakas, apie ugnelę, ašaras ir vaivorykštes.
– Tesaugo jis tave kelionėje.
Mano varinis drambliukas…
