Straipsnyje gvildensiu pāramitų teoriją, susiedamas ją su vakarietišku vertybės diskursu. Pranešimo hipotezė – pāramitā yra vertybės atitikmuo mahāyānos budizme. Vertybės supratimų yra daug (nuo Kanto iki analitinės filosofijos), tad pasitenkinsiu apibendrintu vertybės apibūdinimu. Mahāyāna – tai plati srovė, apimanti budizmą nuo I a. pr. Kr. Indijoje, kuris vėliau per Kiniją paplito iki Japonijos ir Vietnamo, tad apsiribosiu tik pagrindiniais ir ankstyviausiais indiškais mahāyānos tekstais, t. y. „Prajñāpāramitos“ literatūra, „Avataṃsakos“ sūtros dalimi „Daśabhūmika sūtra“, Asaṅgos „Bodhisattvabhūmi“ ir ypač Śāntidevos Bodhicaryāvatāra.
Taip pat nurodysiu, kaip pāramitā siejasi su kasdienybe. Tai darant pirmiausia svarbus tarpusavyje lyginamų dalykų adekvatumo klausimas, t. y. kiek įmanoma lyginti skirtingų kultūrų reiškinius. Šio klausimo svarstymas dažnai apeinamas, nes lyginamieji darbai dažniausiai rašomi remiantis precedentu, jog jie rašyti anksčiau. Pvz., XVIII a. jau Leibnizas lygino krikščionybę ir konfucianizmą, o nuo XIX a. lyginamųjų darbų pasipylė kaip iš gausybės rago. Tai atsitiko dėl atliktų vertimų, pvz., indologijoje verčiant sanskritiškus darśanų terminus, parinkti Vakarų filosofijos terminai. Sanskritiškiems vaiśeṣikos terminams parinkti lotyniški Aristotelio terminijos atitikmenys. Padārtha išversta – category, dravya – substance, guṇa – quality. Vėliau pagrindiniai vaiśeṣikos terminai versti lotyniškais Aristotelio terminais ir kitose Vakarų kalbose. Tad komparatyvistika slypi jau vertimo veiksme.
Grįžtant prie komparatyvistikos refleksijos, W. Halbfassas, vienas garsiausių XX a. pab. indologų, apsvarstęs iki tol taikytas lyginamosios filosofijos prieigas, liko jų atžvilgiu skeptiškas, tačiau pripažino, kad kitų būdų kol kas nėra. Lyginamosios filosofijos diskursui reikšmingos H. G. Gadamerio hermeneutinės filosofijos idėjos, susiejusios supratimo procesą su „paties dalyko“ (Sache selbst) idėja. „Pats dalykas“ – pagrindinė lyginamosios filosofijos prielaida, kuria tvirtinama bendra tikrovė skirtingų interpretacijų (kultūrų) akivaizdoje. Nepaisant terminologijos skirtumų, įmanomas tarpusavio supratimas, nes skirtingais terminais referuojama į panašius tikrovės reiškinius. Remiantis šia nuostata, reikalinga susidaryti gvildenamų terminų sinonimų „spiečius“, įsigilinti į verčiamų terminų semantiką, istorinį vartojimo kontekstą ir pan.
Dabar aptarsiu pāramitos ir vertybės santykį. Vertybė naujaisiais laikais interpretuojama įvairiai: galima išskirti kantiškąją, psichologistinę, F. Brentano, Meinongo, E. Husserlio, M. Heideggerio, M. Schelerio, E. Hartmanno, pragmatistines vertybės sampratas, analitikų vertybių teorijas ir t. t. Daugelyje šių vertybių teorijų (išskyrus pragmatistines Ch. S. Peirce, J. Dewey, H. Putnamo, R. Rorty) suponuojamas asmuo-patybė ir tuo pačiu dualistinė ontologija (pvz.: Schelerio Urphänomene, Hartmannas ir Husserlis išskiria objektyviai esančias vertybes), t. y. visuomet yra asmuo, atliekantis vertinimo veiksmą (aestimatio) objekto atžvilgiu, ir pagrindinės diskusijos tarp tyrinėtojų dažniausiai vyksta apie tai, kur slypi toji vertybė: ar kalboje, ar jausme ar idealybių pasaulyje. Čia slypi pamatinis vertybės skirtumas nuo pāramitos, kadangi nėra svarstomas pāramitos ontologinis ar epistemologinis statusas bei nedaroma perskyra tarp pāramitos ir su ja siejamo žmogaus, o priešingai, pāramita reikalinga tam, kad šalintų dualizmą. Budizme nekalbama ir apie dorybę, nes dorybės realizuojamos subjekte, o pāramitos yra praeinantis veiksmas, kuris niekam nepriskiriamas.
Mokymą, kuris šiandien vadinamas budizmu (originalus pavadinimas dharma arba Buddhadharma), V a. pr. Kr. pradėjo skelbti istorinis Buda Siddhārtha Gautama. Budos mokymo esmė – siekis įveikti žmogaus ir visų sąmoningų būtybių nepasitenkinimą-kančią (duḥkha). Buda per 45 savo keliavimo ir pamokslavimo Indijoje metus pasakė daugelį dalykų, iš kurių galima išskirti ne vieną filosofinę teoriją: Keturios tauriosios tiesos apie tikrovės ir žmogaus prigimtį (catvāri āryasatyāni), nesavasties teorija (anātmavāda), sąlygotosios kilmės teorija (pratītyasamutpāda) bei kismo teorija (anityavāda, kṣaṇikavāda), tačiau išskyrus aštuonlypį kelią, kuriame kalbama apie 8 tinkamai atliekamas veikas (samyag drsti, samyag samkalpa ir t. t.), Buda nekalba apie etinius dalykus arba bent tai, ką įvardintume preskriptyvia etika.
Paskutiniame savo pamoksle (užfiksuotame „Mahāparinirvāṇos sūtroje“, „Dīgha Nikāya“ 16), kai mokiniai buvo sunerimę, kaip reikės gyventi ir organizuoti bendruomenę po Budos mirties, Buda pamokė, kad kiekvienas turėtų kliautis patirtimi bei dharma, o dharma bei vinaya (vienuolių sugyvenimo taisyklės) turėtų būti mokytojai. Tai išreiškia specifinį Budos mokymo santykį su etika, Buda mokė pasirinktinais būdais (upāyakauśalya), t. y. prisitaikydamas prie klausytojo socialinio statuso, suvokimo lygio ir kitų aplinkybių, be to, Buda nesistengė spręsti sudėtingų ir spekuliatyvių klausimų, tačiau orientavosi į konkrečią problemą – kančią (duḥkha). Buda vengė duoti galutinius atsakymus, palikdamas prasmę suprasti atskiram suvokėjui ir pabrėždamas patirties svarbą. Mintis, kad viskas kinta, kad dalykai neturi savasties, ir paties Budos mokymo ypatumai galėtų sudaryti visišką reliatyvumo įspūdį, tačiau kitokį supratimą apie Budos mokymą sudaro nuo pirmųjų amžių pr. Kr. pradedantis besiklostyti naujas budistinės literatūros žanras, vadinamas jātakomis (kuriose pasakojama apie praeitus Budos gyvenimus), jose pirmą kartą minimas naujas terminas pāramī (dar ne pāramitā). Pāramī minima ir atskiruose „Khuddakos Nikāyos“ rinkiniuose („Apadāna“, „Buddhavamsa“, „Cariyāpitaka“), kurie yra gerokai vėlesni nei pvz., „Digha“ ar „Majjhima“ nikāyų“ rinkiniai. Tad iškyla klausimas, kas yra jātakų istorijose minima pāramī?
Ankstyviausiuose Budai priskiriamuose theravādos tekstuose esminės etinės gairės yra aštuonlypis kelias, kuris yra Budos asmenine patirtimi rekomenduojama praktika, tačiau ilgainiui, pasak Bhikku Bodhi (Jeffrey Block) (vieno žinomiausių theravādos tyrinėtojų ir Budos sūtrų vertėjų į anglų kalbą), susiklostė poreikis apibūdinti Śākyamunio gyvenimus iki jam tampant Buda ir suteikti jiems pamokomąją vertę, parodant, kaip Buda savo praeities gyvenimais progresavo link prabudimo (bodhi). Šiuose pasakojimuose Śākyamunis pasirodo kaip stirna, beždžionė, genys ir pan. bei padeda kitiems išvengti nelaimių ar ką nors išgelbėja, pvz., žmogus pasiklysta miške, Buda, gyvenantis kaip beždžionė, jį išveda iš miško ir pan. Šiose istorijose Budos parodomos išskirtinės savybės (gunos), pvz., drąsa, dosnumas, vadinamos pāramī. Tekste „Buddhavamsa“ pasakojama istorija, kaip prieš daugelį metų Buda gyveno kaip asketas Sumedha, kuris užuot pasirinkęs nirvaną, davė įžadą kitam Budai Dīpāṅkārai, kad jis ateityje taps Buda ir padės kitiems pasiekti išsilaisvinimą. Gavęs Dīpāṅkāros pritarimą, Sumedha nuėjo medituoti apie savybes, kurias jam reikės įgyti, kad taptų Buda. Šių savybių iš viso yra išvardinama 10: 1) dosnumas, 2) įgudimas-praktika, 3) atsižadėjimas, 4) nuovoka, 5) drąsa, 6) pakanta, 7) atvirumas, 8) ryžtas, 9) draugiškumas, 10) romumas (upekkhā), vėliau šioms 10 pāramī parašomi net atskiri komentarai, pvz., „Dhammapaala“ traktatas. Tačiau apskritai pāramī nėra tokia reikšminga theravādos tradicijoje, ši kaip pāramitā tampa kur kas svarbesnė mahāyānos kryptyje.
Mahāyānos budizmo ištakos yra III a. prieš Kr., kada saṅgha suskilo į dvi grupes: mahāsāṃghikus bei sthavirus. Iš mahāsāṃghikų ilgainiui formavosi įvairios budizmo srovės, kurios save vadino mahāyāna ir priešpriešino save su sthavirais, vadindami juos hīnayāna. Įvairios mahāyānos bendruomenės pripažino daugybę naujų anoniminių tekstų (sūtrų), kurie laikomi Budos apreiškimais, pateikiančiais naują ir gilesnį Budos mokymą. Naujose sūtrose vartojamos naujos sąvokos ir išryškinami kiti Budos mokymo aspektai. Susiformuoja madhyamakos ir yogācāros budizmo srovės, visiškai nauja bodhisattvos idealo samprata.
Taigi būtent ankstyviausiame mahāyānos literatūros tekstų žanre – Prajñāpāramitos (pasak E. Conze, ši literatūra kurta nuo pirmojo amžiaus pr. Kr.) literatūroje aptinkame naująjį terminą – pāramitā. Kai kurie tyrinėtojai, pvz., Nalinaksha Datt mano, kad pāramī yra vėlesnė ir theravādos literatūroje sukonstruota pagal pāramitos pavyzdį, kadangi 10 pāramī galėjo atsirasti apie II-III a. Be to, yra pastebėta, kad tuo metu kaip tik išpopuliarėjo dešimtainė sistema, nes ankstyviausiuose mahāyānos sąrašuose pateikiamos tik 6 parāmitos.
Prieš aptardamas atskiras pāramitas, apžvelgsiu termino etimologiją. Pāramitā tyrinėtojų suprantama įvairiai, europietiškose kalbose žodis dažniausiai verčiamas kaip „tobulybė“ (perfection, совершенство, Vollkommenheit) arba „dorybė“ (virtue arba net transcendental virtue, transcendental perfection), tačiau šie vertimai neperteikia pāramitos reiškinio specifikos. Terminas pāramitā sudėtas iš dviejų žodžių: pāra („kita pusė“, „riba“) ir ita („nueita“) bei pažodžiui reikštų „pereinamybę“ arba tiksliau – „žangą, žangumą“. Rusiškai panašią reikšmę kaip pāra perteikia žodis паром („keltas“). Tačiau istoriografijoje yra ir kitas aiškinimas, pagal kurį manoma, kad pāramitā kilusi iš žodžio parama, reiškiančio „aukščiausias, didžiausias“, tačiau, manyčiau, kad pirmoji interpretacija yra teisingesnė, nes ji geriau atliepia budistinį ontologijos aiškinimą. Tibetiečių ir kinų kalbose pāramitā išversta kaip susijusi su „perkėlimu, perėjimu, krantu“, pvz., tibetietiškai pa rol tu chin pa, o kiniškai bǐ àn („kitas krantas“).
Pirmoji etimologija glaudžiau susijusi su Budos skelbtu ir visų vėlesnių budizmo mokyklų priimtu mokymu, kad tikrovė yra nuolat kintanti (anitya). Būtų nenuoseklu, jei pāramitā reikštų „transcendentinę tobulybę“ ar dorybę, tad pāramitā yra procesas-veiksmas, pažodžiui „žangumas“ arba „žanga“, kurią siekia praktikuoti stojęs į Budos pramintą kelią, tačiau kas stoja į šį kelią? Mahāyānos sūtrose naują prasmę įgija terminas bodhisattva („pabudusi būtybė“). Theravādos raštuose bodhisattva reiškia dar nirvāṇos nepasiekusį Siddhārthą Gautamą (Budą) bei ateities Budą Maitreyą, o visi Budos mokiniai, vienuoliai ir kiti (śrāvaka) gali tapti tik arhatais, t. y. nusipelniusiais nirvānos, kadangi sekė Budos mokymu (dharma). Tačiau mahāyānos sūtrose, tokiose kaip „Daśabhūmika“, „Yogācārabhūmi“ ir visuotinai garsiausiu mahāyānos etikos veikalu laikomu Śāntidevos „Bodhicaryāvatāra“, apie bodhisattvą kalbama kaip apie kiekvieną, kuris skatinamas atjautos (karuṇā) ir pabudimo minties (bodhicitta), pasiryžta veikti kitų būtybių labui. Tai vadinama bodhisattvos keliu, o šiame kelyje svarbiausia pats žengimas, o ne nirvāṇa.
Bodhisattvos kelias yra savęs peržanga padedant kitiems siekti pabudimo arba Budos prigimties (Buddhadhatu). Kiekviena iš 6 pāramitų siekiama peržengti save bei kasdienę, t. y., įprastą dualią tikrovę. Mahāyānos budizmo raštuose, pvz., „Prajñāpāramitos“ ar „Lotoso“ sūtrose, įprasta išskirti 6 „žangumo“ lygius:
1) dosnumą (dāna), 2) įgudusį veikimą (śīla), 3) pakantą (kṣānti), 4) uolumą-drąsą (vīrya), 5) susitelkimą (dhyāna) bei 6) nuovoką (prajñā). Ir nors kai kada minimos 10 pāramitų, bet šaltiniuose kitoms keturioms skiriama gerokai mažiau dėmesio, tad aptarsiu minėtas šešias. Kiekvienu iš šių „žangumų“ siekiama įveikti kasdienišką ir egoistinį požiūrį. Bet ką galima įvardinti kasdienybe budizme? Kasdienybės filosofema yra jauna ir ateinanti iš XX a. Heideggerio konteksto (Alltäglichkeit). Panašaus atitikmens nėra tarp budistinių leksemų, bet pasiūlysiu alternatyvą: yogācāros „Saṃdhinirmocanos“ (apie I‒III a.) bei „Laṅkāvatāros“ (apie I‒III a.) sūtrose išskirti trys skirtingi tikrovės lygmenys, vadinami svābhāva (vėliau apie šiuos lygmenis parašyti atskiri veikalai, pvz., „Vasubandhaus“). Pirmasis šių tikrovės lygmenų vadinamas parikalpita ir jis, mano manymu, artimiausias grosso modo intuityviam kasdienybės supratimui. Parikalpita pažodžiui reiškia „tai, kas sukurta, pastatyta“. Tai tarsi „sveiko proto“ žiūra, kuriame daiktai matomi kaip nuolat esantys (dravyavat), šiame lygmenyje manoma, kad egzistuoja „aš“ ir patyrime reiškiasi patiriančiojo ir patiriamojo perskyra (grāhyagrāhakavikalpa).
Dosnumo „žanga“ įveikiama dualistinė perskyra atsisakant bet kokio turto ir nieko nelaikant savu: ne tik daiktų, bet ir savo kūno. Jātakose minimos istorijos, kai bodhisattvai, pagailus alkano tigro, šis aukojasi ir metasi prie jo, kad žvėris būtų pasotintas. Taip pat minimos istorijos, kur aukojasi gyvūnai, dosnūs valdovai išdalina visą karalystę ir t. t. Tačiau atsidavimu neturėtų būti ir pakenkiama, tai minima Asaṅgos „Bodhisattvabhūmi“ veikale, jog negalima dovanoti ginklų, svaigalų ir pan.
Įgudusio veikimo (śīla) „žanga“ paprastai apibūdinamos trys aštuonlypio kelio praktikos: tinkamas kalbėjimas (samyag vac), tinkamas veikimas (samyag karmānta) ir tinkamas elgesys (samyag ajiva), kurio turinį sudaro theravādos veikaluose minimos įvairūs įgudimai – nežudyti, nevogti, būti skaisčiam, nemeluoti, nesisvaiginti ir t. t. (dažniausiai 5 arba 10 nurodymų). Yra ir papildomi, numatyti bodhisattvoms, autoritetingiausias įgudusio veikimo aprašymas pateikiamas jau minėtame Asaṅga „Bodhisattvabhūmi“ veikale. Atkreiptinas dėmesys, kad čia kalbama ne apie įstatymus ar įsakymus, bet įgudimus, čia nėra moralės grindimo anapusybe ar autoritetu, tačiau kai kurie tyrinėtojai śīla verčia kaip „dorybę“.
Trečioji „žanga“ yra pakanta, kuri apibrėžiama kaip pykčio ar susijaudinimo neturėjimas bei bet kokio įžeidimo atleidimas. Apie šią „žangą“ geriausiai liudija Budos ir jo mokinio Pūrnos dialogas, kuriame Pūrna klausinėjimas demonstruoja pakantos „žangą“, nepabūgęs nei įžeidinėjimų, nei mušimų, nei grasinimo nužudyti.
Drąsa-uolumas apibūdinamas kaip besąlygiškas pasiryžimas veikti nebijant bet kokių kliūčių bei atitinkamų sprendimų priėmimas, pasitenkinimas gavimu, viena jātakos istorija pasakoja apie genį, kuris neišsigąsta padėti liūtui, įskrisdamas į jo nasrus išimti kaulo.
Penktoji „žanga“ dažniausiai apibūdinama kaip susitelkimas į keturis jausmus: draugiškumą (maitrī), atjautą-gailestingumą (karuṇā), džiaugsmingumą (muditā) bei romumą (upekṣā), ir jų kontempliavimas. Śāntideva „Bodhicaryāvatāroje“ nurodo du būdus, kaip praktikuoti šiuos jausmus: jis siūlo naudotis vaizduote bei įsijausti į kito padėtį.
Paskutinė ir svarbiausia „žanga“ yra nuovoka, jog visi dalykai yra tušti (śūnya). Ši nuovoka yra tiesioginė parikalpitos arba kasdienybės įveika. Ką reiškia tuštuma? Žangioji nuovoka – tai mąstymo ir supratimo apie tikrovę puoselėjimas, kuris parodo reiškinių ir pasaulio santykinumą bei savastingumo nebuvimą (niḥsvabhāva). Tai yra pagrindinė „Prajñāpāramitos“ literatūros idėja. Tuštuma nereiškia niekio ar tuštumo pažodine prasme, bet tai „nuolat kintantis ir neturintis savastingumo buvimas“, kurio dėka išvengiama amžinumo ir nebuvimo priešpriešų.
Praktikuojant minėtas 6 „žangas“ įveikiamas kasdienybės požiūris, kuriuo manoma esant pastovius daiktus bei „aš“ ir kito perskyrą. Kasdienybė įveikinėjama dosnumo, atjautos, drąsos bei susitelkimo „žangomis“, o galiausiai pabaigiama persmelkiančia žangiąja voka. Aptartos „žangos“ keičia santykį su tikrove ir laikomos itin svarbiomis „Prajñāpāramitos“ literatūroje: jos metaforiškai vadinamos didžiaisiais ir palankiaisiais vandenynais, bodhisattvos geriausiais draugais, mokytojais, tėvais ir motinomis, netgi Budos yra jų vaikai („Laṅkāvatāra sūtroje“).