Vertybinio mąstymo žala ir moralės objektyvumo iliuzija: Leo Strausso atvejis
tekstas: Vytautas Vyšniauskas
Politinė filosofija yra vienintelė filosofinė disciplina, kurioje reguliariai keliamas vertybinio neutralumo klausimas. Nors pats vertybinio neutralumo reikalavimas pirmiausia susijęs su mokslu ir nėra taikomas politikai, kuri dirba visų pirma normatyvumo, o ne neutralumo reikalaujančiame probleminiame lauke, reikalavimas tirti politiką moksliškai bet kokį politikos tyrinėjimą savaime įstumia ir į vertybinio neutralumo sferą. Į filosofiją linkę mąstytojai čia įžvelgia kylančią įtampą tarp politikos, kuri neatsiejama nuo normatyvumo, ir į moksliškumą pretenduojančio jos nagrinėjimo, kuris todėl turi tapti vertybiškai neutralus.
Tokie autoriai kaip Leo Straussas mato grėsmę ir pačios politinės filosofijos likimui, nes toji, jo manymu, neatitinka mokslui keliamų vertybinio neutralumo reikalavimų. Tokiu būdu politinė filosofija, nuo senovės graikų laikų mąsčiusi apie politinę tikrovę ir retai kėlusi klausimą apie tokio mąstymo disciplinos ypatumus, patiria reikšmingą savo pobūdžio pokytį: bet koks filosofinis mąstymas apie politiką kartu tampa tokio „mąstymo apie politiką“ kaip atskiro mąstymo būdo ir jo santykio su kitais „mąstymo apie politiką“ būdais apmąstymu. Politinė filosofija neišvengiamai žengia į metafilosofijos sritį. Nors tokia padėtis neretai įvardijama kaip politinės filosofijos krizė, pagrindinė problema suvokiama kaip tik atvirkščiai. Tai, kad filosofija netenkina vertybinio neutralumo kriterijų, laikoma ne jos trūkumu, o pranašumu, nes pati politika esą reikalauja jai artimo jos tyrinėjimo būdo. Kitaip tariant, pats vertybinio neutralumo reikalavimas laikomas nesuderinamu su politikos pažinimu.
Ši problemos traktuotė vertybinio neutralumo klausimą paverčia viena svarbiausių šiuolaikinės politinės filosofijos temų, o konkrečiai Strausso atveju – bene centrine problema, ties kuria keliamas politinės filosofijos ir politikos mokslų santykio klausimas. Savo darbuose Straussas ginčija vertybinio neutralumo naudą politikos pažinimui bei abejoja šio principo nuoseklumu. Šiame straipsnyje bus bandoma parodyti, kad Strausso kritika vertybinio neutralumo principo atžvilgiu remiasi netiksliu šio principo supratimu, todėl ir kritika vertybinio neutralumo principui nepagrįsta tiek, kiek netiksli jos samprata, o šios netikslumą lemia paties Strausso vertybiniai įsitikinimai, tuo parodantys vertybinio neutralumo principo nepaisymo žalą. Tai leidžia geriau suprasti vertybinio mąstymo negatyvią reikšmę pasaulio ir konkrečiai moralės pažinimui, kuris dėl to tampa tik išankstinių įsitikinimų projektavimu į tariamą pažinimą, dažnu atveju objektyvumu verčiant laikyti būtent visišką jo nebuvimą.
HEROJAI. Martyno Mikelėno nuotr.
Nors tekste bus prisilaikoma vertybinio neutralumo principą palaikančių autorių nuostatų, Strausso pozicijai nesiekiama oponuoti, o tik bandoma parodyti dalies jo kaltinimų nepagrįstumą, kartu neatsisakant dalies reikšmingų autoriaus įžvalgų ir argumentų, kurie lieka nepastebėti jo kritikų.
Vėberiškojo vertybinio neutralumo kritikos neadekvatumas
Visą Strausso kritiką vertybinio neutralumo principo atžvilgiu galima kildinti iš jo bendros metodinės nuostatos, jog neįmanoma suprasti minties, veiksmo ar darbo jo neįvertinus, todėl be vertybinių sprendimų neįmanoma tirti socialinių reiškinių[1]. Nors ši nuostata gali pasirodyti triviali, tačiau jos akivaizdumas kaipmat ištirpsta pradėjus mąstyti apie pačių vertybinių sprendimų pobūdį. Juk akivaizdu, kad ir jie gali būti kategorizuojami iki tiek, kad tarp jų, neskaitant abstraktaus „vertinimo“, nelieka jokio bendramatiškumo.
Skiriasi ne tik etinių ir estetinių, bet ir metodinių sprendimų pobūdis. Akivaizdu, jog mokslas privalo apsibrėžti savo tyrimo objektus, priimtinus tyrimo būdus ir apskritai laikytis moksliškumo kriterijų, kurių pasirinkimas savaime yra vertinamojo pobūdžio sprendimas. Straussas mano, jog vertybiškai neutralių sprendimų pagrindimas reikalauja vertybinio sprendimo, parodančio tokių sprendimų vertę[2]. Tai reiškia, kad vertybinio neutralumo reikalavimas yra vertybinis ir, vadinasi, pats sau prieštarauja.
Straussas teisus tuo požiūriu, kad tikrovę galime ar net privalome tyrinėti ir nesilaikydami vertybinio neutralumo, tad vertybinis neutralumas nėra būtinas pažinimo elementas. Šia prasme pagrįsta priekaištauti moksliniam mąstymui, kuris vertybinio neutralumo nesilaikančių pažinimo būdų nelaiko vertais mokslo dėmesio. Tuo labiau, kad vertybinio neutralumo visiška realizacija apskritai neįmanoma. Friedricho Nietzsche’ės požiūriu, mokslas pasaulį aprašo konkrečios teorijos, kuri yra tam tikrų vertybių ir preferencijų išraiška, rėmuose, todėl, net jeigu ir galime atskirti mokslinius ir vertinamuosius sprendimus, tai vis tiek reiškia, kad moksliniai sprendimai niekada nėra laisvi nuo normatyvinių vertinimų[3]. Tačiau tokia kritika nėra pagrįsta būtent tuo požiūriu, kad egzistuoja skirtingos vertinamųjų sprendimų kategorijos.
Abejotina jau vien pati pretenzija loginių pozityvistų ir kitų kruopščią loginę kalbos analizę į pirmą planą kėlusių filosofų taip gintą vertybinio neutralumo principą užsipulti dėl jo prieštaringumo, tarsi logikos specialistai būtų buvę tokie atsainūs ir tą pražiūrėję. Tai visų pirma susiję su tuo, kad jokie vertybinio neutralumo šalininkai niekada neneigė vertybių įtakos ir reikšmės mokslui.
Kadangi Straussas buvo įsitikinęs, jog Maxas Weberis daugiausia prisidėjo prie vertybinio neutralumo principo pagrindimo ir įtvirtinimo socialiniuose moksluose, todėl faktų ir vertybių perskyros kritika Strausso darbuose daugeliu atvejų sutapo su Weberio požiūrio į šią perskyrą kritika[4], verta atkreipti dėmesį, jog pats Weberis niekada neneigė nei vertybių buvimo, nei jų svarbos moksle.
Nors Weberis manė, kad vertingas yra tik vertybiškai neutralus mokslas[5], vis dėlto vertybinį neutralumą jis suprato ne kaip neutralumą bet kokių bent teoriškai vertinamaisiais laikyti galimų sprendimų atžvilgiu, o kaip neutralumą praktinių – būtent etinių ir estetinių – vertinimų atžvilgiu. Weberis nuolatos kalba apie vertybiškai racionalų pasirinkimą, be kurio mokslas negali apsieiti – mat pati mokslo prigimtis priklauso nuo tokių vertinimų[6]. Metodiniu lygmeniu priimamos bazinės mokslo vertybės nepatenka tarp tų vertybių, kurių atžvilgiu laikytis neutraliai reikalaujama moksle. Todėl kaltinimas prieštaravimu, esą neutralumo reikalavimas nėra neutralus, yra nepagrįstas.
Mokslo filosofas Hansas Albertas kaip tik pabrėžia, kad vertybinio neutralumo postulatas yra metodologinis principas ir kaip toks atlieka normatyvinę funkciją[7]. Jis parodė, kad vėberiškąjį vertybinį neutralumą galima lengvai apginti įsivedus trejopą mokslo tiriamos tikrovės ir jo naudojamos kalbos skirstymą: (1) objektų (socialinių faktų) lygmuo, į kurį mokslo teiginiai nurodo; (2) objektinės kalbos lygmuo – moksliniai teiginiai apie tuos objektus; (3) meta-kalbos lygmuo – esminės metodologinės nuostatos. Įsivedus šį skirstymą, vertybinio neutralumo klausimas suskyla į tris atskirus klausimus, kurie gali būti atskirai sprendžiami[8]. Akivaizdu, kad jeigu meta-kalbiniu lygmeniu priimamos tam tikros bazinės mokslo vertybės, tai objektinės kalbos lygmeniu jokios vertybės nebegali būti priimamos ir įtraukiamos.
[1] Leo Strauss, „What is Political Philosophy?“. The Journal of Politics 19(3): 343-368. Chicago: University of Chicago Press, 1957, p. 349-350.
[2] Leo Strauss, Eric Voegelin, Faith and Political Philosophy: The Correspondence Between Leo Strauss and Eric Voegelin, 1934-1964. P. Emberley, B. Cooper (eds.). Columbia, MO: University of Missouri Press, 1993, p. 193.
[3] Tsarina Doyle, „Nietzsche, Value and Objectivity“. International Journal of Philosophical Studies 21(1): 41-63. Abingdon-on-Thames: Routledge, 2013, p. 52-53.
[4] Mindaugas Stoškus, Politinės filosofijos ir politikos mokslo santykis: Leo Strausso argumentų analizė. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2011, p. 92.
[5] Algis Gedutis, „Politikos ir mokslo santykio sampratos raida: nuo Weberio iki Habermaso“. Sociologija. Mintis ir veiksmas 8(3-4): 24-43. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p. 26.
[6] Zenonas Norkus, Max Weber ir racionalus pasirinkimas. Iš vokiečių k. vertė A. Lozuraitis. Vilnius: Margi raštai, 2003, p. 54.
[7] Hans Albert, Treatise on Critical Reason. Translated from German by M. V. Rorty. New Jersey: Princeton University Press, 1985, p. 81.
[8] Ten pat, p. 82.
Ina Budrytė. BRĖKŠMA. 2019. 110×100. Aliejus, drobė.
Galima kelti klausimą, kodėl priimamos būtent tokios vertybės, o ne kitokios? Tačiau atsakymas akivaizdus: pasirenkamos tokios vertybės, kurios mokslą geriausiai įgalina išsamiausiai, greičiausiai, tiksliausiai ir kokybiškiausiai pažinti daugiau dalykų.
Tačiau Straussas turi kitą atsakymą. Jo teigimu, Weberis „neigė, kad žmogui prieinamas koks nors empirinis ar racionalus mokslas apie teisingą vertybių sistemą, koks nors mokslinis ar filosofinis tokios sistemos pažinimas: teisinga vertybių sistema neegzistuoja“[9]. Tačiau iš to, kad nėra teisingos vertybių sistemos pažinimo būdo, neplaukia, jog teisinga vertybių sistema neegzistuoja. Čia Straussas šiurkščiai iškraipo Weberio požiūrį. Mat Weberis ir neneigia tokios sistemos egzistavimo, o tik neigia galimybę ją pažinti. Dėl to Zenonas Norkus jį vadina aksiologiniu agnostiku[10]. Dar daugiau, Straussas Weberiui priskiria požiūrį, jog visuomenės mokslas gali tik paaiškinti konfliktą tarp skirtingų vertybinių preferencijų, tačiau „apsisprendimą reikia palikti laisvam, neracionaliam kiekvieno individo sprendimui“[11]. Tačiau Weberis manė kaip tik atvirkščiai! Racionalaus pasirinkimo esmė kaip tik ir diktuoja pasirinkimą, kuris nėra aklas. „Vertybiškai racionaliai renkasi tas, kas pasirenka, aiškiai įsisąmonindamas alternatyvas, jų vidinę logiką, žino kiekvienos iš tų alternatyvų pasirinkimo kaštus ir yra pasirengęs juos priimti. Tuo vertybiškai racionalus pasirinkimas skiriasi nuo „aklo“ decizionizmo ar fanatizmo“[12]. Taigi ir vėl Straussas demonstruoja Weberio vertybinio neutralumo reikalavimo netinkamą supratimą.
Vertybinio neutralumo reikalavimas nereikalauja neturėti vertybinių vertinimų. Net ir politikos moksluose niekas nedraudžia nei nusistatyti tyrimo tikslų ir prasmės, nei vertybiškai interpretuoti to tyrimo išvadas. Reikalavimas nukreiptas į susilaikymą nuo vertinimų tyrimo eigoje, idant vertinimas nepadarytų įtakos pačiam tyrimo būdui, o gautas rezultatas nebūtų šališkas. Jei tyrimas nešališkas, jau po to, kai jis atliktas, be jokių problemų galima pateikti vertinimą. Vertinimas turi remtis duomenimis, argumentais, faktais, kitais tyrimais, o ne atvirkščiai. Vertybinio neutralumo reikalavimas iš esmės reikalauja nesiremti vertinimais kaip pagrindu šalia faktų ir kitų tyrimų, tačiau jis nedraudžia nei tų vertinimų turėti, nei jų reikšti ir tuo labiau neneigia jų svarbos.
Tad Strausso įsitikinimas, kad neįmanoma tirti visuomenės nedarant vertybinių sprendimų, niekaip neprieštarauja vertybinio neutralumo reikalavimui. Pats reikalavimas reiškia, kad negalima daryti išvadų vertybiniu pagrindu, tačiau tai ne tik nereiškia, kad negalima vertinti paties tyrimo ar jo išvadų, bet tai taip pat nereiškia, kad negalima tirti vertybinių įsitikinimų ar sprendimų.
Jeigu nebūtų laikomasi vertybinio neutralumo, daugelis bandymų suprasti kokius nors visuomeninius reiškinius būtų apkardyti išankstinių vertinimų. Pavyzdžiui, bandymas suprasti ir racionaliai paaiškinti totalitarinių režimų kūrėjų argumentus ir intencijas, jeigu nesilaikysime vertybinio neutralumo, neapsieis be smerkimo, noro intelektualiai ir moraliai sumenkinti už tai atsakingus asmenis, parodyti jų argumentų nepagrįstumą, priskirti psichines problemas, vaikystės traumas ir pan. Tačiau tokiu atveju visas tyrimas yra beprasmis, nes išvadose surašomi tie patys pigūs pamoralizavimai, kuriuos daugiau kaip pusę amžiaus mintinai moka bemaž kiekvienas asmuo. Daug įmantrių žodžių, finansų, projektų ir spaudos ženklų bus sudėta tam, kas neturi jokios pažintinės vertės. Suprasti, kodėl buvo imtasi tam tikrų veiksmų, galima tik nešališkai gilinantis į tų veiksmų iniciatorių ir vykdytojų motyvus, įsitikinimus, savybes, jų intelektualinės raidos kontekstą. Net menkiausias vertybinio neutralumo nepaisymas iškreips tyrimą, tačiau atsisakymas tokiu būdu iškreipti tyrimą visuomenėje bus pasitiktas su kaltinimu, esą tyrėjas bando pateisinti akivaizdžiai blogus veiksmus. Juo akivaizdesni kokie nors vertinimai, tuo labiau tyrime būtina nuo jų atsiriboti, nes galų gale net tam, kad būtų užkirstas kelias įsigalėjimui to, kas laikoma akivaizdžiu blogiu, tas blogis pirma turi būti suprastas nešališkai, t. y. ne kaip blogis, o kaip tam tikrų intelektualinių, psichologinių, socialinių, kultūrinių ir visokių kitokių – o tarp jų ir moralinių įsitikinimų bei jų raidos – veiksnių padarinys.
[9] Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija. Iš anglų k. vertė A. Radžvilienė. Vilnius: Tyto alba, 2017, p. 58.
[10] Zenonas Norkus, „Mokslo vertybinio neutralumo problema XX a. filosofijoje“. Problemos 59: 9-40. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p. 31.
[11] Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija, p. 58.
[12] Zenonas Norkus, „Mokslo vertybinio neutralumo problema XX a. filosofijoje“, p. 19.
Romano Naryškin nuotr.
Iš to akivaizdu, kad mokslinis tyrimas be vertybinio neutralumo yra mažiau patikimas net ir tada, kai tiriami socialinės, moralinės ar politinės kilmės klausimai. Vertybiškai angažuotas pažinimas gali nesunkiai virsti tuo, ką galėtume pavadinti moraliniu avangardu: moralinis vertinimas primetamas situacijai, kuri nėra pakankamai apibrėžta visais kitais atžvilgiais, todėl pažinimui užbėgama už akių ir kas nors įvertinama kaip moraliai (ne)priimtina, neišsiaiškinus visų aplinkybių, kurios turėtų sąlygoti patį situacijos moralumo vertinimą, o šiuo stabdomas tolesnis reiškinio tyrimas. Tai, ar koks nors dalykas yra moralus, galima nuspręsti tik tą dalyką visapusiškai pažinus.
Dėl to Strausso priekaištai vertybinio neutralumo taikymui socialiniuose ir politikos moksluose yra nepagrįsti ir paremti netinkamu vertybinio neutralumo principo supratimu. Tačiau priekaištai išlieka prasmingi tuo požiūriu, kad, Alvydo Jokubaičio žodžiais tariant, „[t]yrimo metu mokslininkai pagrįstai turi būti abejingi moralei, tačiau ši metodologinė nuostata nesunkiai peržengia mokslinio mąstymo ribas ir tampa eilinių piliečių abejingumą dorovei skatinančiu veiksniu“[13]. Mokslas ne tik pažįsta tikrovę, bet ir ją keičia, ir būtent praktiniu požiūriu vertybinio neutralumo reikalavimas gali būti pražūtingas, tačiau tiek, kiek jis suvokiamas kaip taikytinas tyrimo eigoje, bet ne tyrimo vertinime, tiek nunyksta problemos mastas, o gal net ir pati problema.
Objektyvumas kaip vertybinio šališkumo kaukė
Parodžius prieš Weberio formuluotą vertybinio neutralumo sampratą nukreiptos Strausso kritikos nepagrįstumą, būtina klausti: ko vertos yra Strausso išvados, esą Weberio požiūris veda į nihilizmą, be kita ko, dar ir kilnų, kurio kilnumas gali būti pripažintas tik atsisakius pačios Weberio pozicijos[14]? Apskritai Straussui būdinga kalbėti abstrakčiais terminais, kuriuos pateikia kaip kaltinimus autoriams, kuriems nepritaria – ar tai būtų kaltinimas nihilizmu, ar ateizmu, ar reliatyvizmu. Tai madingos sąvokos, kurių turinys dažnu atveju nėra aiškus, bet galima numanyti, kad jos pasitelkiamos vertybinio neutralumo kritikai būtent vertybinių įsitikinimų pagrindu.
Pavyzdžiui, Straussas teigia, kad modernusis mokslas naudoja sociologines ar psichologines teorijas apie religiją, kurios net nesvarsčiusios atmeta galimybę, jog religija galiausiai yra paremta Dievo apsireiškimu žmogui, tad tos teorijos tėra hipotezės, kurios negali būti patvirtintos. Iš to jis daro išvadą, esą toks mokslas remiasi dogmatišku ateizmu, kuris save pateikia vien kaip metodologinį ar hipotetinį[15]. Tačiau toks kaltinimas yra šiurkšti konceptualinė klaida, akivaizdžiai kylanti iš neigiamo nusistatymo bet kokio vertybiškai neutralaus mokslo atžvilgiu, kuris negali pagrįsti turimų vertybinių įsitikinimų ar net pateikia atradimus ir išvadas, kurie verčia abejoti tų įsitikinimų pagrįstumu. Strausso minimos teorijos ne atmeta galimybę, kad religija paremta Dievo apreiškimu, bet jos tiesiog neima domėn. Jos nei atmeta, nei priima. Sociologijos ir psichologijos tikslas šiuo atveju yra analizuoti sociologinius ir psichologinius religijos reiškinius. Nei religijos sociologija, nei religijos psichologija nesikeičia priklausomai nuo to, pripažįstamas ar nepripažįstamas Dievo buvimas. Tokie dalykai kaip tikinčiųjų skaičius, pasiskirstymas pagal konfesijas, patiriamos ekstazės klausantis religinės muzikos, hormonų veikimas smegenyse meldžiantis ar priimant Komuniją yra reiškiniai, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo Dievo hipotezės. Mokslas nesiremia metodologiniu ateizmu, o veikiau remiasi metodologiniu agnosticizmu, nes Dievo buvimo klausimas yra nerelevantiškas sprendžiant mokslinius klausimus.
[13] Alvydas Jokubaitis, Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu? Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, Naujasis Židinys-Aidai, 2016, p. 154.
[14] Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija, p. 65.
[15] Leo Strauss, „An Epilogue“. In: H. J. Storing (ed.), Essays on the Scientific Study of Politics. New York: Holt, Rinehart and Winston, 1962, p. 306-327; cit. p. 322.
Vidas Poškus. ŽIEDLAPIŲ BARSTYTOJOS. 60×50. Akrilas, drobė.
Mokslo kaltinimas dogmatišku ateizmu liudija paties Strausso dogmatizmą ir norą prakišti savo vertybinius įsitikinimus kaip teisingus ar mokslui gyvybingą alternatyvą sukuriančius, nes būtent per savo vertybinę prizmę jis apriboja savo supratimą apie tai, kaip veikia mokslas, ir kaltina jį grynai bulvarinio lygmens problemomis, kurios mokslui apskritai neįdomios. Strausso kaltinimas yra tokio paties lygio kaip sakymas, kad sporto analitikai vadovaujasi metodologiniu ateizmu, nes nesvarstę atmeta galimybę, jog sportininkai gerus rezultatus demonstruoja padedami savo tikėjimo. Sporto analitikui nesvarbu, kuo sportininkas tiki, jam įdomu tik tai, kaip jis sportuoja ir kaip treniruojasi. Jeigu sportininkas yra tikintis, analitikas atsižvelgs į tai, kad sportininko tikėjimas jam suteikia stiprybės, bet kuo jis tiki – ar jis tiki magiškais žuvies grybais, ar šokančiais delfinais, ar daugiarankėmis indų deivėmis, ar judeokrikščioniško teizmo Dievu, yra absoliučiai nerelevantiška analizės požiūriu. Tai nereiškia, jog visi tikėjimo turiniai yra suvienodinami ar nuvertinami. Jie paprasčiausiai ignoruojami, nes nieko neprideda prie tyrimo. Jeigu būtų keliamas klausimas dėl to, kokie religiniai įsitikinimai yra pagrįsti, tuomet tikėjimo turinys būtų svarbiausias dalykas. Tačiau sociologija ir psichologija tokių klausimų nekelia, o būtent sociologiniu ir psichologiniu požiūriu tikėjimo turinys yra visiškai nesvarbus, nes jis nekeičia tų faktų, kurie yra tiriami. Tokiai mokslinio tyrimo specifikai prikišdamas vertybinius kaltinimus Straussas rodo arba abejotiną mokslinio tyrimo specifikos išmanymą, arba tyčinį jos iškraipymą dėl vertybinių tikslų, t. y. bandymo pavaizduoti mokslą kaip klasikinių etinių dorybių ar kokių nors vertybių oponentą ar bent jau laipsnišką griovėją.
Tai ryškus pavyzdys, kaip vertybinio neutralumo nesilaikymas lemia analizuojamų dalykų nesupratimą, netikslumą arba iškraipymą. Net kritikuodamas vertybinį neutralumą Straussas savo argumentų ir teiginių pobūdžiu tik įrodo vertybinio neutralumo naudą ir jo nesilaikymo žalą.
Straussas kritikuoja vertybinio neutralumo užprogramuojamą abejingumą moralei. Jo manymu, tiriant visuomeninius reiškinius, būtina nepamesti moralinių orientyrų, kurių kaip tik ir atsisako vertybinio neutralumo veikiamas politikos mokslas. Jeigu geras pilietis yra reliatyvi kategorija režimo atžvilgiu, tai geras žmogus tokio reliatyvumo neturi, nes geras žmogus visur ir visada yra toks pat[16]. Tačiau šiais laikais, veikiant ir tam pačiam vertybiniam neutralumui, ir kitiems veiksniams, pasak Strausso, vis rečiau pripažįstami objektyvūs kriterijai, leidžiantys atskirti gerus pasirinkimus nuo blogų, o yra likę tik subjektyvūs standartai, todėl istorizmas kulminaciją pasiekia nihilizme[17], kurio neišvengiamas padarinys yra fanatiškas obskurantizmas, kadangi juo labiau kultivuojame protą, tuo labiau kultivuojame nihilizmą (nes protas reikalauja prieš proto teismą visas vertybes laikyti vienodomis)[18].
Bet ir čia Straussas dėl savo ryškių vertybinių įsitikinimų ir jų gynimo pameta esminius akcentus, kurių nepaisydamas daro karikatūrą iš kritikuojamų dalykų. Visų pirma, jei žvelgiame į teorijos ir jos realizavimo santykį, tai geras žmogus yra reliatyvi kategorija, priklausanti nuo turimos moralės pateikiamos gero žmogaus sampratos, lygiai kaip geras pilietis yra reliatyvi kategorija, priklausanti nuo režimo ir jo pateikiamo gero piliečio sampratos. Straussas remiasi objektyvios moralės idėja, bet bėda ta, kad jis nereflektuoja pačios tokios idėjos reliatyvumo – tiek musulmonas, tiek krikščionis tiki objektyvios moralės pateikiama gero žmogaus samprata, bet turinio požiūrio jos nesutampa, todėl negalima kalbėti apie tai, kad gerumas nėra reliatyvi kategorija dėl to, kad ji paremta objektyvia moralės samprata, nes, priešingai, būtent objektyvios moralės idėja išryškina tokios kategorijos maksimalų reliatyvumą.
Bet klausimas, ar kada nors apskritai būta objektyvių kriterijų? Neužtenka manyti, kad tavo kriterijus yra objektyvus, tam, jog taip iš tikrųjų ir būtų. Istorizmo ir nihilizmo problema yra ne tai, kad atsisakoma objektyvių kriterijų, o tai, kad manoma, jog mes save apgaudinėjame, kadangi jokių objektyvių kriterijų niekada nebuvo. Atrodo, kad Straussui tai nerūpi, nes jis įsitikinęs, jog tokie kriterijai egzistuoja, ir apie jų pašalinimą kalba tarytum jų būtų tyčia ar net piktavališkai atsisakyta, o ne nuoširdžiai neberandama pagrindo laikyti jų objektyviais. Vadovaudamasis savo vertybėmis, jis elgiasi kaip gryniausias marksistinės pakraipos postmodernistas, kuris už nihilistinio ir istoristinio požiūrio mato tik interesą – neigti vertybes, absoliutumą, pasisakyti už individualizmą ir pan., tačiau jis nekelia tiesos klausimo ir nesupranta, jog nihilistinis ir istoristinis požiūriai neatsirado kaip savavališkas vertybių neigimas. Priešingai, šie požiūriai galėjo rastis kaip intelektualinio sąžiningumo pastanga pripažinti, kad mes klydome, ir nors mums reikia tų objektyvių kriterijų ir vertybių, mes jų iš tiesų neturime ir privalome ne juos aklai postuluoti vedami pragmatinio intereso, o siekti juos atrasti ir iki tol, kol jie nėra atrasti, nepripažinti tokių standartų, nes jų pripažinimas reikštų visišką moralinį ir intelektualinį išglebimą, kai dėl praktinio – moralinio ir politinio – efektyvumo paaukojame racionalumą ir tiesą.
Primityviai suprasta objektyvios-subjektyvios moralės priešprieša, kaip ir absoliučios-reliatyvios moralės priešprieša, yra pagrindinių tokių Strausso samprotavimų trūkumų šaltinis. Dažnai įsivaizduojama, kad objektyvi moralė yra kažkas priešingo reliatyviai, ir tik objektyvią moralę neigiantys žmonės yra reliatyvistai. Pats faktas, jog yra ne viena objektyvios moralės samprata, nepaneigia objektyvios moralės galimybės. Tačiau akivaizdu, jog egzistuoja konfliktas ne tik tarp vienos objektyvios moralės sampratos ir daugybės reliatyvių moralės sampratų pliuralizmo, o lygiai tiek pat ir konfliktas tarp objektyvių moralės sampratų, kurios nesusiveda į pliuralizmą, nes tiek, kiek pretenduoja į objektyvumą ir absoliutumą, neigia viena kitos pretenzijas. Absoliučių moralių pliuralizmas yra dar didesnė problema nei sąlyginių moralių pliuralizmas.
Neabsoliučios moralės bent jau nėra pretenzingos ir neneigia viena kitos, o absoliučios sukuria žinojimo ir teisumo iliuziją, kuri tik diskredituoja pačią objektyvios ar absoliučios moralės idėją, net jei ši ir būtų teisinga. Vertybinio neutralumo nesilaikymas trukdo pamatyti šią problemą kaip esmingai svarbią bet kokiam moralės grindimui ar laikymuisi, nes apie objektyvumą daugiausia kalba tie, kurie mano žiną objektyvią tiesą, t. y. tie, kas yra įsitikinę savo įsitikinimų absoliutumu ir atmeta jų kvestionavimo galimybę. Jie turi aiškius įsitikinimus ir nori, kad būtent jie būtų suabsoliutinti ir iškelti virš reliatyvių ir istorinių dalykų pliuralizmo bei tokiu būdu pripažinti objektyviais. Tačiau jie retai būna pasiryžę atsisakyti savo įsitikinimų ir pripažinti bet kokią tiesą, jei tik ta pasirodytų esanti arčiau objektyvumo.
[16] Leo Strauss, „What is Political Philosophy?“, p. 364.
[17] Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija, p. 33.
[18] Ten pat, p. 19.
Trėmimo minėjimas Kaune. 1989 birželio 14 d. Romualdo Požerskio nuotr.
Kitaip tariant, pats objektyvios moralės ar tiesos skelbimas labiausiai liudija ir grindžia būtent tų dalykų reliatyvumą. Haydeno White’o žodžiais tariant, valia tiesai kaip „objektyvumo“ idealas, „objektyvumą“ suvokiantis bevalio pažinimo subjekto percepcijos prasme, yra ir tiesos, ir objektyvumo priešas[19]. Todėl įsitikinimas moralės objektyvumu ir absoliutumu nėra alternatyva reliatyvizmui, o, priešingai, yra pats radikaliausias reliatyvizmo atvejis ir įrodymas. Egzistuoja objektyvios moralės sampratų pliuralizmas, todėl nerefleksyvus kabinimasis į objektyvistinę sampratą, tikintis nusikratyti reliatyvizmo keliamų problemų, jas tik pagilina.
Juk būtent absoliučios moralės sampratų daugis kuo puikiausiai ir įrodo, kad reikėtų mąstant kuo labiau atsiriboti nuo vertybių, kadangi bet kokia vertybinė pasaulėžiūrinė sistema iš esmės suteikia pagrindą pateisinti bet ką būtent tos vertybinės pasaulėžiūros pagrindu – net ir pats amoraliausias veiksmas gali būti paverstas, pavyzdžiui, Dievo reikalavimu – taip nuimama moralinė atsakomybė nuo veikėjo, kuris traktuojamas tik kaip įrankis Dievo rankose.
Jeanas-Paulis Sartre’as Fiodorui Dostojevskiui priskyrė tiesiogiai „Broliuose Karamazovuose“ neparašytą frazę „jei Dievo nėra, tuomet viskas leista“, į kurią iki šiol neretai kaip į visuotinį principą apeliuoja Dievu moralę grindžiantys žmonės. Tačiau absoliutistinė moralė gali suteikti absoliutų pagrindą bet kokio veiksmo pateisinimui – tiek numanomai geram, tiek ir numanomai blogam, todėl tokia moralės samprata yra kur kas pavojingesnė už bet kurį reliatyvizmą. Slavojus Žižekas yra suformulavęs, jo manymu, mūsų laikams daug labiau tinkantį atvirkštinį principą: jeigu Dievas yra, tuomet viskas leista[20]. Puikiausia to iliustracija – religinis terorizmas. Net jeigu vieni ar kiti amoralūs veiksmai daromi dėl visai nereliginių priežasčių, o religija tik prisidengiama, konkretiems vykdytojams religija tampa absoliutaus pateisinimo platforma, kurioje nebėra jokios galimybės turimą įsitikinimą kvestionuoti. Reliatyvizmas gali palikti pilkųjų zonų elgesiui, kurį kone visi laikytų amoraliu, bet tik absoliutizmas įgalina amoralų elgesį teisinti moralės vardu.
Taigi Strausso kritikos dėl nihilizmo šiems laikams pagrįstumas yra labai abejotinas, o pati kritika veikiausiai padiktuota jo paties vertybinių įsitikinimų, o ne nuodugnaus susiklosčiusios situacijos pažinimo. Pati idėja, kad be Dievo ir be absoliučios moralės viskas leista, o mes esame įklimpę nihilizme ir reliatyvizme, yra abejotina, nes reliatyvizmas ir nihilizmas kaip tik atsisako ką nors pateisinti ideologiniu pagrindu. Žmogus tampa pasyvus ir nesiekia kitiems nieko įrodyti, primesti, moralizuoti. Nebūtų visiškai neadekvati hipotezė, kad jeigu pasaulyje gyventų vien nihilistai, joks karas būtų praktiškai neįmanomas. Juk pagrindinis karo pateisinimas visuomet yra vertybinis – nihilistas ne tik nematys prasmės kovoti prieš blogį, kai jis sukyla, bet jis jo ir nesukels, nes jis niekad nenorės nešti pasauliui jokių vertybių, jokios pasaulėžiūros, jokios gyvensenos, jokios politikos. Priešingai, nei dažnai manoma, karas ir nihilizmas yra sunkiai suderinami ir vienas kitam prieštaraujantys dalykai, nors kaip ir visur išimčių gali pasitaikyti.
Visais klausimais, kuriems svarbūs vertybiniai įsitikinimai arba jų neutralumo laikymasis, Straussas nuosekliai demonstruoja rėmimąsi vertybėmis spręsdamas klausimus jų tiesos požiūriu ar bent sudarydamas įspūdį, kad taip daro, kai iš tikrųjų tik vertina dalykus savo paties požiūriu, nekeldamas jų tiesos ir argumentų svarumo klausimo. Ką ir rodo daugelis jo samprotavimų, kuriuose kaip argumentas pasitelkiama pastanga parodyti kokios nors teorijos ar pažiūros neatitikimą jo paties požiūrio ar kokio nors kito požiūrio atžvilgiu. O pozicijų, kurioms oponuojama, iškraipymas verčia kelti kompetencijos arba intelektualinio sąžiningumo klausimą. Nesiryžtu spręsti ar apskritai svarstyti šių klausimų, tačiau, sykį juos iškėlus, būtina pasakyti, kad jų kiltį lemia vertybinio neutralumo principo nesilaikymas tyrimuose ir svarstymuose, dėl to sutrukdančiuose adekvačiai rekonstruoti ir pagrįstai kritikuoti alternatyvias pozicijas.
Todėl belieka sutikti su Strausso nepagrįstai kritikuotu Weberiu, kuris sakė, kad „ten, kur mokslo vyras padaro savo vertinamąjį sprendinį, nuodugnus faktų supratimas pasibaigia“[21]. Net jei ir negalėtume autoriaus apkaltinti, esą jis daugiau vertina negu analizuoja, atrodo, kad Strausso vertinimai riboja jo analizės nuodugnumą ir argumentacinę vertę.
Tenka daryti išvadą, kad Straussas neįsiklausė į savo paties žodžius, kuriais ir verta užbaigti tokio pobūdžio tekstą: „Kol nėra išminties, o esama tik jos siekio, visų sprendimų įrodymai būtinai yra menkesni negu pačios problemos įrodymai. Dėl to filosofas liaujasi buvęs filosofu tą pačią akimirką, kai jo sprendimo „subjektyvus tikrumas“ tampa stipresnis už to sprendimo problemiškumo suvokimą“[22].
[19] Hayden White, Metaistorija: istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje. Iš anglų k. vertė H. Beresnevičiūtė-Nosálová, G. Lidžiuvienė. Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 435.
[20] Slavoj Zizek, „Defenders of the Faith“. The New York Times, March 12. New York: The New York Times Company, 2006, p. 12. Prieiga per internetą: <https://www.nytimes.com/2006/03/12/opinion/defenders-of-the-faith.html>
[21] Maksas Vėberis, „Mokslas kaip profesinis pašaukimas“. Iš vokiečių k. vertė Z. Norkus. Problemos 42: 69-82. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1990, p. 76.
[22] Leo Strauss, On Tyranny. Chicago & London: The University of Chicago Press, 2000, p. 196.
