Vidinio kodo beieškant: Raimundo Majausko piešiniai ir tapyba

tekstas: Vilma Kilinskienė

Raimundas Majauskas gimė Vilkijoje 1949 m. Ūgtelėjęs iškeliavo mokytis į Kauną – 5-ąją vidurinę, o vėliau ir tarpukario Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio namuose įsikūrusią Juozo Naujalio meno mokyklą, kur berniuko mokytojais buvo Boleslovas Klova, Algirdas Lukštas, Mečislovas Ostrauskas, Vladas Žuklys. Pastarasis įstrigo į R. Majausko atmintį kaip perfekcionistas, reikalavęs akademinio užbaigimo piešinyje, kaip pavyzdys, su kokiu atsidavimu ir kruopštumu reikia dirbti. Didžiausią įtaką Raimundo mąstymui padarė Česlovas Kontrimas, pastebėjęs ir įvertinęs mokinio spalvos pojūtį. Nuo pat vaikystės R. Majauskas tvirtai žinojo, kad nori būti dailininku, nors buvo neblogas matematikas, dalyvaudavo olimpiadose. „Dėl dailės visiškai jokių abejonių nebuvo,“ – tuometį dar vaiko sprendimą šiandien prisimena menininkas. Nors pats Raimundas save iš tų laikų prisimena kaip viduje užsisklendusį individualistą, kuris „nė musės nenuskriaustų“, tačiau čia pat juokiasi, kad mokytojai ir klasės draugai jį mena kaip aštroko charakterio moksleivį, kuriam dėl elgesio pažymius sumažindavo. „Kai grafikas Romas Orantas pasakė, kad aš visada buvau nenuorama, tai iš nuostabos net išsižiojau, – pasakoja R. Majauskas, – nors pripažįstu, kad viduje tikrai visada buvau apimtas kūrybinės nerimasties, tik nemaniau, kad tai pastebima išoriškai.“

PEIZAŽAS. Pastelė, popierius.

Po meno mokyklos Kaune sekė studijos Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), kur reikšmingą įtaką R. Majauskui darė Augustinas Savickas, Jonas Švažas, Antanas Gudaitis. Baigęs tekstilės studijas dailininkas visgi neatsispyrė tapybos traukai. Pagrindinė jo viso gyvenimo kūrybos sritis – tapyba ir piešimas, tačiau jis vertina meistriškumą, turinio gelmę ir stiprų jausminį pradą bet kokioje meninėje veikloje: „Ne visi turi būti tapytojais. Tas, kuris nejaučia spalvos charakterio, gali būti puikiu grafiku, kompozicijos meistru. Svarbiausia, kad idėjos gimtų iš sielos gelmių, kad kūryboje branduolys būtų. Ką tu staigiai pagauni, tas yra tikra. Nuotaika yra tikra. Ir sustoti reikia ten, kur tos pirminės pagavos metu jauti, kad reikia sustoti. O paskui nebandyk taisyti! Sustojai – ir nebeliesk! Nuotaika juk yra? Yra! Tai ir nereikia vėliau keisti, tobulinti, nes toks „brandinimas“ tą akimirksniu užčiuoptą nuotaiką sunaikins, ištrins, pakeis, padarys netikrą. Mene jokios logikos nėra ir būti negali. Yra tik absoliuti intuicija. Ir tik ji yra tikra. Vėliau būna ir loginis apmąstymas, bet pirminis išeities taškas turi būti prigimtinė intuicija,“ – samprotauja dailininkas, kurį šiandienos Lietuvos dailėje dažniausiai nuvilia dirbtinumas, poza, pretenzingumas, destrukcija. Anot kūrėjo, visa tai atima iš paveikslų gyvybę, tikrumą, emocinę įtaigą.

Iš ciklo „KOPLYTĖLĖS“. 1993–1994. 75×90. Aliejus, drobė. R. Kaulinio nuosavybė.

Įtaką dailininkui darė ir jo vyresniojo bičiulio, sektino mokytojo Zenono Varnausko kūryba, jo puikiai įvaldytas piešinys ir koloristika. Ir ne tik pati meistro kūryba įkvėpė Raimundą, bet ir neabejotinai iškili, menui atsidavusi asmenybė. „Pas Varnauską buvo nepaprastai turtinga biblioteka, – pasakoja R. Majauskas. – Aš vis užeidavau, vartydavau, skaitydavau, diskutuodavom apie meną, apie tapybą. Varnauskas į mano parodas ateidavo, aptardavom viską, analizuodavom. Labai mane skatino judėti pirmyn, kurti.“

Majausko kūrybos diapazonas žanriškai įvairuoja nuo buitinių scenų, portretų, peizažų iki aktų ir natiurmortų. Stilistiškai R. Majausko kūriniai artimiausi ekspresionistų, impresionistų, postimpresionistų braižui. Dailininkas puikiai įvaldęs ne tik piešimą grafitu, anglimi, sangvinu ir tušu, bet ir pastelės, akvarelės, tapybos akrilu bei aliejumi technikas. Stebėtinai meistriškai jis naudoja sudėtingą įgilintos daugiasluoksnės pastelės techniką. Jautriai jaučia ir liniją, ir spalvą. R. Majauskas – neabejotinai vienas įtaigiausių tapytojų koloristų. Pagrindinis šio menininko kūrybos šaltinis – žmogus, jo aplinka, jausmai, būsenos.

OI, KALĖDA, KALĖDA, KALĖDA… 2014–2016. 100×80. Akrilas, aliejus, drobė.

Klasikinį, akademinį piešinį įgudusiai įvaldžiusiam ir spalvos charakterį perpratusiam menininkui svarbiausia visgi ne atlikimo technikos meistriškumas, o „vidinio kodo užčiuopimas“. Kiekviename kūrinyje jis stengiasi įkūnyti užuominą, iškalbingesnę už išbaigtą mintį.

Kartais kur nors išeidamas Raimundas su savimi teturi du pieštukus – anglies ir grafito. Jų visiškai pakanka užčiuopti ir perteikti įdomesnio praeivio charakterį. Piešinius R. Majauskui patinka kurti tiesiogiai, fiksuojant akį patraukusias netoliese esančių žmonių nuotaikas, išraiškas ir jose atsiskleidžiančius būdo bruožus. Pats dailininkas šias patirtis vadina betarpiškais žaidimais ir čia pat priduria, kad tai – jo gyvenimo būdas. Portretuojamieji dažnai ne tik nepozuoja, bet net nepastebi, jog yra piešiami. Tai dailininkas škicuodamas sekioja po Žaliakalnio turgų impozantiška skrybėlaite sužavėjusią damą, tai fiksuoja pavandenijusiose jauno beprasigeriančio žmogaus akyse glūdinčią tuštumą… Taip išgaunamas tikresnis, jautresnis, nesupozuotas turinys, atskleidžiama portretuojamųjų prigimtis, jų dvasios būsena, akimirkos nuotaika, sielos gelmė.

KAVINĖ „SKLIAUTAS“. KANARĖLĖS. 2006. Anglis, pastelė, popierius.

Žinoma, puikiai piešinį valdančio dailininko kūryboje negali visai nebūti kūrinių, kuriems buvo pozuojama, kadangi atsiranda užsakovų, vertinančių menininko talentą ir norinčių būti jo nupieštiems. Tad yra ir tokių darbų R. Majausko kūrybinėje biografijoje. Šie kūriniai taip pat įtaigūs, kartais netgi tobulesni techniškai, bet tikroji vidinė paveikslų personažų tiesa visgi labiau atskleista piešiniuose, kuriems nebuvo tikslingai pozuojama.

Raimundo kūriniai vertingi ne tik atsitiktinių žmonių vidinės šviesos (o kartais ir tamsos) pagavomis, tačiau ir savo laikmečio kultūros žmonių rato fiksacijomis, įamžinusiomis tapytojus, skulptorius, keramikus, architektus, poetus, menotyrininkus, profesorius ir pan. Net eskiziškiausiuose portretuose R. Majauskas stulbinamai taikliai pagauna ir atskleidžia esminius charakterio bruožus, vidinį portretuojamųjų kodą ‒ subtiliausias jų skleidžiamos šviesos vibracijas.

PROFESORIAUS RIMTO KALPOKO SŪNUS. 2004. Anglis, popierius.

Raimundas myli ir piešia ne tik Lietuvos žmones, bet ir jos gamtą, ypač gėles. „Natiurmortų esu pritapęs daug ir visokių. Gėles aš jaučiu. Man svarbi ta meditacija, ta gyvybė… Aš su jomis kalbuosi ilgai, kol nuvysta. Nuo vaikystės labai stebiu tiek gamtą, tiek apskritai gyvenimą. Viską, kas vyksta,“ – pasakoja dailininkas.

Grakštus svyrančių augalų lengvumas, lakios linijos suteikia jo natiurmortams dekoratyvumo atspalvį.  Svirdami žemyn gėlių žiedai pamažu tarsi ištirpsta erdvėje. Tokiu pastelės technika išgautu efemeriškumu dailininkas fiksuoja jų trapų grožį. Lengvi, skaidrūs, veik perregimi kūriniai žavi lakoniškomis formomis, ekspresyvia piešinio maniera, įjausmintu turiniu, išdykėliška spalvų žaisme ir minčių skraja.

SAULĖTA DIENA. 2020. Pastelė, popierius.

Dramatiškesniems siužetams (pvz., artėjančiai audrai) dailininkas naudoja meistriškumo reikalaujančią keliasluoksnės pastelės techniką, sodresnes spalvas, labiau išpildytas kompozicijas.

Itin jautriai R. Majausko kūriniuose išreikšta meilė savo kraštui, jo gamtiniam ir kultūriniam paveldui. Vaizduodamas žemaitiško kaimo peizažus, trobesius, rakandus ar lietuviškus papročius, kalendorines šventes dailininkas atveria giliausius etninės kultūros ir folkloro turinius.

KAPINIŠKIAI. SENIEJI RAKANDAI. Pastelė, popierius.

Dailininkas postimpresionistiškai savitai išreiškia regimuosius įspūdžius, akcentuodamas emocinę ir dvasinę savo piešinių ir tapybos kūrinių prasmę, tačiau kartu jis impresionistiškai pabrėžia pagauto momentiškumo reikšmę, o labiausiai dailininko kūriniai pulsuoja veržliu spalvingu ekspresionizmu. R. Majauskas sugeba nuo tiesaus paprastumo iš pažiūros realistiniuose vaizduose pereiti prie giliausių žmogaus sielos užkaborių, išreikšti jausminio prado ir dvasinės būties svarbą. Stebint jo kūrinius persmelkia grožio ir prasmės prisodrintos būsenos, o žmogaus vidinė šviesa atsiskleidžia kaip vienijanti bendrystė tarp tapiusiojo, nutapytojo ir stebinčiojo meno kūrinį.

DAILININKO ALBERTO OLŠAUSKO PORTRETAS. 2020. Pastelė, popierius.