Visuomenės laisvė – su konfidencialumu, bet be… privatumo?

Aš neabejoju, kad dauguma jūsų nors kartą girdėjo tą šabloninę frazę: “Negalime teikti tokios informacijos” arba “Ši informacija – konfidenciali”. Na, ką ten kartą – šios frazės kaip mūro sienos saugo visus ikiteisminius tyrimus, korupcijos skandalus, egzaminų rezultatus ir netgi sveikatą.

Vadinamasis konfidencialumas kaip koks virusas prasibrovė į visas institucijas, įmones, mokslo įstaigas ir šiuo metu gauti kokią nors informaciją, kuri liečia kokį nors žmogų, yra beveik neįmanoma (o juk praktiškai visa informacija kokiu nors aspektu liečia kokius nors žmones).

Dabar valdininkams arba pseudo-valdininkams (bankininkams, antstoliams, notarams, visokių komisijų nariams ir pan.) nereikia galvoti miglotų paaiškinimų. Juos saugo konfidencialumas.

Ir štai čia turėtų prasidėti ovacijos, kaip visgi  gerai tas konfidencialumas.

O kuo gerai? Paklausiu įžūliai.

Kodėl tokia iš pažiūros neprivati informacija kaip egzaminų rezultatai yra konfidenciali? Kodėl konfidencialus ikiteisminis tyrimas korupcijos skandale ar koks nors kokio nors valdininkėlio sprendimas?

Kodėl žmogus nuasmeninamas iki statistinio vieneto ir jo veiksmai bei jų rezutatai paversti valstybine paslaptimi?

Aš suprantu konfidencialumą, kai kalbama apie privačią erdvę – namus, intymųjį gyvenimą. Tačiau veikla susijusi su kitais logiškai negali būti konfidencialia. Kai žmogus veikia visuomenėje, priima tam tikrus sprendimus, atlieka tam tikrus veiksmus, kaip jis gali tikėtis konfidencialumo? Juk eidamas gatve neplanuoji būti nematomu.

Man sveikas protas brėžia tokią logišką ribą, kad konfidencialumas baigiasi maždaug ten, kur ir nuosavas kiemas/namas/butas. Dalyvaudamas santykiuose su kitais asmenimis ar institucijomis, tu nebegali tikėtis pamoti stebuklinga lazdele, kuri pavers tave nematomu.

Marius Morkevičius (morkfoto.lt)

Tačiau… Realybėje tokios lazdelės egzistuoja. Veiksmai ir jų rezultatai paversti nematomais, neprieinamais, konfidencialiais. Tiek konfidencialiais, kad nepateikęs giminystės ryšio įrodymų negali gauti informacijos apie artimo žmogaus sveikatą ar… mirtį.

Jei nesi artimas giminaitis, o tau brangus žmogus atsidūrė komoje ar kitoje sunkioje būklėje, kai negali pats pranešti, kas jam nutiko, tai gali niekados ir nesužinoti, nes… Tai, kad jis guli komoje, yra konfidencialu. Kad mirė – irgi.

Iš esmės mes esame konfidencialūs – draugams, giminėms, žurnalistams, bet ne valstybei.

Valstybė apie mus žino labai daug ir nori žinoti dar daugiau. O mes, taip saugantys savo “privatumą” nuo artimųjų, labai geranoriškai atskleidžiame delikačiausius faktus apie save… valstybei. Tiksliau, nematomiems jos biurokratams.

Ar kada nors pagalvojote ko valstybė nežino apie jus? Gatvėse apstu stebėjimo kamerų. Žinoma, tik tam, kad apsaugoti žmones nuo eismo nelaimių ir nusikaltimų, bet… Tos kameros lygiai taip pat tinka stebėti žmonių maršrutus, galbūt netgi butų langus. Ar Jūs tikri, kad kokia nors kamera atsitiktinai neužfiksuoja, ką veikiate savo bute?

Na, bet ką tos kameros gatvėse – dauguma noriai dedasi kameras kiemuose ir laiptinėse.

Taip pat kamerų apstu Jūsų namuose – mobiliajame telefone, kompiuteriuose, planšetėse ir pan. Iš esmės statistinis “vakarietis” nuolatos turi su savimi įrenginį, per kurį galima jį stebėti ir fiksuoti.

Be to, kad mus galima stebėti praktiškai be pertraukos tiek per viešose vietose esančias kameras, tiek per namuose turimus įrenginius, informaciją apie mus išduoda ir eilė kitokių mūsų įpročių, visų pirma, žinoma banko sąskaitos bei kortelės, kurios atskleidžia ne tik gaunamas pajamas bei turimas santaupas, tačiau visą eilę gana subtilių detalių – kas perkama, kur perkama, kokius ryšius ar poreikius turi tam tikras žmogus.

Toliau automobilio parkavimas, GPS ryšio sistemos telefone, automobilyje ir t.t.

Valstybė gali žinoti viską. Iki detalių. Iš esmės net neinvestuojant į sekimą. Tiesiog prisijungiant prie naudojamų įrenginių, patikrinus vaizdo kameras gatvėse, automobilio parkavimo ar banko sąskaitos duomenis.

Tokiu būdu per gana trumpą laiką galima gauti pačios įvairiausios informacijos, pradedant apsipirkimo ir baigiant seksualiniais įpročiais. O kas gi norėtų, kad jo žmona sužinotų apie meilužę? Arba giminės išgirstų, jog jam patinka masturbacija? Galų gale, kas norėtų, kad darbdavys būtų informuotas, jog tuo laiku, kai tariamai sirgo plaučių uždegimu, maloniai leido laiką paplūdimyje?

Tam, kad žmogų kompromituoti, visai nebūtina sužinoti apie kriminalinį nusikaltimą. Dauguma turi paslapčių, kurios nėra nusikaltimai. Tai gali būti netgi toks iš pažiūros menkas, bet atgrasus įprotis kaip snarglių valgymas.

Kas norėtų, kad jį parodytų per žinias valgantį savo snarglius? Arba įkeltu į YouTube?

Marius Morkevičius (morkfoto.lt)

Iš esmės žmogaus gyvenimas susideda iš mažų ir didelių nuodėmių ir įvairių blogų įpročių, kurie privačioje aplinkoje gana natūralūs, tačiau išviešinti gali tapti pasmerkimo ar net teisinių problemų priežastimi.

Ir šie dalykai, deja, nėra privatūs.

Nes patys žmonės vis noriau ir noriau atsisako bet kokio privatumo. Kartu itin sureikšmindami konfidencialumą. Lyg kokią menkavertę kompensaciją – tavo gyvenimo draugas negali sužinoti, kurioje tu ligoninėje, užtat valstybė žino net tai, kur pirkai ledus ar per kokią perėją vakar perėjai.

Tariamas konfidencialumas tam tikra prasme skatina nebijoti prarasti privatumo. Lyg valstybė būtų pasiryžusi saugoti mūsų mažas ir dideles paslaptis. Bet ar tikrai valstybė suinteresuota tuo? Kodėl mes tikime, kad valstybės vairą sukiojantys biurokratai bus mums lojalūs ir neatskleis apie mus to, ko mes patys nenorime atskleisti apie save?

Aš esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus, apsikarstęs telefonais, kompiuteriais bei GPS sistemomis, labiausiai pažeidžiamas informaciškai – tokį žmogų šantažuoti ar sukompromituoti gali užtekti kelių savaičių stebėjimo.

Visgi, dabar dar iš dalies įmanoma išsaugoti nors kiek privatumo, jei požiūris į technologijas yra atsakingas, bet… Įvedus atsiskaitymus tik elektroniniais pinigais  paskutiniai privatumo trupiniai bus išmesti į šiukšliadėžę.

Žmogus negalės pasislėpti nuo valstybės, nes, net pirkdamas duoną, paliks apie save pėdsaką.

Jau nevertinant to, kad tada bus lengvai pažeidžiamas ne tik informaciškai, bet ir finansiškai – koks nors areštas, banko sistemos klaida ar dar kas – ir tu esi plikas basas, pinigų sąskaitoje neužtenka net pigiausiam stoties kebabui.

Vienas žymus mąstytojas yra pasakęs, kad tik būdamas vienas žmogus yra laisvas. Ir išties – laisvė tarp kitų visados tik santykinė. Bet šiuolaikinis žmogus beveik nebūna vienas.

Vytenis Skroblas

Jį visados stebi budrios gatvių kameros, jo žingsnius matuoja GPS sistema, o atsigulus į lovą dažniausiai netoliese lieka išmanusis telefonas arba kompiuteris, prie kurių nesunku prisijungti ir stebėti, kaip jis miega.

Vienatvė tampa sunkiai įmanoma privilegija, kuri bus galutinai sunaikinta, įvedus atsiskaitymus tik elektroniniais pinigais.

Kiek laisvės liks tame žmoguje, kuris lyg laboratorinė žiurkė bus apšviestas ryškios lempos net tada, kai miega? Kiek pasirinkimų turės tas, kurio kiekvieną žingsnį stebės budrūs valstybės biurokratai?

Privatumas, o ne kažkoks mistiškas “konfidencialumas” yra tai, kas saugo asmens autonomiją nuo valstybės ir kitų žmonių. “Konfidencialumas” daugeliu atvejų reiškia tik tai, kad informacija nėra prieinama išorės vartotojams, tačiau vidiniai sėkmingai ja disponuoja.

Įvedus begalinio aukščio “konfidencialumo” standartus, eilinis valstybės pilietis negali gauti informacijos beveik apie nieką. Tuo tarpu riebūs biurokratai, kuriuos jis turėtų prižiūrėti, gali gauti informaciją apie viską.

Tačiau pasaulį valdo tie, kas valdo informaciją. Ir šiuo aspektu daugumos šiuolaikinių valstybių valdymo metodai laikytini vis labiau autoritariškais ir vis labiau negerbiančiais žmogaus laisvės.

Deja, niekas kitas, išskyrus pelę, nepasirūpins tuo, kaip jai ištrūkti iš spąstų.

Niekas kitas kaip tik tie, kurie nustumti nuo informacijos monopolio, negali sugalvoti, kaip jį panaikinti.