Vizijų pasaulio atvertis – pakeliui su Sigita Mockute

tekstas: Ona Gaidamavičiūtė

Skleidžiantis pavasariui, kalbiname jauną savitą menininkę Sigitą Mockutę, kurios kūrybos ir gyvenimo erdvė driekėsi nuo/tarp Kanarų salų ir Klaipėdos, ir bandome praskleisti slaptingą jos kūrybos šydą. Tiesa, Kanaruose dailininkė pragyveno šešerius metus, nuo praėjusios vasaros ten nebegyvena.

Menininkė studijavo interjero architektūrą Vilniaus dailės akademijoje, bet šiuo metu kuria itin sakralius paveikslus, atveriančius vizijų pasaulį. Beje, menininkė nuo šių metų pradžios didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – jau daugiau kaip metai veda Intuityvaus piešimo užsiėmimus-dirbtuves.

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų kūrybos kelias?

Kūryba visada nuo mažumės buvo labai natūrali gyvenimo dalis. Mane žavėdavo visa, ką galėdavau sukurti savomis rankomis – ar tai būtų siuvimas, pynimas, grojimas, konstravimas ar piešimas, norėjosi viską pabandyti. Kai vaikystėje pradėjau lankyti dailės mokyklą, nuo tada daugiausia dėmesio skiriu piešimui.

PELĖDA. 2017

Nors piešiau nuo vaikystės, jaučiu, kad tikrai kurti pradėjau maždaug prieš šešerius metus. Tuo metu ypač aktyviai išgyvenau įvairius dvasinius potyrius ir norėdama juos išreikšti rašydavau dienoraštį, kurį iliustruodavau piešiniais. Keliaudama piešinius parodydavau sutiktiems žmonėms, ir jie visi mane ragino, kad pieščiau daugiau, dalyčiausi ir rodyčiau piešinius. Taip po truputį atradau, kad tuos vidinius pasaulius, jausmus, ko neišeina išpasakoti žodžiais – galiu išpiešti, išreikšti spalva ir forma. Kai pradėjau piešti gatvėse ir pardavinėti piešinius, įgavau labai daug neįkainojamos patirties patirdama, kaip įvairiausi žmonės juos priima, kaip atpažįsta ten savo vidinius pasaulius. Tai buvo nuostabi gyvenimo mokykla, išmokiusi mane pasitikėti tuo, ką darau. Dabar mane daugiau traukia dalyvavimas parodose (darbus eksponavau Tenerifėje, Los Andžele, Arizonoje (JAV)), dalyvavimas festivalių kultūroje – man atrodo, kad kūrėjas ir kūriniai nėra atskiras dalykas, todėl įdomu, kai žmonės gali pamatyti kūrybinį procesa, tapti to dalimi, pabendrauti su menininku.

Festivalis YAGA. 2018

Kaip Jūs atradote Vienos vizijų meno akademiją (The Vienna Academy of Visionary Art – VAVA) ir kaip pažintis su ja (ar studijos joje) paveikė Jūsų kūrybą? Kaip suprantu, Jūs jau keletą metų mokotės Vienos vizijų meno akademijoje?

Ko gero, kad apie šią akademiją sužinojau prieš kokius trejus–ketverius metus. Kadangi keliaudavau su piešiniais, sutikdavau daug žmonių ir girdėdavau komentarus, kad piešiniai panašūs į vizijų meną (angl. Vizionary art), kai kurie klausdavo, galbūt ten jau ten mokiausi. Iš smalsumo pasidomėjau apie akademiją, bet tuomet buvau nusivylusi mokymo įstaigomis ir nesudomino; tuo metu man buvo įdomiausia įsiklausyti savyje, ką aš noriu kurti ir ką bendrai man reiškia kūryba; atrasti tai, kokiu būdu galiu geriausiai perteikti, atskleisti save. Akademijoje mokiausi du kartus (vienas semestras trunka 5 savaites), taip pat teko mokytis kituose kursuose Niujorke ir Los Andžele. Ten pradėjau mokytis naujų technikų, tapybos dažais (iki tol visada piešiau spalvotais pieštukais), ir vien buvimas bendraminčių bendruomenėje, kartu grupėje išgyvenami sakralūs kūrybos momentai – labiausiai įkvepia. Beje, akademija Vienoje visai neseniai buvo uždaryta dėl pandemijos sukeltų ekonominių pasekmių…

Festivalis GAIA. 2017

Kaip suprantu, Jūs daug keliaujate (regis, į ispanakalbes šalis, neaplenkdama ir Pietų Amerikos), gal galite pasidalyti kelionių įspūdžiais ir kaip jie, kaip visos kelionių spalvos praturtina Jūsų vizualiąją kūrybą? Gal galite pasidalyti ir kelionės po JAV įspūdžiais?

Šešerius metus gyvenau Kanarų salose; esu labai dėkinga toms vulkaninėms, vandenyno apsuptoms saulėtoms žemėms, kad praturtino ir suformavo mano kūrybos spalvas.

Keliaujant labiausiai praturtina žmonės – kaip kiekvienas jų autentiškai mato piešinius, kaip juos skirtingais žodžiais apibūdina, kaip reaguoja vaikai, matydami mane piešiančią – tai neįkainojama patirtis, kuri padeda judėti pirmyn. Labai dažnai jaučiu, kaip spalvos gydo žmonės, jie atsiskleidžia, atveria jausmus…

Teko pabuvoti daugelyje Europos vietų, šiek tiek Azijoje, Centrinėje Amerikoje, neseniai grįžau iš JAV, kur buvau labai įkvėpta vietinių menininkų.

Vokietija. 2017

Jūsų paveikslų centre – moteris, pakylėta iki dieviškumo, taip pat gamtos, augalijos, galiausiai viso kosmoso apsuptis, įgyjanti taip pat sakralumo plotmę. Žavi Jūsų spalvų sodrumas, ypač turtingi pamėgti mėlynos, žalios tonai. Gal galite plačiau pakomentuoti idėjas, gimdančias Jūsų kūrybą, pagrindinius motyvus?

Manau, labiausiai įkvepia mus paliečiantys patyrimai, tiesiog grožis jausti… Dažnai atrodo, kad ten kažkas viduje tuos jausmus tiesiog išverčia į vaizdinius, kuriuos man belieka nupiešti, kai piešiu lyg kažkas paima ir veda mano ranką, man net nežinant, kas išeis… Kartais pradėdama piešinį, jau aiškiai matau, kas nori būti nupiešta, tuomet belieka sekti viziją ir bandyti ją įgyvendinti, daugybę valandų praleidžiant šokyje su piešiniu. Tai lyg malda, lyg meditacija – tai mano maža dalelė indėlio į bendrą pasaulio viziją, kokį jį kuriu sava vizija.

Gamtos formų ir spalvų įvairovė – neišsenkantis šaltinis, dažnai savo piešiniais noriu pakviesti prisiminti, koks begalinis grožis mus supa. Gamtoje aš pailsiu ir prisipildau grožio, naujų formų ir spalvų.

Jūsų paveikslai išsiskiria ypatinga spalvų įvairove, turtinga spalvine gama. Kas Jums Jūsų kūryboje yra spalva?

Kiekviena spalva tokia unikali savu charakteriu, emocija ir „skoniu“. Man atrodo, jos gali stipriai išryškinti paveikslo nuotaiką, atmosferą, giliau įsirėžti atmintin, išjudinti gilesnius sluoksnius… Kūrinys atrodo „sultingesnis“, gyvesnis pripildytas spalvos…

Jūsų kūrybinis slapyvardis – Psigidelia. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Psigidelia atsirado kaip mano vardo Sigita ir termino psyche (angl.), reiškiančio žmogaus sielą ar dvasią, junginys. Taip pat psychedelic reiškia „plečiantis protą“. Gaila, kad dabar žmonės užmiršę kiek kitokią šių žodžių reikšmę ir dažniausiai asocijuoja tik su narkotikais. Pasirenkant šį vardą, mano mintis buvo menu atkreipti daugiau dėmesio, kiek grožio yra aplink mus gamtoje ir mumyse pačiuose, mūsų gebėjime jausti.

Ir kas vis tik padarė didžiausią įtaką Jūsų kūrybai?

Kūryba toks gyvas ir kintantis procesas kaip ir aš pati. Manau, visos vietos, kuriose įkvėpiau oro, žmonės, pamokos ir patirtys, visa, kas keičia mano vidinį pasaulį, daro įtaką ir kūrybai. Be abejo, ir naujos technikos bei įrankiai, priemonės, su kuriomis dirbu, taip pat įneša naujo polėkio į kūrybą.

Kaip suprantu, Jūs neapsiribojate tik vizualiąja kūryba, regis, kuriate muziką. Gal galite pasidalyti apie tai?

Labai mėgstu muziką, man ji kaip paveikslai, kur šokančios spalvos ir formos sukuria vizualią, apčiuopiamą išraišką, o muzikoje tai lieka pajausta, neapčiuopiama.

Piešdama mėgstu klausytis muzikos, ji mane labai įkvepia ir veda į nenusakomus vidinius tolius, kur veriasi spalvų ir jausmų pasauliai… Tačiau dažnai tyla taip pat labai svabus elementas, erdvė, kurioje vyksta kūryba.

Pati groju afrikietišku intrumentu mbira, šamaniniu būgnu, dambreliu, mokausi groti fleita, gitara.

Festivalis SAULĖTOSIOS NAKTYS. 2019

Gal galite pasidalinti patirtimi rengiant kūrybines intuityvaus piešimo dirbtuves?

Darbas su žmonėmis irgi kūryba, tiesiog nuostabu jausti, kaip galime sužadinti kitame žmoguje įkvėpimą, pasitikėjimą nerti į kūrybos žaismę… Mane žavi, kaip žmonės, kurių pirmasis prisistatymas yra „aš nemoku piešti“, kyla iš užsiėmimo su gražiais, spalvotais kūriniais ir švytinčiomis akimis. Atrodo, reikia tiek nedaug – tik saugios aplinkos, kurioje niekas neteistų ir nekritikuotų, ir ratelio bendraminčių.

Jei neklystu, mėginate save išbandyti ir iliustruodama knygas? Ką galite pasakyte apie šią patirtį?

Knygų iliustravimas nėra visai naujas dalykas, mano piešiniai yra buvę spausdinti kartu su eilėmis, taip pat studijų laikais yra tekę pristatyti savo projektus kaip knygas su iliustracijomis. Literatūra visada buvo labai artima širdžiai, tad parašyti žodžiai labai lengvai sužadina vaizduotę ir iliustracijos savaime liejasi ant popieriaus. Iliustruoti Rūtos Vyšnios „Vandenynas ir žaliamėlė“ buvo labai malonu, turėjau visišką kūrybinę laisvę ir knygos tekstas pasirodė labai artimas ir labai laiku mano gyvenime.

Ir kokie Jūsų artimiausi kūrybos planai?

Šiuo metu kuriu meditacijos kortas su savo piešiniais, tai trunka jau kelerius metus. Svajoju apie personalinę parodą Lietuvoje, labai norėtųsi parodyti savo originalus piešinius gimtajame krašte. Planuoju toliau vystyti kūrybinius užsiėmimus, juos tobulinti, taip pat tobulinti save mokantis iš kitų kultūrų, dalyvaujant kursuose ir mokymuose.