ŽIEMŲ ROJUJE NEBŪNA

(tęsinys, pradžia Nr. 8)

2020 m. gruodžio 4 d.

– Bet juk tai tik facebook’as, mano paskyra, – bandžiau teisintis, pats netikėdamas argumento stiprumu. – O Trumpas – kaip jis be sustojimo ketverius metus kartoja girdamasis savo pasiekimais? Žmonėms, matyt, patinka pasikartojimai – ne tik politikoje, bet ir mene, ypač muzikoje, kad ir Ravelio „Bolero“ – ta pati melodija, ritmas, vis auganti įtampa, stiprėjantis garsas, nuojauta, kad artėja kulminacija, klausant kartais norisi, kad ji niekad nesibaigtų, kiltų aukštyn ir aukštyn į patį dangų kaip gero sekso metu, po kurio pasakoma: dar taip smagu niekad nebuvo. 

– Forget it, nenori pagalbos – nereikia, – pyktelėjus nutraukė mano išvedžiojimus sraigė. Kuo čia dėti Trumpas ir „Bolero“? Ir niekad nekalbėk apie tai, ko neišmanai. 

– Bet aš tiek daug visko turiu pasakyti, viskas veržiasi, kunkuliuoja, bijau, kad galiu nesuspėti. Na taip, muzikinio išsilavinimo neturiu, bet turiu ausis, jaučiu muziką, ji mane veikia. 

– Ne apie muziką dabar kalba, o apie tavo raštus, – vėl pertraukė Emi. – Tekstas turi pastovėti, kaip geras vynas. Juk vyną mėgsti? Atskiri, kuris geras, o nuo kurio tik galvą skaudės. 

Na taip, manau, kad skiriu, kuris geras, net kuris labai geras. O per geras – ar gali būti?  Esu girdėjęs motiną, kalbančią apie savo vaiką, kurį kiemo vaikai skriaudžia todėl, kad jis yra per geras. Ar gali būti per geras žmogus? O vynas, filmas, o knyga? Sakoma, geras filmas arba blogas, visai šlamštas, šūdinas, tai tik laiko gaišimas. Ir žmogus gali būti tikras niekšas ir vynas kaip actas, ir knyga niekam verta. O tekstas ar pastraipa, ar sakinys gali būti per geras? Sakoma, idealus ar beveik idealus, bet kad būtų per gerai parašytas – to dar nesu girdėjęs. Na, nebent koks dvejetukininkas, nusirašęs nuo špargalkės pirmūnės paruoštą tekstą, gali sukelti mokytojai įtarimą, kad parašyta per gerai. Bet čia ne apie tai. O muziką, per gerą – ar yra kada nors kas girdėjęs? Ji gali būti tik gera, geresnė ar blogesnė, linksma ar liūdna, nors kartais iš liūdnos dainos kai kam pavykę padaryti geresnę, bet per gerą – niekada. „Hei, Jude. Take a sad song and make it better.“ Ar ne taip? Na, bet idealo siekti reikia ir geriausia tai pradėti daryti kuo anksčiau – kol jaunas o, broli, sėk pasėlio grūdą ir dirvos neapleiski ir siek idealo tik didžio ir aukšto. O ko gali siekti seniai – seni diedai ir bobos? Dauguma jų dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto idealų išsižadėję senų seniausiai. O jei dar kai kurie ir neišsižadėję, tai neturi tiek šiknoj parako. Bidenas ir Trumpas – kokį idealą jie gali pasiekti, kai jau važiuoja nuo kalno? Ir pasakymas, kad vynas ir vyras nesensta, taip pat yra neteisingas. Vakar parsinešiau iš rūsio keliasdešimt metų senumo vyno butelį, tai kai atkimšau – vienas actas, norėjau pilti į kriauklę, bet pasikartosiu – suvalkietis. O va mūsų valdžios mergos dar turi šansą – jos burbuliuoja kaip geras prancūziškas putojantis šampanas, tik irgi kartais sumoki už jį labai brangiai, o naudos jokios. Taip mums kartą su šampanu nutiko Hamburge, striptizo bare, bet čia jau kita istorija, kurią papasakosiu kada nors vėliau.

Jaunos mamos. Alė ir Virginija. Vilnius, Lenino aikštė. 1980 m.

Gruodžio 5 d.

Jau kelintas savaitgalis pas kaimynus kažką gręžia. Sandėliuke didina langus, veda vandenį, nesvarbu, ką, bet tas garsas mane taip užpiso – plg. angl. pissed me off  – kad net supainiojau, į kurią pusę užsisuka stiklainio dangtukas. Dar taip nėra buvę. Sukant kokį varžtą yra pasitaikę, kad supainioji puses, bet bandyti užsukti stiklainio dangtuką į priešingą pusę – to dar neteko. Užsukinėjau dangtuką po to, kai įsidėjau šiek tiek į dubenėlį Bernardo marinuotų – o gal jas raugia, nežinau, – alyvuogių. Jų davė vakar, kai pamatęs mane restorane, kur buvau vienintelis lankytojas, pakvietė į savo namus ir kartu pavalgėm sriubos. Tikriausiai ir jam vienam valgyti nuobodu. Bernardo namai nuo restorano gal už šimto metrų. Reikės kada nors žingsniais išmatuoti. Bet iš tiesų, negaliu ilgiau sėdėti namie. Turiu kur nors eiti. Jeigu kada mane suimtų ir pasodinę kankintų šalimais gręždami betoną, užtektų pusės dienos, kad išduočiau visas paslaptis. Valstybines išduočiau pirmiausiai. Tik tiek, kad neturiu paslapčių, neturiu ko slėpti, tektų ką nors išsigalvoti ar tiesiog prisipažinti kuo kaltinamas. Aišku, truputį meluoju – visi turi paslapčių. Svarbiausia yra išlikti gyvam, kad galėtum kada nors atkeršyti. Bet ir kas mane galėtų suimti? „Niekada negali žinoti, – ilgai delsusi įsiterpė Sraigė. – Ar ne taip? Prisimink Kafką.“ Gali visko būti, turiu sutikti – va dabar skaitau, kad Lietuvoj sodina vaikinuką į kalėjimą už dvidešimt septynis gramus kanapių, grinderį pridėdami prie įrodymų kaip gamybos priemonę. Ir nežinai, ar labiau verkti, ar juoktis norisi. 

Sraigė, ta kur galvoj įsikūrus, ir ta matyt nepakelia šito garso. „Eik kur nors tu“, – sako neapsikentusi. Staigiai apsirengiau ir išmoviau, kad ko nors per daug nepasakyčiau ir neišduočiau. Nebent už pinigus. 

Tai va sėdžiu dabar „El Paraise“ ir skaitinėju, ką čia man naktį parašius Emi. Ji tvirtina, kad yra mano giminaitė, kažkelintos eilės pusseserė iš motinos pusės, kad Sraigė – tai jos nickname – taip vaikystėje ją vadindavo, nes viską darydavo labai iš lėto. Nežinau – tikėti ar ne. Niekad apie ją nebuvau girdėjęs, nes mano motina beveik nieko apie savo tėvo gimines nepasakojo. Jos tėvai buvo išsiskyrę, tai aš savo senelio, motinos biologinio tėvo, ir nebuvau matęs. Bendravo ji tik su savo jaunesniu broliu, kuris išvydo pasaulį, kai jos motina, mano močiutė, ištekėjo antrą kartą – pas juos ir aš lankydavausi vasaros atostogų metu, o ir dabar bendrauju su savo pussesere Gražina. 

Kai mirė mano motinos tėvas, pamenu, ji prašė manęs kartu važiuoti į laidotuves. Aš atsisakiau, brolis važiavo, o aš ne – sakiau, nemačiau gyvo, kam man reikia matyti mirusį. Be to, nekenčiu laidotuvių. Dabar gailiuosi. Kurie tai metai galėjo būti? Gal aštuoniasdešimtųjų pradžia. Tai taip ir nesužinojau, nors niekad ir nesidomėjau, ar turėjo motina brolių ar seserų po to, kai jos tėvas sukūrė šeimą su kita moterimi. 

Tikrai žinau tik, kad du mano motinos dėdės, abu inžinieriai, po karo pabėgo į Australiją. Tą žinau, nes gal kokioj devintoj klasėj jau nešiojau iš Australijos atsiųstus „Lee“ džinsus ir dėl to jaučiausi labai kietas.

 VPI (Vilniaus Pedagoginio Instituto) pirmakursiai.

Futbolininkai Algimantas Šalkauskas (Šalkus) – LTSR čempionas (su „Granitu“) ir

Edvardas Malkevičius (Malkus) – atstovavo Vilniaus „Žalgirį“ TSRS pirmenybėse ir

Eugenijus Misiūnas (sporto meistras, klasikinės imtynės). Vilnius. 1976 m.

Berods, 1985 metais mano motina ir pati buvo nuskridusi į Australiją porai mėnesių pas juos paviešėti. Ir netgi aš turėjau šansą nuskristi ir susipažinti, kai 2000 m. Sidnėjuje vyko olimpiada. Buvau ir vizą gavęs – stebėti varžybų vyko mūsų imtynininkų delegacija, deja, tuo metu sėdėjau, kaip sakoma, ant ledo ir negalėjau skriausti šeimos ir mėtyti pinigus – bilietų kaina pasirodė per didelė dėl dviejų savaičių kelionės ir nusprendžiau planų atsisakyti. Nors dabar gailiuosi, jau ir laišką buvau gavęs, kad jie laukia Elvyros sūnaus, t. y. manęs, Sidnėjuje. Paskui kontaktai nutrūko, adresai dingo, nežinau net vardų, o ir tikriausiai jie jau visi bus mirę, nebent likę vaikai ar vaikų vaikai. Tai dabar, kai mane susirado Sraigė Emi, sušvito viltis, kad gal pavyks atkapstyti daugiau – tikiuosi, ji turėtų kažką žinoti, juk pati ten buvo nuskridusi ir, kiek suprantu, kurį laiką gyveno. Bandysiu ją patardyti daugiau.

Gruodžio 6

Grįžęs iš „El Paraiso“, prieskoniais ištryniau vieną iš dviejų vištukių – jas pardavinėja supakuotas poromis, už abi – 5,50 euro. Stuffingo iš džiūvėsių, sumaišytų su pakepintais svogūnais, tokio, kokį deda į vidų Amerikoje ar Airijoje, negaminau, vištą prikimšau tik obuoliukų ir dantų krapštuku persmeigęs užsegiau pilvą, tada paguldžiau į keramikinį kepimo indą, dar pridėjau aplinkui bulvių, obuolių, česnakų ir pripylęs alaus  šastelėjau į orkaitę. Kitą vištukę apdairiai –  oi koks nesvietiškas apdairumas – įdėjau į šaldiklį. Dabar jau iki kitų metų galiu neišeiti iš namų. Višta, dvi antys, dar kugelis dviem dienom, kumpio baisiausias gabalas, dar grikių, ryžių yra, du pakeliai sviesto, daržovių, vaisių dar porai savaičių ir pomidorų šiupininės sriubos puodas. 

 … ir aukščiausios klasės pasiekimai kulinarijos srityje… Castillo de Banos, Andalūzija,

tradicinės Kalėdos koronės (pandemijos) metais

Višta mažiukė, tai kepiau apie valandą. Nespėjau nė apsidairyti ir mėsa nuo kaulų jau maunasi, nesinorėjo, kad sudžiūtų, bulvės jau buvo iškepusios, bet galėjo būti apskrudusios labiau, obuolys vištos viduje dar kietokas, o tas, kur šalia – geras, česnakų galvutės taip pat iškepusios. Nusprendžiau – bus gerai. Per tą laiką sutemo, o lauke pas kaimynus dar gręžia. Gal paskutinė diena, viliuosi. Ir vėl vakaras. Padūsavimų, kad laikas bėga greitai, yra girdėję visi, bet iš visų mano pažįstamų man jis bėga greičiausiai. Mano laikas nuolat išsiveržęs į priekį ir neša, kaip ta lapė gaidelį ir mane kartu. Nerėkiu „neša, mane neša“, bet kai kas nors sako, kad aš visada aplenkiu laiką – tai netiesa; aš ir mano bendraminčiai aplenkiame tik jų laiką. O mano pastangų čia ne per daugiausia –  atvirkščiai, dabar visais būdais pradėjau jį stabdyti, nes o ką vienam išsiveržus į priekį veikti? Stabdymo būdų yra keletas, vienas iš jų – kanapės. Kartais susisuku suktinę, atsisėdu po krūmu ir matau, kad ir laikas, patrypčiojęs, pritupia šalia ir laukia. Perduodu jam suktinę. Už tai Lietuvoje grėstų #. Į kompaniją šiandien prisijungė ir sraigė bei pranešė, kad Jungtinių Tautų organizacija ištaisė prieš beveik šešiasdešimt metų padarytą nusikalstamą klaidą ir kanapes išbraukė iš pavojingų narkotikų sąrašo. Pasėdėsim ir palauksim, kol Lietuvos atsilikėliai prisivys.

Gruodžio 7 

Vakar pas Bernardą užsisakiau cafe cortado – taip vadinama stipri kava su trupučiu pieno. Jau savaitė, kaip kavą geriu nesaldytą, tai cukraus pakelį vis įsidedu į kišenę. Nežinau, kaip kitur, bet čia, Ispanijoje, dabar tokia mada – kavinėse ar restoranuose prie kavos duoda cukraus pakelius, ant kurių užrašyta kokia nors sentencija, pamokymas ar tiesiog žymių žmonių mintys. Tokie patarimai, matyt, turi paklausą ne tik ant cukraus pakelių, nes išmokyti, kaip gyventi, yra pasirengę visų rūšių koučeriai ir šarlatanai, pradedant kunigais ir horoskopų sudarinėtojais, raganomis, buriančiomis iš kavos tirščių, ir iš delno, svorio metimo ekspertais, laimės  pardavėjais, siūlančiais buteliukus su skysčiu, prisodrintu laimės hormono, ir baigiant psichologais bei politikais, žadančiais Gerovės valstybę. Jie žino, ko mums reikia, ir įvairiausiais keliais bei būdais iš lengvatikių traukia pinigus. Išleista ir vis dar leidžiama tūkstančiai pamokymų knygų, o youtube kanale ir facebook’e  jau kas antras įrašas moko ir patarinėja, kaip gyventi, ko norėti ir trokšti, tuo pat metu siūlo ir konsultacijas, kaip tai pasiekti – tik mokėkite ir pasakysime, kaip. Ir daug atsiranda, kas moka, – žmonių kvailumui ir patiklumui ribų juk nėra. Todėl geriau jau, kai kokia nors sentencija būna užrašyta ant cukraus pakelio, tai bent nauda ta, kad perskaitęs gali ir kavą pasisaldinti.

 Visas gyvenimas, pergalės ir pralaimėjimai, dar priešakyje (1973–74)  

Net jei kavos nesaldini, tai pakelį parsineši namo, o cukrų vis tiek kur nors panaudoji. Tai, ką perskaičiau parsinešęs namuose prieš įsidėdamas į stiklainį artipilnį cukraus pakelių, mane suintrigavo. „Una persona no envejece cuando se le arruga la piel, sino cuando se le arrugan los sueños y las esperanzas.“ Lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Žmogus pasensta ne tuomet, kai susiraukšlėja jo oda, bet tada, kai susiraukšlėja jo svajonės ir viltys.“ Dirstelėjau į veidrodį –  raukšlių per daug ant veido nematyti, o, be to, barzda, kad ir žila, kažkiek slepia, bet to paties apie svajones ir viltis pasakyti negalėjau: kažkokios  susišiaušusios, grankšlėtos, raukšlėtos ir išplaukusios. Todėl pradėjau tiesinti, lyginti susiraukšlėjusias svajones ir viltis įsivaizduojamu lygintuvu, tada užrašiau jas ant balto lapo, sulanksčiau iš jų lėktuviuką ir paleidau iš balkono. Jau kelinta diena pučia stiprūs vėjai, tai sūkurys netrukus pagauna ir matau, kaip svajonės ir viltys kyla vis aukštyn ir aukštyn, skrenda virš kalno, link jūros, tolyn ir tolyn, link horizonto, link besileidžiančios saulės, kol galiausiai papuolęs į sūkurį ir netekęs jėgų, lėktuviukas, kaip tas Ikaras, sminga žemyn ir drebiasi su visomis viltimis ir svajonėmis į vandenį, kur jį netrukus užlieja viena, po to antra, galingesnė, kaip koronaviruso, banga ir viltis bei svajones pasiglemžia ir praryja jūra. O būtų sėdėjusios tos svajonės ir viltys susiraukšlėjusios, galbūt gražiai ir laimingai būtų užbaigusios senatvę, apsuptos vaikų ir anūkų, pasakojančių jau apie savo planus ir svajones, ir galbūt galėjusios patarti, kaip nekartoti klaidų. Visiems savas gyvenimas ir viskam – savas laikas. Čia galėtume ir užbaigti. Bet juk ne veltui sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Ryte tarp kitų šiukšlių, antsnukių, celofaninių maišų ir plastmasinių butelių į krantą banga, balta kaip pieno puta, išmetė ir mūsų lėktuviuką, išsileidusį, permirkusį ir vėl tapusį tik lapu su užrašytomis vos įžiūrimomis svajonėmis ir viltimis. Kaip tik ėjau pasivaikščioti ir radau – ant lapo tupėjo, nujaučiat kas. Sraigė.

Gruodžio 7, tęsinys

Šiąnakt jau turėsiu, ką į lovą pasiguldyt. Ir dar su tokiais gražiais, raštuotais naktinukais. Bet greičiausiai naktį juos nuvilksiu – nusirengus, kai prisiglaudi, tampa šilčiau. 

Bet apie viską iš pradžių. Paskutinį kartą pildžiau telefono sąskaitą gal prieš keturis mėnesius, per tą laiką sulaukiau vienintelio skambučio – iš Bernardo – ir tai neatsiliepiau, nes tuo metu jau buvau prie jo namų durų, bet vakar telefono kompanija atsiuntė žinutę, kad laikas papildyti sąskaitą, matyt, tokios taisyklės. Taigi, turėdamas tikslą išeiti iš namų, iš ryto susiruošiau į Castell de ferro, už šešių kilometrų pakrantėje įsikūrusį kurortinį miestuką. Žinau, kad vienoje marokiečių parduotuvėje teikia telefono sąskaitos papildymo paslaugą. Sėdau į mašinuką, su kuriuo, nepylęs kuro, važinėju beveik trys mėnesiai – nors buvau ir į Malagos oro ouostą už 120 km nuo namų nuvažiavęs, o dyzelio bake vis dar trečdalį rodo. Dešimt minučių – ir aš jau ištuštėjusiame Castell de ferro miestuke. Parduotuvėje dirbančios simpatiškos marokietės merginos paprašiau papildyti sąskaitą, ji dar paklausė, ar reikia interneto, sakiau – ne, tai dabar vėl užteks mažiausiai trims mėnesiams. Už pusvalandžio buvau namie, išsiviriau kanapių arbatos ir pasvarstęs nusprendžiau dar kai ką atlikti – o gal pasiseks surasti, ko ieškau. 

Pas mus taip pat atvėso, dienomis temperatūra dar pakyla iki dvidešimties, tačiau naktimis nukrinta iki penkiolikos, vakarais pradėjo šalti kojų pirštai, nepadeda nei vynas, nei kanapių arbata, ypač, kai sėdi vienas, pasidėjęs ant kelių laptopą ir visą dieną nejudi. O bjauriausia naktimis – su atšalusiais pirštais ilgai nesiseka užmigti. Taigi, išsiruošiau į La Mamolą laimės ieškot. Gal pavyks surasti, kas naktį kojas sušildytų. Nuo namų iki La Mamolos gal trys kilometrai, vienas juokas prasieiti pakrante. Trečia diena, kai pučia stiprūs vėjai, jūra banguoja, eidamas pajūriu dairausi į vėjo draskomas palmes, į kalnais šokinėjančius ožius ir dangumi slenkančius debesis.

 Audros belaukiant. Iš namų terasos. Castillo de Banos, kur Siera Nevada kalnai nusileidžia į jūrą

Už metro jūra ir girdėti, kaip šniokščia bangos ir, tarsi atlikdami mušamųjų partiją, riedėdami pirmyn į krantą ir atgal į jūrą, skalambija ir būgnija  akmenukai. La Mamola irgi tuščia, chiringuitose ir restoranukuose sėdi vienas kitas vietinis, ne taip kaip vasarą ar kitomis žiemomis, kai kempingą ir apartamentus užpildydavo vokiečių, britų ir olandų turistai. Gatvėje sutikau einančią vieną buvusią kursiokę – su ja pernai tris mėnesius kartu lankėme kursus, kuriuose mokė visko, ką reikia žinoti apie produktos alimentarios – apie darbą su maisto produktais. Žinau, kad ji man simpatizuoja, bet ne jos man reikėjo. Kas man galėtų padėti, tikėjausi rasti kitur. Užėjęs į gretimai esančią visokių reikmenų parduotuvukę  pažįstamai pardavėjai tiesiai šviesiai išrėžiau: „Šąla kojos, padėk.“ Ir padėjo. Štai sėdžiu dabar ištiesęs kojas ant sofos ir džiaugiuosi, kad kojas šildo karšto vandens pripildyta pūslė.

Gruodžio 8

Eidamas šiandien pajūriu klausiausi, kaip, pritariant stiprokam vakarų vėjui ir ošiant bangoms, skamba Jūros simfonija, kurioje būgnų partiją atlieka the rolling stones – atgal su grįžtančia į jūrą banga riedantys akmenukai. Buvo fun. Bet tai buvo dieną, o dabar, naktį, – keista spengianti tyla ir ūžaujantis vėjas vienu metu. To dar niekad nebuvau patyręs. Sėdžiu susigūžęs, išjungęs televizoriaus garsą, klausydamasis tik to, kas vyksta lauke. Ekrane rodo orų prognozę. Artinasi audra. Viršuje pasigirsta, kaip vis stiprėjantis vėjas plaka ir plėšo ant stogo esančios pavėsinės brezentinius šonus, kažkas nusirita, tikriausiai įrankių dėžė arba vazonai su gėlėm, klausau įsitempęs ir girdžiu, kaip prie tylos ir ūžiančio vėjo dueto prisijungia garsus širdies plakimas ir ant stogo besiraičiojančių daiktų trankymasis, kol netrukus viskas susimaišo ir pavirsta viena siaubingų garsų kakofonija. Netikėtai viršuje kažkas garsiai trakšteli, po sekundės pasigirsta kurtinantis trenksmas, dingsta elektra, kambaryje lubose prasižioja skylė, pro kurią šviečia iš po debesies išlindęs mėnulis, ūžia vėjas, aplinkui krintantys betono gabalai, pasvyra ir pakibęs ant atsivėrusios ertmės krašto vos laikosi blokas, suspėju pašokti, išlekiu į balkoną, įsikibęs į durų grotas pakeliu galvą į viršų, dar spėju išgirsti ir pamatyti, kaip kažkoks vamzdis švilpdamas skrieja žemyn ir… viskas. Tyla. Netrukus pradeda lyti. Rimsta vėjas. 

Tokia galėtų būti katastrofų filmo pradžia. Bet šiąnakt vėjas iš tiesų stipriai baladojasi. Tikriausiai neužmigsiu, nepadės nė mano sraigė su pūsle.

Gruodžio 9

Kartais ir man gimsta genialios idėjos. Pavyzdžiui, užuot  kaskart kėlęsis nuo sofos ir be perstojo siuvęs iki šaldytuvo pirmyn ir atgal (dabar populiariau būtų sakyti – bangavęs) tam, kad prigriebčiau lėkštėje nuo užvakar keptos vištos leftoverių gabaliuką, – švystelėjo mintis – juk galiu prieš pradėdamas žiūrėti filmą atsinešti ir ant sofos šalimais pasidėti visą lėkštę! Idėja geniali savo paprastumu ir, tikiu, ji pasitarnaus ne vienam, nes karantino metu sėdint namuose geriau yra neburbuliuoti, o pasistengti įsitaisyti maksimaliai patogiai ir nusiraminti, nes visuotinė ar dalinė blokada Europoje, esu tikras, užtruks mažiausiai metus, o komendanto valandos pavirs paromis, savaitėmis ir mėnesiais. 

Gruodžio 10

Kartais manęs klausia: ar nenusibodo gyventi Ispanijoje? Tuomet reikėtų klausti, ar išvis nenusibodo gyventi. Pasinaudosiu senu posakiu – man visur gerai, nesvarbu, kur, svarbu, su kuo.

JAV, New Britain, CT. 2005 m. prie agitacinio autobusiuko municipaliniuose rinkimuose.

Ir nors laikinai, šiuo metu, savo pily užburtam kalne karaliauju vienas, bet gyventi dar nenusibodo. Ir kodėl turėtų? Kitiems net kalėjime nenusibosta. Paleidžia į laisvę ir, žiūrėk, kartais po paros – atgal. Gyvenimas tampa įpročiu kaip rūkymas – pripranti ir gyveni. Arba gyveni iš smalsumo – kaip žiūrint serialą, kartais visai prastą, verčiantį stebėtis, kaip ir kas galėjo tokį šūdą sukurti, bet vis tiek lauki – o kas toliau, kuo pasibaigs ta nesąmonė. O ši gyvenimo atkarpa, jei tai būtų serialas, taip pat ganėtinai monotoniška, beveik be intrigos ir, jei ne komedijos, virstančios farsu, elementai, kur pagrindinį vaidmenį atlieka Trumpas, tai stebėti besitęsiantį gerokai per ilgai ištemptą serialą „Korona“, kuriame veiksmas vystosi lėtai ir beveik nėra įtampos, o tolimesnis veiksmas nesunkiai nuspėjamas, išties darosi nuobodu ir ne kartą kilo noras išjungti, nematyti ir negirdėti, bet vis neleisdavo tas smalsumas – ir kokia gi bus pabaiga. Bet šiąnakt galiausiai pasiryžau ir nusprendžiau pamėginti – išmesti iš privalomo kiekvienos dienos repertuaro „Sagą apie Koroną“, užblokuoti, kiek įmanoma, visas naujienas iš pasaulio ir  Lietuvos, pabandyti užmiršti, kad „rusai puola“, ir pailsėti nuo kalbančių galvų. Nors pusmečiui. Tęsinį dar spėsiu pamatyti, o jei ne – youtube bet kada bus galima pažiūrėti paskutinę įrašo seriją ir to užteks. Jei pavyks įgyvendinti planą, atsiradus daugiau laiko bus galima susikoncentruoti į kasdienius buitinius dalykus, vėl pradėti skaityti, patyrinėti vietinę aplinką, iš arčiau pažinti čia gyvenančius žmones ir tuo pat metu išmokti laisvai kalbėti andalūzietiška tarme. Turėsiu progą prisiminti jau iš atminties dylančius asmeninius ir istorinius įvykius ir nukeliauti, bent mintimis, į netolimą ir tolimesnę ateitį. Nemiegosiu žiemos miegu, nors ir kaip viliojančiai tai atrodo. Gal paieškosiu Dievo. Palinkėkit man sėkmės. 

Gruodžio 10, tęsinys

Pasaulio pabaigos belaukiant. Prieš aštuonerius metus ėmė juokas, dabar jau nebe. Katastrofos nuojauta. Pradedu suprasti, kodėl žmonės išrado dievus. Iš baimės. Kai siaučia gamtos stichija ar užklumpa epidemijos, pasijunti toks bejėgis, kad norom nenorom, ieškant pagalbos, tiesiasi rankos į viršų. Vakar ir aš taip per audrą stovėjau virtuvėje suglaudęs delnus prieš elektros skydelį ir melsdamas, kad vėl neišmuštų  saugiklių. Juk koks gyvenimas be elektros ir, svarbiausia, be interneto! 

Mėginu nuraminti save. Po žiemos visada ateina pavasaris. Po audros stoja giedra. Vėjas nutyla, bangos nurimsta ir vėl kaip toj dainoj: jūra rami, jokios bangos, noriu dainuoti aš prie jos. Bet su dainavimu, matyt, dar teks palaukti – šiandien ir vėl kyla viesulas, švilpia kaukia vėjas, jo neperrėksiu, o, be to, ir balso neturiu.

Po audros visada ateina giedra (po karo – taika)

Gruodžio 10, dar tęsinys

Iš pradžių laiminga vaikystė, o po to – kiekvienam savo. Ne, ne kiekvienam. Yra nemažai tokių, kuriems savo nepakanka ir jie gviešiasi svetimo. Svetimų žemių, svetimo turto, svetimos žmonos. Kapitalistai pampsta pasisavindami svetimą darbą, bankininkai lupikauja, draudimo bendrovės plėšikauja. Slopindami maištus kareiviai prievartauja ir žudo jiems nepažįstamus ir niekuo nenusikaltusius  žmones, policininkai talžo savo teisių reikalaujančius demonstrantus, gaudo ir sodina į kalėjimus vaistažolių augintojus ir vartotojus, nes matai – toks įstatymas, politikai meluoja ir žada, iš anksto žinodami, kad pažado neištesės. Ir taip buvo visada. Vergovė, baudžiava, šiandieniniai sweatshopai. Norint visa tai pateisinti, buvo sugalvota religija, kurioje svarbiausias įsakymas – kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus ciesoriui. Ir tęsiasi visa tai, tik gal kiek kitomis formomis, iki šios dienos. „Homo homini lupus“ – prisimenu dar iš lotynų kalbos pamokų mokykloje. Ir kartais atrodo, kad paliekamas vienintelis kelias: jei nori išgyventi, pačiam pavirsti vilku. Nieko iš esmės nepakeitė ir komunizmo kūrimo eksperimentas, kurio kaina – dešimtys milijonų gyvybių. Netrukus susiformavo nauja koordinatorių klasė, kurią sudarė biurokratinė, partinė-ūkinė nomenklatūra, paklusniai vykdžiusi Centro įsakymus ir aptarnavusi mašiną vardu Valstybė, o kaip atlygį už lojalumą ir paklusnumą Centrui turėjo galimybę naudotis įvairiausiomis privilegijomis.  O dirbantiesiems nuo to iš esmės niekas nepasikeitė – anksčiau dirbo kapitalistams, o prie „socializmo“ – valstybinio kapitalizmo bosams. 

– OK, baik tu pagaliau tą politvalandėlę, nes jau visai propagandą varyti pradėjai,  – išgirdau neapsikentusios Sraigės žodžius. 

Taigi, baigiu – protingų patarimų reikia klausyti.

 Tėvystės džiaugsmai. Su pirmagimiu. 1980-ųjų vasara.