ŽIEMŲ ROJUJE NEBŪNA (tęsinys, pradžia Nr. 8)
tekstas: Eugenijus Misiūnas
2020 m. lapkričio 27 d.
Ryte prikėlė griaustinis ir po to visą dieną lietus, tai sustiprėdamas, tai vėl aprimdamas, merkė ištroškusią žemę. Vakar naktį svajojau kada nors pasivaikščioti lietuje, bet nesitikėjau, kad proga pasitaikys jau šiandien. Juk čia, Andalūzijoje, lyja gal penkis kartus per metus. Ar tai buvo sutapimas, ar pradėjo pildytis sapnai, bet tokią dieną, kai už lango lyja, negalėjau likti ir sėdėti namuose. Prieš išeidamas – kad nesupūtų augalai, ypač kaktusai – išpyliau vandenį iš po vazonais padėtų plastmasinių lėkščių ir ištaikęs momentą, kai lietus šiek tiek aprimo, neskubėdamas patraukiau į kaimuko centrą. Pustuščiame restorane sėdėjo pora žmonių ir gurkšnojo kavą. Bernardas, dešimčia metų už mane vyresnis restorano savininkas, pavaišino cafe cortado ir pakvietė pietų į savo namus. Iki pietų dar turėjau gražaus laiko, tai užėjau į vienintelę parduotuvę, kurios savininkė – kaimelyje su šeima gyvenanti kinė. Ir kur tų kinų nėra! Kaip ir lietuvių. Bet daugiausiai čia aplinkui, be ispanų, gyvena rumunai ir marokiečiai, yra anglų, belgų, prancūzų, olandų. Parduotuvėje, kuri primena Lietuvos kaimų krautuves sovietiniais laikais, nusipirkęs vyno, rumuniškų dešrelių ir kalėdinę gėlę, viską parsinešiau į namus. Lygiai antrą buvau pas Bernardą. Lola, gal šiek tiek už Bernardą vyresnė jo žmona, buvo paruošusi tušytą vištą ir kiaulienos šonkauliukų su ryžiais ir bulvėmis bei, kaip įprasta, pripjausčiusi daug salotų. Bernardas ištraukė naminio vyno. Kaipgi be vyno! Desertui buvo vaisių salotos.
Pavalgius dar prikrovė agurkų ir žalių paprikų ir išlydėjo namo. Taigi per lietų pasivaikščioti šiandien teko net du kartus. Dienos šmaukšt ir nebėr. Jokia paslaptis, kad su amžiumi laikas kasdien lekia vis greityn.
Gretos Simanavičienės nuotr. andaluzija.lt
Kalendoriuje rašoma, kad šios dienos ilgumas buvo beveik aštuonios valandos, o man pasijautė daugiausiai dvi trys. Dar neseniai diena prabėgdavo gal tik dvigubai greičiau nei užtrukdavo jaunystėje ar prieš dvidešimt metų, o šiandien lekia jau tris keturis kartus sparčiau. Ir taip kasdien – vis greityn ir greityn, ir greityn ir pagalvoju, kas bus toliau, jei jis lėks tokiu pašėlusiai didėjančiu pagreičiu – gal mano laikui dieną įveikti tuoj pakaks poros valandų, paskui valandos, kol galiausiai tebus minučių ir sekundžių reikalas. Na, bet kol mes dar esame čia, turime ieškoti būdų ir vieni kitiems padėti, kaip tą laiką nors kiek pristabdyti. Ir paskutinė šios dienos naujiena – gavau e-mailą, kurio turinys maždaug toks: kad rašo mano sena pažįstama, kurios aš gal neprisimenu, jos vardas Emi ir kad mes buvome susitikę kažkada Amerikoje, kad ji sekanti mano facebooko įrašus, kurie jai labai patinka, ir norėtų bendrauti. Dabar buvau priverstas truktelti laiką už vadžių ir pagalvoti – ar čia kas nors trolina mane, ar į laišką verta atsakyti, ar jį išvis ignoruoti. Begalvojant, kokį atsakymą parašyti, jau ir vėl trys valandos po vidurnakčio, diena gal nepailgėjo, bet para tai tikrai. Už lango vis dar lyja.
Lapkričio 28 d.
Turiu keltis. Vakar restorane su Bernardu susitariau, kad jo mašinuke važiuosim į Castell de Ferro – tai pusiau kurortinis miestukas už šešių kilometrų, kuriame šeštadieniais veikia turgus. Važiavom neskubėdami vingiuotu keliu palei jūrą skambant ispaniškai muzikai. ,,Una hermosa canción,“ – sakau Bernardui (tuo metu skambėjo Manolo Escobaro atliekama daina ,,Y tu no estabas“ – pažodžiui būtų: ir tavęs nebuvo). ,,Si!“ – pritaria Bernardas ir, matyt, savaip supratęs mano nuotaiką, juokais ar rimtai sako: ,,Gali pašnekyt tą moterį iš Albuñolo, kur vakar buvo restorane. Sakyk jai: noriu miegot su tavim. ,,Kurvininkas senas,“ – pagalvojau sau ir pasistengiau nukreipti kalbą. Nors šiaip ta moteris, nepamenu vardo, gana simpatiška – tamsiais garbanotais plaukais ispanė, berods, našlė, turinti savo restoranėlį Albuñole. Teko ten keliskart lankytis – tai rūko vieną cigaretę po kitos pasidėjusi peleninę ant baro ir lankytojams leidžia, ir nepaiso jokių draudimų.
O draudimų kasdien vis daugėja – gerai dar, kad turgus veikė. Apsipirkome vaisių, daržovių, dar prigriebiau tris litrus gretimam kaime pagaminto vermuto, o grįždami užsukome į šiltnamius pažiūrėt, kaip noksta pomidorai. ,,Imk,“ – sako. Nusilaužiau kelias šakutes. ,,Dėkis daugiau.“ –,,Gracias, – sakau. – Namuose ir taip dar daug likę, nėr kas suvalgo.“
GASPAČO – šalta, trinta pomidorų sriuba, kurios receptas gimė Andalūzijos regione.
Gretos Simanavičienės nuotr.
Grįžęs įsipyliau paragauti vermuto ir susiradęs tą pačią Manolo Escobaro dainą pasileidau visu garsu. Manolo – vardas labai populiarus Ispanijoje. Net mūsų kaime pažįstu mažiausiai du. Vienas – jaunas, gal trisdešimties kaimynas vardu Manolo kasdien sėdi ant vienintelio suoliuko prie vienintelės parduotuvės ir gurkšnoja alų iš skarabonkės. Jis visur su savimi vedžiojasi šuniuką, kurio vardas taip pat Manolo. Kai pašauki vieną ar praeidamas pasisveikini – atsisuka abu. Trečią kartą klausant priedainį ,,Y tu no estabas“ (liet. „O tu nebuvai“) pradėjo tekėti ašaros ir su snargliais susimaišė ūsuose. Sentimentali muzika puiki tuo, kad gali gerai išsišnypšti nosį, kuri šiaip nuolat būna užsikimšusi.
Lapkričio 28 d. (tęsinys)
Kiek jau kartų taip yra buvę? Sustabdai filmą. Atsineši vyno taurę, dar ką nors pakramtyti, kaip, pavyzdžiui, šiandien – sūrio su krekeriu, pasidedi viską prie sofos ant padėklo, atsisėdi, ištiesi kojas, ant kojų užsimeti adijaluką, ištiesęs kairę ranką pakeli taurę, siurbteli vyno tuo pat metu dairydamasis, kur distancinis, o distancinis pultelis prie televizoriaus ant stalo… Turi keltis ir viską pradėti iš naujo: vėl įsipili ir atsineši vyno, nes prieš tai buvusį susierzinęs jau išgėrei, dar pasipjaustai kažką pakramtyt, kaip dabar – vytintos dešrukės su agurku. Distancinį šį kartą apdairiai palieki ant sofos. Kai jau tiesi ranką paspausti pultelį, kad galėtum surasti, kurioje vietoje sustabdęs, ir pagaliau tęsti serialą, kurio ir pavadinimą spėjai užmiršti ir neprisimeni, apie ką tas filmas, pastebi, kad papjaustyta dešrukė su agurku liko ant baro. Keliesi, pasižadėjęs, kad paskutinį kartą. Trečias kartas nemeluos – dešrukė vietoj, vyno dar likę, distancinis šalia. Tuo metu kažkas pliumpteli laptope. Nusprendi dirstelti sekundei, gal kas nors ieško. Už valandos, dar kartą viską pakartojęs nuo pradžių, pagaliau įsijungi filmo tęsinį…
Lapkričio 30 d.
Rytas, vakaras ir vėl dienos nebėr. A life – changing habit starts with just five minutes a day – žinute į telefoną iš ryto priminė Duolingo. Kad pradėtum formuoti naujus, gyvenimą keičiančius įpročius, iš pradžių pakanka penkių minučių kasdien – tą jau žinojau.
Ir tikrai. Jei kasdien atsikėlęs penkias minutes daužysi galva į sieną, tai pamatysi, kaip pasikeis gyvenimas. Ir greičiau, nei galėjai tikėtis. Šiandien jau kažkelinta diena kaimynai į sandėliuką veda vandentiekį, bet, atrodo, kad greičiau išves iš proto mane, nei pabaigs darbus. Už lango gręžiamo betono garsas jau tapo nepakeliamas ir vibruojančiose nuo ūžimo smegenyse neįmanoma suregzti kokios nors aiškesnės minties, o juk planavau pagaliau atrašyti e-mailą. Viskas. Jei dar penkias minutes pasėdėsiu namuose, tai tikrai pradės formuotis naujas, gyvenimą keičiantis įprotis. Turiu eiti. Skubiai užsidėjau languotą dublinietišką kepurę su kazyrka, užsimečiau „Wrangler“ džinsovkę, su kuria prieš keturiasdešimt metų būčiau jautęsis baisiai kietas eidamas Vilniuje, tada dar Lenino prospektu.
Vilnius. Lenino prospektas (dabar Gedimino), 1981 m.
Dabar tokias džinsovkes nešioja tik pensininkai – kažkada tai buvo mano dovana tėvui, o kai numirė, pasiėmiau ir pasilikau sau. Taip pasipuošęs planavau eiti iki El Paraiso, bet kol tupinėjau, gręžimas nutilo. Gerdamas kavą laukiau, ar ir vėl nepasigirs burzgimas, bet ne. Pradėjau skaitinėti savo buvusio dėstytojo S. Rudzevičiaus knygą ,,Humanika“ ir taip nenusiėmęs kepurės prabuvau iki vakaro namuose. Perskaičiau pusę knygos ir sužinojau tai, apie ką jau anksčiau buvau girdėjęs – kad vyksta visų karas prieš visus (bellum omnium contra omnes) ir kad ,,neetiška nusinešti kapan visa tai, ką tu žinai. To reikia ir kitus išmokyti ar bent užrašyti.“ Tai tą ir darau.
Lapkričio 30 d. (tęsinys)
Pritvojau pritvinkusią kraujo musiukę – tikėčiausia, kraujas mano, nes daugiau nieko namuose nėra (kriminalistai tikriausiai nustatytų pagal DNR). Palikau ją pritrėkštą gulėti visai dienai, kad kitas atgrasinčiau. Tada išėjau pajūriu į La Mamolą ir eidamas šaukiau: ,,Atplauk balta pieno puta.“ Grįžęs pradėjau kuistis ir rūšiuoti nuotraukas, po valandos rankos nusviro, ir jau vakaras. Mañana, – sakau. Kiekvienas, bent šiek tiek pagyvenęs Ispanijoje, pirmiausiai ir labai greitai išmoksta žodį mañana. Kas reiškia ir rytas, ir rytoj – lietuviai turi tą pačią žodžių šaknį, o ispanai vartoja vieną žodį: mañana por la mañana – rytoj ryte (kitaip nei rusai ir anglai, kurie turi visiškai skirtingus žodžius – zavtra utrom ar tomorrow morning). Neketinu pradėti lyginamosios kalbotyros studijų, tiesiog noriu pasakyti, kad atidėliojimas (procrastination, angl. – kitas man patinkantis žodis) tai vienas iš ispanų būdo bruožo. Na, ne visų – būkim teisingi. Bet greitai taip pripranti prie tos mañana, kad išgirdęs, jog meistras ateis mañana, jau nustoji nervintis ir galiausiai pats pradedi gyventi tuo pačiu neskubiu ritmu. Mañana – sakau sau išėjęs iš galinio kambario, kuriame jau gal savaitė ant sofos, ant stalo ir grindų guli išmėtytos nuotraukos. Rytoj ryte tai jau tikrai pradėsiu rimtai rūšiuoti ir tvarkingai dėlioti.
Lietuvos klasikinių imtynių rinktinės fizinio pasirengimo stovykla. Palanga, 1979 m.
(poilsio metu, bendra nuotrauka su pliažo merginomis)
Artimiausias planas – atrinkti nuotraukas pagal temas – šeimos kronika, imtynės, mokykla, studijos, Amerika, Airija, Ispanija, senovinės nuotraukos – gal dar rūšiuodamas išskirsiu kokią grupę. O ultimate goal būtų visas jas suskaitmeninti. Tai atrodo daugiau svajonė nei tikslas, nes nuotraukų tūkstančiai ir jei tokiu tempu tęsiu, tai prireiks net ne metų ar dvejų, o dešimtmečio, o galiu nepabaigti ir iki grabo lentos. Tai tiek šiandien, iki rytojaus – hasta mañana.
Lapkričio 30 d. (tęsinys)
Dar ne mañana. Pasiskubinau. Jau einant į lovą žvilgsnis užkliuvo už ant naktinio staliuko kažkokiu būdu atsidūrusių nuotraukų. Dėmesį patraukė viena, kurioje stoviu rikiuotėje su kitais pionieriais. Nusprendžiau nuskenuoti ir pasidalinau su draugais. O štai ir prierašas.
Apie muštrą. Ar tai bus hitlerjunge organizacijos nariai, keliantys ištiestą ranką ir šaukiantys sieg heil, ar pionieriai į pasveikinimą ,,Kovoje už Tarybų Sąjungos Komunistų partijos reikalą būk pasiryžęs“, atsakantys griausmingu: ,,Visada pasiryžęs“, ar saliutuojantys šiandieniniai skautai, tai vis ta pati mergelė, tik kita suknelė. Tikslas yra nuo mažų dienų vaikus išauginti paklusniais, nemąstančiais padarais, kurie tarnautų kaip sraigteliai mašinoje, kurios vardas valstybė, o reikalui esant būtų panaudojami kaip patrankų mėsa.
,,Šitaip ėjo komjaunuoliai į pilietinius karus…“ – berods tokie dainos žodžiai.
Nekenčiu karų – nei pilietinių, nei pasaulinių ar lokalių, nei religinių, informacinių, nei cheminių, nei biologinių. Prieš keletą dienų Lietuva minėjo kariuomenės dieną. Tyčia nieko facebooke nerašiau apie kariuomenę, kad nenervinčiau ,,patriotų“, bet draugai mano požiūrį ir taip žino – armija nereikalinga, o tarnaujantys kariuomenėje tėra parazitai, dykaduoniai, kurie treniruojami, kaip paklusti ir žudyti. Tai vieta tinginiams ir lodoriams. Darbas nesunkus, atlyginimai geri, socialinės garantijos, ankstyva pensija – o kai kitų darbų nėra, tai ir eina – bandau suprasti motyvus: juk galvot nereikia, pakanka vykdyti įsakymus. Va tokie Minske ir visame pasaulyje talžo savo brolius ir seseris, tokie karo metais užsirišo baltus raiščius ir teisindamiesi tuo, kad nebuvo darbų, lydėjo į sušaudymo vietas, o kai kurie, paklusdami įsakymams, patys šaudė žydus. Toks mano požiūris į kariuomenę ir visokius silavikus, riaušių tramdytojus ir daugiau nesikartosiu. Užtektų Lietuvai, jei vaidina valstybę, dūdų orkestro su garbės kuopa, sportbato ir stroibato. O šiandien aš juos visus siųsčiau į senelių globos namus ar ligonines, kur tikrai reikalinga pagalba. Juk net Marijampolėje jau kviečia savanorius į senelių prieglaudas. Jauni, stiprūs kaip arkliai, tegul dirba, o ne dykaduoniauja. Kario ,,profesija“ turėtų būti išbraukta iš profesijų sąrašo, kaip ir prostitucija. Niekada nesupratau ir nesuprasiu vyrų, kurie eina savo noru į kariuomenę ar naudojasi prostitučių paslaugomis, jeigu ir taip pilna savanorių merginų, kurios visada pasiryžusios – vsiegda gotov.
,,Sukarinta“ pionierių stovykla Kazlų Rūdoje. 1968 m. (pirmas iš dešinės – Eugenijus Misiūnas)
Gruodžio 1 d.
Jau savaitė, kai iš sraigės nieko negirdėti. Tikriausiai jau nebegrįš. Bet atsitiko kitas dalykas – prieš keletą dienų gavau e-mailą, kuriame tvirtinama, kad rašo Emi-Sraigė, kad ji man dėkinga, nes išleidau į laisvę ir ji dabar pasivertė moterimi, kad ji seka mano įrašus facebooke, kurie jai labai patinka, ir iš dėkingumo dabar man visur ir visada padės patarimais ir jeigu reikės, tai ir kuo nors daugiau. Nusijuokiau ir jau norėjau trinti laišką. Aišku, kad kažkas bando tyčiotis, koks nors fake accountas, už kurio kažkas pasislėpęs trolina, nori pasityčioti, o kai sulauks atsakymo, žvengs į kumštį. O į senatvę ir šiaip darausi įtarus bei nepatiklus. Slankiojau iš kampo į kampą pora dienų neapsispręsdamas, ką daryti: blokuoti ar ne ir vis atidėliodamas sprendimą rytojui. Mañana.
Galiausiai, neišlaikiau ir surizikavau – suintriguotas ir iš smalsumo, pusiau juokais šiandien nusprendžiau pažaisti šį žaidimą ir parašyti mandagų atsakymą, kad džiugu girdėti, jog ji atvirto į merginą, nors su Sraige nesibučiavau, padėkojau, kad domisi ir nori su manim bendrauti, tik siūlyčiau geriau susirašinėti per messengerį, nes el. paštu beveik nesinaudoju, kadangi nieks jau eletroninių laiškų nerašo ir ten siunčiamos vien reklamos. Dar pagalvojau – kad per daug ko nesitikėtų – pranešti, jog esu susituokęs, bet suabejojau, nes būtų nemandagu, o greičiausiai jau man reikėtų nieko nesitikėti – kam toks apšepęs žilas senis gali būti įdomus, o ir kas žino, kas čia rašo – kokia nors mano jaunystės draugė ar svetimu accountu prisidengęs pažįstamas ar nepažįstamas vyras, o gal ir lesbietė – vos ne privalomas šiandien Holivudo filmų charakteris. Tai kol kas apie santuoką nutylėjau. Išsiunčiau žinutę neįsivaizduodamas, ko laukti bei ko tikėtis, ir galvodamas, koks tas bendravimas nuotoliniu būdu (nors kitoks šiandien ir neįmanomas) gali būti ir apie ką gi galima šnekėtis. Apie knygas, apie meilę choleros metais, apie linksmas istorijas prieš septynis šimtus metų nutikusias maro metu, o gal apie masturbaciją kaip prevencinę priemonę, jos techniką ir privalumus, ritantis per pasaulį koronaviruso epidemijos bangoms? Vienas buvęs mano facebooko draugas net romaną parašė tokiu pavadinimu ,,Masturbacija“. Nors tema tikrai dar nėra išsemta, bet bėda, kad tai jau nelabai mane domina – statistika sako, kad maždaug nuo keturiasdešimties metų vyrai nustoja masturbuotis. Nors ką ta statistika, ar galima ja tikėti? Mintis nutraukė pliumptelėjimas. Į messengerį atėjo žinutė su šventiškai pasipuošusios merginos paveiksliuku ir pasveikinimas su artėjančiomis šventėmis. Vardas messengeryje – Emi Grantė. Atrodo, tarsi ji būtų sėdėjusi ir laukusi prie kompiuterio. Tik spėjau padėkoti ir palinkėti jai to paties, kaip tyčia, būtent tokiu metu, kažkas paskambino per viberį. Ekrane brolis, sėdėdamas įsisupęs į adijalą, pranešė, kad susirgo korona. Susirašinėjimą su Emi teko nutraukti.
Gruodžio 1 d. (tęsinys)
Kai pabundi ir keliesi iš lovos pusę dvyliktos, dūsauti ir guostis, jog žaibišku greičiu baigia pralėkti dar viena diena, yra nesąžininga. Lengviausias būdas pristabdyti laiką – prisikimšti bongą, patraukti dūmą ir nusiraminus sau pasakyti mañana. Bet mes ne iš tų, kurie pralaimi dar nenugalėti, ne iš tų, kurie renkasi lengviausią kelią, tad jei pabudom, tai keliamės ir einame iki jūros, kad panirę į bangas atvėsintume perkaitusį kiaušą. Galimybė rinktis – tai ir yra laisvė.
Gretos Simanavičienės nuotr. andaluzija.lt
Gruodžio 1 d. (dar tęsinys)
Bandžiau mušti dvi iš karto ir nepataikiau, nuskrido abi. Čia apie muses. Įdienojus šilta, musės atgyja ir užuodusios mano firminį patiekalą – kugelį, kurį išsikepiau grįžęs nuo jūros, lekia vidun per atdaras balkono duris. Jei norėsi dviejų – čia jau apie moteris, tai in long run, galiausiai liksi basas ant ledo. Negali dvejose rogėse sėdėt. Tas pats ir su darbais – tie multitasking jobs – tai kažkoks iškrypimas ir žmonių išnaudojimas. Ir kam tau reikia dviejų mašinų ar dviejų namų? Tik papildomi rūpesčiai, nekalbant apie išlaidas. Padėsi sveikatą belakstydamas tarp dviejų, nusilps imunitetas, pasigausi koronavirusą ir sudie, gyvenimėli.
Mano sraigė vis mutuoja, keičia formą, lokaciją, naudoja vis kitas komunikacijos priemones, o šiandien jai pavyko su manim susisiekti tiesiogiai. Nežinau kol kas detalių, kaip, kokiu būdu, gal valgydamas čipsus būsiu kokį čipą prarijęs, o gal pasinaudojo 5G ryšiu, gal įvaldžiusi telepatiją, o gal tiesiog susapnavau, bet sugebėjo tiesiai į smegenis perduoti žinutę – kelkis ir eik, paragino nesėdėti namie ir eiti pasivaikščioti. Daugiau kol kas kitų bandymų užmegzti kontaktą šiandien nebuvo, tai pagalvojau, kad puiku būtų, jei ir aš pats galėčiau su ja tokiu būdu susisiekti. Trūksta grįžtamojo ryšio, taip sakant. Tai kol kas pasinaudojau messengeriu. Atsiprašiau dėl vakar nutraukto seanso, nes brolis Lietuvoje išties pasigavęs koronavirusą, tai turėjau jį paguosti ir padrąsinti, kad viskas bus gerai. Anksčiau, kai susirgdavo kas nors iš draugų ar giminių, žmonės sakydavo – eisiu aplankyt. Dabar jau taip nesako. Priešingai – gatvėse iškabinti plakatai, kuriuose skelbiama: geri vaikai tėvų nelanko. Tai ir aš brolį aplankiau nuotoliniu būdu. Sakė, jog temperatūra laikosi, kaulus laužo, geria arbatą ir sėdi susisukęs į adijalą. Palinkėjau greitai sveikti.
O Sraigė Emi išklausiusi mano paaiškinimo, kodėl nutraukiau susirašinėjimą, ir pageidavimo su ja susisiekti tiesiogiai, telepatiniu būdu pažadėjo pažiūrėti, ką galės padaryti. Lauksiu.
Gruodžio 2 d.
Tai ką man dabar veikti? Ką daryti? Daryk tai, ką širdis liepia – prisiminiau pamokymą. Tai kad nieko negirdžiu, tyli šiandien bjaurybė. Kaip ir Sraigė. Atsikėliau anksti, mačiau mėnulį, brėško, prie horizonto debesėliai sutrukdė pamatyti, kaip saulė išlįs iš jūros, bet gal pasiseks rytoj; apsikarpiau ūsus, nes lenda į burną, šlampa geriant alų ar kavą, nervina; pagaliau, žiūrėdamas žinias Euronews kanale, galėjau normaliai išgerti rytinę kavą; +21, +8, +1, -2, Malaga, Dublinas, Oslo, Vilnius – orų temperatūra čia ir ten, kur įstrigę mano artimiausi ir mylimiausi žmonės; dar paskaičiau kelis puslapius iš „Humanikos“ įvado, kur teigiama, kad Sofijos kategorija neatsiejama nuo grožio, o estetinio jausmo neturintis žmogus išmintingas iš principo būti negali; nukoviau pasislėpusias nuo vakar kelias muses, bet širdis kaip tylėjo, taip tyli. Gerai, kad sraigė pasirodė. Eik ir iki vakaro negrįžk – sako. Išsiderėjau, kad gal užteks poros valandų, pasiėmiau lazdą ir terbą ir iškeliavau į kalnus, gal eidamas išgirsiu, ką gi ta širdis liepia.
Sierra de Cártama kalnai, fotografuota iš Cartama pilies (Castillo de Cártama),
Malagos provincija. Gretos Simanavičienės nuotr.
Gruodžio 2 d. (tęsinys)
Pasiramsčiuodamas lazda lipau į kalną ir galvojau, jog išsirinkti tinkamą, patogią laikyti lazdą yra labai svarbu. Jei nuo tiurmos ir ubago terbos dar daug kam pasiseka išsisukti, tai nuo lazdos nė vienam nepavyks, žinoma, jei gyvens ganėtinai ilgai ir neužsilenks anksčiau. Va ir Bidenui jau prireikė. Matysit, neištrauks jis ketverių metų, jau ir veblena kaip Brežnevas į pabaigą. Turės ir Amerika prezidentę, ir dar spalvotą, galės didžiuotis. Ir čia ne eidžizmas, ne diskriminacija dėl amžiaus – tokie gyvenimo faktai, tas pats ir manęs laukia. Tad kol pajėgi – reikia eiti. Kol judi – tol gyveni. Ir einu, prisimindamas sraigės patarimą – take it easy – neskubėdamas ir dairydamasis aplinkui, ką čia įdomesnio pamatysiu. Žmonių – nei vieno, sutikau tik žiogą, sustojęs dar norėjau pašnekinti, nufotografuoti geresniu kampu, bet kur tau – žinot tuos žiogus, tik strykt ir dingo. Bepigu jam strikinėti čia Andalūzijoje, kai žiemos nėr.
Andalūzijos žiogas. Dariaus Kilinskio nuot.
Dar sutikau jauną kiškutį, trumpom ausukėm – ir kada čia tos kiškės juos gimdo, juk žiema – tai jis tik parūko ir dingo krūmynuose. Ir galiausiai – suskaičiavau penkis ožius, vienas, matyt, tėvas su baisiausiais ragais, dvi žmonos ir vaikai, bet ir tie arti neprisileido, fotografuotis nesutiko ir į pokalbius nesileido. Karšta, sukaitau, širdis pradėjo greičiau ir garsiau plakti, gerai, kad saulė galvos nekepino, nes apdairiai užsidėjau skriblių. Galvojau išsirengti iki pusės, bet dar vėjukas pertrauks, o ir šiaip, paprakaituoti gerai – svarstyklės mažiau rodys. Kai grįžau šlapia nugara, jau žinojau, ką darysiu, nereikėjo nei širdies, nei sraigės klausti patarimo. Į dušą ir lovą. Laikas siestai.
Gruodžio 3 d.
Atrodo, jog nieko įdomaus ir nevyksta – pandemijos metu priešpensijinio amžiaus vaikinas, paliktas namuose prižiūrėti gėles, vaikšto vienas po kalnus, maudosi jūroje, gurkšnoja alų Rojuje – taip juokais vadindamas vienintelį kaime restoraną El Paraiso, bendrauja su vietine fauna, parūko žolės, tobulina ispanų kalbą, žiūri serialus, seka žinias iš viso pasaulio, dėlioja nuotraukas ir apie viską, kas vyksta aplink ar kas tiesiog šauna į galvą, tuoj ištrimituoja facebooke. Kodėl jis tai daro, net jam pačiam iki galo neaišku, bet dėl to sau per daug galvos nesuka. Ir tada atšliaužia naktį į lovą Sraigė, susirango šalia ant pagalvės, neleidžia miegoti ir uždavinėja provokuojančius klausimus.
– Ar iš tiesų tau to reikia?
Ir išties – kam? – pasėjo abejonę ji. De omnibus dubitandum – viskuo abejok. Gal užuot rašinėjęs niekus, per tą laiką geriau namus apsitvarkyčiau, dulkes apsivalyčiau, daugiau laiko galėčiau skirti skaitymui ar sportui, va, juk pilvas vėl augti pradėjo, ogi dar visai neseniai turėjau svajonę dalyvauti Pasaulio imtynių veteranų čempionate – ir kodėl gi ne, niekada nevėlu, juk amžiaus limito nėra.
Pabaltijo Taurės turnyras. Vilnius, 1980 m.
(kova dėl čempiono vardo su treniruočių partneriu ir geriausiu draugu, sporto meistru Povilu Grigu)
– Gal esu biški trenktas dar nuo imtynininko karjeros laikų – juk visiems į senatvę traumos ir kritimai ant galvos atsiliepia. Va ir Maradona jau iškeliavo ir kamuolį spardo į Dangaus vartus, – bandžiau juokauti.
– O gal tai pakeičia tiesioginį bendravimą ir neleidžia pasijusti vienišam? – bandė pagelbėti Emi.
Bet kad aš tikrai niekada nesijaučiu vienišas, pasiilgstu – taip. Mylimų, brangių žmonių, bet būdamas vienas, niekada nesijaučiu vienišas, o nuo bendravimo ir nuo visokių santykių prieš dvidešimt metų pabėgęs į Ameriką net atsigavau ir pailsėjau. Taip, dar liko Lietuvoje keletas tikrų draugų, Dzūkijos miškai, ežerai, grybai ir uogos, bet jaučiuosi puikiai gyvendamas bet kurioje šalyje.
– O gal tu tiesiog nori pasigirti, paerzinti, sukelti pavydą buvusiems draugams ir nedraugams, kurie puikiausiai įsikūrę ir daugiau pasiekę, o Lietuva puikiausiai tvarkosi ir be tavęs? – toliau provokavo Sraigė. – Juk sakoma, kad geriausias kerštas ir revanšas yra gerai gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
Bet argi norint jaustis laimingam reikia tuo girtis ir apie tai pranešti visam pasauliui – žmonių pavydas juk nėra būtina sąlyga, leidžianti džiaugtis gyvenimu, atvirkščiai. Priežastis to, ką darau, esti kažkur kitur, o ir motyvai nėra noras pasigirti ir pavaidinti. Na, gal šiek tiek, bet tik tam, kad turėčiau fun. Man tiesiog smagu pasidalinti tuo, ką žinau, ką esu patyręs, ką jaučiu ir kokį pasaulį matau. Smagu bandyti suregzti tobulą sakinį ar surasti tinkamą žodį. Man tai kaip hobis, kaip žaidimas, tampantis įpročiu. Juk tai geriau, nei per dienas sėdėti bare ir be saiko pliurzinti alų, geriau nei rūkyti cigaretes ir nuodytis nikotinu. Nors ir čia nesu kategoriškas. Mėgstu vyną ir suprantu žmones, kurie randa pasitenkinimą rūkydami cigaretes. Aš ir pats kartais nusiperku snuso dėžutę ir čiulpiu užkišęs už lūpos vietoj bombonkės. Ir dar – man patinka, kad galiu sakyti tai, ką iš tiesų galvoju, kai nesaisto jokios tarnybinės pareigos, neturiu viršininkų, neprivalau paklusti partijos linijai. Gal tai treniruotė, pasiruošimas kažkam daugiau, tikintis, kad išliks viena ar kita forma ir bus įdomu vaikams ir anūkams sužinoti apie tėvų ir senelių gyvenimą. Ypač apie tą dalį, kuri prabėgo gyvenant LTSR.
Lietuvos Skęstančiųjų Gelbėjimo Draugijos (buvo tokia!) bendrabutyje. Čia vykdavo kursai gelbėtojams, o viename aukšte gyvendavo keletas šeimų.
Kartais kaimynai, užmigdę vaikus, rengdavo bendrus vakarėlius su šokiais iki paryčių.
Nuotraukoje: Linas Medelis (vėliau, atgimimo laikais, buvo savaitraščio „Atgimimas“ redaktorius),
Nijolė Surkienė, Veronika Lepeškaitė, Virginija Misiūnienė, Diana Medelienė ir Eugenijus Misiūnas. Vilnius, 1979–1981 m.
Juk tuoj išmirs karta, kuri turėjo unikalią galimybę pagyventi kitokios santvarkos sąlygomis, tokios, kokios jau niekad nebebus. Ir pabandyti papasakoti, kad kada nors ateityje, kai jie kurs šviesesnį rytojų ir mėgins kapitalizmą pakeisti teisingesne visuomenės sąranga, ko nors pasimokytų ir nekartotų klaidų, kurių kaina – milijonų žmonių kančios ir gyvybės.
Gruodžio 3 d. (tęsinys)
Tikriausiai visi yra matę filmuose, kai veriasi durys, leidžiasi sunkūs metaliniai vartai, galintys pritrėkšti kaip musę, ar kai švytuoklė aštriais ašmenimis po truputį artėja ir tuoj tuoj perpjaus gerklę ir tik paskutinę akimirką herojui pavyksta išsprūsti. Taip jaučiuosi iš ryto, o po nemiegotos nakties mintys blaškosi, kaip šiandien kambaryje ta sminganti, šūdinė musė (taip vadindavome vaikystėje didžiules juodas iki mėlynumo, zvimbiančias muses), kuri sukdama ratus duodasi pirmyn atgal, išlekia į koridorių ir iš kito kambario grįžta vėl, šaudo kaip raketa aukštyn-žemyn, atsitrenkia į stiklą nerasdama pro kur išskristi. Tokią pagauti ar net atidarius plačiai langus ir duris išleisti į laisvę tikrai nelengva. Pagaliau pasiseka. Tada apsirengiu ir pats išeinu paskui musę pro duris ir visai nesvarbu kur.
Toli nėjau. Parsinešiau iš kinės – ji turi savo parduotuvę kaimuko centre – ryžių, hamono gabalą, kavos, alaus, keletą kartoninių dėžių. Dėžes, iškrovus prekes, išmeta lauke prie parduotuvės į konteinerį ir gali jas bet kas imti bei neštis kiek nori. Dabar turėsiu į ką dėti ir rūšiuoti nuotraukas, nes joms jau, matyt, nusibodo savaitę gulėti paskleistoms ant sofos ir grindų galiniame kambaryje ir jos jau pradėjo keliauti ir į kitus – jau ir miegamajame ant staliuko prie veidrodžio, kelios įsitaisė ir virtuvėje ant baro, svetainėje ant stalo, dar gerai, kad nėra vonios kambaryje. Visur jų pilni namai – vestuvės, kūdikių nuotraukos, laidotuvės, alus su Gentvilu, vaikų darželio nuotraukos, tenisas su Paksu, baliai, studijos, už stalo su Paulausku, mokyklos klasiokų nuotraukos, Amerikoje balius su Adamkumi, jaunystės Nida ir Palanga, imtynės, Airija, dar senovinės, dar mano vaikystės ir tėvų nuotraukos, Ispanija, dar… Taigi, nežinodamas nuo ko pradėti, pasidėjau kelias tuščias kartonines dėžes svetainėje ir atsitempęs prigrūstus nuotraukų maišus išpyliau ant kilimo. Svarbiausia yra pradėti, padaryti pirmą judesį. I don’t know why, but I had started somewhere – so it started there – beruošiant darbo vietą skamba grupės „PULP“ daina. Po geros valandos pavyko peržiūrėti gal šimtąją dalį. Visos sumaišytos – Amerika, Uzbekija, vaikai, vėl imtynės, nuotrauka su pasaulio čempionu Bagdonu New Britaine, močiutė. Pradėjo temti. Sukroviau atgal nesurūšiuotas į dvi dideles dėžes – į tokias krauna agurkus ir pomidorus – ir išnešiau toliau nuo akių. Mañana. Roma irgi ne per vieną dieną buvo pastatyta.
Fotografuoti man labai patiko jau vaikystėje ir paauglystėje. Iki šiandien atsimenu tą netekties ir praradimo jausmą, kai ryškinant juostą, kas nors namuose įjungia vonioje šviesą ir mano visas darbas tuščiai – nuotraukos (mano dar negimę kūdikiai) dienos šviesos taip niekad ir neišvysdavo. Taip buvo pasitaikę bent porą kartų. Jausdavausi – galima tik įsivaizduoti – apiplėštas, išduotas ar neteisingai nubaustas. Toks baisus tas slegiantis praradimo jausmas. Dabar fotografuoti tėra vieni juokai, tik pliaukšiu senoviniu ketvirtu i-phonu, ar kaip jis ten vadinasi, vien tam, kad galėčiau pasidalinti facebooke, o kažkada, prieš trisdešimt metų, net savo personalinę fotografijų parodą buvau surengęs Euskirchene, Vokietijoje, o mano klasiokas, juvelyras ir skulptorius Kazys Barišauskas eksponavo savo sukurtas skulptūrėles ir juvelyrinius dirbinius.
Paroda Euskirchene, 1990 m.
(pirmas iš dešinės – Kazimieras Barišauskas; antras iš kairės – Eugenijus Misiūnas)
Beje, devyniasdešimt procentų ženkliukų tautine tematika, kuriuos nešiojo įsisegę Sąjūdžio vadai, tai jo darbas. Galėčiau dar pratęsti, kad ir iki ryto, bet nenoriu nusibosti. Be to, reikia apsitvarkyti kampus ir pasiruošti – gal sraigė naktį vėl užsuks.
Gruodžio 4 d.
Vakar naktį iš savo draugės ir patarėjos, ir toliau ją vadinkime Sraige, sulaukiau kritikos, gavau velnių ir, manau, iš dalies pelnytai. Sraigė Emi Grantė, pilnas vardas Emilija Grantavičiūtė – pavardę, kaip sakė, susitrumpino gyvendama Amerikoje, dabar, beje, trumpinti pavardes tapo madinga ir Lietuvoje. Daug apie save kol kas nepasakoja, bet sakėsi, jog ji tolima mano giminaitė. ,,Slow down, – rašė ji. – Kur leki? Jei negerbi savęs, tai gerbk kitus. Paleisti gyvenimui neparuoštą tekstą, kuriame rašybos klaidos, pasikartojimai, įžeidžios užuominos, grafomaniški ekshibicionistiniai pasažai, tai tikra gėda ir tragedija. Juk pats buvai treneris, žinai, ką reiškia išleisti ant kilimo kautis dar nepasiruošusį tam vaiką prieš žymiai stipresnį ir patyrusį priešininką. Trauma gali būti visam gyvenimui. Ir nustok girtis…“
(bus daugiau)
