Žiemų rojuje nebūna

tekstas: Eugenijus Misiūnas

Šiuolaikinis žmogus gyvena iliuzijose, jog jis žino, ko nori, kai iš tikrųjų jis nori tik to, ko jis turėtų (socialiai) trokšti. Žinoti, ko iš tikrųjų nori, nėra taip paprasta, kaip kai kurie mano, tai yra viena iš sudėtingiausių problemų, su kuriomis susiduria žmonės.

Erich Fromm

 

Artėja ruduo. Visoje Europoje  pradėjo kilti antroji pandemijos banga. Aš sėdžiu vienas, įkalintas namelyje ant vištos kojelės. Iš balkono matyti, kaip ties horizontu susilieja  dangus ir jūra, o siaurą slėnį iš trijų pusių supa kalnai. Palmės, egzotiniai augalai, subtropinis klimatas. Ko ne rojus – spėjama, kad žiemų rojuje nebūna – ir galbūt tai geriausia vieta Europoje pralaukti pandemiją. Kiek ilgai truks ir kiek dar reikės tų bangų čia pergyventi, vienas Dievas težino. O greičiausiai net ir jis nežino. Į jį didelių vilčių nededu, nes net jeigu ir tikėčiau į Dievą, tai tylėčiau kaip pelė po šluota sukandęs dantis ir niekam apie tai neprasitarčiau, nes  sarmata būtų prisipažinti, kad vyras, sulaukęs brandaus amžiaus, vis dar tiki pasakom.

Kadangi pagalbos iš niekur nesitikiu, telieka apsišarvavus kantrybe pasikliauti tik pačiu savimi ir sugalvoti, kaip paįvairinti laukimą. Guodžia tai,  kad dar facebooko neatjungė, tai bent taip galėsiu palaikyti ryšį su pasauliu ir  praskaidrinti nuobodžiai slenkančias dienas – sužinoti naujienas, paklausyti pletkų, pasidalinti savo mažais džiaugsmais ir rūpesčiais.

 

                                                                             (pirmas įrašas pandemijos pabaigos belaukiant)

 

2020 m. rugpjūčio 17 d.

Vakar kalbėjausi nuotoliniu būdu apie pandemiją su viena drauge iš Lietuvos. Ir ne tik apie tai – apie artėjančius Seimo rinkimus, apie Dzūkijoje dygstančius grybus, apie Baltarusiją ir dar apie šį bei tą, kai ji netikėtai paklausė: „Ar pasiilgsti Lietuvos?“

Atrodo, toks paprastas klausimas. Bet netikėtai užkluptas sutrikau – norėjau apsimesti, kad neišgirdau, arba kažką numykti – kad nežinau, sunku pasakyti ar ką nors panašaus.

Bet kaip yra iš tiesų?

Be ilgų išvedžiojimų nuoširdus atsakymas būtų maždaug toks. Taip, pasiilgstu ir dažnai su nostalgija prisimenu daugybę nuostabių akimirkų – kaip kažkada, dar Tarybų Lietuvos laikais, miške prie Kapčiamiesčio su draugu iš aliuminio puoduko ragavom tik ką privarvėjusio, dar šilto samagono arba kaip ežere prie Aukštadvario traukėm tinklais lynukus. Taip, ilgiuosi draugų, kurių turėjau visoje Lietuvoje ir kurių jau ne vienas iškeliavo ten, iš kur negrįžtama…

Lietuvos klasikinių imtynių rinktinės stovykla: tarpuose tarp treniruočių  – talka kolūkio bulvių lauke.
Eugenijus Misiūnas pirmoje eilėje, centre. 1977 m. ruduo.

Ir, žinoma, to laisvės pojūčio trukusio dvejus trejus metus Sąjūdžio laikais. Bet taip pat pasiilgstu gyvenimo Konektikute, popiečių su dipukais gurkšnojant kavą New Britain’o lietuviškos bažnyčios parapijos salėje, pasiilgstu Dublino pub’ų ir Amsterdamo Red Light Street coffeshop’ų. Pasiilgstu visų tų vietų, kuriose teko ilgiau ar trumpiau gyventi, o apsilankęs Lietuvoje tuoj pasiilgstu savo mažo namelio ant jūros kranto, Castillo de Baños kaimelyje, Andalūzijoje, ir pasivaikščiojimų Siera Nevada kalnais. Negaliu tik pasverti, ko pasiilgstu labiau, nes vaikystė ir pusė gyvenimo praėjo sovietiniais laikais, kita pusė nepriklausomoje Lietuvoje ir jau dvidešimt metų kitose šalyse. Jei toks atsakymas tenkintų, tai čia galima ir pabaigti. Nes kalbėti galima daug. Kad Lietuva yra Tėvynė, kad „Lietuva Yra Čia“, kad čia mūsų šaknys, čia žmonės savi, čia čia čia … Stop. Kokie savi? Užaugo nauja karta, kurios nepažįstu. Savų likę du trys, penki, dešimt daugiausiai, o ir dažniau bendrauju su kitose šalyse gyvenančiais emigrantais nei su pasilikusiais draugais Lietuvoje. Tą patį gali patvirtinti (arba tai pajus vėliau) ir daugelis iš milijono panašaus likimo brolių ir seserų. Nes laikas padaro savo.

 

2020 m. rugpjūčio 18 d.

 Prisiminęs vakarykštį pokalbį apie įvykius Baltarusijoje, įsipyliau stiklą Victoria alaus ir vienu ypu išmaukiau. Už Pergalę! Už Baltarusiją! Drink for Belarus! Kas su manimi? Jei būčiau jaunesnis organizuočiau akciją „Fuck for Belarus“ – pasitiesčiau uždraustą baltai raudoną su Vyčiu vėliavą (ar ji išties Baltarusijoje uždrausta?) ir su partnere, abipusiu sutarimu, padarytume Tai.

O rimtai, tai kaip norit taip sakykit, bet man tos akcijos – „Dance for Belarus“, „Run for Belarus“, organizuojamos labdaringos vakarienės, kurių metu suaukotos lėšos bus skirtos Baltarusijos vaikams, o ponios galės pademonstruoti savo naujas sukneles, taip pat nežinia kieno ir nežinia kam renkami pinigai ir panašios akcijos vimdo. Jei jau taip norit kariauti, geriau ginklų pasiųskite – lietuviai patyrę kontrabandininkai. Prisiminkite knygnešius, žydų gelbėtojus ir blokadą devyniasdešimtaisiais… Arba patys važiuokit kariauti, jei nebijot gauti bananų. Kai Ispanijoje vyko pilietinis karas, padėti anarchistams ir komunistams važiavo ir lietuviai, o čia – Baltarusija vos už keliasdešimt kilometrų. Tad pirmyn … su Grybauskaite priešakyje… O jei ne, tai palikit baltarusiams savo problemas spręsti patiems.

Protesto demonstracija prieš nekilnojamo turto mokesčius Dubline.  Eugenijus su anūkėliu Vincentu. 2012 m.

Rugpjūčio 19 d.

Jeigu dar apie karą, tai visi mes kovojome savo mažus karus, kaip kažkada sakė viena garsi veidmainė ponia. Bet skirtingai nei tuomet, dabar, kai aplink visi yra potencialūs priešai, kitaip ir negalima . Geriausias draugas gali būti vaikščiojantis užkratas. Mes esame palikti vieni kariauti prieš visus. Patys turime išsikasti tranšėjas, apsitverti sienomis, apsibrėžti kreida aplink save ratą, kaip tame tarybinių laikų siaubo filme „Baubas“ ar nulindus giliai į pogrindį laukti ir išlaukti. Kiekvienas dabar esame sleeping cell. Tik kaip ilgai ir ko laukiame, ponai? Gal Godo?

Pasiuntęs žinią internetu Romai ir Pasauliui, atsijungiau nuo facebooko ir mėnesį žiūrėjau kolumbiečių serialą keistu pavadinimu „Sin senos sí hay paraíso“ („Be papų yra rojus“). Beveik trys šimtai serijų nesąmonių, bet ne didesnių nei tos, kurios dabar vyksta realiame pasaulyje. Nusprendžiau – mažiau politikos, mažiau statistinių lentelių apie susirgimus ir mirtis, geriau jau koncentruotis į save ir žiūrėti, iš ko duoną valgau.

E. Misiūno filmo „Laimingiausia karta“ („The Lucky Generation“) premjera Vilniuje. 2015 m.

Rugsėjo 28 d.

Pabaigęs serialą šiandien ryte iškrausčiau iš indaplovės indus, kurie buvo išplauti jau prieš dvi savaites ir nušveičiau sieninį veidrodį prie elektrinės viryklės. Indai galėjo dar palaukti – koks skirtumas kur stovi švarios lėkštės, taurės ir puodukai, šaukštai, peiliai ir šakutės: stalčiuose ir spintelėse ar indaplovėje, bet veidrodis jau kelinta diena akis badė – anądien spirginau rasher’ius keptuvėje, tai kasryt, verdant kavą, riebalų taškučiai ant veidrodžio man buvo tarsi gyvas priekaištas. Juolab, kad veidrodį pakabinti tokioje vietoje buvo mano išmislas. Taip, verdant garai nusėda, kepant apsitaško riebalais ir viskas ant jo matyti, bet paimi ir nuvalai – gražu ir švaru, o veidrodis, tarsi  lakmuso popierėlis, padeda nustatyti švaros virtuvėje lygį, nes leidžia įsivaizduoti, kas darosi ant sienos plytelių, jei nuolat jų nenuvalysi. Yra tekę lankytis tokiuose namuose, kur riebalų, susimaišiusių su dulkėmis, storis ant spintelių ir ant sienų buvo per pirštą, jau nekalbant, kas ant grindų darėsi. Mano a. a. tėvas kažkada savo,  tuomet dar jaunom marčiom, yra sakęs, kad pas gerą tvarkingą šeimininkę virtuvėje gali be baimės basas ar su baltomis kojinėmis vaikščioti. To, net likęs vienas namuose, niekuomet neužmirštu, nors prisiminti ir daryti yra ne tas pat. O šeimininkės, deja,  jau keli mėnesiai namuose nėra…

 

Spalio 28 d.

Štai ir vėl mėnesio nebėr. Karas su korona tęsiasi visuose žemynuose. O pas mus, pietų fronte, šiandien nieko svarbaus neįvyko. Ruošdamasis apgulčiai, ilgoms komendanto valandoms ir karantinui buvau apsipirkti. La Mamoloje turguje, bažnytkaimyje už dviejų kilometrų nuo namų, pirkau vaisių: 1,8 kg vynuogių, 1,7 kg slyvų ir 2,6 kg obuolių – bendrai sumokėjau 4 eurus, o Motrilyje, prekybos centre, pirkau ančių, vištų, dešrų, sviesto, pieno, bulvių, kavos, vyno, alaus ir kitų maisto produktų. Grįžęs vos užkriokiau pirkinius į namus. Nešiau iš mašinos vienu kartu, kad nereiktų kelis kartus vaikščiot pirmyn atgal. Svėrė penkiasdešimt kilogramų, kainavo viskas devyniasdešimt eurų. Turės, manau, užtekti mėnesiui. Pradedu eksperimentą: ar Ispanijoje įmanoma mėnesį laiko prasimaitinti už šimtą eurų. Iki lapkričio pabaigos dar galiu išleisti dešimt eurų.

Tarifa, tradiciniai andalūziški pusryčiai – skrudinta duona, šlakstyta alyvuogių aliejumi. Laimos Druknerytės nuotr.

(belaukiant kol iškeps višta)

Sieninis laikrodis salone rodo penkias, miegamajame – septynias. Tas, kur sieninis, yra šiek tiek išprotėjęs ar tiesiog užsispyręs. Atsivežėm jį iš Airijos ir jis pats savarankiškai nusistato pagal kažkokias radijo bangas. Daryk ką nedaręs – visą laiką grįžta į Dublino laiką. Tas, kur miegamajame, – budilnykas ir čia jau mano atsakomybė jį persukti, bet tikriausiai lauksiu pavasario: juk sakoma – nedaryk šiandien to, ką gali padaryti rytoj, nes gali visai neprireikt. O, be to, koks skirtumas – juk į darbą keltis nereikia. Kompiuteris rodo šešias, nors ir be jo, dirstelėjęs į saulę, galiu suklysti tik keliom minutėm. Tai va, diena į pabaigą. Ir kas nuveikta? Palaisčiau augalus, išsiskalbiau patalynę, deginausi balkone, kepu vištą ir scrolinu fb. Ten, beje, klausiau gana įdomią man diskusiją.

Viena persona, tada dar iš kandidačių į Seimo narius, emigrantų klausia – gal jums trūksta informacijos ar pagalbos, o gal yra kokia sąlyga, kurią išpildžius sugrįžtumėte į Lietuvą?

Į laidą paskambinusi  emigrantė jai atsakė – ne, nėra, jei norėčiau, bet nežinau, ar noriu,  sugrįžčiau, kad ir rytoj ir be išankstinių sąlygų, be jūsų informacijos ir pagalbos, užtenka , kad su jūsų „pagalba“ išvažiavau. Ačiū, bet nereikia.

Tikra tiesa. Laikrodis – tas kur salione – rodė šešias. Laikas pažiūrėt, gal višta jau bus iškepus…

Pavalgęs išėjau. Iki jūros man dešimt minučių. Pliaže nei gyvos, nei negyvos dvasios – jei tokių būna. Jūra rami, jokios bangos – norėčiau dainuoti aš prie jos, bet neturiu balso. Galiausiai įsidrąsinau – nes vis tiek niekas negirdės – ir paniūniavau, tiesa, tik  mintyse: „sugrįžk, kol nevėlu, kol dar tavęs ilgiuos“. Paskui mėčiau plokščius akmenukus į jūrą, iš kokio dešimto karto pavyko paleisti taip, kad atšoktų nuo vandens bent penkis kartus. Never stop trying – pagyriau save. Tada nusirengiau, įbridau į jūrą, užsikimšęs pirštais ausis ir užmerkęs akis griuvau ant nugaros ir panirau į vandenį. Laikiau įkvėpęs orą tol, kol mintyse pralėkė visas gyvenimas. Na, ne visas, įsimintiniausios akimirkos. Va taip bus prieš mirtį – sakau. Čia tik repeticija.

Cabo de Gata gamtos parkas, Almerijos provincija, Andalūzija. Laimos Druknerytės nuotr.

Esu ties kryžkele. Beje, kasdien, vos pabudęs, atsiduri kryžkelėje – eiti tiesiai, sukti į kairę, į dešinę ar grįžti atgal. O ir kelių, takelių, šunkelių nesuskaičiuojama daugybė. Ypač, jei esi laisvas. Ir kuriuo pasukti? Pamokymas – nemesk kelio dėl takelio – man įtartinas. O jeigu kelias veda į pragarą, o vienas iš takelių – prie ežero Dzūkijoje? Gali ir niekur neiti.

Jau po vidurdienio. Hemingvėjaus herojai tokiu metu atsikimšdavo vyno butelį. Bet taip, žinau, jie buvo jauni, dar su nepragertom kepenim. Gulėdamas ant sofukės žiūriu į lubas, lempos šviečia kaip žvaigždės ir neapsisprendžiu. O juk galima vaikščioti ratais! – atskrieja nuo lubų mintis. Apsukti ratą ir sugrįžti atgal. Arba užlipti į kalną ir nusileisti. Apsiaunu sportbačiais ir išeinu per duris – dar nežinau, kur eisiu. Ten, kur akys veda. Grįžęs papasakosiu, jei ką įdomaus pamatysiu.

——————–

Matyt, nieko įdomaus taip ir nenutiko ir nebuvo ką pasakoti, nes vėl prisijungiau po dešimt dienų.

 

Lapkričio 9 d.

(vakaras)

Nors daugelis tvirtina, kad šie rinkimai svarbūs ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui, o ypač Lietuvai ir jos žmonėms – aš taip ir neapsisprendžiau, kurį iš dviejų kandidatų (mintimis ir maldomis – kuo gi daugiau?) palaikyti, nes abu rinkimų trilerio herojai kėlė nuostabą ir susižavėjimą savo spinduliuojančia aistra ir pasiryžimu siekti pergalės ir kovoti iki pat pabaigos. Tik niekaip iki šiol negaliu suprasti vieno – iš kur tie diedai turi tiek energijos? Sakau, gal jiems daktarai kokio dopingo pripumpuoja? Juk tokie stresai kainuoja nemažai nervų ir fizinių jėgų, o šiame rizikos amžiuje susitikinėti su tūkstančiais žmonių yra pavojinga ir dėl pandemijos. Štai kas stebina: kokie motyvai sulaukus tokio amžiaus skatina aukoti laiką ir savo sveikatą ? Ne, aš  nesu ageistas – pats jau beveik priklausau rizikos grupei, kaip tik dėl to ir įdomu. Trumpas žadėjo, kad, jei pralaimės, dalyvaus rinkimuose 2024 metais. Jis bus 78-rių. O jo draugelis Sleepy Joe tuo metu 81-rių! Jie tikrai gali tapti įkvėpimo šaltiniu sulaukusiems pensinio amžiaus žmonėms, norintiems dar  pabandyti ką nors nuveikti šiame pasaulyje .

Kapiec. Granados provincija vėl užsidaro, taigi niekas nesugrįš, nieks nebeatvažiuos ir nieks neaplankys, bent iki pavasario, tai tikrai. Teks žiemoti vienam. Bet anokia čia žiema – temperatūra retai kada nukrinta žemiau dvidešimties. Juk klimatas subtropinis. Andalūzijos pietūs, Viduržemio jūros pakrantė. Costa Tropical. Šio ryto debesėliai jau išsisklaidė, šiuo metu dangus giedras giedras, jūra rami rami. Po vakarykščio lietaus šiandien išploviau terasą, nes kai vėjas pučia iš pietų, tai su lietum atneša ir smėlio iš Sacharos. Tai va, dabar švaru, temperatūra virš dvidešimties – eisiu degintis prieš saulutę terasoje.

Andalūzija. 2019 m. Angelinos Zaleckaitės nuotr.

Išsitiesęs ant matraso prieš saulę, kažkodėl prisiminiau savo močiutę Uršulę, kuri taip pat mėgo popietėm pasėdėti balkone ir pasišildyti besileidžiančios saulutės spinduliuos. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido pas mano brolį Edvardą bute Marijampolėje. Mirė prieš penkis metus ir šiemet jai būtų sukakę šimtas dešimt metų. Per savo gyvenimą ji niekur nebuvo išvykusi iš Lietuvos. Kai šventė 100 metų jubiliejų, žurnalistė jos paklausė: „Kada geriausia jums buvo gyventi, močiute?“. „Prie vokiečių,“– atsakė toji.

Galiu suprasti  kodėl jai taip atrodė. Pirmiausia – tuo laiku ji buvo jauna, trisdešimtmetė, o jaunystė viską nuspalvina šviesesnėmis  spalvomis.  Be to,  pirmos sovietų okupacijos įspūdžiai  ir staiga toks  kontrastas – vokiška tvarka ir  pyliavos nedidelės. Jos pačios žodžiai apie tą laikmetį: būdavo nusiplauna vokiečių kareiviai rankas prie šulinio, nusisega diržus ir pasideda juos ant lovos, aš jau būnu priruošus valgių – sėdam visi prie stalo ir baliavojam…

Aš gyvenu jau ketvirtoje šalyje: be Lietuvos – Amerikoje, Airijoje ir šiuo metu Ispanijoje. Jei manęs paklaustų, kada ir kur man buvo smagiausia gyventi, tai nedvejodamas atsakyčiau – Lietuvoje. Ir paaiškinčiau, kad man pasisekė gimti jau po Stalino mirties, kad karo ir represijų nepamenu, tad net sunkiai išskirčiau periodą, kada buvo smagiausia: ar Chruščiovo atšilimo (nerūpestinga vaikystė), ar Brežnevo „brandaus socializmo“ (paauglystė , tranzavimai , imtynės, pirmosios meilės, studijos ir vedybos) ar Gorbačiovo Perestroikos laikais. Gal, vis tik, gyventi buvo smagiausia Perestroikos pabaigoje, kai susikūrė Persitvarkymo Sąjūdis, kai išnyko baimės ir niekas nebepaisė draudimų, kurių ir taip jau beveik nebuvo likę, kai šalį buvo apėmusi visuotinė euforija ir ore sklandė ne baimės bacilos ir virusai (kaip dabar), o nesumeluotas ir nesuvaidintas, visus jungiantis Laisvės jausmas. Man tuo metu buvo trisdešimt…

Mitingas dėl Marijampolės miesto vardo grąžinimo. 1989 m. kovas.

Bjauriausia, kai galiausiai supranti, kad visa, kas geriausia, jau buvo.

Ir ką tuomet darai? Sėdi ir liūdi? Prisigeri ir stengiesi apie tai negalvoti? Atrandi dievą? Pasineri į visuomeninę veiklą, sportuoji, prižiūri anūkus? Ar apsimeti ir vaidini, kad nieko čia tokio, slepi net nuo savęs, niekam apie tai nepasakoji ir guodiesi, kad  – nu gal – dar kas nors likę, bandai neprarasti vilties surasti kokių nors trupinių puodo dugne, nors deep down žinai – it’s over. Telieka drugnas vanduo ir smėliu pabarstyti takai (kaip tame Janinos Degutytės eilėrašytje). Tada apsiauni sportbačius ir išeini į kalnus. Kiekvienam savo.

Cabo de Gata gamtos parkas, Almerijos provincija, Andalūzija. Laimos Druknerytės nuotr.

Lapkričio 12 d.

Štai kas šiandien nutiko. Ėjau kalnais ir galvojau, kad anksčiau be tikslo tik išprotėję vaikščiodavo. Kiekvienas miestelis tokių turėjo. Pamenu kaimynę, kuri, kai sugrįždavo iš Žiegždrių (nuo 1958 metų  čia veikia psichiatrijos ligoninė; red. pastaba), tai užsidėdavo raudoną skrybėlę ir eidavo per miestą. O dabar jau daugelis vaikšto tik tam, kad vaikščiotų. Tokia dabar mada, bet man kartais atrodo, kad vaikščioti šiaip sau, be tikslo, yra kvaila, nebent planuoji nušokti nuo skardžio ir renkiesi tinkamiausią vietą su gražiu vaizdu į jūrą  arba, vaikščiodamas po mišką, nori rasti medį ant kurio pasikabinti. Bet ir tuo atveju eini turėdamas tikslą… O ką aš čia darau?

Taip begalvodamas kopiau keturis kilometrus į kalną nesutikdamas nė vieno žmogaus – tik iš lėto kalnų keliuku šliaužiančią sraigę. Sustojau su ja pasidaryti selfį, o ji man ir sako: „Take it easy“. Nustebęs pakraipiau galvą – šiame krašte beveik niekas nekalba angliškai . Nusifotografavome, dar pafilmavau ir prisiminęs, kad draugai vis siūlo įsigyti šuniuką, įsidėjau ją į kišenę – nusprendžiau, kad pabandysiu laikyti ją namuose kaip as a pet. Galiausiai, tik nusileidęs prie jūros, sutikau pirmas dvi gyvas marokietes apsigobusias skaromis, grįžtančias iš turgelio La Mamoloje. Kai sparčiai einu ar bėgu turiu, kaip manau ir daugelis, karts nuo karto, nusišnypšti ir nusispjauti, tai va, kai eilinį kartą pamėginau nusispjauti, pajutau, kad barzda ir kaukė pilna seilių. Užmiršau, kad lenkdamas marokietes užsidėjau „antsnukį“. Grįžus namo teks skalbti – „antsnukis“ vienintelis, dar nuo pavasario, atsiųstas savivaldybės. Tokia tad šio ryto istorija.

Jau pasakojau, kad vakar vaikščiodamas po kalnus radau sraigę. O štai kaip sekėsi vėliau. Sugrįžau. Atsirakinęs duris ir įžengęs į namus nusirengiau ir, numetęs prakaituotus rūbus ant grindų, kažkodėl prisiminiau atmintin įstrigusią R. Pačėsos nuotrauką, tokiu pat, berods, pavadinimu – „Sugrįžau“. O gal ta nuotrauka vadinosi „Parėjau“? Bet ne taip jau svarbu, kaip vadinosi, svarbiausia, kad atmintyje išliko nuotraukoje užfiksuotas ant lovos numestas švarkas ir to momento nuotaika. Lankiausi pas Remigijų bute gal trys mėnesiai prieš jo mirtį. Išgėrėm vyno, prisiminėm, kaip sakoma, senus gerus laikus – tarybiniais metais mudviejų tėvai buvo aukšti Kapsuko rajono valdžios funkcionieriai . Nebuvom artimi draugai, jis buvo pora metų vyresnis, bet man imponavo dar nuo mokyklos laikų, kai po Kalantos susideginimo užsirišo ant rankos juodą raištį ir mokykloje nešiojo žėlabą. Už tą sūnaus išsišokimą, kalbėjo žmonės, jo tėvą atleido iš darbo.

O sraigę įdėjau į didelį stiklainį. Grįždamas buvau nuskynęs kieme kelis vynuogių lapus, tai įmečiau juos ant dugno. Pradžioj bus gerai, o paskui pagooglinsiu ką ji valgo ir ko jai trūksta.

Tada, į skalbimo mašiną sumetęs nešvarius rūbus, rankšluosčius ir„antsnukį“, nuėjau į dušą . Kai išsimaudžiau laikrodis jau rodė tris. Laikas būtų siestai. Bet prisiminęs, kad nieko dar nevalgiau, nusprendžiau pasišildyti vakarykštės picos. Ir gal galėčiau vyno šlakelį?

– Kodėl gi ne, bet ar tu jo tikrai nori? – dabar jau turėjau nustebti. Pasirodo sraigė ne tik angliškai ir lietuviškai kalba, bet dar ir mintis skaito. Nieko sau.

Kaip tik tuo laiku nutilo skalbimo mašina. Džiaustydamas balkone ant virvės skalbinius galvojau – tai noriu aš to vyno ar ne? Noriu noriu. Juk nusipelniau, nesėdėjau visą dieną namie žiūrėdamas serialus, galiu sau leisti šiandien truputį pasilepinti, atsipalaiduoti, prisiminti visus iškeliavusius ten, iš kur negrįžtama. Galiausiai, įtikinęs save, daviau  ir gavau leidimą. O kai vakare nusprendžiau prisikimšti bongą, Emi (toks, sužinojau, mano sraigės vardas) pakraipė antenas ir nieko nesakė.

Šiandien ryte nuėjęs į balkoną gerti kavos, stiklainį radau tuščią – sraigė buvo dingusi.

(bus daugiau)

Montes de Malaga gamtos parkas, Malagos provincija, Andalūzija. Laimos Druknerytės nuotr. www.virgenextra.lt