KAVOS PUODELIS
tekstas: Luana Masienė
Kiekviename popierinio BALTO KAMBARIO numerio pirmame puslapyje yra mano, žurnalo sumanytojos ir leidėjos, įvadinis žodis, t.y. rubrika KAVOS PUODELIS. Šiame tekste rasite visus septynis KAVOS PUODELIUS. Ir nors juose „kava“ jau seniai atvėsusi, bet skonis niekur nedingo.
Nr.1 (2016 m. vasara)
Kambarys – tai vieta, kurioje jaučiamės saugūs ir kurioje išleidžiame pabėgioti savo širdį, nebijodami, kad kas nors ją sutryps.
Kambarys – tvirtovė, kurioje subrandintos mintys ir žodžiai iškeliauja į pasaulį, ir kada nors, susibičiuliavę su patirtimi, jau kartu grįžta atgal.
Kambarys –būties ir buities teritorija, kurioje slepiamės nuo triukšmo, sumaišties ir nerimo, kad vienumoje išsilaižę žaizdas vėl pajėgtume peržengti slenkstį.
BALTAS KAMBARYS – tai tuštuma, kuri yra ir bus apstatoma daiktais-žmonėmis, ir taip įsidaiktinę aš / tu / jis / ji apsigyvensim kartu… gal ilgam. Tačiau trukmė tėra smulkmena, nes į(si)vietinimas ir į(si)laikinimas nėra reikšmingi nei akimirkos amžinybėje, nei amžinybės akimirkoje.
Pažinę ir suvokę savo individualumą, priėmę ir supratę šalia esančiojo kitoniškumą, revoliuciją pradedame ne aikštėje…
Įtaigus Gintauto balsas per MEGAFONĄ ar nedrąsus krebždesys iš PELĖS URVELIO, didžiųjų meistrų darbai iš muziejaus archyvų ar jaunųjų menininkų eskizai PASKUTINIAME STALČIUJE – visa tai vienodai reikšminga. Kambaryje kiekvienas daiktas svarbus pats savaime, o pasiimsime tą, kurio tuo momentu reikės.
P.S. Laukiu visų, tik prašau vieno: žengdami per slenkstį nenuspirkite ant žemės padėto manojo KAVOS PUODELIO.
Nr.2 (2016m. ruduo / žiema)
BALTAS KAMBARYS nuo įprastų kambarių skiriasi savo ypatinga savybe – neaprėžtumu. Būdami bet kur visada būsime čia. Kambarys, kurio sienas tarsi kuolelius galima perstatyti už sąmonės ribų, virsta ne tik visu pasauliu, bet plėsdamasis į begalybę jis pajėgia įsukti į kosmoso versmę kiekvieną čia užklydusį.
Šiandieninis KAMBARYS savo erdvę užpildė LAIKU. Plūstančiu, tirpstančiu, tekančiu, slystančiu, senkančiu, byrančiu, dingusiu, prarastu, pokšinčiu… Laikas veržiasi iš visų tekstų ir jis visas yra mūsų. Imkite tiek, kiek galite pakelti. Tiesa, laiko tiek daug, kad rodos, jog jis ims ir prislėgs mus visus. Todėl kartais pravartu laiką įvilioti į kavos puodelį, kuris tarsi Juodoji skylė pasiglemžia jį, nes būtent ten, pasak Stiveno Hokingo, LAIKAS ir baigiasi.
Nr.3 (2017 m.)
Kadaise tikėjau gyvenimo prasmingumu. Nuosekliai mokiausi, atidžiai klausiau mokytojų ir vyresniųjų, klusniai vykdžiau savo pareigas. Išėjusi pro duris nuoširdžiai sveikinausi su kiekvienu nepažįstamuoju, tikėdama žmogaus geranoriškumu. Atvirai ir drąsiai žvelgiau į pasaulį su begaliniu noru jį puošti.
Dabar neliko nieko. Rodos nebuvo nei karo, nei maro, tačiau aplink tematau tik dykvietes… Tapo baugu išeiti, kad nepavirsti klonu ar zombiu. Ir nebetikiu jokiu sūrio gabalėliu regimu pro plyšį.
Slepiuosi, tūnau namų kampelyje, bet bijau, kad – susitraukusi nuo alkio – dėl savojo singuliarumo nesprogčiau. Galbūt todėl ir bandau plėsti kambario sienas. BALTOJO KAMBARIO.
Jame rasite naudingų ir reikalingų daiktų: sietyną, veidrodį, katiliuką, tereminą,
žemėlapį, vinių, piniginę etc. Tai įdomių žmonių puikūs tekstai ar įtaigios iliustracijos. Svečiui tereikia tik išsipakuoti dėžes.
P.S. Atidarinėkite drąsiai – spąstukų nėra.
Nr.4 (2018 m.)
Virš kambario durų žybsi raudona lemputė. Perspėjimas prašaliečiui, kad netrukdytų. Turiu pabaigti ryškinti negatyvus. Atminties negatyvus. O tai konfidencialu. Kokius realybės vaizdus slepia tamsios dėmės? Kiek manasis autentiškumas išraižytas dvasingų niekšybių? Ką pažadėjau kadaise smėlynuose sutiktam aborigenui už lašelį iš Gralio taurės?
Egoisto ir narcizo vidurnakčio išpažintyje pradeda ryškėti atsakymų kontūrai. Lemputė plyksteli ir užgęsta. Plačiai atveriu duris. Plikomis rankomis iš krosnies pagriebiu spingsinčią žariją ir mirktelėjusi Budai nudardu laiptais žemyn. Su drugių spiečiumi išsiveržiu į gatvę, į pasaulio sceną. Iškeliu žariją tarsi fakelą ir iškeliauju ieškoti tūkstančiuose ir vienoje naktyje tarp piniginių gnomų paklydusių vertybių ir didvyrių.
Andriaus Narvičiaus nuotr.
Nr.5 ( 2019 m.)
Kelią formuoja šalikelės. Desperatiškus individų šūksnius „kas aš esu?“ pakeitus į „kas nesu aš?“ įtampa kiek atslūgsta. Klystkeliai – tai ne klaidos ir ne nuodėmės. Klystkeliai suformuoja kelią. Ir kuo labiau jie išminti, tuo aiškesnė kryptis. Kuo platesnės laukymės mūsų nebuvimo, tuo lengviau rasti savastį. Juk gauti teisingą atsakymą gali ir išbraukydamas neteisingus.
Jeigu tavęs nėra tarp neprasidėjusio karo aukų ar autsaiderių gretose, jeigu tu ne elgeta Bogotoje ir ne princas Velse, ne skaitytojas Paryžiaus knygų klube ir ne rikšos keleivis Delyje, tu vis tiek kažkur. Gal tu esi / nesi okultizmo raštuose ar kortų pasjansuose, gal Rytų išminties ritiniuose ar Apšvietos traktatuose, gal baltiškose alkose ar virtualiame kompiuterinio žaidimo mieste, gal…? Ir tas GAL toks takus ir sraunus, toks holistinis ir toks įvairialypis, kad tegul jis ir tampa atsakymu. Į tą akmeniu sviestą ir mirtinai pavojingą KAS.
Nr.6 (2020 m.)
Ideologijoms ir religijoms patyrus fiasko, žmogus apsvaigsta nuo laisvės. Tik tas šachmatų arkliuko įprotis šokinėti du langelius į šoną ir vieną aukštyn arba vieną į šoną ir du atgal, pasirodo, niekur nedingo. Ir šokinėji taip pusę gyvenimo, nors šachmatų lenta senai sutrūnijusi, o tu džiaugsmingai trypi golfo aikštyną, niekaip nesuprastamas kitų nepasitenkinimo… Taisyklės-pančiai sutraukytos, santykiai-virvelės nukirpti. Papuoši galvą pinavijų vainiku ir sėdiesi prie paskutinės vakarienės stalo. Vienas. Be mokinių ir be išdavikų. Pats sau dievas. Pasaulis lieka už monitoriaus. Gali stebėti jį, gali valdyti. Gali sukurti tūkstančius herojų ir šimtus pasakojimų. Gali net supilti naują Olimpo kalną. Bet negali vieno: sukurti draugo. Sukurti kito dievo. Jis gali tik ateiti. Pro duris. Atrakink ir atverk jas. Ir ant stalo padėk dubenėlį ar puodelį. Kad atėjęs jis patikėtų, jog tu lauki.
Luanos Masienės nuotr.
Nr.7 (2021 / 2022 m.)
Pradžioje buvo chaosas. Visatoje ir galvoje. Apie pirmąjį galiu tik numanyti, nes visos žinios tėra skaitytų frazių projekcijos manajame suvokime. Apie antrąjį būčiau galėjusi parašyti monografiją, jeigu mokslinio laipsnio poreikis nebūtų nuslopęs dar embriono fazėje…
Pradžioje būna chaosas. Ir tame beribiškume gimsta galybė variantų, kurie gali pradėti kartotis. Kartotė sukuria dėsningumus. Dėsningumai formuoja tvarką, kol koks nors netikėtumas vėl suardo kosminę tėkmę.
Pradžioje bus chaosas. Būtent pagal tai ir atpažinsime pradžią. Ir tada atsiras žodis. Kad sukurtų taisykles ir užtikrintų tvarką toje kosminės darnos grandyje, kuri pavadinta gyvenimu. Ir žodžių bus daug. Ir taisyklių daug. Kiekvienam žaidimai, kurį pradėsime žaisti. Pirmiausia tėvų namuose, paskui gatvėje, mokykloje, valstybėje, pasaulyje… Vienus žaidimus keis kiti: viena karta trauks internacionąlą BAM-e, kita karta giedos tautines giesmes mitinguose. Vienai kartai žvaigždės ir svastikos taps skiriamaisiais ženklais, kad atpažintų draugą ar priešą. Kitai kartai – apskritimai, trikampiai ir kvadratai iš matematinių figūrų virs mirtinais simboliais. Kol vieną dieną – galiausiai! –žaidimai, nusimetę savo nekaltumo šydą, malonumų skonį pakeis tulžies kartumu. Bet išeitis visada yra. Juk taip aiškiai pasakyta: IŠEITI. Tereikia atmesti S raidę, kuri ir reiškia sumą: tereikia palikti viename uždavinyje suintegruotus žaidėjus. Tvarka bus suardyta ir griūtis taps neišvengiama.
Ir vėl bus chaosas. Būtent pagal tai ir atpažinsime pradžią. Ir tada tu galėsi ištarti žodį. Kad sukurtum taisykles kitam žaidimui. Naujam žaidimui.
Luanos Masienės nuotr.
Nr.8 (2022/2023 m.)
Kažkada ir kažkur (o gal dabar ir čia) buvo-yra-ir-bus šalis, kurioje pusę metų tvyro tamsa. Tik ta tamsa nėra nei klampi, nei slogi. Ji kaip poliarinė naktis – švytinti ir žėrinti nuo žvaigždžių, pašvaistės, sniego ir lempučių. Iš šono žvelgiant viskas kaip ir visur: gyvena žmonės įprastus gyvenimus. Tik triukšmo jokio nėra: garsai švelnūs ir prislopinti, o ir žmonės, prabylantys tik su dideliu reikalu, šneka labai jau tyliai. Ir vis tik yra viena paslaptis, kurios svetimšalis nežino. Tą tamsos pusmetį kiekvienas gyvena dviejose realybėse: toje, kuri matoma prašaliečiui, ir kitoje, kurią tuo metu sapnuoja. Na, o ten… Didingos scenografijos operai ir partitūros chorui. Fotografijos iš fronto pragaro ir ginklai iš kompiuterinių žaidimų. Darže „augantys“ dviračiai ir sielos, vilkinčios smokingais…
O kai tamsa išsisklaido ir ateina šviesos pusmetis, viskas atgyja: daug šurmulio, klegesio, judesio. Visi renkasi draugėn ir pasakoja vieni kitiems sapnus. Vieni pagarbiai klausosi kito sapno, antri noriai pasakoja savuosius. Ir vyksta kelionės sąmonės srautais nuo Peru iki Indijos, lydint šamaniškų būgnelių garsams ar bažnyčių varpams. Ir glostomas nostalgiškai alijošius iš tėvynės ar laistoma prisiminimais pelargonija. Ir susimąsto kai kurie, išgirdę bauginančias įžvalgas apie profesionalių beraščių ar transhumanistinę visuomenę…
Nėra toje šalyje sienų, nes sapnai tarsi n-mačiai paviršiai puikiai vienas kitą perdengia ir visus holistinė erdvė sutalpina. Ir nėra toje šalyje įstatymų, nes visos prigimtinės tiesos vos gimusiam jau kraujyje užkoduotos esti. Ir tik vienintelė frazė aukso raidėmis tos šalies vėliavoje įrašyta: NEŽADINK KITO IŠ SAPNO.
Bet net ir čia tavo valia laisva. Gali nepaisyti perspėjimo, tačiau pažadinęs Kitą, pateksi į jo sapną be teisės sugrįžti. O niekada nežinai, ką tą akimirką Kitas sapnavo… Ir tapsi kitu žmogumi arba lilimu. Arba pozuojančia dailininkui lapute. Arba baltu dvikoju šuneliu. Bet jau bus per vėlu vilko moralą suprasti: niekada nekalbink mergaitės, dėvinčios raudoną kepuraitę…
Luanos Masienės nuotr.
Nr. 9 (2023/ 2024)
Apie kavą, sūrį ir kitus malonumus
Žinote, kas mane kasryt išverčia iš lovos? Didūs tikslai. Oi, tai tikrai ne revoliucija dėl lygybės ir net ne kova už laisves, teises, sostus ar postus. Ir ne ambicingas noras išmokyti visus Lietuvos moksleivius ir studentus matematikos (gal vieną kitą – tai taip). Tie didingi tikslai – tai NORAS NORĖTI GYVENTI. Šis noras, prasidedantis mažmožiu, dėl savosios sublimacijos tampa labai galingu užtaisu. Viskam.
Taigi mane iš lovos išverčia kavos puodelis su saldėsiu. Na, o paskui jau galiu leistis į paieškas intelektualinių lobių vienuolynų griuvėsiuose ar laimės žiburio kūrybos visuomenės pakraščiuos. Atėjus pietų metui iš garuojančio katiliuko godžiai išsigriebiu meno kukulius ir siurbteliu iš sofisto taurės (anti)humanistinio gėralo. Prigulus popiečiui klausausi džiazuojančių piniginėje monetų ar pro ventiliacijos angą sklindančių pramočių šnabždesių. Pavakariams (kompanijoje su įgyvintos praeities šmėklomis) laukia trapios madlenos. Vakarėjant džoisiška valtele nusiiriu link savųjų fjordų arba prigulusi ant froidiškos kušetės naujai permąstau Rilkės ir Salomės mitus. Sutemus pats laikas prie židinio perversti senus dienoraščius, Čiurlionio piešimo albumėlius ar naujas „Juodosios lelijos“ knygas. O kai gamtos ritmai įtraukia į savo tėkmę, nugrimztu į Evestrą arba patenku į drakonų karalystę žemėje, o gal net dievo sapne…
Tiesa, o kurgi sūris? Sūrio nebebus. Iškrito. Varnai kranktelėjus (iš malonumo) po lapės gražbylysčių.
