Infliacijos demistifikavimas
tekstas: Nauris Treigys
Infliacijos demistifikavimas – paprasčiausiai jos nereikia bijoti. Tai tik žiniasklaidos išpūstas baubas. Tačiau kiekvienas ekonomistas žino, kad infliacija pati savaime nėra blogis. Taip, ji gali stipriai svyruoti, taip, ji kerta per pinigines. Tačiau ji praeina. Ateina defliacija ir tada girdime, kad vėl viskas blogai. Mes nekalbam apie hiperinfliaciją, kuri yra itin retas reiškinys ir dažniausiai pasitaiko konkrečioje ekonomikoje. Prisiminkime Venesuelą ar Lietuvą Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje.
Su infliacija mes gyvename nuolatos. Ir dažniausiai mes jos nepastebime, kaip ir oro, kuriuo kvėpuojame. Todėl, kad infliacija buvo, yra ir bus ateityje, jei kada nors nepasikeis pagrindinė ekonomikos paradigma – procentai.
O pasikeisti gali. Sakysim, gali ateiti momentas, kai fiskalinėje politikoje jau nebebus galima sugalvoti jokių racionalių mokesčių, o esamų nebus galima kelti, nes Laffer dėsnis čia mus apsaugo. Tai bus negreitai. Bet čia jau visai kita istorija, nors turime pripažinti, kad bet kokie valdžios sprendimai, ypač fiskaliniai, susiję su infliacijos dydžiu.
2022 metais visame pasaulyje įvykęs infliacijos šuolis yra unikalus reiškinys. Net pasaulinio lygio ekonomistai pasimetė, o vyriausybėms visai susuko galvą. Bet pradėkime viską nuo pradžių.
Sauliaus Drungelo nuotr. / Chichester, Anglija. 2022 m. liepos mėn.
Pradžia
Ne, tikrai nelįsime į istorinių gelmių gūdumas ir neieškosime kaltų, pradėjusių pinigus skolinti už procentus. Prisiminsime daug vėlesnius laikus, įvykusius jau šiame tūkstantmetyje. Kai pradžioje švietė Saulė ir danguje nebuvo jokio debesėlio. Iki…
…iki neatėjo taip vadinama Tarptautinė finansų krizė. O su ja ir anksčiau nematytas neregėtas „kiekybinis palengvinimas“ (QE): didelis pinigų kiekio pumpavimas į rinką, kurį vykdė centriniai bankai Atviros rinkos operacijomis ir nulinėmis bazinėmis palūkanų normomis.
QE tikslas buvo skatinti stipriai sulėtėjusią ekonomiką, mažinti nedarbą ir pakelti infliacijos lygį iki tikslinių 2 %. Ir per dvylika metų tikslai buvo beveik pasiekti. Tačiau prasidėjo pandemija, o dar vėliau – karas Rytų Europoje.
Ir visus tuos 12 metų buvo nuolat galima išgirsti kalbant, kad QE sukels hiperinfliaciją, doleris ir euras žlugs ir Vakarų pasauliui ateina galas. Taip kalbėjo ne tik civilizuoto pasaulio heiteriai, bet ir patys amerikiečiai bei europiečiai. Visus juos sieja elementarus neišmanymas.
Rimtai, kas ta infliacija?
Kas gi ta infliacija yra? Na, čia tikrai niekam nereikia pasakoti, kad infliacija laikomas bendras kainų padidėjimas. Tačiau kažkas kažkaip tas kainas skaičiuoja. Kiekviena save gerbianti valstybė turi kontorą, kuri skaičiuoja Vartotojų kainų indeksą. Jis yra svertinis vartotojiškų prekių kainų aritmetinis vidurkis.
Ir jei kas nors sako, kad Statistikos departamentas meluoja ir infliacija yra daaaug didesnė, nes šiferis pabrango tris kartus, galite mesti į jį akmenį. Šiferis, Karlai, į Vartotojų kainų indeksą neįtraukiamas. Tam yra kiti indeksai.
Indeksai indeksais, bet mums svarbiau žinoti, kas tą infliaciją sukelia, kokie faktoriai priverčia keistis tuos indeksus?
Infliacijos priežastys
Jų yra trys ir jomis galima paaiškinti, kas vyksta parduotuvėje bet kuriuo momentu.
- Pasiūlos sutrikimai.
Akivaizdu, kad kai trūksta prekių, o pirkėjų yra daug, tų prekių kainos kyla. Kaip nekilti, jei nupirks nežiūrėdami į kainos etiketę. Iki pandemijos viskas buvo gerai: buvo pinigų, buvo ir prekių. Tačiau pandemija ir karas labai stipriai sutrikdė visą tiekimo grandinę visame pasaulyje.
Nors prekes ir paslaugas išsivysčiusiose rinkose mes dar gauname be sutrikimų, bendras pasiūlos-paklausos išsibalansavimas, o taip pat ir baimė dėl prekių trūkumo ateityje nematoma Adamo Smito ranka staigiai pakelia kainas rinkoje.
- Kaštų infliacija.
Į visų pristatomų prekių kainą įeina naftos kaina. „Saliarką“ kombainui, nurenkančiam derlių, pienvežiui, „fūrai“, atvežančiai prekes į parduotuvę, apmokam mes su tavimi, pirkdami duoną, pieną ir t. t.
Todėl stebėkime naftos kainą rinkoje ar tiesiog skaičius degalinės švieslentėse, ir turėsime ganėtinai aiškų vaizdą, kas vyks su produktų ir paslaugų kainomis artimiausiu metu.
Luanos Masienės nuotr. / Londonas. 2018 m. birželio mėn.
Maža to, virusas paveikė ne tik žmonių sveikatą, bet ir prekinių konteinerių srautus. Jų tiesiog ėmė trūkti. Eilėje prie vieno konteinerio Kinijos uoste dabar stovi prekių į 100 konteinerių. Ir jei verslininkas nenori stovėti, jis sutinka mokėti daugiau už vietą konteineryje, kad tik išplauktų pirmas.
Taip ženkliai sukilo konteinerių ir laivų frachtų kainos. Ir vėl už viską sumokame mes. Ir ne tik už tai. Visų žaliavų kainos yra kaštai…
Kas įdomiausia, kaštai turi savybę mažėti. Ir ženkliai. O kainos, tuo tarpu, visiškai neskuba mažėti. Ir niekas nieko čia negali padaryti, nes veikia ekonomistų vadinamas Reketo dėsnis. Tokiu atveju kainos gali mažėti tik dėl konkurencijos, jei tokia yra konkrečioje rinkoje.
- Atlyginimo dydis.
Čia bene didžiausią vaidmenį vaidina profsąjungos. Jei jūs atostogų negalėjote laiku išskristi, nes streikavo lakūnai ir stiuardai, tai žinokite, kad greitai infliacija padidės, bent jau tame regione, iš kur kilę aviadarbuotojai. O apie tokius streikus mes girdime dažnai ir įvairiose pasaulio vietose.
Ekonomistai seniai įrodė, kad tarp atlyginimo dydžio ir infliacijos yra tiesioginis, bet ne tiesinis ryšys. T. y. kuo sparčiau kyla atlyginimai, tuo labiau auga infliacija. Betgi per pandemiją atlyginimai neskubėjo augti. Gal net priešingai?..
Civilizuotos valstybės, tokios kaip JAV, piliečiams skyrė trilijonus pinigų „pandemijos pagalbos pakelto“. Tai kompensavo atlyginimo dydį, tenkantį vienam gyventojui, ir išlaikė stabilią paklausą šalyje.
In Sum
Visos šios trys priežastys sugriuvo į vieną vietą per labai trumpą laiko tarpą, todėl mes turime infliacijos šuolį, neregėtą nuo praeito tūkstantmečio. Vien Lietuvoje 2022 m. birželį metinė infliacija siekė 21 %. Bet tai niekis, palyginus su Nepriklausomybės atgavimo pradžios 700 % infliacija…
Tarp išsivysčiusių valstybių tai bene didžiausia infliacija, sukelta aukščiau išvardintų priežasčių. Ukrainoje infliacija didesnė tik puse procentinio punkto, o šalis kariauja ir fiskalinė politika ten dabar labai sutrikusi.
Turkijoje metinė infliacija – beveik 80 %. Bet jos priežastis nulėmė dar ir kiti faktoriai. Ekonomika susidūrė su dideliais iššūkiais dar prieš visas perturbacijas pasaulyje. Taigi šių dienų kontekste viskas Turkijoje gerai.
Mūsų infliacijos kilimo versiją patvirtina ir neigiama koreliacija su bendrojo vidaus produkto metiniu augimo tempu. Tai reiškia, kad infliacija kilo ne dėl ekonomikos perkaitimo, kaip paprastai būna.
Tad nenustebkime, jei kurią vieną gražią dieną centrinių bankų galvos, o paskui ir visos medijos pradės mums pasakoti apie „tranzitinę“ recesiją. Ir jei taip netyčia pradės, žinokite, kad pasaulinė ekonominė krizė jau įsibėgėjo. Bet nenoriu būti blogas pranašas…
Roberto Muravskij nuotr. / Vilnius. 2012 m. liepos mėn.
„Tranzitinė“ infliacija
Vos tik infliacija užkilo visame pasaulyje, centrinių bankų vadovai pradėjo kalbėti apie „laikiną“ infliaciją. Ir šitą jų žinią išplatino visos medijos. Mane iš karto nustebino, kad tokiose pozicijose esantys žmonės kalba nesąmones. Arba jie visiškai pasimetė situacijoje, arba jie užsiima neleistinu populizmu.
Ne vakar iš Mėnulio nukritusiam stebėtojui akivaizdu, kad tokio dalyko, kaip „laikinoji“ infliacija gamtoje nėra ir būti negali. Pasaulinės prekybos procesai yra labai ir labai inertiški. Infliacijos šuolį jie pagimdė ne per naktį, tai ir infliacinį spaudimą sumažins palaipsniui.
O jei dar pridėsime įvairius force majeure, kyšančius iš už kiekvieno kampo, tai infliacijos sumažėjimo geriau nelaukti. Nelaukiant greičiau praeina.
Nežiūrint to, infliacijos tikrai ateina ir praeina; ateina defliacija ir praeina. Viskas pasaulyje yra aktyvioje dinamikoje, tik sprendimų priėmėjai nori pasaulį išlaikyti status quo. O kai jiems nepavyksta – jiems tikrai nepavyksta – sukeliamas didžiulis triukšmas…
Pabaigai
O kaip su „kiekybinio palengvinimo“ pinigais? Ar jie turėjo įtakos dabartinei infliacijai? Šie pinigai yra per „stori“, kad sugebėtų įsisprausti į mūsų samprotavimų grandinę. Nei teoriškai, nei praktiškai šie pinigai nesukelia staigios infliacijos. Tiksliau, jie nėra tiesioginė infliacijos priežastis.
Čia dažnai painiojamos monetarinė ir fiskalinė politikos. Centrinių bankų monetarinė politika skirta palaikyti stabilų infliacijos ir ekonomikos augimo lygį. Faktoriai atsirandantys už konkrečios šalies ribų yra ne centrinio banko kompetencijoje. Politikų sprendimai – fiskalinė politika – tiesiogiai veikia šalies kainų lygį. Tai ir per mokesčius, per muitus, per socialinius sprendimus ir t. t.
Pasaulinę finansų krizę irgi sukėlė toks 1984 metų JAV prezidento kabineto sprendimas. Investicinių bankų godumas buvo tik katalizatorius, procesą pabaigęs 2008 metais.
Todėl:
- Neinam obuoliauti su valstybe;
- Investuojam / taupom, nes procentinė ekonominė paradigma;
- Išjungiam televizorių;
- Kaupiam žinias.
