gyvybė bet kokia kaina
tekstas: Dainius Gintalas
mano kvailybė tapo stora lyg karvė,
prisėlino prie manęs bandančio pasimelsti,
nusijuokė kaip ano saldainio popierėly
prisirišo sunkiausiu lenciūgu
ir tampo mane visur
tarsi kuolą
rankos muistosi,
kojos kadaruoja, gerklė plyšauja,
„paleisk, sterva, paleisk, sakau“,
pamatau kokį žmogų, nutylu,
darau plastiškus judesius,
apsimetu, kad plaukiu,
suprask, vakar palijo,
žolė šlapia, gerai slysta,
plaukiu per gyvenimą,
per balas į kitą gyvenimą,
gal įslysiu į kokią bažnyčią,
kur šviesą dalina,
ne vien pamokslus
kur poras ne tik tuokia,
bet ir draugiškai išskiria,
taip kartais juk būna geriau…
gal ir mane su kvailybe išskirtų,
svajoju
dar ir pašvilpauju
matau, iš tolybių baltos dėmės artėja,
artėja, jau ryškiai matau – angelai!
o angelai šypsosi, šypsos,
iš tos šypsenos išlenda
storas juodas liežuvis
liežuvis apautas batu
padas jo storas
be proto sunkus
o žemė palygint lengva ir puri
ir aš jau kaip mat
tarsi kuolas joje
štai ir išskyrė,
prasmegęs
pagalvot dar suspėju
tik ankšta be proto
ir oro siaubingai čia maža
aš dūstu, aš dūstu, aš dūstu!…
klausa tobula angelų:
iš po žemių kur gyvenimo nėr
kvailybės lyg mylimosios
šaukiuosi
