Ieškant savo esmės: Lou Andreas-Salomé
tekstas: Žilvinas Vareikis
Anot legendos, Atėnė Paladė gimė iš Dzeuso galvos. Galima teigti, kad Lou Adreas- Salomé gimė iš Nietzsche’ės galvos. Regis, kad būtent Lou paveikslu remdamasis Nietzsche sukūrė Zaratustrą ir būtent apie ją žymusis mąstytojas sakė, kad ji yra pati protingiausia iš kada nors jo sutiktų žmonių. Reikia sutikti su tuo, kad Lou didžiąja dalimi formavo europinio moderno epochą, kūrė jos stilių, taisykles ir aplinką.
Sakoma, kad šalia garbingo vyro visada pašonėje stovi moteris: Lou Salomé buvo greta tų, kurie radikaliai keitė žmogaus padėties pasaulyje supratimą: kalbu apie Nietzsche’ę ir Freudą. Drįstu manyti, kad Europoje tuo metu nebuvo nei vieno intelektualo ar bent kiek žinomo žmogaus, kuris nebūtų tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu pamilęs Lou.
Lou pseudonimą, su kuriuo ji išgarsėjo, sukūrė pirmasis šią moterį pamilęs vyras. Tėvai ją pakrikštijo Luiza, o namuose vadino tiesiog Lile. Ji buvo vienintelė mergaitė šeimoje, kurioje augo penki berniukai, o šeimos galva – generolas Gustavas von Salomé. Lou šeimoje buvo kalbama vokiškai ir prancūziškai. Panašiai kaip Lietuvoje panašiu laiku lietuvių kalba buvo laikoma cholopų kalba, taip ir rusų kalba tuo metu nebuvo labai vertinama, tad, kai Nevos prospekte Gustavas susitikdavo kitą karininką, jie dažniausiai bendraudavo prancūziškai. Tarnų sudėtis jų milžiniškame bute buvo daugiatautė. Šeimynykščius ponas rinkosi iš totorių, nes jie negėrė degtinės; taip pat samdė punktualius šviesius estus, švabų kolonistus, – visi šie žmonės, tarp kurių buvo Brastos unijos katalikai, musulmonai, prostestantai, laikėsi savo papročių, dėvėjo tautinius drabužius. Tokia namuose vyravusi pakantos dvasia mokė Lilę nuo pat mažens tolerancijos.
Gustavo šeima palankiai sutiko baudžiavos panaikinimą. Tačiau jo šeimą baugino revoliucinės nuotaikos, kurios vis labiau ėmė skverbtis net į privačias užsieniečių mokyklas, kuriose mokėsi jo vaikai. Smalsi Lilė dažnai klausydavosi suaugusiųjų pokalbių svetainėje ir išgirsdavo, kad moterys daug aktyviau dalyvaudavo revoliuciniuose procesuose nei vyrai. Ypač reikėtų išskirti teroristinę „Tautos valios“ organizaciją, kurioje dalyvavo šimtas septyniasdešimt aštuonios moterys. Ši organizacija septynis kartus kėsinosi nužudyti carą Aleksandrą II, kol galiausiai jį pribaigė. Iki pat gyvenimo galo Lilė saugojo fotonegatyvą, vaizduojantį rašytoją Verą Zasulič, sunkiai sužeidusią Peterburgo karinės įgulos viršininką Trepovą. Jau tada ji savitai žvelgė į pasaulį: silpnoji lytis yra tikrojo galios potencialo turėtoja, o ne atvirkščiai, todėl visos moterys maištininkės jos vaizduotėje buvo apgaubtos romantinio didvyriškumo šydu.
Pirmą kartą savąjį savarankišką valios spręsmą ji pademonstravo būdama septyniolikos evangelikų reformatų bažnyčioje: tąsyk ji atsisakė Sutvirtinimo sakramento. Praktine prasme būtų lengva hiperbolizuoti jos poelgio svarbą. Tiesa, galima būtų šioje vietoje klausti, kas paskatino mergaitę taip pasielgti? Norėtųsi kelti hipotezę, kad tai galėjo būti kuris nors iš jos vyresnių draugų ar ankstyvos paauglystės metų vaikinas. Vis dėlto toks atsakymas būtų pernelyg lengvabūdiškas. Lilė visiškai savarankiškai padarė išvadą, kad Dievo nėra. Taip nuspręsti ją paskatino iš pradžių mylimos katytės, o vėliau geriausios vaikystės draugės, mirusios nuo kiaulytės, netektis. Kur tąsyk buvo Dievas, kai tai įvyko? Kaip jis gali leisti vykti tokiems šiurpiems įvykiams? Lou ilgai meldėsi netekusi draugės, tačiau vietoje atsakymo ji savo mažoje širdutėje pajuto tik ledinę vidinę tuštumą.
Šešiolikmetė Luiza von Salomé (1877 m.)
Tapusi jauna panele Lilė nusprendžia iškeliauti į užsienį gydyti pašlijusių nervų ir mokytis, tačiau valdžia atsisakė išduoti pasą, nes ji paliko savo Bažnyčią. Tada mergina sugalvojo gudrybę: įkalbėjo mylimąjį olandų pastorių Hendriką Gillot, kad jis parūpintų melagingą pažymą, esą jauna mergina jau turi Sutvirtinimo sakramentą, kuo Gillot, trokšdamas įtikti mylimajai iš tiesų pasirūpino, – kreipėsi pagalbos į draugą pastorių tarnavusį vienoje mažulytėje Olandijos bažnytinėje gyvenvietėje. Šis mylimojo poelgis paskatino Lilę patikėti dar viena svarbia tiesa: meilei nesukliudys jokios žmonių moralės formuojamos kliūtys.
Truputį pasimokiusi filosofijos Ciuricho universitete jaunoji Lou, proteguojama motinos draugų, pakliuvo į garbios ponios Matildos von Meisenburg – protingos, nuostabiai išsilavinusios ir labai negražios rašytojos – saloną. Devyniolikto amžiaus pabaigoje būtent tokiuose salonuose buvo formuojama būsimo dvidešimto amžiaus politika. Prancūzų ateistai, italų anarchistai, rusų idealistai bei socialistai tokioje aplinkoje jausdavosi tarsi būtų savo namuose.
Kaip daugelis išsilavinusių to meto moterų pati Matilda troško, kad jos salonas kilniai prisidėtų prie augančios moterų emancipacijos misijos. Ji pati rinkosi jaunas merginas ir jas auklėjo, kad taptų pažangiomis paskaitininkėmis. Savo ruožtu šios merginos entuziastingai stengėsi apsukti smalsių bajoraičių galvas revoliucingomis idėjomis. Ačiū Dievui, kad šiose paskaitose negalėjo dalyvauti Lou mama: ji neabejotinai būtų netekusi amo klausydamasi tokių „paskaitų“, kurių jos dukra klausėsi šiame salone.
Viena iš šio salono paskaitininkių rėmėsi šveicarų mokslo istoriko Johanno Jakobo Bachofeno knyga „Motinystės teisė“. Bachofenas, lygindamas daugelį archeologinių, istorinių faktų, nusprendė, kad iki patristinės civilizacijos, egzistuojančios pastaruosius šešis tūkstančius metų, iš esmės visur – tiek Europoje, tiek Azijoje gyvavo kita civilizacija, kurią kūrė moterys. Moteriškosios civilizacijos valdžia buvo universali – ji nulėmė daugelį iki šiolei egzistuojančių socialinių, religinių ir etinių normų. Gerokai vėliau (jau po Lou mirties) šią Deivės Motinos civilizaciją aktyviai tyrinėjo Amerikos lietuvė antropologė Marija Gimbutas, kurios moksliniai darbai plačiai žinomi pasaulyje.
Kitas ponios Matildos salono paskaitininkas interpretuodavo viduramžių gydytojo, juodosios magijos atstovo Kornelijaus Agripos iš Netesheimo traktato „Apie nepalyginamą moteriškos lyties pranašumą vyriškosios lyties atžvilgiu“ mintis. Jame teigiama, kad Dievas Adomą nuo pat pradžių sutvėrė netobulą, tad privilegijuota būtis atiteko moterims, kurioms skirtingai nei vyrams nėra būdingas vyriškasis šiurkštumas ir tokie aštrūs instinktai. Lilė tiesiog gėrė visas šias idėjas.
Vienas iš Matildos salono lektorių – trisdešimt dvejų metų filosofas Paulis Rée iš pirmo žvilgsnio pamilo smalsią merginą, dėvinčią per epušės plonumo juosmenį aptemptą juodą suknelę, ant kurios iš nugaros krito tvarkingai sušukuotos tamsiai rusvos spalvos tankių plaukų sruogos. Ją būtų buvę sunku pavadinti gražuole, tačiau buvo galima pajusti iš merginos sklindantį mąslumą ir savarankiškumą. Kai Paulis jai netikėtai pasipiršo, ši jauna, nepatyrusi būtybė iš jo pasijuokė. Lilė visiškai kitaip suvokė šiuos dalykus: ji nepripažino santuokos, esą santuokinis ryšys Europoje yra viso labo tik krikščioniškas išmislas. Kadangi ji nėra krikščionė, (juk išėjo iš Bažnyčios), tad kurių galų jai toks ryšys?! Be to, Lilė Pauliui priminė, kad Prancūzijoje vykstant revoliucijai 1791 m. buvo įvesta civilinė santuoka. Galiausiai Lilė mylimąjį pribloškė paleisdama paskutinę skaudžią strėlę į jo širdį, sakydama, kad ji nusprendė visą likusį gyvenimą likti mergele, o visą potencialų šeimyninį gyvenimą skirti dvasios bei sielos dalykų studijoms ir pasiūlė Pauliui gyventi kartu, bet susietiems „dvasinės komunijos“ ryšio.
Lilė (taip ją vadino artimieji) arba Lou Andreas-Salomé (1861 m. vasario 12 d. – 1937 m. vasario 5 d.)
Taip mąstančios Lilės visiškai nejaudino, ką apie tai pasakys mama ar kaip reaguos aplinkiniai. Nuo to laiko nelaimingas įsimylėjėlis tapo Lilės vergu – jis sutiko su visomis Lilės sąlygomis, ir jie apsigyveno iš pradžių Berlyne, po to Paryžiuje per ilgai neužsibūdami nei viename mieste. Tėvas Lilei skirdavo pinigų ir jai to visiškai užteko.
1882 metų balandį Paulis Lou supažindino su Friedrichu Nietzsche. Tuo metu trisdešimt aštuonerių metų filosofas labai sunkiai sirgo, buvo beveik aklas, jį kankino didžiuliai galvos skausmai. F. Nietzsche jautėsi nepaprastai vienišas. Važinėdamas iš vietos į vietą jis tikėjosi, kad taip atgaus fizines ir protines jėgas. Dažniausiai važiuodavo į italų ir prancūzų Alpes, Vokietiją, Šveicariją. Nietzsche tuo metu buvo nežinomas. Jo knygų, kurios tapo ištisos epochos pokyčių katalizatoriumi, praktiškai niekas neskaitė. Lou tapo pirmąja ir vienintele moterimi, pavergusia Nietzsche’ės vaizduotę. Savo draugui Peteriui Gastui štai taip Nietzsche aprašė Lou: „ji aštri tarsi erelis, stipri kaip liūtė ir kartu ji yra labai moteriškas berniukas… Be to, ji pasižymi nepaprastai tvirtu charakteriu ir puikiai žino, ko nori, niekieno neprašydama patarimų.“
Nietzsche vaikščiodavo su Lou kalnuose ir ilgai bendraudavo. Stebėtina, kad šis genialus žmogus Lou laikė sau lygia pašnekove. Nietzsche jai patikėjo savo gyvenimo istoriją: apie vaikystę pastoriaus šeimoje kaimo namelyje netoli Naumburgo miesto, apie savo pirmąsias abejones, pakeitusias religinį įkarštį siaubu ir nusivylimu stebint pasaulio, kuriame nyksta šventumas, apraiškas.
Nietzsche jai išsamiai išdėstė savo nihilistines idėjas. Lou buvo sukrėsta, kiek jos atliepia jos pačios asmeninius išgyvenimus. Nors, anot Nietzsche’ės, Dievas mirė, tačiau pačiame žmoguje yra šis tas, kas gali varžytis su Dievu. Vis dėlto norint pasiekti šią antžmogišką sritį savo esybėje reikia didvyriškai įveikti didžiulį kelią: valdyti silpnybes, būti atspariam aplinkinių atmetimui, pasiruošti įvairaus tipo sunkumams ir mylėti žmones.
Ar sielos lankstumas negandų metu, jos išgyvenamas siaubas didžios netekties akivaizdoje, išradingumas ir vyriškumas, galintys pakelti sielvartą, susitaiko su situacija ir geba gauti iš jos kuo daugiau naudos ar galiausiai sielos gelmė, jos paslaptingumas, didybė nekyla iš širdperšos ir didžio kentėjimo mokyklos? Nietzsche ir Lou ragino „pačiai tapti gyva eksperimento materija“. Jos sielai toks filosofo pasiūlymas buvo priimtinas. „Jeigu kažkas tuo metu būtų mūsų klausęsis, – apie šį pokalbį vėliau rašė Lou, – būtų nusprendęs, kad šneka du velniai.“
Kalbėdamas apie žmogaus sielą F. Nietzsche buvo didis, tačiau jausmų srityje ir kasdienybėje jis buvo bejėgis tarsi vaikas. Jis pats nedrįso Lou išsakyti savo jausmų, tad paprašė Paulio, kad jis merginai perteiktų jo emocinius išgyvenimus ir paprašytų tapti jo žmona. Paulis patenkino Nietzsche’ės prašymą: jis visai nepavydėjo draugui, atvirkščiai, jo širdis suminkštėjo, kai jis, žvelgė į šį vienišą žmogų, apdovanotą vaikiškai atvira siela, pirmą kartą gyvenime išgyvenantį vilties ir artėjančios laimės pragiedriulius.
Luiza von Salomé, Paulis Rée ir Friedrichas Nietzsche (1882 m.)
Savaime suprantama, kad Lou dėl Nietzsche’ės net neketino keisti įstikinimų. Lou atsakas sukrėtė Nietzsche’ę iki širdies gelmių. Mėgindama sušvelninti atsako sukeltą skausmą, Salomé pasiūlė Nietzsche’ei prisijungti prie jos ir Paulio dvasinės bendrijos, tačiau įsikišo filosofo sesuo Elizabeth Niezsche. Senmergė nekentė „nepakenčiamos rusės“, pavogusios iš jos brolio meilę. Elizabeth apjuodino Lou Nietzsche’ės akyse ir jų santykis galutinai nutrūko.
Greitai po šios nelaimingos meilės istorijos po metų filosofas parašė vieną iš žymiausių savo knygų „Štai taip kalbėjo Zaratustra“. Šiame veikale Nietzsche piešia naujojo žmogaus paveikslą, kuriam būdinga savarankiška sąmonė: šiai sąmonei asmeninė valia yra aukščiausias ir bene vienintelis autoritetas.
Išsiskyrusi su Nietzsche Lou Salomé ir toliau keliavo savo gyvenimo vieškeliu. Daugiausiai laiko ji praleisdavo įvairių Europos intelektualų draugijose bendraudama su žinomais mąstytojais, orientalistais, naujų sričių atradėjais. Lou nervino pragmatinė racionalistinė praslenkančio šimtmečio atmosfera, ji beviltiškai ilgėjosi Kanto ir Hegelio idealizmo. Dar 1894 m. ji parašė rimtą traktatą „Friedricho Nietzsche’ės kūryba“. Tuo metu skaitant šią knygą buvo sunku suprasti, kad ją parašė moteris, – viskas buvo išdėstyta itin aiškiai, dalykiškai ir objektyviai.
Po šios knygos leidimo Salomę pradėjo labai gerbti. Jos kūrybą ėmė spausdinti prestižiniai Europos žurnalai, ne tik filosofijos, bet lygiai taip pat grožinės literatūros. Taip pasirodė jos novelės ir apsakymų rinkiniai. Žinomi literatūros kritikai: Georgas Brandesas, Albrechtas Zergelis, Polas Bourge – gyrė jos kūrybą ir gebėjimus.
Romanas „Namas“
1886 m. birželį Lou gyvenime nutiko tai, ką šiandien vargu ar galėtų paaiškinti kuris nors iš jos biografų, o pati Lou to niekur net nepakomentavo. Lou susituokė su keturiasdešimtmečiu vokiečiu, Berlyno universiteto iranistikos katedros profesoriumi Friedrichu Carlu Andreasu. Paulis Rée, įskaudintas iki širdies gelmių, pasitraukė iš jos gyvenimo ir netrukus po to žuvo kalnuose. Buvo kalbama, kad nusižudė.
Iš tiesų F. Andreasas buvo vienas išskirtiniausių individų žmonijos istorijoje: keturiasdešimt metų gyvendamas su Lou jis nei karto nebuvo su ja suartėjęs intymiai. Šią sąlygą prieš vedybas iškėlė ši nepaprasta moteris. Laimingas jaunikis manė, kad šios lengvabūdiškos sąlygos yra viso labo moteriški kaprizai ir vis laukė, kada jie praeis, bet veltui.
Jeigu tik Lou iki mirties būtų išlaikiusi skaistybės įžadą, iš dalies būtų galima šiek tiek pateisinti Andreaso kančias, tačiau vieną dieną jos prigimtis nugalėjo racionalų protą ir jo teorinius įsitikinimus. Lou tada buvo daugiau nei trisdešimt. Pirmas žmogus, kuris jai buvo vyras, o ne šiaip pašnekovas, buvo Georgas Ledeburgas, vokiečių socialdemokratų partijos ir marksistų laikraščio „Vorwärts“ steigėjas bei būsimasis Reichstago narys. Sužinojęs šią gyvenimo detalę, nelaimingasis Andreasas įsmeigė sau peilį krūtinėn ir, kentėdamas pragarišką skausmą, pažvelgė Lou į akis. Ji ištvėrė šį žvilgsnį.
Andreasas išgyveno, tačiau pralaimėjo Lou. Nuo šiol jos laisvės niekas nevaržė – ji galėjo keliauti kur nori ir su kuo nori bei elgtis kaip pati geidauja. Tikriausiai žvelgdama į Andreasą Lou intuityviai pajuto moters galią vyrui tarsi savotišką paslaptį, kuri iki galo tikriausiai niekada nebus atskleista.
Lou ir Friedricho Carlo Andreaso sužadėtuvių nuotrauka (1886 m.)
1910 m. jos draugas filosofas Martinas Buberis kreipėsi į Lou ir ji parašė knygą „Erotika“, kuri itin greitai tapo perkamiausia metų knyga. „Niekas taip neišsekina meilės kaip baikštus prisitaikymas tarsi prisiklijavimas vienam prie kito… Tačiau kuo labiau ir giliau du žmonės atsiveria vienas kitam, tuo sunkesnių pasekmių galima tikėtis: vienas mylimasis „prisiriša“ prie kito, kas leidžia antrajam parazituoti kito sąskaita, užuot leidusis kiekvienam į savo turtingą vidinį pasaulį tam, kad būtų galima jį paversti pasauliu dėl kito.“ Šie samprotavimai atskleidžia Lou santykius su Andreasu: jie vienas prie kito nebuvo prisirišę ir dėl to iki mirties išliko įdomūs vienas kitam.
Salomé vėlai pažino meilę, tačiau ją atradusi suprato, kad meilė – tai neišsenkamas gyvybės šaltinis. Erosas jai atsivėrė kaip jėga, leidžianti pajusti vidinio instinkto galią. Dėl to Salomé aistringai ėmėsi eroso studijų. Jos mylimųjų sąrašas didžiulis. Jame puikuojasi režisieriaus Maxo Reinhardto, rašytojų ir filosofų Gustavo Hauptmanno, Hugo von Hofmannstalio ir kitų pavardės.
Tikriausiai daugiausiai dėmesio nusipelno jos romanas su poetu Raineriu Maria Rilke. Kai jie susipažino, jam buvo dvidešimt vieneri, o jai trisdešimt penkeri. Rilke apsigyveno kartu su Lou ir Andreasu jų kukliame name netoli Berlyno. Romanas buvo audringas, nors ir neilgas – su pertraukomis jis tęsėsi trejus metus, tačiau artima draugystė truko trisdešimt metų. Lou jam buvo ne tiek ekstravagantiška moteris, kiek veikiau savotiškas gelbėjimo lynas: poetas kentėjo nuo staigių baimės priepuolių ir nevaldomos depresijos būsenų. Salomé pasižymėjo savitu talentu, pavertusiu ją puikia gydytoja: ji atidžiai klausydavosi Rilke’ės dvasinių išgyvenimų, įsigilindavo į jų esmę ir kartu su poetu stengdavosi suprasti šių potyrių priežastis bandydama palengvinti Rilke’ės kančias.
Raineris Maria Rilke ir Lou Andreas-Salomé
1911 metų rugsėjį Lou vyko su eiliniu mylimuoju švedų psichoanalitiku Poulu Bjerre’u į Trečiajį psichoanalitikų kongresą Veimare. P. Bjerre’as pasakojo savo draugei, kas yra psichoanalizė. Jis nesitikėjo, kad patirs tokį didelį mylimosios smalsumą.
Tuo laiku labai sparčiai keitėsi socialinis supratimas: braškėjo patriarchalinės moralės pamatai, daugelis moterų daugiau nebenorėjo paklusti vyrams, o iš Viktorijos laikų moralės normų nemaža visuomenės dalis tiesiog tyčiodavosi. Basakojė šokėja Isadora Duncan, kuria žavėjosi Salomé, jaudino europiečius permatomomis tunikomis pasirodymų metu, o jos garsiosios Berlyno paskaitos „Apie moters teisę į laisvąją meilę“ pusbalsiu keliaudavo iš lūpų į lūpas įvairiuose viešbučiuose.
Sigmundas Freudas, iš esmės didžiąją dalį idėjų sukūręs visiškoje vienatvėje, dvidešimtojo amžiaus pradžioje tampa itin populiarus kaip ir jo propaguojamas psichoanalizės metodas. 1908 metais dalyvaudama tarptautiniame Zalcburgo psichoanalitikų kongrese Lou pajuto, kad Freudo idėjos ne ką mažiau radikalios nei Nietzsche’ės filosofijos samprotavimai.
Freudas išdrįso mesti iššūkį visuomenės nuomonei iškėlęs seksualumo svarbą. Pati Salomé ne kartą stebėjo, kaip kai kurie žinomi mokslininkai sumišdavo, kai jiems reikėdavo ištarti Freudo pavardę, nes tuo metu ji atrodė tarsi keiksmažodis.
Kai Salomé tapo viena iš artimiausių austrų gydytojo mokinių, jai tada buvo penkiasdešimt vieneri, Freudas buvo penkeriais metais vyresnis, tačiau ją laikė dvidešimtmete, nes galima buvo pajusti, kiek daug Lou tuo metu turėjo savyje energijos ir entuziazmo. Šiek tiek žilstelėję plaukai, žydros akys, nuostabi oda, karališka kūno laikysena. Pikti liežuviai tvirtino, esą Freudas įsimylėjo mokinę. Aišku viena, kad jis siųsdavo Lou gėlių, palydėdavo iki viešbučio, o jeigu ji praleisdavo kurį nors iš jo tradicinių „trečiadienių“, švelniai apie tai primindavo laiškeliuose.
Sigmundas Freudas ir Lou Andreas-Salomé
Kiekvienas, pageidaujantis užsiimti psichoanalize, turėjo iš pradžių analizuoti save, kad suvoktų savo asmenybę, jos tamsiąsias kertes. Kitaip sakant, pats susidurti su pasąmone. Šioje vietoje Lou Salomé taip pat buvo išskirtinė. Regis, kad ji buvo vienintelė Freudo mokinė, kuriai buvo leista ne pačiai užsiimti savianalize, bet po kelerių metų intensyvaus mokymosi ir ruošimosi šį metodo etapą būdama gydytoja psichoterapeute praktikuoti kartu su kitais.
Daugelis iš Freudo aplinkos žmonių buvo labai nepatenkinti dėl jo nuolaidumo Lou, tačiau Freudas ir toliau jai atleisdavo jos „erezijas“ – ko nenusipelnė nei vienas kitas jo mokinys ar oponentas, atsiribojęs nuo jo mokyklos: visus juos žymusis mokslininkas išdėdavo į šuns dienas už bet kokį nuokrypį nuo jo mokyklos dogmų. Taip Andreas Salomé tapo bene pirmąja moterimi, kuriai buvo lemta tapti šios krypties psichologijos atstove.
Gudrioji Lou nenorėjo, kad koks nors nežinomas žmogus ją analizuotų. Tačiau ne dėl to, kad ji bijotų atverti kokias nors savo paslaptis. To ji nebijojo. Priežastis buvo visiškai kitokia. Ji manė, kad visą gyvenimą užsiimdama savipažinimu sukaupė pakankamai daug patirties šioje srityje. Freudas, susipažinęs su jos knyga „Erotika“, kuri ligi tol buvo perleista penkis kartus, galvojo, kad Lou, nors ir šiek tiek kitokiu rakursu, bet galiausiai vis tiek tarsi priartėjo prie jo idėjų ir jas patvirtino šioje knygoje.
Anot Lou, vyras ir moteris yra iš esmės skirtingos būtybės. Vyras orientuojasi į išorinį pasaulį, meilėje jam reikia pasitenkinimo, akimirką trunkančio įtampos atsipalaidavimo, o moteriai meilė – tai „banga užliejusi visą organizmą, visą jos sielą“, galiausiai patirdama šią bangą ji net nejaučia savo patybės. Dėl šios priežasties Salomé’ei atrodė keistai absurdiškas moters troškimas – kurį ji stebėjo – visur susilyginti su vyru.
– O kaipgi Jūs? – primygtinai jos klausdavo. – Ar Jūs pati nesirinkote vyriškų profesijų: rašytojo, filosofo, psichoanalitiko?
– O ne! Nėra labiau mirtino dalyko moteriai nei varžytis su vyru dėl profesinės sėkmės. Moteriai nereikia socialinės sėkmės, ji užsiima kai kuo, kas atveria jos pačios esmę. Vyriškų profesijų aš nesirinkau ir nesiruošiu su niekuo konkuruoti. Šie užsiėmimai patys mane susirado tarsi gėlės žiedas, kuriam reikia kaitrių saulės spindulių, – oriai atsakydavo Lou.
Sunku būtu ir apsakyti, kokias audras tarp feminisčių kėlė jos samprotavimai. „Ponia Lou Salomé – antifeministė! – rašė, pavyzdžiui, viena iš teorinio feminizmo pagrindėjų Helen Dom. – Jos tekstuose mes aptinkame tvirtinimų, nuo kurių mums, emancipuotoms moterims, plaukai stojasi piestu!“
Kuo daugiau ji bendraudavo su Freudu atvykdama į Vieną iš Getingeno, tuo labiau Freudas jai atskleisdavo savo neurotinius polinkius. Tiek daug žinantis apie žmogiškas aistras asmeniniame gyvenime jis buvo perdėtai korektiškas, punktualus ir itin formalus. Mokslininkas keldavosi ir eidavo miegoti tuo pačiu metu, o jeigu kuris nors jo klientas pavėluodavo bent dešimt minučių į psichoanalizės seansą, šis veiksmas galutinai išderindavo visą tos dienos Freudo darbotvarkę.
Jo asmeniniai moraliniai įsitikinimai buvo puritoniški. Kolegas ir draugus mokęs pripažinti trokštamus dalykus kaip egzistuojančios tikrovės dalį, Lou leido suprasti, kad pats nesugeba kontroliuoti savo afektų ar netgi su jais kovoti. Vieną kartą daktaras Freudas jai atnešė narcizų puokštę, o Salomé provokuojančiai šypsodamasi paėmė jį už peties ir akimirksniu prie jo prisiglaudė – Freudas staigiai nuo jos atsitraukė ir maldaujančiu žvilgsniu pažvelgė į ją. Tuomet Lou galutinai suvokė, koks užslopintų emocijų vandenynas kunkuliuoja šiame išoriškai labai korektiškai besielgiančiame žmoguje. Freudo dukra Anna, su kuria Salomé draugavo, papasakojo, kad tėvą dažnai kankina mirties baimė, kuriai būdingi neurozės požymiai, dėl ko labai dažnai Freudui sukasi galva ir jis alpsta. Lou liūdnai klausėsi šios istorijos suprasdama, kad šiuo atveju kūrinys didesnis už kūrėją, kada kūrėjas pats bijo savo kūrinio. Kaip Lou žinojo jau labai seniai iš savo ir artimųjų gyvenimo patirties, meilės baimė įgija mirties baimės kaukę. Ši tiesa yra savotiškas psichologinis dėsnis. Nietzsche bijojo meilės ir paniškai – mirties, Rilke taip pat (kaip ir daugelis jos pažįstamų vyrų). Tąsyk ji susimąstė, ar ne tame slypi jos gyvenimo misija: parodyti jiems meilę, kad nebijotų mirties. Lou ypač daug galvojo apie Nietzsche’ę. Ar būtų galėjusi jam padėti, nors ir trumpam pasilikdama su juo kartu? Juk Nietzsche’ės mirtis buvo siaubinga: kelerius metus praleido totalaus pamišimo būsenos ir mirė psichiatrijos klinikoje.
Friedrichas Nietzsche (1844–1900) paskutiniais gyvenimo metais (1899 m.)
Galiausiai Lou Getingene, į kurį persikėlė gyventi su Andreasu, atvėrė klientams psichoanalizės paslaugų kabinetą ir dirbdavo jame po dešimt, dvylika valandų per parą. Atokvėpio ilgai nebūdavo, nes Salomé galėdavo ilgas valandas klausytis kliento ir suprasti jo žmogiškas problemas. Kaip dažnai jos gyvenime nutikdavo, taip ir šiame gyvenimo etape ji nevengė sulaužyti šventomis laikomų susitarimo taisyklių. Freudas manė, kad psichoanalitikas jokiu būdu negali veltis į artimus santykius su klientu, net kai puoselėjamas kilnus tikslas. Ignoruodama šią taisyklę Salomé tiesiog manė, kad jeigu ji ir klientas šito trokšta, tame nėra jokios problemos.
Prasidėjo karšta, audringa 1914 m. vasara. Rugpjūčio pirmąją Vokietija, kurioje gyveno Salomé ir Andreasas, paskelbė karą Rusijai: ten vis dar gyveno Lou broliai su šeimomis. Iki jų atsklisdavo gandai, esą Grigorijus Rasputinas, caro pilkasis kardinolas, perspėja valdovą, kad vengtų karo, nes žlugs imperija. Reaguodama į šias kalbas, Salomé sakė Freudui, kad „reikėtų Rasputino paklausyti, nes jis vienintelis, bene vienintelis, ne neurotikas iš caro aplinkos žmonių“.
Fronte kovojo trys Freudo sūnūs ir žentas. Lou ramybė tais sunkiais metais jam buvo svarbi emocinė parama. Šiame kare Salomé nepalaikė nei Vokietijos, nei Rusijos. Ji manė, kad karai – neišvengiamas blogis visai žmonijai: „Žmonės kovoja vieni su kitais tik dėl to, kad karas vyksta kiekvieno žmogaus viduje: protas kariauja su instinktu, ir ši kova niekada nesiliaus.“ Salomé turėjo daug klientų, grįždavusių iš fronto. Žmonės jai pasakodavo įvairias istorijas nežinodami, kad ji gimė Rusijoje. Imperatoriaus kariuomenė karo eigoje prarado apie tris milijonus žmonių.
– Galbūt vakar Jūs nužudėte mano brolį: jis kovoja Rusijos pusėje, – ramiai sakydavo apstulbusiam klientui Salomé. – Tačiau juk ši aplinkybė nepaverčia mūsų priešais. Mūsų priešas vienintelis – tai mūsų sielos tamsioji, karingoji pusė. Pamėginkime ją prisijaukinti.
Stebėdama žmonių, dalyvavusių skerdynėse psichologiją, Lou netikėtai pastebėjo, jog istorija netikėtai patvirtina Nietzsche’ės idėjas ir ypač tą tiesą, kad kančia atnaujina ir sutvirtina žmogų. Kai kurie iš jos klientų, tapę kareiviais, kautynių lauke visiškai pasveikdavo nuo psichinių sutrikimų, kuriais jie sirgdavo iki karo: pasveikdavo nuo isterijos, visokių neurozių ir netgi nuo šizofrenijos priepuolių.
Lou su S. Freidu (1920 m. )
Baikštusis, minkštasis Freudas kraupo nuo Lou „žmogiškųjų“ regėjimų, tačiau jo mokinys Carlas Gustavas Jungas, vienas didžiausių dvidešimtojo amžiaus psichologų, vėliau patvirtins „globalių krizių gydomąjį poveikį psichikai“. Pasibaigus karui Lou neteko bet kokios nuosavybės teisės Rusijoje, nes į valdžią atėję komunistai šią teisę dvarininkams panaikino. Be to, ji jau nebegalėjo daugiau pasimatyti su savo artimaisiais. Nuo to laiko ji galutinai apsistojo gyventi su Andreasu nuostabiame name netoli Getingeno, kuriame Lou turėjo laukinį sodą ir savo kabinetą mansardoje, o prie jos augo kiekvieną pavasarį pražįstanti kriaušė, kurios žiedai tiesiog skverbdavosi pro atvirus langus šiltuoju sezono laiku.
Šeimyninis Andreasų gyvenimas, kaip ir anksčiau, buvo labai savitas. Friedrichas Carlas buvo nuolat užsiėmęs mokslu. Su šeima kartu gyveno nesantuokinė Andreaso dukra Marija – Andreaso trumpalaikio romano su gimdymo metu mirusia tarnaite vaisius. Savo laiku Lou kilniai paliko mergaitę namuose ir rūpinosi ja kaip savo dukra. Iki pat Lou mirties Marija neapleisdavo savo brangiosios pamotės. Be to, Friedrichui Carlui jau seniai buvo įprasta, kad retkarčiais kartu su jais gyvena eilinis žmonos „draugas“: su kiekvienu iš aplinkinių jis elgėsi kaip lygus su lygiu, buvo draugiškas, rytais prie kavos aptarinėdavo naujausius politinius įvykius – ir taip tęsėsi iki mirties 1930 metais.
Tuo metu Europoje gyvenimas sparčiai keitėsi. Infliacija 1923 m. siekė apogėjų. Lou Salomé vis dažniau dirbdavo nemokamai: daug žmonių tiesiog negalėdavo susimokėti už konsultacijas, o ji norėdavo žmonėms padėti. Visą gyvenimą Lou atsiribodavo nuo politikos, tačiau atėjus į valdžią Hitleriui ignoruoti politinės tikrovės buvo neįmanoma. Eitynės ir jaunųjų nacistų mitingai vyko visoje Vokietijoje. „Heil Hitler!“ šūkis, neapykantos kupinos kalbos apie arijų rasės išskirtinumą, vyravo antisemitizmo tonas. Vieną kartą į Lou kabinetą atbėgo Gertrud Bäumer plyšodama: „Tie juodieji (turimi galvoje naciai) šmirinėja po psichiatrijos ligonines, renka pacientų sergančių šizofrenija sąrašus; kalbama, kad jie juos nori nužudyti!“ Salomé nepatikėjo. Ji kreipėsi į Getingeno ligoninės vyriausiąjį gydytoją. Gydytojas patvirtino žinias: daugelis gydytojų rizikuodami savo karjera slėpė pacientų ligos istorijas nuo nacių. Dėstydamas savo pažiūras dėl Trečiojo Reicho karių, Hitleris buvo labai atviras: „Mano pedagogika yra griežta – silpnas turi žūti!“ Ši nuostata greitai tapo oficialia režimo politine linija: visus šizofrenija sergančius žmones reikia nužudyti.
Prasidėjo psichoanalizės puolimas. Freudo knygas Vokietijoje degindavo. Būti Freudo draugu ar jo šalininku tapo labai pavojinga. Lou Salomé’ę, kuriai tuo metu buvo apie šešiasdešimt, draugai įkalbinėjo išvykti iš šalies, kol nevėlu. Atėjo bauginanti žinia: Nietzsche’ės sesuo Elizabeth, ištekėjusi už nacio Försterio, sukurpė Lou atžvilgiu skundą, esą ji yra „suomių kilmės žydė“ ir kad iš brolio, kurį stengėsi paversti nacių stabu, išviliojo palikimą. Akivaizdu, kad per daugelį metų Elizabeth neapykanta Lou atžvilgiu nei kiek nesumažėjo. Ponia Förster sudarė Nietzsche’ės rinkinį „Valia galiai“, kuriame nacistine maniera suredagavo ir vietomis netgi pakoregavo filosofo pasisakymus bei paskelbė, kad tai yra originalus Nietzsche’ės kūrinys.
Adolfo Hitlerio ir Nietzsche’ės sesers susitikimas Veimare
1934 m. Hitleris oficialiai aplankė Veimare gyvenančią Nietzsche’ės seserį ir apžiūrėjo filosofo archyvą. Po metų jai mirus velionei surengė iškilmingas valstybines laidotuves. Vieną kartą svečiuose Lou pavadino Elizabeth „sutrikusios mąstysenos nevykėle“ ir pridūrė, kad Nietzsche buvo lygiai toks pats nacis kaip jo sesuo gražuolė. Po šių žodžių svečiai išsigandę greitai išsiskirstė. Salomé ir toliau tęsė: „Šiai kuoktelėjusiai šaliai vis labiau reikės tokių kaip aš,“ – nei amžius, nei padėtis neatėmė iš jos drąsos teigti tai, ko ji nori. Išvykti iš Vokietijos Salomé griežtai atsisakė. Lou mirė septyneriems metams praslinkus nuo vyro mirties, savo name Getingene. Prieš tai ji dar girdėjo, kas nutiko jos mokytojui Freudui. Naciai, okupavę Austriją, konfiskavo Freudo leidyklą, jo nuosavybę, pasą ir biblioteką. Jis iš esmės tapo geto kaliniu ir tik dėl Freudo mokinės ir jo sekėjos princesės Marie Bonaparte dosnios šimto tūkstančių šilingų išpirkos garsusis psichoanalitikas galėjo emigruoti į Angliją. Freudas jau seniai sirgo žandikaulio vėžiu, tad tų pačių metų rugsėjį, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis paprašė savo gydytojo didesnės dozės vaistų, kurie ir užbaigė kančias. Deja, Lou Salomé’ei jau nebepavyko sužinoti, kas nutiko Freudo keturioms seserims, kurias jis taip stipriai mylėjo. Jos žuvo vokiečių koncentracijos stovykloje. Nesužinojo ji ir apie tai, kad sovietų gulage mirė abu jos broliai ir sūnėnai.
„Kad ir kokias kančias ir skausmą gyvenimas suteiktų, turėtume visa tai priimti vienodai. Saulė ir mėnuo, diena ir naktis, tamsa ir šviesa, meilė ir mirtis, o žmogus visų šių dalykų sūkuryje. Kas bijo kančios – bijo ir džiaugsmo.“ (Lou Andreas Salomé)
