Literatūrinis Taro velnias: šventumas ir buduaras
tekstas: Gintautas Mažeikis
Šventumas, jo falsifikacija ir represija
Šventumas yra dvasios patyrimas. Visa kita priklauso nuo to, kaip ir kokią ją mes patiriame. Kai sakau sakralumas – šventumas, neturiu omenyje jokios Bažnyčios ar Dievo. Kalbu apie bedievišką šventumą. Įsikurdama, įsitikrindama dvasia transcenduoja į pasaulį. Šventumo patyrimus perteikia menas ir religija. Abu nuolatos konkuruoja: tikėjimas ir poetinė kūryba, nors neretai sudaro ir bendras ritualines, ekstatines jungtis. Dvasia nuolatos patiria antagonistines inversijas arba metamorfozes, tai yra dvasios buvimo būdas. Ji, metaforiškai tariant, iš aklo ir išmintingo elgetos virsta kvailu ir spindinčiu valdovu, ir priešingai. Inversijos ir poetinė laisvė, kuria gyvena šventumas, trukdo kulto, bažnyčios, valstybės formavimuisi. Laisvas šventumas gali būti patiriamas labai įvairiai: tai įrodo meninės praktikos. Tačiau apie hetero-sakralumą – šventumo įvairovę – mažai kas kalba, nors daug šneka apie tikėjimo laisvę. Mano teiginys„šventumo įvairovė“ yra mūsų dvasinės įvairovės, alternatyvų išraiška. O literatūrinis Taro yra tik vienas iš daugybės vartų į hetero-sakralumą, į nesutaikomą šventumo įvairovę. Tačiau viešpataujančios bažnyčios priešinasi tikėjimo ir dvasios įvairovei, net naikina ją. Blogiausias iš šventumo pakaitalų yra ideologija ir ji taip pat dažniausiai kovoja už vienvaldystę. Tai esmingai prieštarauja poetinei sakralinei vaizduotei.
Religiniai ir ezoteriniai simboliai yra išjausto ir įsivaizduoto šventumo (patirtos dvasios) ikonos: ženklai-išraiškos. Kiekvienas meno kūrinys, net dadaistiniai daiktai yra tokios ikonos. Jos ir žymi, ir išreiškia mūsų dvasios savistabą, šventumo pavidalą. Begėdiško ir perversyvaus šventumo. Tik vėliau jau ši pajauta yra institucionalizuojama (čia seku Cornelius Castoriadis samprotavimus apie poetinio jausmo institucionalizaciją). Pats savaime šventumo institucionalizavimas nėra blogis: juk tai to jausmo socializacija, įbendruomeninimas, empatija, pasidalijimas, dovanojimas. O saugoti šventumą savo vienatvėje – ir kančia, ir trauma.
Nikolajus Rerichas (Николай Константинович Рeрих). ŠLOVĖS TILTAS. 1923. Iš N. Rericho muziejaus Niujorke kolekcijų.
Šis pasidalijimo ir įbendruomeninimo kelias nuolatos uzurpuojamas tų, kurie bando reguliuoti šią institucionalizaciją, valdyti ją. Dabar nesigilinsiu į politinės filosofijos plotmę. Tačiau tai svarbu bandant atsakyti į klausimą, kodėl Taro kortų kultūra išstumiama į kultūros pakraščius, žeminama ir persekiojama ir bažnyčių, ir universitetų, ir valstybės institucijų. O ezoterikos persekiojimas simptomatiškai rodo norą valdyti šventumą, t. y. dvasios pavidalus, formuoti jos hierarchijas, jos pavergimo ar paklusimo formas, milžinišką dvasinių santykių lauką. Ir jei anksčiau bausmė buvo laužas ir kartuvės, šiandien – būti išstumtam į paribius, panaikinant svarbą. Išorinę prievartą pakeitė biurokratiniai reikšmingumo rangai ir jų kontrolė, kad centralizuojamos reikšmės nesiskleistų kitais pavidalais, nei įtvirtinta. Šios prievartos kilmės nenagrinėsiu. Ji yra susijusi su kitais dalykais, ne tik šventumu: ekonomika, saugumu, turėjimo geiduliu ir kita.
Taro: tarp šventumo ir buduaro
Religinės erezijos, okultiniai sąjūdžiai, tokie kaip gnosticizmas, hermetizmas, kabala ar astrologija, negebėdami laimėti konkurencijos dėl šventumo teisių, bando šlietis prie didžiųjų religijų arba kurti slaptas pašvęstųjų draugijas ar bent jau išlikti kultūros marginalijose. Tokia yra taro simbolinė organizacija: ikonografinė hermetizmo realizacija. Toks, koks Taro mus pasiekė, yra XV-XVI amžiaus Italijos hermetistų kūrinys, vėliau kitęs, tačiau ne iš esmės, per šimtmečius. Ir nors dešimtys Taro būrėjų nėra to girdėję, šita hermetizmo dvasia vis dar smelkiasi per žaidimo struktūrą. Taro buvo ir yra ir okultinė kalba, ir buduaro žaidimas vienu metu. Būtent dvarų buduarai žaidimą išsaugojo didžiausių raganų medžioklių metu XVI-XVII amžiais.
Kadras iš televizijos serialo CARNIVÀLE
Visos bažnyčios nuosekliai smerkia šį mantikos, ateities būrimo būdą. Taigi, Taro išlieka banali ir sutinka nešioti buduaro gundytojos suknelę, patrauklesnę nei senstelėjusių astrologų mantijos, ir slepia savyje daugiasluoksnes gelmes, nepadoraus šventumo patyrimus. Ji yra ta dvasios kekšė, kuriai leidžiama įeiti į labiausiai prižiūrimos pasąmonės gelmes ir atrakinti mėlynbardzdžio užgintas kamaras. Keliaujantis cirkas – štai jos pastovūs namai. Cirkas yra virtuozų ir sukčių buveinė, kur patekus, inkvizicija ir moralės teisėjai susilaiko.
Taip tikrovę vaizduoja HBO 2003-2005 metais sukurtas televizijos serialas Carnivàle (vienas iš scenaristų ir režisierių – Danielis Knaufas). Jame vaizduojamas keliaujantis cirkas. Aplink jį vyksta tamplieriškas masonų susidūrimas su satanistine bažnyčia, prisidengusia doros kauke. Cirke svarbūs vaidmenys tenka Taro būrėjai, mediumei ir jos dukrai. Taro – neįžvelgiama dvasios bedugnė, kurios viena kita spalva yra prieinama nebylei, paralyžiuotai būrėjai. Ji visa regi, nes nekalba, ji atveria, bet patirti – kaip psichoanalitiniame seanse – turi pats. Ir jei tavo dvasia tuščia, jei tu – tik menkas vartotojas, jei tavo pasąmonės dramos dar neišsiplėtė, jei dar nėra už ką tave teisti Dievo teisme, jei dar negyvenai iš esmės – Taro nieko neparodys. Tada svarbu – tik susimokėk už apgaulę. Bet jei tavo siela kupina paslapties ir gelmės – pačios kortos atvers tavo širdį tiek, kad tik sugebėk išklausyti. Centre – cirkas su savo suktybėmis ir triukais, o išorėje – šėtoniškos ir šventosios bažnyčios. Cirkas yra Dievo ir Šėtono karalysčių paribys. Ten vaidina tie, kam galima peržengti draudžiamo, tabu ribas, visas: seksualumo, padorumo ir religingumo. Svarbiausias reikalavimas cirkui – neįsismaginti, netapti bažnyčia.
Kadras iš televizijos serialo CARNIVÀLE
Taro priklauso ne žinojimo-galios, o šventumo-galios sferai, todėl jos kritika ekonominiu instrumentiniu žvilgsniu yra neadekvati, lygiai kaip kritikuoti Bibliją fizikos ar biologijos požiūriu yra beprasmiška. Padirbinėjimai, falsifikatai yra paplitę abiejose sferose, tik kiek skiriasi. Ekonomikoje falsifikatai daugiausiai gaminami norint atimti dalį pelno ir labai retai – siekiant diskredituoti. Ekonomika gyvena kapitalo horizontalėje. O šventumo sferoje falsifikuojama siekiant aukštinti ar žeminti. Religijos ir šlovės sferos remiasi į vertikalę, į dangų ir pragarą. Priešininkus galima pašlovinti arba sutrypti dvasiškai, o mirtis čia mažai reiškia. Šlovingai mirti dauguma ne tik kad nebijo, bet ir nori. Todėl mirti neleidžiama tol, kol nesi dvasiškai sutryptas ar išaukštintas. O vienas iš būdų sutrypti – pasitelkti falsifikaciją, meluoti, sukeisti simbolius. Paprastai knygos, romanai ir filosofiniai traktatai nėra falsifikuojami, ypač jei jie nepretenduoja į sakralumo, šlovės ir lemties sferas, nebando jų institucionalizuoti ir atrėžti savo savivaldai kurias nors dvasios valdas. Tačiau tik pabandykite įžengti į didžiąsias viešpataujančių religijų ar ideologijų, į hegemonines šlovės sferas – ir jus sutryps. Tiesa, autorinės teisės, jų sauga iš dalies ėmė pretenduoti į šlovės galios kapitalą, į jo paskirstymą ir saugą. Tačiau Taro dar priklauso senosioms okultinėms simbolinėms organizacijoms, kurios XV-XVII amžiais siekė krikščionių bažnyčios reformos. Kuo tai pasibaigė: Taro atsidūrė cirke ar kultūros buduare.
Taro kortų kaladės seniausiame Londono ezoterikos knygyne WATKINS BOOKS. Luanos Mas nuotr.
Hermetizmas – netapusi religija: Taro filosofija
Britų istorikė Francis Yates, nagrinėdama itališkojo vėlyvojo renesanso ir baroko laikotarpius (XV-XVII amžiai), pastebi, kad tuomet subujojęs hermetizmas, krikščioniškoji kabala, okultinė filosofija ir magija bei menamas rozenkreicerių judėjimas savo įtakomis pretendavo tapti konkurentais Katalikų bažnyčiai ir siekė religijos reformos, kitokios nei protestantizmas. Krikščionių bažnyčiose tai būtų buvęs ne pirmas nukrypimas ir Vatikanas bei naujosios protestantų bažnyčios puikiai išmanė, kaip ne tik Inkvizicijos, kryžiaus karų, valstybės galios ar kitomis smurto priemonėmis gintis, bet ir kaip falsifikuoti ir diskredituoti reiškinį. Kai kalbame apie falsifikacijas šioje mito-poetinėje ar religinėje-poetinėje sferoje, susiduriame su problema. Kaip gali falsifikuoti tai ko nėra: angelus, šventuosius, velnius, džinus, sukubus ir inkubus? Tačiau būtent falsifikacijų mastas įrodo, kad tai yra. Angelai yra, nes jų buvimas nuolatos falsifikuojamas, jie yra per savo falsifikavimų tvarką. Falsifikuojama yra ne tik šventumo manifestacija (pavyzdžiui, Švč. Marijos apsireiškimai), ne tik religiniai simboliai (pavyzdžiui, relikvijos), bet ir tikėjimo pasakojimai, apeigos ir meno kūriniai.
Teiginiai apie kokias nors šventumo dvasios pravertis, kažką, kas yra daugiau nei ženklas ar simbolis – tai, kas peržengia mūsų tikrovę, kas transcenduoja. Įvairios „mantikos“ – ateities atvėrimai yra daugiau nei ženklų aiškinimas, o pagalba praveriant dvasios sferą. Ir tada asmuo gali likti „apsėstas“, nes pasirodė kažkas, kas turėjo likti už devynių spynų. Manoma, kad tai ir yra dalyvavimas ateities apreiškime. Apsireiškia, kas jau yra, tik ko dar nematome. Ateitis, įvairūs jos horizontai jau veikia mus dabar, tik reikia tinkamai suvokti. O štai dogmatinės religijos ir net kanoninė psichoanalizė – labai vienpusiškai suvokia tai, kas nori išsiveržti. Priešingai, Taro – savo idealiu galimybių atveju – atveria daug vartų požemių žvėrims, Romos gladiatorių arenos požemių siaubūnams. Pravertį bando reglametuoti šventieji tekstai: Tora, Biblija, Koranas, net senosios Vedos – tačiau ribotai. Ribas brėžia teksto struktūra ir tradicija. Literatūrinis Taro, retas iš magijos būdų, pamažu atsisako priklausomybės vienai tekstų grupei, o virsta intertektualiu veiksmu. Taip Dantės, Šekspyro, vedų, keltų, Joyce‘o … Taro atveria beribį interpretacijų horizontą ir įgalina visus žvėris prisikėlimui, savotiškai psichoanalitinei apokalipsei. Juk buriant ne tik atveriama ir matoma, bet ir dalyvaujama, t. y. užkeikiama, išviliojama tai, kas patys nenori išlįsti. Net jei tie žvėrys bijo dienos šviesos – juos Taro vis tiek ištraukia. Mefistofelis iškviečiamas, net jei nenori ateiti, ir net jei Faustas nežino, ką su juo veikti.
Viljamas Bleikas (William Blake).
DIDYSIS RAUDONASIS DRAKONAS IR ŽVĖRYS IŠ JŪROS. 1805. Iš Nacionalinės dailės galerijos Vašingtone kolekcijų.
Tokį pranašavimą, būrimą galime sieti su ateities manipuliacija: tai, kas galėjo neįvykti – atsitiko, nes veikėme. Vis dėlto nelaikau to paprasčiausiu apgaudinėjimu, o ko nors įbūtinimu – būties plėtra, net jei tai yra neganda. Atverti naują matematinę formulę ar sukurti naują metaforą – vadinasi, praverti pasaulio pabaigą ir išplėsti bent jau per kruopelytę mūsų būtį. Propaganda ne šiaip suvedžioja: ji kaip ir religija ar poezija ar taro kortos – įbūtina.
Ateities pinklės
Kaip taro suvedžioja ateitimi ir kartu tą ateitį (ar) įgalina? Psichologiškai? Pradėsiu nuo žodžio „arkanas“. Dažniausiai jis ezoterinėje literatūroje yra aiškinamas kaip „paslaptis“, dėlionė, mįslinga figūra. Tai nėra blogas aiškinimas: juk iš tiesų ir bandoma atskleisti tam tikras mistines gelmes. Tik mistika mūsų dėlionėje reiškia ne angelų sferas, o užrakintas dvasios kamaras. Arkanas kyla iš tiurkų žodžio „arkan“, kuris reiškia kilpą su virve arkliams, jaučiams ar kitiems gyvūnams gaudyti. Panašiai ši žodžio reikšmė vartojama totorių, Krymo totorių, kazachų kalbose. Jo reikšmė artima kilpos, spąstų kilpos sampratai. Taro pagalba pagaunamas tas, kuris lekia su vėjais, su Vėlinu, su Vajumi. Mūsų atveju tai yra dvasia: taro yra spąstų kilpa dvasioms, o jaukas – pokalbis, paveikslėlis, žvakė, migla. Įpainiota dvasia įgauna kitą likimą: ji verčiama simboliškai byloti ir todėl keistis. Tai lyg psichoanalitiniame seanse: jūs kalbate tą, ką kortos – pribuvėjos instrumentai – kviečia. Kortos yra lyg alcheminiai indai dvasiai pagauti. Kas tai per pinklės? Jomis gali tapti ir vienos kortos reikšmė, ir visos 22 kortos ar jų specifinė dėlionė. Arkanų gali būti įvairių, kiekvienai sielai – savas.
Taro kalba apie regimąsias ir neregimąsias galias ir reikšmes. Neregimosios – transcenduojančios – yra menamos, neva „tikrosios“, tačiau jos nematomos. O tas, kurias atskleidė didieji meistrai, kaip antai Eliphas Levis ar Aleisteris Crowley‘is, yra tik variantai.
Bafometo falsifikacijos
Nesirengiu kalbėti apie visas jas, o tik apie vieną jos kortą: Nr. XV – Velnią arba Bafometą. Pirmoji falsifikacija, susijusi su mūsų pasakojimu, nutiko dar iki Taro paplitimo. 1312 metais popiežius Klemensas V bule Vox in excelso apkaltino tamplierius „šėtono ir šlykščių stabų garbinimo nuodėme ir bjauriu sodomijos nusikaltimu“. Visa tai buvo išsigalvota ir neatsižvelgta į „Bažnyčios“ (Temple) ordino narių regulą ar kulto praktikas, o veikiau pataikauta Prancūzijos karaliui Pilypui IV „Gražiajam“, kuris bandė sumenkinti ordino politinę ir finansinę įtaką. Atitinkamai buvo pasmerktos ir kultinės tamplierių praktikos, tariamai susijusios su šėtono garbinimu.
Jason Atomic. BLACK LIGHT BLACK ACID. 2012. 150×200.
Akriliniai ir fluorescenciniai UV purškiamieji dažai ir žymekliai, drobė.
Antroji mums reikšminga falsifikacija nutiko jau plintant Taro. 1623 metais neregimieji rozenkreiceriai buvo pasmerkti analogiškai: už šėtono ir jo stabų garbinimą, tačiau, skirtingai nei tamplieriai, dar buvo kaltinami lakiojant į šabus su raganomis. Tik raganomis tuo metu buvo laikomos neišsilavinusios kaimietės, o šis kaltinimas buvo adresuotas knygos žmonėms, okultistams ir magams, taip pat ir Taro būrėjams. Niekas neatsižvelgė į rozenkreicerių manifestų skelbiamą „Jezus mihi omnia“ („Jėzus yra man viskas“) šūkį. Šis pasmerkimas jau nebuvo naujas, nes panašiais kaltinimais magija, okultizmu, hermetizmu buvo smerkiamas ir sudegintas filosofas Giordano Bruno. Tačiau rozenkreicerių atveju mes susiduriame ne su konkrečių žmonių (tokių nebuvo), o su įsivaizduojama grėsme, kuri ilgainiui buvo adresuojama masonų ložėms.
Šiame kontekste gali būti suvokta trečioji mums reikšminga falsifikacija: masonų pasmerkimas, kuris buvo vystomas net keliais pasikartojančiais draudimais, diskreditacijomis. Dalį jų neigia okultistas Eliphas Levis (1810 –1875) knygoje „Transcendentinės magijos doktrina“ (parašyta 1856 m.), kurioje jis demaskuoja Liuciferio ir Bafometo religinių paveikslų falsifikavimą ir bando atkurti „tikrąją“ Velnio kortos reikšmę. Liuciferį jis, remdamasis Senuoju Testamentu, dar sieja su šviesos nešėju ar lygina jį su „pasiaukojančia kometa“, kuri, skriedama atskirai nuo žvaigždžių, dovanoja gimstantiems ir mirštantiems šviesuliams ugnį. Akivaizdi Liuciferio ir Prometėjo paralelė. Juk Prometėjas taip pat apgavo Dzeusą, pavogė žmonėms ugnį. Krikščionys tik perdirbo Prometėjo mitą. Levis Bafometą sieja su tamplierių ordino neva garbintu ožišku Dievo pavidalu (nėra tam pakankamų įrodymų, tik legenda). Pasak šios tikėjimo legendos, Dievo dvasia, kaip galia, energija, atgimimas, pasireiškė įvairiose religijose ir tuo pagrindu tamplieriai siekė sujungti judaizmą, krikščionybę, islamą. Beje, panašių tikslų XIV-XVI amžiais siekė ir Vatikanas. Iš esmės tai buvo Šv. Dvasios interpretavimas alegoriniu graikų dievo Pano pavidalu. Tamplieriai Bafometui galėjo priskirti kai kuriuos senovės Egipto, senovės Graikijos, žydų, gal net Persijos tikėjimų, islamo bruožus. Baphomet lotyniškai atvirkščiai – Temohpab: Templi Omnium Hominum Pacis Abbas – „Visos Žmonijos Taikos Bažnyčios Šventikas“, toks galėjo būti tamplierių veiklos politinis tikslas. E. Levis mano, kad Bafometo falsifikacija paslėpė tamplierišką, pasaulinį tikėjimą, tačiau jį vis dar galima atkurti ir įgalinti Taro arkanuose. Dvasinės patirtys, kurios buvo paslėptos tamplierių, rozenkreicerių ir slepiamos masonų, galėjo simboliškai prabusti Taro kortomis. Ta proga jis neva atkuria Bafometo paveikslą, kuris vėliau buvo laikomas klasikiniu, neretai ignoruojant Levio pasakojimą. Okultistas Bafometą atkuria iš legendų apie tamplierių ritualus ir vadina Mendeso Ožiu (Mendeso ožys – egiptietiškas Pano atitikmuo, randamas senovės Egipto piešiniuose, seksualinės aistros ir gamtos simbolis) arba Šabo Ožiu. Tik Levis jį piešia hermetizmo maniera sukryžiavusį rankas ir kojas, o ne egiptietiškai ir ne graikiškai. Dvi Ožio rankos rodo į baltą ir juodą mėnulius. Pasak Levio, tai simbolizuoja kabalistinius Chesed (hebraiškai – malonė) ir Gevurah (rūstybė) – dvi Dievo emanacijų sefiras, du Dievo atributus. Šių aspektų dermė (vyriško bei moteriško prado sąjunga) ir yra ritualo, kulto siekinys.
E. Levio Bafometas (iš knygos BAPHOMET. THE TEMPLE MYSTERY UNVEILED). Luanos Mas nuotr.
Levio darbą užbaigia Pamela Colman Smith, kuri, besivadovaudama mistiko Arthuro Edwardo Waite‘o (1857 – 1942) patarimais, pasirinko E. Levio pavaizduotą Bafometą ir perkelia jį į kortų kaladę bei interpretacijas. Waite‘as sekė (nuo 1881 m.) E. Leviu ir konkuravo su savo bendraamžiu Aleisteriu Crowley‘iu (1857 – 1942), kitu itin įtakingu Taro sistemos kūrėju, kuris kiek plačiau ir laisviau nei Levis perteikia Bafometą. Crowley‘is Bafometą laiko Dievo pavidalu. Knygoje „Melų knyga“ jis Bafometą vadina slaptuoju tamplierių Dievo vardu, sieja jį su dvigalviu ereliu, juodu trikampiu ir ugnimi. Jis taip pat pasirenka hermetinę Taro interpetaciją, pavaizduoja ir išsamiai interpretuoja kortą. Ją jis sieja su Ožiaragio ženklu, atitinkamai su graikiško Pano mitu ir pavasario, atgimimo energija, t. y. su dionisiškomis apeigomis ir chorais.
Masonų pasmerkimas buvo analogiškas tamplierių ir rozenkreicerių smerkimui ir falsifikavimui. 1894 m. Leo Taxilis išplėtojo antimasonišką propagandą, kuria dažnai ir remiamasi dogmatiškai aiškinant minėtą kortą. Palyginimui. Kiek vėliau Rusijos „ochrankė“ sukūrė antisemitinį falsifikatą „Siono Išminčių protokolai“ (1903 metai), kuris tęsė Taxilio „tradiciją: ir plėtojo „žydo-masonų“ stereotipus.
Bafometas, pasak okultistų E. Levio ir A. Crowley‘io, – dieviškumo išraiška, kuri pasirodė Egipto dievo Seto, graikų mitologiniais Tifono ir Pitono (pitijų, pranašių tėvas), Mendeso Ožio ir Pano pavidalais. Tifonas – Gėjos ir Tartaro sūnus, Dzeuso ir Olimpo dievų priešas – valdo ugnikalnius ir vėtrų įsiveržimus. Savo reikšme, funkcijomis Tifono bruožai yra artimi hinduizmo vedų Vajui. Ir tai jau suteikia mums dar platesnes, baltiškas Bafometo interpretacijų galimybes. Setas, Tifonas yra artimi ir lietuviškajai vedai (nuo vesti, veda, daiktavardis – veda): Vajus, Vėjas, Vėlinas, Velnias… Bafometas yra Pasaulio dvasia ir „alsavimas kaip širdies ugnikalnis“, galia, kuri kyla kartu su vėlėmis.
Visa, kas siejama su Bafometo ir Taro Velnio figūra, gali būti savitai interpretuojama lietuviškame ar kitame – vietinės kultūros horizonte. Šitaip vyksta mentalinė sedimentacija: svetimos mąstymo schemos (mitų, metaforų, metonimijų, kitų stilistikos figūrų) yra perdirbamos, transformuojamos savųjų diskursų. Vis dėlto net ir lietuviškame kontekste ši velnio tema yra per daug plati. Kaip ir kosmopolitinis Taro, taip ir lietuviškoji jo aplinka aiškiai skirstoma į tai, kas priskiriama antikristui, ir tai, kas siejama su Vėlinu, su įsivaizduojamom pirmapradėm energijom.
