Nėra joks atsitiktinumas, kad nepaliaujami vapėjimai apie skirtingose gyvenimo srityse vykstančią fragmentaciją patys yra tapę tokiais fragmentiškais, jog dažnai visiškai nebeaišku, apie kokią ir kieno fragmentaciją kalbama.
Nuolat girdime šnekas apie nesibaigiančią mokslų specializaciją, apie meno srovių, krypčių ir netgi rūšių vis detalesnę kristalizaciją, kasdien verkšlenama apie žmogaus protą painiojančius informacijos srautus, kurie taip pat išsiskirstę į begalę pavidalų, nebesusieinančių į vieningą visumą. Madingai svaidomasi diagnozėmis apie informacinius burbulus, į kuriuos esą užsidarėme socialiniuose tinkluose, nors nepastebima, kad pats šis manymas, jog visi yra užsidarę savo informaciniuose burbuluose, kyla būtent iš tūnojimo savotiškai didesniame informaciniame burbule ir negebėjime pamatyti, kad į tokį informacinį solipsizmą užsidaro tik tie žmonės, kurie rasdavo būdų tą padaryti net ir tais laikais, kai jokie socialiniai tinklai neegzistavo. Esame prisijungę tai prie kompiuterio, tai prie telefono, tai ausinėmis užkišame ausis, tai kažkur skubame – apie visą šitą begalinį įsitraukimą į veiklas, neturinčias jokio jas vienijančio pagrindo, kalbančiųjų yra turbūt daugiau nei pačiose tose veiklose dalyvaujančių.
Diskutuodami ar net paprasčiausiai kalbėdamiesi tai, ką vos išgirdome, esame linkę harmonizuoti su savo įsitikinimų sistemomis, prielaidomis ir primesti pašnekovo minčių potekstes ir intencijas, kokių jis galbūt niekada neturėjo. Ir tai, ką jis pasakė, vertiname visų pirma ne pagal tai, ką jis pasakė, o pagal tai, ką mes patys savavališkai primetėme kaip numanomą turinį, kurio pašnekovui tiesiog nepavyko iškomunikuoti, bet mes, gudručiai, pagavome jį už liežuvio. Tai bendra psichologija, kurią pasitelkiame naikindami savo idėjinius oponentus. Prasmingą pokalbį ji padaro neįmanomu.
Tokiu atveju ginčuose dažniau laimi ne tie, kas yra teisesni ar turi geresnius argumentus, o tie, kas susiduria su už save sąžiningesniais pašnekovais, linkusiais abejoti savo pačių teiginiais tais atvejais, kai jiems pateikiami geri argumentai. Jeigu tau rūpi ne tiesa, o noras justis teisiam ir įveikti oponentą, tai, net ir susidūręs su geru argumentu ar rimta priežastimi persvarstyti savo poziciją, iš to aklo noro to nepadarysi ir todėl neišvengiamai tyčia žengsi į klaidą.
Visi turime tam tikrus įsitikinimų tinklus, kurie yra tarpusavyje glaudžiai persipynę, tačiau nebeturi jokios juos rišančios formos, todėl vis dažniau veliamės į beprasmius ginčus, diskusijas, diskursyvių pašnekėjimų renginius ar konferencijas – pereinama į didžiausius debatus, kurių pritvinkusios akademijos nebesugeba išmaitinti nuo referencijos kenčiančios profesūros. Net mokslinės konferencijos yra tapusios vien kelrodžiais kuoliukais, kurie tamsią naktį leidžia nenuvažiuoti nuo kelio, bet šiaip jau jokios kitos prasmės neturi.
Ir vis dėlto panašu, kad nuo to kelio jau seniai nuvažiuota. Šiuolaikinis žmogus daro tiek daug dalykų, bendrauja su tiek daug žmonių ir patiria tiek daug, kad visa tai tarytum pikseliai susilieja į vientisą vaizdą, kuriame jų pačių nebesimato. Tačiau visa bėda, jog tie pikseliai sudaro tokią chaotišką visumą, kad joje net negalime įžiūrėti jokio prasmingo vaizdo. Kitaip tariant, veiklos daugis, susidedantis iš skirtingų fragmentų, skatina beprasmybę, nes daroma tiek daug ir taip paviršutiniškai, kad nebeaišku ne tik tai, kam visa tai darome, bet tiek pat neaišku ir tai, kam apie tai kalbame – patys vos išlindę iš telefonų jau puolame kritikuoti, kaip visi šiais laikais sulindę į telefonus.
Tarytum ta trumpa akimirka, kai nuo ekrano pakėlei savo susilpnėjusias akis ir pamatei, kad kiti jas vis dar nuleidę, padarė tave išmintingesniu ir tu prisiėmei sau teisę ir pareigą pranešti kitiems, kad jie daro tai, ką pats ką tik darei ir ką neabejotinai darysi toliau vos tik pajutęs pasitenkinimą tuo, kad pamoralizavai kitiems tarsi pats nebūtum toks pat vergas. Būtent tą omenyje turėjo Georgas Hegelis, kai sakė, kad vergas galiausiai nugali poną ir tampa kur kas laisvesnis už jį[1] – juk tai ponas – šitas ponas, kuris kitiems aiškina, kokie jie yra vergai, – yra už juos dvigubai didesnis vergas, nes jis nesupranta, kad jo kritika yra to paties vergiškumo išraiška. Vergas už poną yra pranašesnis tuo, kad jis labai aiškiai suvokia, jog yra vergas, ir kaip tik todėl turi galimybę savo vergiškumą įveikti. Tuo tarpu savo vergiškumo neįsisąmoninęs ponas neturi jokių galimybių išeiti anapus savo vergiškumo – jis, norėdamas kritikuoti, yra priklausomas nuo vergų, kurie pasiduoda jo kritikai. Ponas nori likti ponu, tačiau be vergų tokiu likti negali, ir kaip tik dėl to yra vergo vergas, tuo tarpu vergas nenori likti vergu, ir kaip tik pono tapimas vergu išlaisvina tuos, kurie šio pono dėka buvo laikomi vergais.
[1] Plačiau žr.: G. W. F. Hegel. Dvasios fenomenologija. Iš vokiečių k. vertė A. Šliogeris. Vilnius: Pradai, 1997, p. 155-164.
Taigi grįžtu prie to, nuo ko pradėjau: nėra joks atsitiktinumas, kad kalbėjimas apie gyvenimo fragmentaciją pats tapo fragmentiškas. Visa eilė mokslų tyrinėja, kaip žmogaus gyvenimas išsiskaidė į daugybę mažyčių komponentų, kurių niekas nebepajėgia aprėpti. Tų komponentų yra tiek daug, kad pats mokslas, bandydamas juos visus apimti, nejučia pats ima juos konstruoti. Pasimatymus tyrinėjanti psichologija turimų duomenų pagrindu ima konstruoti elgesio šablonus, kurie netrukus tampa normatyviniais modeliais, apie kuriuos pasiskaitę žmonės atsisako savo nuoširdumo ir ima juos taikyti siekdami geresnio rezultato. Į racionalumo rėmus spraudžiamas gyvenimas faktiškai imamas determinuoti pagal kaštų ir naudos analizės principus, kur tiesmukas naudos maksimizavimas tampa svarbiausiu dalyku. Nuoširdus, net ir apmąstytas veikimas pajungiamas į fragmentus jį skaidančiam racionalizmui, kuris mato savybes, bet nemato juos jungiančios ašies.
Didieji demaskuotojai, mokslo pagalba atrasdami elgesio tendencijas ir suprasdami, jog kiti žmonės vergauja gamtos dėsniams[2], su pasimėgavimu tyčiojasi iš kalbančiųjų apie autentišką egzistenciją, laisvą valią ar unikalią asmenybę. Šitaip tarytum pakildami virš nesuvokiančių savo vergiškumo, jie gali pasakyti, kad tikroji laisvė yra įsisąmonintas būtinumas. Tačiau jie nesupranta, kad tokiu būdu tampa kur kas didesniais vergais, nes jau vien griežto deterministinio požiūrio pripažinimas verčia manyti, kad visi šie įsitikinimai apie determinuotą elgesį yra determinuoti lygiai taip pat, kaip ir pats tas elgesys, todėl jokiu būdu negali būti laikomas nei racionaliai pažinta išvada, nei apskritai pažintinį statusą turinčia teorija. Kitaip tariant, vergų demaskuotojai tampa savo pačių atliekamų demaskavimų vergais, kurie sunaikina bet kokią racionalių proto galių reikšmę, be kurios pati ši teorija kaip kažkas, ką galima pažinti ir pripažinti racionaliai, yra neįmanoma.
Šitaip tikrovės tyrinėjimų fragmentacija tampa realia pačios tikrovės fragmentacijos priežastimi. Mąstoma apie fragmentus, kurie iš principo negali susieiti į rišlesnę visumą, taigi ir būti pagrįsti kaip atskiri fragmentai, neturintys jokios visumos.
Matydami mokslų aptinkamus elgesio šablonus, tam tikrus pasikartojančius aspektus, kurie pasitaiko ir gyvūnų elgesyje, žmonės pradeda jausti autentiškumo ir individualumo trūkumą. Šis trūkumas įprastai pasitinkamas vienu iš dvejų būdų – begaline apatija skirtumams, iš kurios autentiškumas ir individualumas yra ne tik neigiami, bet prieš juos dar imama ir kovoti, arba tai pasireiškia begaline autentiškumo medžiokle, kurioje žmonės užsidaro žiurkės bėgratyje, kuriame bandoma tapti savimi pačiu, kad ir ką tai galų gale reikštų.
Georgas Simmelis manė, kad apatija skirtumams yra susvetimėjimo forma[3] – kai kito asmens nebetraktuoji kaip išskirtinio, tuomet prarandi gebėjimą ir save traktuoti kaip atskirą asmenį. Tokiu atveju žmogus imamas laikyti biologine mašina, kurią apsprendžia gamtos dėsniai, už kurių nieko daugiau nėra ir negali būti. Prasideda kliedėjimas apie tai, kad iškodavus žmogaus genomą turėtų paaiškėti gyvenimo prasmė arba kad žmonijos kaip rūšies išlikimas yra paskiro asmens gyvenimo prasmė. Tai puikiai dera tiek su savanaudiško geno teorija, tiek ir su natūralistiniu pasaulėvaizdžiu, kuris tikrovę uždaro griežtai apibrėžtų fizinių sąveikų lygmenyje. Viskas gali būti fragmentiškai išskaidyta ir surinkta atgal.
Šiuolaikinės analitinės filosofijos ir gamtamoksliniame diskursuose dominuojantis ontologinis natūralizmas, kuris neigia bet ko, kas nėra gamtiška ir išeina už fizikos ribų, egzistavimą, kaip pastebi Neilas Brownas, puikiai įsikomponuoja į mūsų modernią mąstyseną, kuri yra priklausoma nuo instrumentinio mokslo, technologijų ir komercijos naudojimo: mūsų kultūra vis labiau susitelkusi ties materialia produkcija, ištekliais, prekėmis ir paslaugomis, mes gyvename dideliuose anonimiškuose miestuose su nuasmenintomis teisinėmis ir biurokratinėmis valdymo struktūromis[4]. Visa tai skatina pripažinti natūralistinį požiūrį, kuris bet kokį asmenybės unikalumą redukuoja į fizinius fragmentus, o jų sąveiką laiko asmenybės iliuzijos priežastimi.
Mokslo kuriama fragmentacija tampa normatyviniu reikalavimu iš paskos į fragmentus skaidyti tikrovę ir būtent šį fragmentiškumą laikyti vieninga ir teisinga tikrovės samprata. Tai ideologija blogąja prasme, nes natūralų santykį, pagal kurį tai, kas vyksta tikrovėje, lemia vyksmus moksle, apverčia ir padaro natūralistiniu santykiu, pagal kurį tai, kas vyksta moksle, ima lemti vyksmus tikrovėje.
[2] Dar Karlas Popperis bandė parodyti, kad jokia priežastingai susijusių įvykių seka negali būti paaiškinta vienu gamtos dėsniu ar tokių dėsnių komplektu, o visuomenės gyvenimui geriausiu atveju taikytina krypties ar tendencijos, bet ne dėsnio sąvoka: K. R. Popper. Istoricizmo skurdas. Iš anglų k. vertė R. Murmokaitė. Vilnius: Mintis, 1992, p. 134-135.
[3] G. Simmel. The Sociology of Georg Simmel. Translated and ed. by K. H. Wolff. Glencoe, IL: The Free Press, 1950, p. 414-416.
[4] N. Brown. „Faith versus naturalism“. Compass 47 (3): 29-32. Sydney: Chevalier Resource Centre, 2013, p. 29.
Bet kuri ideologija savyje turi prigimtinį polinkį būti teisinama mokslu. Praktiškai visais atvejais, kada koks nors įsitikinimas yra argumentuojamas teze, kad jį pagrindžia mokslas, galime būti tikri, jog susiduriame su ideologija. Tačiau svarbu suprasti Hannah‘os Arendt žodžius: „Mokslinis ideologijų aspektas yra antrinis ir pirmiausia atsiranda iš siekio jas pagrįsti nepaneigiamais argumentais, o antra, dėl to, kad jų įtikinamoji galia užvaldo ir mokslininkus, kurių jau nebedomina jų tyrimo rezultatai ir kurie, palikę savo laboratorijas, skuba skelbti masėms naujas pažiūras į gyvenimą ir pasaulį“[5]. Nesunku suprasti, kad natūralistinis požiūris yra būtent toks. Jis apriboja patį pažinimą, nes nustato tikrovės ribas dar prieš bet kokį jos tyrimą, o jo šalininkai po to skelbia, kad tai moksliniai tyrinėjimai pagrindžia nubrėžtas tikrovės ribas, kurie iš tiesų tose ribose veikia tik dėl to, kad jos dar prielaidų lygmenyje buvo nustatytos prieš patį tyrimą.
Bet kokį gamtiniam priežastingumui nepaklūstantį autentiškumą ar individualumą neigiantis požiūris puikiai dera su tuo faktu, kad šis požiūris savaime yra neautentiškas ir faktiškai savo galią viešojoje erdvėje ir apskritai pasauliniu mastu įgyja dėka mokslo autoriteto, kuris niekaip paties šio požiūrio neįrodo. Sąmoningai atsisakoma mąstyti apie tikrovę plačiau ir priimti jos iššūkius – vietoj to, tiesiog apsiribojama tuo, ką pateikė mokslas, už jo ribų glūdintiems patiems svarbiausiems klausimams skiriant beprasmybės etiketę. Tokio požiūrio atstovai neretai tam tikro tipo vergais laiko tuos, kurie mano esant kažką daugiau, nei griežtai apčiuopia mokslas, nes jie esą paveikti įvairių ideologijų, prietarų, religijų ar kokių nors kitų laisvą, t. y. mokslišką (!), mąstymą ribojančių varžtų. Tokios rūšies mokslo ponas nejaučia, kad vergauja savo paties prietarams, nes mokslo vardu teigia dalykus, kurie iš tiesų tą mokslą apriboja ir nustato jo tyrimo ribas, bet niekaip nekyla iš mokslo ir todėl pagal apibrėžimą yra nemoksliška. Tuo tarpu jo vadinamieji vergai tiek, kiek yra sąmoningi žmonės ir iš tiesų gyvena ne pagal prietarus, labai aiškiai suvokia, kad jų įsitikinimų pagrindas nėra mokslas, ir kaip tik todėl yra kur kas laisvesni už tuos, kurie savo manosi semią iš mokslo, kuris iš tiesų neduoda to šaltinio jų įsitikinimams. Tai neautentiška autentiškumo neigimo forma.
Susidūrus su mokslo aptinkamais elgesio šablonais, verčiančiais abejoti asmenų autentiškumu ir individualumu, kaip alternatyva autentiškumo neigimui kyla besaikė autentiškumo medžioklė. Skubančio gyvenimo beprasmybės pojūtis skatina daryti dar daugiau dalykų, dar labiau pasinerti į svaiginantį veiklų daugį, kuris visa savo esme dar intensyviau liudija tą beprasmybę. Negalėdami su ja susitaikyti ir nesugebėdami atrasti už mūsų plytinčios prasmės, kuri persmelktų visą gyvenimą, pradedame patys konstruoti prasmes, gaminti jas kaip pašėlę vildamiesi, kad pagaliau pajusime kažką, kas nuramins mūsų širdis, kurios ėmė taip smarkiai spurdėti visų pirma dėl to, kad patys pasigaminome šį begalinį beprasmybių tinklą ir užsidarę jame tarytum žiurkės bėgratyje lekiame viso labo stovėdami vietoje.
Iš šios perspektyvos akivaizdu, kad mes tapome autentiškumo vergais. Nesame autentiški, tačiau priklausome nuo autentiškumo, kurio neturime ir kurio beprasmiškai siekti esame pasmerkti. Noras išsiskirti yra turbūt pats banaliausias noras iš visų, ir todėl vis dažniau niekuo neišsiskiriantys žmonės atrodo daug autentiškiau ir originaliau, nei vardan sąmoningo savęs kaip kitokio išstatymu išsiskiriantys žmonės, kurie sąmoningai save pajungę priklausomybei nuo išskirtinumo ir taip save įstumdami į tam tikrą išskirtinumo sektą atrodo dar labiau vienodi.
Fragmentacija, atvedanti prie įvairių subkultūrų daugio, neišskiriant tokių kultūrų egzistavimo net ir akademiniame pasaulyje, kuriame vyrauja tam tikri intelektualinės mafijos klanai – dažnai tarpusavyje nedraugaujantys ar net besipešantys dėl įvairių tiek intelektualinių, tiek institucinių priežasčių, – iš pradžių tarsi teigdama įvairovę ir daugį, iš tiesų programuoja totalinę niveliaciją, kurioje vergaujama norui būti kitokiam, norui būti savimi, norui būti kažkuo daugiau nei kiti. Juo labiau norima būti kitokiam nei kiti, tuo labiau suvienodėjama su tais kitais, nes tai yra vis masiškiau įsigalintis noras.
Taigi visas nusismulkinimas ir tikrovės fragmentacija, apie kurią taip skalsiai šnekama, iš esmės veda link autentiškumo susinaikinimo. Tiek apatija jam, tiek savaiminiu tikslu tapęs jo siekimas vienodai veda į tam tikrą vienodumo diktatūrą, kurios giliausia išraiška yra vienišumo jausmas. Arendt vienišumą laikė totalitarinės valdžios esme, glaudžiai susijusia su bešakniškumu ir nereikalingumu. Jos teigimu, „Būti bešakniam reiškia neturėti vietos pasaulyje, pripažįstamos ir garantuojamos kitų žmonių, o būti nereikalingam reiškia apskritai nebepriklausyti pasauliui“, būtent todėl tai ne tas pat, kas vienatvė, nes „vienišumas skaudžiausiai pasirodo tada, kai esi su kitais“[6]. Fragmentacija sukuria daugybę dalelių, daugybę sričių, aspektų ir apskritai veda į daugį, tačiau būtent tas daugis leidžia stipriausiai pajusti vienišumą ir nereikalingumą.
Autentiškumą praradęs žmogus yra tobula totalitarinio valdymo medžiaga, nes jis arba yra savo autentiškumo sąmoningai atsisakęs ir nuo jo neigimo priklausantis vergas, pavaldus už save didesnėms struktūroms, arba to autentiškumo besivaikantis ir nuo jo neradimo priklausantis vergas, pavaldus naujoms madoms, nes autentiškumo siekianti sąmonė yra užprogramuota jo niekada nepasiekti, kadangi tai reikštų autentiškumo siekiančios sąmonės susinaikinimą. Vienintelis kelias iš vergovės sugrįžti į autentišką egzistenciją – kovoti su dirbtinai primesta tikrovės fragmentacija.
[5] H. Arendt. Totalitarizmo ištakos. Iš vokiečių k. vertė A. Šliogeris. Vilnius: Tyto alba, 2001, p. 175.
[6] Ten pat, p. 456.