SAPNAS

Iš vokiečių kalbos  Ernsto Blocho „Utopijos dvasios“ (2 leidimo) fragmentą vertė Žilvinas Vareikis

 SAPNAS

Klausome tik savęs.

Dėl to ilgainiui tampame akli išoriniams dalykams.

Be to, visa tai, ką sukuriame, sukasi apie mus pačius. Lygiai kaip jausmai mūsų kūrybinės steigtys plevena ties Aš ūkanotu šiltu nekūnišku pavidalu, kol galiausiai įsisąmonina. Šie idėjiniai suvokiniai įprasmina materiją ir kitoniškai besireiškiantį patyrimą. Eidami mišku juntame arba tuo metu galėtume patirti, ką sapnuoja miškas. Keliaudami greta medžių kamienų, kurių kuplios viršūnės styro virš mūsų, jaučiamės maži, nematomi netgi sau patiems tarsi medžių kamienų ritmingo judėjimo pagimdytas skardas, kuris nebėra miškas, nes iš jo ištrūko regimu pavidalu dienos švieson. Tuosyk jau nebeturime samanų ūksmės totalumo, ypatingų gėlių, šaknų, medžių kamienų, saulės zuikučių; vis labiau pažįstame bevardžio vaiduokliško vidinio sąmonės tapsmo misteriją. Vis dėlto girdėtas skardas, o ne jo formos liepsnoja iš mūsų. Nesiimant papildomų priemonių, vidinio balso užžiebta pašvaistė tarsi ugnis, priverčianti drebėti ir į šalį  šveisti  savo apsiaustą, o ne judantis oras atskleidžia mūsų vidinį istorinį kelią.

Raimundo Bielskio nuotr. / Norvegija. 2020 m. pavasaris

TRAUM

Wir hören nur uns.

Denn wir werden allmählich blind für das Draussen.

Was wir sonst auch gestalten, führt wieder um uns herum.  Es ist nicht genau so ohne weiteres ichhaft, nicht genau so dunstig, schwebend, warm, dunkel und unkörperlich wie das Gefühl, immer nur bei mir, immer nur bewusst zu sein.  Es ist Stoff und fremd gebundenes Erlebnis. Aber wir gehen im Wald und fühlen, wir sind oder könnten sein, was der Wald träumt. Wir gehen zwischen den Pfeilern seiner Stämme, klein, seelenhaft und uns selber unsichtbar, als ihr Ton, als das, was nicht wieder Wald werden könnte oder äusserer Tag und Sichtbarkeit. Wir haben es nicht, das, was dies alles um uns an Moos, sonderbaren Blumen, Wurzeln, Stämmen und Lichtstreifen ist oder bedeutet, weil wir es selbst sind und ihm zu nahe stehen, dem Gespenstischen und noch so Namenlosen des Bewusstseins oder Innerlichwerdens. Aber der Ton brennt aus uns heraus, der gehörte Ton, nicht er selbst oder seine Formen. Dieser aber zeigt uns ohne fremde Mittel unsern Weg, unseren geschichtlich inneren Weg, als ein Feuer, in dem nicht die schwingende Luft, sondern wir selber anfangen zu zittern und den Mantel abzuwerfen.