Kodėl mes keliaujame?

tekstas: Tomas Kačerauskas

Keliaujame norėdami ištrūkti iš Balto kambario ir apskritai iš bet kokio kambario tarp keturių sienų. Sienos mus saugo, bet ir įkalina. Jausdamiesi apgulti norime ištrūkti, pabėgti bent trumpam. Verčiau stebėti priešą iš išorės, jį pergudrauti ir galiausiai atsikovoti tai, kas mūsų. Mūsų priešai – įpročiai, slogios nuotaikos, depresijos. O kaip dėl euforijų ir iliuzijų?

Keliaujame turėdami iliuzijų, jog kelionėse patirsime smagių dalykų, nors daugiausia patiriame sumaištį ir stresą. Vaikai automobilyje vemia, paklystame net su atnaujintu kelrodžiu, per brangiai mokame už nakvynę, nelieka laiko geidžiamiems muziejams ir pilims, gaištame valandų valandas eilėse prie bilietų, mintame sumuštiniais, vos nenuriedame į kelkraštį, per plauką nesusiduriame su kalnų ožiais, besimaudydami užlipame ant jūrų ežio, bevalgydami pikantiškus patiekalus pametame plombas, viešbučiuose paliekame telefonų pakrovėjus, grįžę iš kelionės namuose randame nepageidaujamus augintinius, keliaujant mus pasiekia žinios apie artimųjų ligas ar net mirtis. Važiuodami iš miesto į miestą kaip niekada jaučiame savo buvimo trapumą – būkštaujame ne tik dėl to, kas nutiks, bet ir dėl to, kiek mums duota laiko bet kokiems nutikimams.

Kelias 119, Molėtai–Alanta. Grifo Sidlausko nuotr.

Keliaujame turėdami viltį patirti margą pasaulį, nors žinome, kad tikrasis pasaulis – mūsų aplinka. Vadinamasis margas pasaulis yra iš esmės nepatiriamas dalykas. Ne tik todėl, kad jis per didelis, kad būtų aprėptas, bet ir todėl, kad bet koks margumas tuo mažiau stebina, kuo daugiau pamatai. Veličkos druskų kasyklos nublanksta po Postoinos urvo ar Zipaquiros olų, Košicės senamiestis – po Čekijos Krumlovo, Nicos paplūdimys – po Taorminos pajūrio. Mums reikia  vis stipresnių įspūdžių, kad būtume sukrėsti, kitaip tai prilygs lakstymui paskui sijonus be orgazmo. Turime vykti vis toliau ir vis aukščiau, kad tai netaptų keliavimo rutina. O kaip dėl artimosios Kuldigos vietoj tolimosios Bogotos?

Keliaujame norėdami „atostogų“ nuo savo darbų, nors mūsų darbai yra kaip tik tai, kas sukuria mūsų tapatumą. Kodėl mums reikia atitrūkti nuo savo veiklos savaitei ar mėnesiui? Čia nepakanka paaiškinimo, kad prie darbų (ir savo tapatumo) grįšime su dviguba jėga. O kas, jei tai – mūsų mirties repeticija išbandant, ko verti mūsų darbai, pasitraukus iš jų bent laikinai? O kas, jei nerimas dėl to, kad rankos ir protas nebegebės to, ką gebėjo anksčiau, yra abejonė dėl mūsų veiklos apskritai? Ar keisdami miestus ir šalis nenorime pažvelgti kitaip į savo nueitą kelią? Kartais trys dienos Nidoje priverčia visiškai pakeisti veiklą Vilniuje.

Keliaujame norėdami būti kiti ir kitur, netgi nieku ištirpdami turistų minioje, nors paprastai bet kokia kaina siekiame iškilti iš minios. Minia Florencijos Ufizzi galerijoje, Stambulo ar Bogotos spūstys, negalimybė prasilenkti Venecijos skersgatviuose, eilė prie Zakopanės kalnų keltuvo – tai, ko mums reikia tam, kad patirtume alsuojančią gamtą ir ženklų pritvinkusią aplinką. Turime susilieti su ja ir veik visiškai pranykti, kad atgimtume naujiems sumanymams.

Pultenėjaus tiltas Bate, Somerseto grafystėje. Manto Bukotos nuotr.

Keliaujame ieškodami simbolių tam, ko neįmanoma simbolizuoti – patiriamam pasauliui. Kur yra Aukso šalis? Kas yra mūsų didžiausi turtai – pinigai, gebėjimai, artimi žmonės ar kitų šalių patirtys? Ar mes, europiečiai, matome savo pasaulį žvelgdami nuo Atėnų ir Romos kalvų? Kiek turi pasvirti mūsų reikalai nelyginant Pizos bokštas, kad išsilaikytume ant kojų? Kiek turi būti tiltų (kaip Venecijoje, Amsterdame ar Stokholme) tarp minčių salų, kad mąstymas būtų vientisas? Kaip išlaikyti pusiausvyrą balansuojant ties riba tarp rytų ir vakarų, tarp drąsos ir pašėlimo, tarp išminties ir kvailybės, tarp brandos ir senatvės?

Keliaujame turėdami iliuziją visą pasaulį padaryti savo namais, nors tokiu atveju būtume apskritai be namų. Manome, kad įmanoma aprėpti tai, kas karšta ir šalta, juoda ir balta, sausa ir šlapia, aukštai ir žemai. Manome, jog įmanoma būti jūrininku ir kalniečiu, miestiečiu ir kaimiečiu, sniegynų ir dykumų gyventoju vienu metu. Vis dėlto tam, kad būtume vienas iš jų, turime gyventi jų gyvenimą vienoje ar kitoje vietoje. Ar bandydami aprėpti viską neprarandame galimybės būti Žemės gyventojais?

Bogotos centre. Tomo Kačerausko nuotr.

Keliaujame, nes gyvename žingsniuodami iš savo gyvenimo. Gyvename tiek, kiek trumpiname savo gyvenimą. Kito būdo gyventi nėra – vien iškeliaujant. Taigi keliavimas neatsiejamas nuo gyvavimo. Mes gyvi tol, kol keliaujame link savo paskutinės stotelės. Keliaujame baugiai laukdami pranešant: „Paskutinė maršruto stotelė“.

Galiausiai keliaujame norėdami sugrįžti į savo Baltą kambarį, sugrįžti ten, iš kur atėjome. Žūtbūt sugrįžti į vietas, kurių nebėra, pasikeitus jų gyventojams, pastatams ir vaizdams. Ar mūsų namai taip pat keliauja? Vis dėlto mus verčia keliauti ir noras sugrįžti namo, ten, iš kur vėl galėtume pradėti kelionę. Baltos sienos – kabinti margiems prisiminimams?

Langkawi, Malaizija. Manto Bukotos nuotr.