Humanitariniai mokslai gali mus padaryti nežmoniškus: XX amžius moraliai susilpnino žmoniją

Laure Adler: Yra viena disciplina, kurią griežtai kritikuojate: visiškai atmetate psichoanalizę, ypač dėl Sigmundo Freudo įnašo. Ar galite paaiškinti savo santykį su psichoanalize?

George Steiner: Visų pirma, jūsų klausimas yra nepaprastai prancūziškas. Didžiojoje Britanijoje niekam tai nerūpėtų. O tai, kad Britanija mokslų srityje ryškiai lenkia Prancūziją, čia šį tą reiškia. Jūsų klausimas yra absoliučiai paryžietiškas. Yra vos du miestai, psichoanalizės nelaikantys pokštu, – Paryžius ir Niujorkas. Ir taip yra dėl įdomių sociologinių priežasčių.

Freudą laikau puikiu vokiečių rašytoju; reikšminga tai, kad jis laimėjo Goethe’s literatūros premiją. Jis buvo vienas didžiausių mitologijų pasakotojų, o savo laikais buvo puikus žydų buržuazijos moterų draugas Vienoje. Tačiau šiais laikais niekas nėra sutikęs nė vieno, primenančio Freudo „pacientą“. Niekas nėra sutikęs nė vieno, kuris būtų išgydytas psichoanalizės. Karlas Krausas psichoanalizę apibūdino kaip vienintelį gydymą, išgalvojantį savo ligą.

Mano manymu, vyrų ir moterų orumas, – štai kodėl parašiau savo knygą apie Antigonę, – teikia stiprybės patiems ištverti savo skausmą. Man pačiam rodosi beprotiška idėja jį perleisti į kažkieno kito rankas už pinigus. Čia palaikau Sokratą, besibjaurėjusį idėja mokėti už mokymą. Išsilieti ant ko nors kito už pinigus – tai mane gąsdina. Šitai reiškia, kad į save žiūrima visiškai nerimtai. Juk mirties stovyklose ar bombarduojant, tikrose gyvenimo baisybėse, mūšio lauke, nėra jokios psichoanalizės. Savyje galima rasti beveik neribotą jėgą, beveik beribius žmogaus orumo šaltinius.

George Steiner

Gauti išrišimą ne iš Dievo nėra prasmės. Tai tarsi išpažintis be kunigo. Jei tiki į Dievą, gali bent jau pasakyti, kad jis yra tavo klausytojas. Tai visai neblogai ir bent jau svetimas žmogus nepasipinigaus už tą valandą ar, kaip Lacanas, už kiekvieną penkių minučių periodą. Argi ne? Prancūzija (Les Précieuses ridicules kraštas) yra viena iš nedaugelio vietų, kur leidžiamos tokios nesąmonės.

Žmogaus kančios, tikrai baisus ir paslaptingas dalykas, yra tai, kas, mano manymu, suteikia mums orumą. Keista, bet prancūzai neturi žodžio versti anglišką  privacy (privati sielos erdvė, privataus vidinio gyvenimo faktas). Privauté yra prarastas archajiškas žodis, neturintis tos pačios prasmės.

L.A. O kaip dėl intimité?

G.S. Ne. „Privatumas“ reikštų sakyti kitiems „palikite mane ramybėje“. Tai apibrėžia atsakomybę už tai, kas mes esame su savo kančia. Laure, tikėk manimi, aš iš visų jėgų bandžiau seksualiai trokšti savo motinos ir tapti tėvo priešu. Bandžiau, tačiau visiškai nieko neišėjo. Nejaučiu seksualinio potraukio motinai.

L.A. Ar tai žydiškas pokštas?

G.S. Tėvas iki pat mirties buvo mano geriausias draugas. O šiandien mano sūnus yra geriausias mano draugas, nors mes dėl nieko nesutariame. Tačiau būtent politiniai ir socialiniai mudviejų nesutarimai tik patvirtina mūsų meilę ir leidžia drauge juoktis. Edipo komplekso idėja kilo iš klaidingo Sofoklio perskaitymo. Tai neveikia ir tėra išradimas. Pats išbandžiau – nieko neišėjo. Netikiu tuo. O frazė faire son œdipe egzistuoja tik prancūzų kalboje. Tai tuščias ir arogantiškas posakis. Ne, nesu „padaręs savo Edipo“. Tačiau tai nepaneigia, kad Freudas – akivaizdus milžinas – iš esmės pakeitė mūsų kultūrą. Kita vertus, jei nebėra tokio dalyko kaip privatus gyvenimas, jei šiandien kiekvienam atskleidžiame savo seksualinį gyvenimą, jei transliuojamos programos, kuriose nuogi vyrai ir moterys mylisi prieš milijonus žiūrovų, jei išpažintis ir savęs atskleidimas tapo paties diskurso sąlygomis – už tai atsakingas Freudas. Tai ironiška, nes jis buvo pats puritoniškiausias žmogus. Pats buržuaziškiausias žydas. Niekada nepamirškite, kad šis vyras savo žmonai rašė, jog po keturiasdešimt penkerių metų seksualinis gyvenimas nutrūksta, jis tampa nepadorus. O kas svarbiausia iš to, ką Freudas kada nors pareiškė? 1938 m., būdamas egzilėje Didžiojoje Britanijoje, griūvant jo paties civilizacijai, jis klausė: „Ko nori moterys?“ Galiu atsakyti (vengdamas ilgo žydiško juoko): kokį aplinkinį kelią jūs pasirinkote! Tai nereiškia, kad skaitau jį nejausdamas dėkingumo ir aistros. Bet pati idėja kam nors numesti savo nešvarius skalbinius? Ne, ačiū!

L.A. Ne paslaptis, kad pasąmonės teorija jūsų niekada neįtikino. Ir vis dėlto (galbūt dėl to, jog senstate, George’ai?) Sigmundui Freudui buvote kur kas nuosaikesnis knygoje The Poetry of Thought („Minties poezija“). Neseniai jūs tikrai dar kartą perskaitėte Freudą, ypač jo „Anapus malonumo principo“, ir čia pagaliau atradote tam tikrą niekio baimės supratimą, Kierkegaardo apibrėžtas filosofines sąvokas. Man susidarė įspūdis, kad jūsų santykis su Freudu sušvelnėjo.

G.S. Yra kai kas, kas gali jus pralinksminti, tačiau tai svarbu, nes liečia sapnus. Sapnuose, be abejo, yra pasąmoningas seksualinis elementas, ir čia pasireiškia Freudo genialumas, padėjęs surasti painius to elemento pėdsakus. Bet pateiksiu vieną iš tūkstančio pavyzdžių, parodydamas, kad istorinės ir susiklosčiusios aplinkybės sapnuose pasireiškia kur kas dažniau nei seksas. Tai anekdotas iš Berlyno gydytojos 1933–1934 m. užrašų. Pas ją ateina pacientas ir sako: „Nežinau, kas nutiko, negaliu pakelti savo dešinės rankos. Tai siaubinga.“ Gydytoja klausia Freudo nuomonės ir sužino, kad tai klasikinis kastracijos baimės atvejis. Kvailystė! Akivaizdu, jog pasireiškė baimė viešai rodyti sveikinimą „Heil Hitler“. Viską supratusi, gydytoja pacientui pasakė: „Studijuokite didžiuosius Descartes’o sapnus.“ Tai istorijoje ir kasdieniame gyvenime įsitvirtinę sapnai. Nieko bendro neturintys su troškimu permiegoti su savo paties motina.

L.A. Daugelyje savo knygų plėtojate teoriją apie tai, kaip vystėsi žodis „žmonija“. Knygoje „Tikrosios esatys“ (Real Presences) sakote, kad žmonės gyvena malonės praradimo amžiuje. Ką norite tuo pasakyti?

Hieronymus Bosch. ŠV. ANTANO GUNDYMAI. 1501. 119×131,5 (centrinė plokštė) ir 53×131,5 (šoninės plokštės).

Aliejus ant ąžuolo medienos. Nacionalinis senojo meno muziejus (Museu Nacional de Arte Antiga), Lisabona.

G.S. Pagalvokite apie tai: nors Pol Potas Kambodžoje tiesiogine šio žodžio prasme palaidojo šimtą tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų, pasaulis dėl to nieko nepadarė. Didžioji Britanija pardavė ginklų khmerų valdžiai žinodama, ką daro. Mes nežinojome apie Aušvicą arba žinojome tik labai mažai. Iš tiesų labai labai mažai. Tačiau Pol Poto atvejį žinojo visi, nes tai buvo transliuojama per televiziją kiekvieną vakarą. Mūsų pasaulyje – pasaulyje, kuriame žmonės statė ir sudarinėjo Aušvico ir Gulago sistemas – manoma, kad buvo septyniasdešimt milijonų Stalino ir Lenino aukų: mes nuleidome kartelę, tą pagrindą, kuris žymėjo, ką reiškia būti žmogumi. Kartelė buvo nuleista. Kaip įrodymą siūlau šį paprastą teiginį: nėra TV ar radijo pranešimų apie naujausius žiaurumus, kuriais nepatikėtume. Tai gana naujas reiškinys, galiu pademonstruoti. 1914 ir 1915 metais, kai buvo pranešta, kad vokiečiai belgams nukirto rankas, po savaitės sužinojome, jog tai netiesa, kad tai viso labo blogas propagandinis pokštas. Yra daugybė kitų pavyzdžių. Šiandien nėra nieko, kuo netikėtume. Pranešimas apie žiaurumą gali pasirodyti melagingas, tačiau net ne tai svarbiausia. Pirmoji mūsų reakcija būtų: „O, brangioji! Taigi rytoj bus tik dar blogiau.“ Net neminiu mūsų vaidmens Ruandoje. Yra labai daug kitų tokių vietų. Indonezijoje žudynės vyksta kiekvieną dieną. Mianmare vaikų, vyrų, moterų būklė tiesiog baisi. Šiandien pavergta daugiau vaikų nei bet kuriuo kitu istorijos laikotarpiu. Daugybė milijonų jaunų devynerių ar dešimties metų vaikų dirba po keturiolika valandų per dieną Kinijos, Pakistano ir Indijos gamyklose. Tačiau mes nieko dėl to nedarome. Būtent tai turiu omenyje, sakydamas, kad nuleidome kartelę, kuri rodo, ką reiškia būti žmogumi.

Įgimtas žmonių barbariškumas buvo mano pirmosios knygos tema. Rodos, tuomet man buvo aštuoniolika. Knyga pavadinta Sur le triste miracle („Apie liūdną stebuklą“). Vakarais karininkai grodavo Schubertą ir Mozartą. Rytais kankindavo žmones Aušvice, Bergen-Belzene ir Maidaneke. Iš pradžių nesupratau. Ieškojau pagalbos, kad suprasčiau. Bandžiau išnagrinėti visus atsakymus į šį klausimą. Britų pragmatizmas, gana brutalus sveikas protas, šiek tiek naivus, bet sveikas, sako, kad bet kurį žmogų galima greitai paversti kankintoju. Bet nesu tikras, nors yra eksperimentų, kurie, atrodo, tai patvirtina. Ar tai tas pats žmogus, kuris dar vakar skambino Schubertą?

Turėjau garbę pažinti Arthurą Koestlerį, kurį erzino tokio pobūdžio klausimai. Jis pasakytų: „Vis tik yra dvejos smegenys: etinės, moralinės smegenys, kurios dar tik vystosi žmonėse, ir stora grobio, žiaurumo, sadizmo žievė.“ Tačiau dvejų smegenų nėra. Tai visiškas pramanas. Tai ne atsakymas. Sakyti, kad tik Vokietijoje buvo įmanoma, jog muzikos mėgėjai išdarinėtų tokius žiaurumus, visai neteisinga. Tai įmanoma beveik visur. Jau gana greitai baigsiu savo gyvenimą, nerasdamas mane tenkinančio atsakymo. Nė vieno. Niekas nepaaiškina nežmoniškumo pagrindo humanitarinių mokslų širdyje („humanitariniai mokslai“ – kokia arogantiška išraiška!).

Taigi paskutiniuose savo kūriniuose (kurie pasirodė labai vėlai) aš bandžiau pasiūlyti hipotezę, remdamasis tuo, ką vadinu Kordelijos – pagal vieną iš Lyro dukrų vardų – sindromu. Po pietų su savo studentais nagrinėju „Lyro“ 3–5 veiksmus. Kai Lyras įeina, nešdamas negyvą vaiką rankose ir penkis kartus šaukdamas „niekad“ („niekad, niekad, niekad, niekad, niekad“), šitai žymi kalbos pabaigą. Bandau visa tai skaityti su savo studentais. Man tos scenos sminga į širdį ir gyvena manyje. Bet kai einu namo ir gatvėje girdžiu ką nors šaukiantį „pagalbos“, mano ausys gali girdėti, bet aš pats nesiklausau. Tai yra skirtumas tarp klausos ir klausymo. Turėčiau bėgti į pagalbą, bet to nedarau, kadangi iš tikrųjų veiksmas gatvėje sukelia savotišką sutrikimą, nenumatytą atvejį, kuris nepasiekia transcendentinės kančios, išreikštos bet kuriame dideliame meno kūrinyje – muzikoje, tapyboje ar eilėraštyje. Ar įmanoma (suformulavau šią hipotezę po šešiasdešimties metų mokymo ir meilės laiškams), kad humanitariniai mokslai gali mus padaryti nežmoniškus? Nejaugi jie mūsų nepadaro geresnių (naiviai tariant), nepadidina mūsų moralinio jautrumo, netgi susilpnina jį? Nejaugi jie mus atitolina nuo gyvenimo ir suteikia tokį išgalvotą intensyvumą, kad realybė, palyginti su juo, atrodo blyški? Jeigu tai apskritai įmanoma, tuomet nežinau, kurlink judėti.

Maurits Cornelis Escher. RELATIVITY.1953. 29,4×28,2. Litografija. Escher muziejus (Escher in het Paleis), Haga.

Kaip rasti būdą išgyventi puikią literatūrą, puikius paveikslus, puikią muziką, puikų teatrą ir tapti jautresniems kitų žmonių kančioms, su kuriomis galime susidurti? Turi būti būdas, turi būti žmonių, galinčių tą padaryti. Nors ir nesu tikras, kad žinau tokių esant.

Jeigu eini žiūrėti filmo vidury dienos – aš tą dariau keliaudamas, kad praleisčiau kelias valandas – išėjus iš kino teatro užklumpa dienos šviesa ir jautiesi sutrikęs, netgi kyla šioks toks šleikštulys. Sunku nusakyti. Įdomu, ar tuomet, kai išgyvename didįjį meną, nepatiriame panašių pykinimo ir nerealumo akimirkų, kurios vėliau paprasčiausiai trukdo geriau įgyvendinti idėją būti žmoniškam.

Žinau vieną dalyką: mirties stovyklos, Stalino koncentracijos stovyklos, didžiosios žudynės nekilo iš Gobio dykumos. Veikiau iš aukštų Rusijos ir Europos civilizacijų, iš mūsų didžiausio meninio ir filosofinio pasididžiavimo centro. Humanitariniai mokslai nesipriešino. Priešingai, gausybė atvejų rodo garsius menininkus džiaugsmingai bendradarbiavus su nežmoniškumu. <…>

Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (A Long Saturday, 2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler. Chicago: University of Chicago Press, 2017.

Iš anglų kalbos vertė Karolina Rimkutė

Tekstas skelbiamas bendradarbiaujant su filosofinio pobūdžio svetaine aplinkkeliai.lt