Druskininkų fortepijoninė vasara: ištakos ir kultūros versmės

Fortepijoninė muzika ir Druskininkai – istoriniais saitais surištas reiškinys. Fortepijoninės muzikos vakarų Druskininkuose tradicija puoselėjama jau 59 metus. Tai – seniausias Lietuvoje festivalis, kuris ugdo ne tik jaunuosius šalies talentus, tačiau ir formuoja bendrą Druskininkų pajautą. Šiemet, kaip ir kasmet, obelų sode pasitiksime pianistus ir klausytojus jau įprastu tapusiame renginyje – Fortepijoninės muzikos vasaros 59-ajam sezonui. Artėjant 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms yra itin svarbu aktualizuoti ir šviesti visuomenę apie svarbiausius šio kūrėjo kultūrinio palikimo reiškinius, o fortepijoninės muzikos tradicija – viena iš jų.

Muzika Čiurlionių namuose Druskininkuose užėmė ypatingą vietą. Beveik visi vaikai mokėjo skambinti, nors vieni geriau, kiti kiek silpniau. Iš 9 vaikų net 3 turėjo absoliučią klausą – Jadvyga, Petras ir Mikalojus Konstantinas.  Tai akivaizdu – vargonininko Konstantino Čiurlionio namai buvo itin muzikalūs. Jauniausias vaikas Čiurlionių šeimoje – Jadvyga Čiurlionytė, vėliau tapusi muzikologe, savo atsiminimų rinkinyje apie M. K. Čiurlionį apie šeimos muzikavimo tradiciją yra rašiusi: „Muzika užpildė visą šeimos gyvenimą; ji buvo reikalinga kaip grynas oras, kaip saulė ir vaistai ligoniui.“[1] Vaikams Čiurlioniams ir jų muzikiniam išsilavinimui didelės įtakos turėjo ir tai, kuo jie grojo: iš pradžių šeimoje buvo senutėlis iškleręs fortepijonas. Kai vyriausias sūnus M. K. Čiurlionis baigė Varšuvos muzikos institutą, jo pagrindinis rėmėjas kunigaikštis M. Oginskis padovanojo naujutėlaitį pianiną – juodą, blizgantį, „Arnold Fibiger“ firmos, su perlamutro rutuliukais raidžių viduryje, su užraktu ir puikiomis žalvarinėmis žvakidėmis.

Kiekvienas vaikas norėjo praktikuotis skambinti šiuo instrumentu ir kiekvienas turėjo savo repertuarą, mėgo groti skirtingus kūrinius: Petras skambindavo Šumano „Vienos karnavalą“, Jonas – Bacho fugą, Stasys, stebinęs visus gera technika, skambindavo Bacho Preliudiją cis-moll iš „Gerai temperuoto klavyro“ arba Bethoveno „Mėnesienos sonatą“. Valerija, kuri labiau buvo linkusi į dailę, o ne muziką, skambindavo Bacho mažąją fugą, tačiau taip pat visi vaikai mėgo skambinti ir vyriausiojo brolio kūrinius: preliudus, noktiurną, Velykų giesmę ar liaudies dainas fortepijonui.[2] Specialiai tėvui kompozitorius buvo sukūręs tuziną kūrinėlių vargonams. Be abejonės, ir M. K. Čiurlionis skambindavo didžiųjų klasikų bei savus kūrinius, mėgo skambinti vienas ir su broliais keturiomis rankomis. Drąsiai galime teigti, jog namuose bene daugiausiai galima buvo išgirsti Bacho kūrinių, o J. Čiurlionytė atsiminimų rinkinyje apie brolį teigė prisimenanti tokius brolio kompozitoriaus žodžius: „Bacho kūryba – tai milžiniški pamatai, ant kurių laikosi visas šiuolaikinės muzikos pastatas; be jos joks muzikantas negalėtų tapti geru muziku.“[3]

[1] Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Jadvyga Čiurlionytė. Vilnius, „Vaga“, 1970; p. 199.

[2] Ten pat, p. 203.

[3] Ten pat, p. 204.

Pro ikonišką Čiurlionio langą skamba Roko Valuntonio rečitalio garsai (58 sezonas). Sigitos Rundytės nuotr.

K. Čiurlionis viešėdamas tėvų namuose dažnai rengdavo „lauko koncertus“: kūrėjas grįžęs namo sėsdavo prie instrumento skambinti, o šeima, nenorėdama trikdyti vyriausiojo sūnaus įkvėpimo akimirkos, išeidavo į kiemą ir sode, vaismedžių sodo apsuptyje to koncerto įdėmiai klausydavosi. Ypatinga muzikinė valanda į šiuos namus ateidavo vasaros vakarais. Po vakarienės, kai jau pradėdavo temti, visi šeimynykščiai žinodavo, jog laikas palikti namus ir įsitaisyti sode, obelų žalumos fone, ir užleisdavo didįjį kambarį Kastukui, nes tai – jo valandos improvizacijai. Jis užsidarydavo, tik per atvirus langus laukan skriedavo muzika, kuri susimaišydavo su pušų ošimu, lakštingalų dainomis ir sukurdavo tobulą harmoniją – darnią kūrėjo ir gamtos dainą, kurią ir šiandien M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje stengiamasi bent truputėlį atkurti, rengiant vasaros lauko koncertus.[4]

Tradicija, prasidėjusi M. K. Čiurlionio šeimoje jo gyvenimo metu, buvo bene pamiršta, tačiau 1965 m. Čiurlionių nameliuose  Lietuvos Nacionalinė Filharmonija ėmė rengti vasaros koncertus ir taip ją prikėlė iš letargo miego. Minimaisiais metais pirmasis pro legendinį Čiurlionio langą grojo profesorius Balys Dvarionas. Pasak buvusio ilgamečio muziejaus vadovo A. Nedzelskio, iš visų koncerto klausytojų tą dieną (o jų buvo tikrai daug – klausėsi sėdėdami ant kėdžių, atsistoję) laimingiausia buvo V. Čiurlionytė-Karužienė – genijaus sesuo, kuri atidavė visą savo gyvenimą brolio kūrybos ir atminimo įprasminimui.[5] Taip po ilgos pertraukos į Čiurlionių namus sugrįžo muzika.

[4] Ten pat.

[5] M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje 1963–1997. Adelbertas Nedzelskis. Druskininkai, M. K. Čiurlionio draugija, 2016; p. 30.

1975 m. Jadvyga ir Valerija Čiurlionytės klauso koncerto. Nuotrauka iš NČDM rinkinių, autorius nežinomas.

Kitąmet buvo planuojamas jau kiek kitoks koncertų Druskininkuose grafikas – koncertų daugiau, atlikėjai parenkami, net Filharmonija buvo pažadėjusi koncertus remti. Taip vasarą buvo surengtas pirmasis koncertų ciklas, kuriame pasirodė keturi pianistai – Aldona Radvilaitė, Augustinas Maceina, Raimundas Kontrimas ir Jurgis Bialobžeskis. Keturi koncertai, keturi savaitgaliai – keturios šventės muziejuje subūrė daugybę klausytojų. Tą vasarą koncertuose galima buvo sutikti dvi Čiurlionio seseris – Valeriją ir Jadvygą Čiurlionytes, kurių jėgomis buvo atidarytas muziejus. Tais metais Valerija Čiurlionytė gėlių vazonėlyje atsivežė ąžuolo sodinuką, kurį kartu su J. Bialobžeskiu pasodino prie svečių namo sienos,  netoli brolio darbo kambario lango. Simbolinis ąžuolas užaugo ir iš mažo sodinuko virto plačiašakiu galiūnu, remiančiu muziejaus dangų. A. Nedzelskis savo atsiminimuose rašė:„Nežinia kokių jėgų veikiamas ąžuolas auga kaip ant mielių: daug kartų reikėjo pjaustyti ant stogo gulančias šakas“.[6]

Metams bėgant tradicija tapo svarbia miesto pajautos dalimi. 1971 m. senąjį instrumentą „Veinbach“ pakeitė iš Kauno atvežtas naujas „Petrof“ firmos rojalis. Tais pačiais metais pirmą kartą nameliuose koncertavo ir Lietuvos styginis kvartetas: E. Paulauskas, K. Kalinauskaitė, J. Fledžinskas ir R. Kulikauskas. Dėl didelio klausytojų skaičiaus teko perorganizuoti įprastą tvarką: klausytojai buvo sodiname ne sode, o erdvėje tarp gyvenamojo ir svečių namelio. Kvartetas grojo iš gyvenamojo namo verandos, kurios langai buvo išimti specialiai šiam koncertui.[7]

[6] Ten pat, p. 34.

[7] Ten pat, p. 58.

Namų verandoje išimtais stiklais vyksta vienas pirmųjų styginio kvarteto koncertų, 1975 m. Nuotrauka iš NČDM rinkinių, autorius nežinomas.

Pirmosios trys dekados formuojant fortepijoninės vasaros veidą buvo ypač svarbios – kviečiami ypatingi svečiai, profesionalūs muzikai, muzikologai, kompozitoriai. M. K. Čiurlionio gimimo šimtmečiui skirti koncertai 1975 m. sulaukė ypatingo dėmesio. Renginį vedė muzikologė Ona Narbutienė, pro jau tuomet ikonišku tapusį langą kalbėjo muzikologė, namiškė Jadvyga Čiurlionytė, skambino prof. Vytautas Landsbergis, Stasys Vainiūnas, Aleksandra Juozapėnaitė ir daugybė kitų. Tądien buvo ištarta garsioji J. Čiurlionytės frazė: „Visai gerai pasisekė (namų Druskininkuose atkūrimas, aut. past.), beveik, kaip ir buvo, tik kad vienintelis tikras eksponatas tik aš viena ir esu…“[8] 1975 m., minint 100-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje vyko 20 fortepijono koncertų, kurių klausė apie 3000 klausytojų.[9]

[8] Ten pat, p. 82.

[9] Ten pat, p. 97.

Ilgametis fortepijoninės vasaros pianistas Jurgis Karnavičius (58 sezonas). Sigitos Rundytės nuotr.

Kitas pianistas, vertas namiškio vardo – Jurgis Karnavičius. Pirmą kartą koncertavo 1975 m., tais metais jauniausias festivalio dalyvis, kuris vis dar bene kasmet pristato savo rečitalius Druskininkuose.[11] Galime išskirti ir daugiau muziejaus bičiulių – atlikėjų, kurie savo kūrybines jėgas nukreipė Čiurlioniui ir jo namams: Augustinas Maceina, Raimundas Kontrimas, Aldona Dvarionaitė, Halina Radvilaitė, Aleksandra Juozapėnaitė, Birutė Vainiūnaitė ir daugybė kitų, kurie per šešiasdešimt muziejaus darbo metų įdėjo didelį indėlį į šią trapią kultūrinę versmę.[12]

Kiekvienais metais į festivalio muzikų gretas stengiamasi pakviesti ir užsienio pianistus, kuriems ne retai unikali muziejaus aplinka ir muzikavimo tradicija tampa kertiniu akmeniu lankantis Lietuvoje ir formuojantis pasaulėžiūrą apie mūsų tautiškumą ir kultūrą. 56 fortepijoninės vasaros sezone skambinęs Lodzės Gražinos ir Kęstučio Bacevičių muzikos universiteto fortepijono katedros vedėjas, profesorius habil. dr. Mariuszas Drzewickis dalinosi įspūdžiais: „Festivalis yra itin svarbi tarptautinio lygio iniciatyva, užsiimanti šio didžio kompozitoriaus kūrybos sklaida. <…> Esu dėkingas festivaliui, kad turėjau galimybę geriau pažinti Čiurlionio kūrinius ir juos pristatyti taip pat savo koncertų Europos šalyse metu. Mano įsitikinimu, šis festivalis yra vertas visų palaikymo ir rėmimo.“[13] Tarptautinės muzikos asociacijos „Gloria Artis“ Vienoje direktoriaus pavaduotojas dr. Ayhamas Hammouras, dalyvavęs festivalyje net keletą metų iš eilės, teigė: „Sunku nusakyti, koks puikus jausmas groti muziką iš tos pačios vietos, kurioje ji buvo sukurta. <…> Kaip tarptautinis pianistas, koncertuojantis daugelyje šalių, savo patirtį skambinant M. K. Čiurlionio rezidencijoje laikau vienu svarbiausių meninių pasiekimų“.[14]

[11] M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje 1963-1997. Adelbertas Nedzelskis. Druskininkai, M. K. Čiurlionio draugija, 2016; p. 93.

[12] Ten pat, p. 275.

[13] Korespondencija R. Zubovui.

[14] Korespondencija R. Zubovui.

R. Zubovas publikai pristato pianistą iš Argentinos Alexander Panizza (58 sezonas). Sigitos Rundytės nuotr.

Festivalis žavus ir tuo, jog ir be garsių profesorių, atlikėjų ir muzikologų, dėmesys yra skiriamas lavinimui ir mokymui. Jau ilgus metus pirmieji vasaros koncertai – meno mokyklų koncertai. Pagrindiniai partneriai, kurie ruošia jaunuosius pianistus pasirodymams Druskininkuose yra Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija, Šiaulių S. Sondeckio muzikos gimnazija, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorija ir Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla Vilniuje. Stebint besijaudinančius prieš rečitalį mokinius, jų susikaupimą, nerimą, neretai grįžta mintys, jog mūsų kultūrinis palikimas – gerose rankose. Vietos ir konteksto poveikis mokiniams – nenuneigiamas. Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos direktorė Regina Marozienė rašė: „Fortepijoninės muzikos vasara Druskininkuose yra prasmingas ir labai reikalingas reiškinys Lietuvos kultūros padangėje. <…> Projekte dalyvavę mokiniai liko įkvėpti M. K. Čiurlionio namų-muziejaus auros, galimybės prisiliesti prie šių namų fortepijono, atlikti M. K. Čiurlionio muziką, kurios buvo klausomasi pro atvirą langą namo kieme, po kompozitoriaus šeimos obelimis kartu su Druskininkų miesto gyventojais bei svečiais. <…> Pati su didžiausiu smalsumu stebėjau šį projektą gyvai, todėl galiu drąsiai teigti, jog pasivaikščioti M. K. Čiurlionio tėvų ir paties kompozitoriaus vaikystės, jaunystės takais net man, profesionaliai muzikei, buvo be galo inspiruojanti patirtis.“[15] Ir išties, tiek metų skaičiuojantis festivalis gali pasigirti ir tuo, jog „išleido“ ne vieną kartą naujų pianistų, kurių pirmieji pasirodymai vyko čia – Druskininkuose.

[15] Korespondencija R. Zubovui.

Meno mokyklos mokiniai po koncerto (57 sezonas). Sigitos Rundytės nuotr.

Verta paminėti tuos, kurie Čiurlionio namuose grojo būdami moksleiviai, o vėliau sugrįžo vėl, bet jau kaip profesionalūs atlikėjai. Bene ryškiausia žvaigždė Druskininkų padangėje – pianistė Guoda Gedvilaitė. Vokietijoje gyvenanti druskininkietė kiekvienais metais miestiečiams ir miesto svečiams pristato savo rečitalius, aktyviai įsitraukia į organizuojamas kultūrines veiklas. Joris Sodeika – pianistas, kuris savo kūrybinį kelią pradėjo ten pat – mažuose Druskininkų nameliuose, kur vis dar šviečia čiurlioniškoji šviesa. Tai yra muzikai, kuriais mes didžiuojamės.

„Sunku sumąstyti natūralesnį kultūros reiškinį kaip muzikos festivalis Druskininkuose, papuoštas M. K. Čiurlionio vardu, nušviestas jo dvasios“, – sakė prof. Vytautas Landsbergis. Todėl svarbu tos šviesos neužgesinti, nešti ją tolyn, ateities kartoms, taip įprasminant iškiliausio lietuvių kūrėjo dvasią, kūrusią solidų pagrindą lietuviškajai kultūrai. Nuo 2006 metų šį senas tradicijas turintį ir Čiurlionio vardą garsinantį koncertų ciklą globoja ir organizuoja M. K. Čiurlionio provaikaitis Rokas Zubovas ir VšĮ Impetus Musicus. Rokas Zubovas – pianistas ir atlikėjas, ilgus metus gilinęs žinias ir dirbęs JAV. 2001 m. grįžęs į Lietuvą kibo į kultūrinius darbus, o nuo 2005 m. tapo Fortepijoninės vasaros Druskininkuose organizatoriumi. Tarsi tradicija tampa ir tai, jog Rokas arba Duo Zubovas (Rokas su žmona Sonata) atlieka uždaromąjį festivalio rečitalį – iškilmingą kulminaciją visam koncertiniam ciklui. Nuostabus jausmas žinoti, jog festivalis – gerose rankose, šeimos rankose. Galbūt tai ilgaamžiškumo paslaptis?

Šiemet kviečiame apsilankyti jau 59 Fortepijoninės muzikos vasaros sezone. Šiais metais, kaip įprasta, pirmuosius koncertus pristatys meno mokyklos: birželio 8–9 ir 15–16 dienomis pasirodys Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija, Šiaulių S. Sondeckio muzikos gimnazija, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorija ir Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. Kaip ir kasmet, laureatus pristatys ir Klaipėda Piano Masters festivalis, o nuo birželio 26 dienos savo pasirodymus rengs profesionalūs pianistai. Kviečiame sekti naujienas ir, žinoma, susiplanuoti vasaros kelionę į kurortą – į senas tradicijas menančius koncertus.