Afrika ir Druskininkų vaizdai M. K. Čiurlionio eskizuose

M. K. Čiurlionis (1875–1911) – kompozitorius, dailininkas, kultūros veikėjas. Nors per savo neilgą gyvenimą jis daug keliavo – Varšuva, Leipcigas, Sankt Peterburgas, daugybė kitų miestų – menininkas niekad neapleido savo tėviškės – tipingo dzūkų kaimelio – Druskininkų, į kuriuos atvykdavo bent kartą per metus ir praleisdavo bent mėnesį. Viešėdamas čia jis daug kūrė – tiek muzikos, tiek dailės kūrinių. Druskininkuose yra gimę vieni romantiškiausių ir mįslingiausių šio dailininko paveikslų, tokių kaip „Noktiurnas“, „Vasaros sonata“, „Pavasario sonata“, „Fuga“ ir daugybė kitų. Iš Druskininkų menininkas rašė laiškus mylimajai Sofijai Kymantaitei, kurie dar ir šiandien yra laikomi viena romantiškiausių korespondencijų mūsų šalies istorijoje.

M. K. Čiurlionio kūryba – neišsemiamas šaltinis, kuris net ir po daugiau nei šimto metų stebina naujais atradimais. Nors jis – bene daugiausiai tyrinėtas Lietuvos menininkas, žvelgdami į M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą pro moderniojo pasaulio prizmę, vis dar galime atrasti ir aktualizuoti jo liečiamas temas: meilę artimui, pagarbą gamtai ir jos reiškiniams, gilų ir filosofinį aplinkos pajautimą. Nors šio dailininko kūryba, o ypač dailės kūriniai, yra mistiniai, simboliniai, daugiau norėčiau panagrinėti M. K. Čiurlionio kūrybos šaltinį, kuris iki šiol tyrinėtas nedaug – tai piešiniai ir eskizai.

Yra išlikę net keletas atskirų piešinių – eskizų albumų, taip pat atskirų piešinėlių galime rasti ir muzikos sąsiuviniuose, albumuose. Visi jie saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose. Kadangi pastarieji kūriniai buvo piešti labiau kaip eskizai ar humoristinės kompozicijos, menininkas jų nedatavo ir kūrinių gimimo vietos nenurodė, tačiau tyrinėdami išlikusias kompozicijas galime atrasti panašumų su konkrečiomis vietomis ar vaizdus susieti su šeimos atsiminimais.

Bene geriausiai žinomi M. K. Čiurlionio piešiniai iš Druskininkų – du piešinėliai, kuriuose vaizduojami menininko tėvų namai, kuriuose šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus. Eskizai piešti 1905 m. Juose pavaizduoti du pastatai – gyvenamasis ir svečių namai. Sode regime daug augalijos – gėlių, medžių. Pirmosios iliustracijos centre, takelio gale, matomas mažas langelis. Ne bet koks, o M. K. Čiurlionio studijos, kurią tėvai jam buvo įrengę  Druskininkuose, langas. Dailininkas teigė, jog tai buvo pati geriausia jo kada nors turėta studija, nors istorija liudija, jog iš tiesų tai buvo vienintelė jo turėta studija – kad ir kur gyveno, kad ir kur keliavo, Čiurlionis niekur negalėjo sau leisti atskiro kambario vien kūrybai: tik čia, tėvų namuose. Šiuose namuose ir minėtoje studijoje M. K. Čiurlionis praleisdavo daugybę laiko. Namiškiai teigė, jog kartais kiaurą naktį dirbtuvėlėje šviesdavo žibalinė lempa, o ryte kūrėjas, tarsi nejausdamas jokio nuovargio, užsimesdavo peleriną ir eidavo į Druskininkų šilus ieškoti įkvėpimo kitiems darbams.

Čiurlionių namai Druskininkuose. 1905. 21,6×13,8. Pieštukas, popierius. Čg 7, p. 6.

Iš ciklo „Piešimo albumėlis. 1905“.

Čiurlionių namai Druskininkuose. 1905. 21,6×13,8. Pieštukas, popierius. Čg 7, p. 7.

Iš ciklo „Piešimo albumėlis. 1905“.

Laiške broliui Povilui M. K. Čiurlionis 1908 m. rugsėjo 7–8 d. iš Druskininkų rašo: „Kad Tu žinotum, Broleli, kaip nuostabu pas mus namuose – kažkokia nuostabi harmonija, kurios nieks nepajėgtų sudrumsti – visi gyvena greta kits kito kaip gražiai parinktos spalvos, kaip garsai akorde – ir mūsų senutis namas, ir vaisių slegiami medeliai, ir reginys į pievą, į mūsų kadagių kalvelę, už kurios kasdien leidžiasi saulė.“  O tai ir yra puikiausias įrodymas, jog šie namai – M. K. Čiurlionio kūrybinio įkvėpimo versmė, broliai ir seserys – tai kupidonai, nešantys meilę gyvenimui ir, žinoma, kūrybai. Galbūt šie nameliai ir buvo „Karalių pasakos“ delnuose saugomi nuo išorinio pasaulio negandų?

Senieji Druskininkai, kuriuos savo akimis matė M. K. Čiurlionis – poilsiautojų rojus, nenutylantis vasaromis, tačiau tuščias ir šaltas ilgomis žiemomis.

Medinėmis trobelėmis ir didingomis vilomis apstatytas jaunas kurortas klestėjo, o tai turėjo nepaneigiamą įtaką ir šio dailininko asmenybei.

Senoji Druskininkų bažnyčia M. K. Čiurlionio biografijoje taip pat turi garbingą vietą – mažytėje, vieno aukšto bažnytėlėje jaunasis kompozitorius susipažino su muzika. Jo tėvas Konstantinas Čiurlionis net 26 metus dirbo bažnyčioje vargonininku. Jis ir buvo pirmasis savo sūnaus muzikos mokytojas. Būdamas dar visai mažas, jis didelėmis kopėčiomis ropšdavosi paskui tėtį prie bažnyčios instrumento ir akimis godžiai sekdavo tėvo pirštus, bėgiojančius klavišais. Ilgainiui ir  Kastukas, kaip jį meiliai vadino namiškiai, ėmėsi pats skambinti, o vėliau – netgi komponuoti.

Druskininkuose pirmoji mūrinė bažnyčia buvo pastatyta XIX a. viduryje, apie 1844 m., o Vilniaus vyskupo Vaclovo Žilinskio pašventinta tik 1852 m. liepos 13 d. Archyvuose išlikę inventoriniai dokumentai, planai, brėžiniai atskleidžia, jog bažnytėlė buvo nedidelė, trijų navų, vienu mūriniu bokšteliu besistiebianti į kurorto dangų. Minima, kad bažnyčios Didžiojo altoriaus vietoje kabojo Dievo Motinos paveikslas, puoštas perlais ir votais – padėkomis už stebuklingą išgijimą. Kieme bažnyčią supo medžiai ir neaukšta tvora.

Pirmoji mūrinė Druskininkų bažnyčia. Apie 1910 m. Druskininkų miesto muziejaus fondas.

M. K. Čiurlionis Druskininkų bažnytėlę įamžino 1905 m. viešėdamas Druskininkuose. Piešinyje ir atviruke matomas akivaizdus panašumas – bažnyčios ir bokštelio forma, vartai ir tvora, netgi augalija ir takas atpažįstamas eskiziniame piešinėlyje.

Druskininkų bažnytėlė. 1905. 21,6×13,8.  Sangvinas, popierius. Čg 7, p. 12. Iš ciklo „Piešimo albumėlis. 1905“.

Tai nėra vienintelis šios bažnytėlės įamžinimas M. K. Čiurlionio kūryboje – varpininkės Marcelės Jokūbienės skambinimo įkvėptas jis sukūrė preliudą „Vakariniai varpai“.   Dabar šios bažnyčios vietoje stovi nauja, Stefano Šilerio projektuota, neogotikinio stiliaus bažnyčia.

Čiurlionių šeima į Druskininkų kultūrinį gyvenimą buvo stipriai įsiliejusi: lankėsi vasaros koncertuose, dalyvaudavo įvairiose sueigose, renginiuose. Čiurlionių gyvenimo Druskininkuose laikais beveik visi pagrindiniai renginiai vykdavo vienoje vietoje – kurorto Kurhauze. Druskininkų kurorto Kurhauzas (inž. Gaselmanas) buvo vienas pirmų visuomeninės paskirties miestelio statinių. Pastatytas 1856 m., kaip savotiškas Druskininkų poilsio centras, Kurhauzas buvo pagrindinė vieta, kur susirinkdavo, susipažindavo miesto poilsiautojai. Yra išlikę įrašų, kuriuose minima, jog Druskininkų Kurhauze vykdavo vieni geriausių vasaros koncertų ir spektaklių visoje Rusijos imperijoje.

Vasaros teatras-estrada, XIX a. I p., Druskininkai-4; A. Miškinio kolekcija.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondas.

Menininko sesuo Juzefa Čiurlionytė-Stulgaitienė atsiminimuose apie brolį („Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“, sudarė V. B. Pšibilskis. „Aidai“, 2006)  aprašė netgi konkretų įvykį, kuris nutiko Druskininkų Kurhauze, kuriame brolis padėjo ruoštis vyksiančiai parodai. Kaip vyriausias šeimos vaikas, jis visuomet jautė pareigą paauklėti, pamokyti kitus, o pastarąjį kartą jis taip ir padarė. Pamokė vaistininkų sūnų Stromskį, kuris, užuot dirbęs, tik kitiems nurodinėjo, o prisiartinęs prie M. K. Čiurlionio pradėjo aiškinti, rodydamas lazdele, ką reikia esą patvarkyti. Tuomet Kastukas be jokios ironijos pasakė:

– Kadangi aš mažesnis, aš ten nepasiekiu. Gal, tamsta, pats pabandytum – tamsta juk didesnis!

Tai girdėjusieji pradėjo atvirai juoktis, o Stromskiui neliko nieko kito, kaip pačiam patvarkyti, ką buvo Čiurlioniui nurodęs.

Kurhauzo vaizdą M. K. Čiurlionis piešė 1904–05 m., grįžęs iš studijų Varšuvoje. Naudotas pieštukas ir pastelė, ja paryškinant arkas ir dešinį bokštelį. Kūrėjo piešinyje galime įžvelgti akivaizdžius panašumus su pastatu nuotraukoje – netgi mažiausios detalės įamžintos su precizišku tikslumu, kas nėra būdinga M. K. Čiurlionio kūrybai.

Kurhauzas. 1904–05.18×11,4. Paprastas ir anglinis pieštukas, pastelė, popierius. Čg 52, p. 60.

Iš ciklo „Piešimo albumėlis. 1905“.

Pirmojo pasaulinio karo metais Druskininkų Kurhauzas sudegė, o šiandien jo vietoje ilgus metus skaičiuoja muzikinis restoranas „Kolonada“.

Apie 10 kilometrų nuo Druskininkų esantis senas dzūkų kaimelis Liškiava M. K. Čiurlionio gyvenime buvo taip pat labai svarbus. Visai šalia Liškiavos, Guobiniuose, slypėjo jo šaknys – iš ten buvo kilęs jo tėvas. Konstantinas Čiurlionis, dar mažas būdamas, ėjo mokytis groti vargonais į Liškiavos dominikonų vienuolyną, vėliau ten dirbo ir susipažino su Adele Radmanaite – būsima žmona, M. K. Čiurlionio motina. Įvairūs literatūriniai šaltiniai teigia, jog ir pats M. K. Čiurlionis vėliau, jau suaugęs būdamas, ne kartą lankėsi Liškiavoje.

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs dominikonų vienuolynas (Varėnos r.),

1962 m. Algimanto Merkevičiaus nuotr. Negatyvas,

LIIR (Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas). Nr. ng. 12682.

1904–05 m. dailininko pieštame bažnytkaimio eskize ir nuotraukoje atpažįstamas Liškiavos dominikonų vienuolyno ansamblio fragmentas. Lengvai atpažįstama barokinio stiliaus bažnyčia, vienuoliams skirtas dviaukštis pastatas.

Bažnytkaimio eskizas. 1904–05. 18×11,4.  Paprastas ir spalvotas pieštukai, popierius. Čg. 52, p. 58.

Iš ciklo „Piešimo albumėlis. 1905“.

Verta iš arčiau panagrinėti ir kitą M. K. Čiurlionio eskizą, kurtą kiek ankščiau, 1903–04 m. Kompoziciją sudaro keturi atskiri piešinėliai: du vaizdai viršuje nepalyginami su jokia Druskininkuose ar apylinkėse buvusia vieta, tad galime kelti prielaidą, jog piešti kitur – greičiausiai Varšuvoje, nes tuo metu jis ten studijavo, o į Druskininkus grįždavo atostogauti. Kompozicijos apačioje esantys vaizdai visai kitokie. Juose nematome aukštų pastatų, čia gerokai daugiau augalijos. Dešinėje pusėje esantis piešinėlis galėtų priminti Liškiavos dominikonų vienuolyno ansamblio kupolą. Kompozicijoje kiek dešiniau matomas aukštas vertikalus brūkšnys – medis, kuris pastebimas ir po metų pieštame M. K. Čiurlionio eskize, tik yra išreikštas kiek solidžiau.

 Įvairūs piešiniai. 1903–04. 28,5×21,4. Pieštukas, popierius. Čg. 54, p. 12.

 Iš ciklo „Piešimo albumėlis (Nr. 8). 1903–1904“.

Kompozicijos apačioje kairėje pusėje esantis eskizas taip pat galėtų būti iš Druskininkų. Galime ieškoti įrodymų, jog tai yra konkreti gatvė, kaip kad buvusi E. Ožeškienės gatvė Druskininkuose (dab. V. Kudirkos g.), tačiau peršasi išvada, kad tai galėjo būti bet kuri miesto ar apylinkių gatvelė su jai tipiškais elementais – smėlėtu keliu, dailiais vilų drožybos elementais, gausia ir vešlia augalija.

Ožeškienės gatvė. Mediniai gyvenamieji pastatai. Medžiai prie kelio.

1928 m. Henriko Podembskio nuotr. Inv. Nr. 131-336.

Lenkijos nacionalinis skaitmeninis archyvas, Henriko Podembskio fotografijų archyvo fondas.

Tyrinėdami kitus M. K. Čiurlionio piešinius iš 1904–05 m. piešimo albumėlio (Nr. 5) galime rasti daugiau pavyzdžių, kuriuose vaizduojami pastatai, primenantys senosios Druskininkų medinės architektūros paminklus. Vienas jų – uolos ir namo piešinys.

Uolos ir namo piešinys. 1904–05. 18×11,4. Pieštukas, popierius. Čg. 52, p. 57.

Iš ciklo „Piešimo Albumėlis (Nr. 5). 1904–1905“.

Kairėje pusėje vaizduojama uola, kurią, galimai M. K. Čiurlionis galėjo piešti ir Anapoje, kur lankėsi 1905 m., tačiau iškart po kelionės prie Juodosios jūros jis grįžo ilsėtis į Druskininkus, kur galėjo nupiešti šį pastatą. Ieškant analogų buvo prieita prie išvados, kad piešinyje galėjo būti pavaizduota vila „Džiulijani“, kuri iki mūsų dienų neišliko. Tai buvusi valstybės patarėjo Vladimiro Džiuljanio, 1879–1881 m. valdžiusio kurortą, vila. Literatūriniuose šaltiniuose minima, kad pastatas buvo dviejų aukštų su minareto tipo bokšteliu, kuris audringais karo metais sudegė, o ilgainiui ir visa vila buvo nugriauta. Šiandien jos vietoje stovi viešbutis „Violeta“.

Druskininkai. Vila „Džiulijani“. XX a. I p. Leono Baranovskio nuotr.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondas.

Lyginant M. K. Čiurlionio piešinį ir nuotrauką, darytą Leono Baranovskio Druskininkuose XX a. I pusėje, galime atrasti pastato fasado panašumų: dviejų aukštų stačiakampio formos pastatas su nuožulniu stogu, blokinė trečio aukšto mansarda, iš kurios ir kyla bokštelis. Nenuginčijamų panašumų turi ir pats bokštelis – aptakių formų smailė, su apvaliu balkonėliu, siaurais langeliais.

Dailininko jauniausios sesers Jadvygos Čiurlionytės atsiminimų rinkinyje apie brolį „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“ („Vaga“, 1975 m., Vilnius) galime rasti nemažai vaizdingų atsiminimų aprašymų, kur ir kaip Druskininkuose piešė M. K. Čiurlionis. Minimi daugybė gamtos etiudų, Mergelių akių, Nemuno, Ratnyčėlės pakrantės peizažai. J. Čiurlionytė rašo, jog ir šeimos narius Kastukas piešdavo dažnai, tačiau didžioji dalis piešinių iškart būdavo užkišami už pečiaus kūrenimui. Visi šeimos nariai būdavo nupiešiami: vieniems piešiniai labai patikdavo, kaip kad tėvo portretas, kuris išėjo visai vykęs, bet vis tiek buvo pečiui paaukotas, arba mažylės Jadvygutės portretėlis, kuris ją, pasak atsiminimų, net gąsdino. Brolis ją nupiešęs labai baisiai – su raudonomis kojomis.

1903 m. M. K. Čiurlionio piešimo albumėlyje esantys du anglimi piešti vaizdeliai taip pat galėjo būti radęsi Druskininkuose. Piešiniuose „Prie pianino“ vaizduojamas vienas žmogus pirmame ir žmonių grupė – antrame.

 Prie pianino. 1903. 20.5×13. Anglis, popierius. Čg. 8, p. 33. Iš ciklo „Piešimo Albumėlis. 1903“.

Prie pianino. 1903. 20.5×13. Anglis, popierius. Čg. 8, p. 35. Iš ciklo „Piešimo Albumėlis. 1903“.

Nustatyti žmonių tapatybių laiko paliestuose piešiniuose yra beveik neįmanoma, tačiau galime kelti prielaidą, jog tai galėjo būti M. K. Čiurlionio šeima. Remiantis jau minėtais J. Čiurlionytės atsiminimais žinome, jog diena, kai Čiurlionių namuose atsirado naujasis „Arnold Fibiger“ firmos pianinas, buvo itin įsimintina. Muzikalūs broliai ir seserys negalėjo pasidalinti instrumentu, tad tėvui teko sudaryti specialų skambinimo tvarkaraštį, kad namuose nekiltų ginčų. Ilgainiui instrumentas tapo namų dėmesio centru, tad gali būti, jog dėl to M. K. Čiurlionis ir nusprendė jį įamžinti. Remdamiesi pastaruoju teiginiu, galime spėti, jog antrojo piešinėlio centre esantis besišypsantis veidas – Jadvygos Čiurlionytės, tuo metu dar visai mažos mergaitės.

1903–04 metais datuojamame piešimo albumėlyje galime rasti iš kitų išsiskiriantį piešinį „Brolio Petro portretas ir kompozicijų eskizai“, kuriame matomas brolio veidas, apačioje – žmogus, sėdintis už stalo – ir, rodos, fantastinis siužetas. Nei ant šakos tupinčios beždžionės, nei liūtų ar piramidžių Lietuvoje, o ypač Druskininkuose, tikrai nerastume, tad lieka išvada: tai – M. K. Čiurlionio fantazijos vaisiai.

Brolio Petro portretas ir kompozicijų eskizai. 1903–04. 28,5×21,4. Pieštukas, akvarelė, popierius. Čg. 54, p. 2. Iš ciklo „Piešimo Albumėlis (Nr. 8). 1903–1904“.

Platesnį paaiškinimą, kas gali būti vaizduojama piešiniuose, randame J. Čiurlionytės atsiminimų rinkinyje apie brolį. „Vaikai varto atlasą, nes tai įdomiau negu kalti atmintinai kažkokius keistus pavadinimus. Po kurio laiko Kastukas nusijuokia. Suprantama, kažką pripaišė į sąsiuvinį ir pats iš to juokiasi. Po ilgų derybų brolis atskleidžia sąsiuvinį ir parodo eskizus. Pirmame nupiešta dykuma. Auga graži palmė, bet atokiau klaikus vaizdas: liūtas, pagriebęs už užpakalio bernioką, neša jį dantyse pasišokėdamas, o berniokas skeryčioja rankomis ir kojomis ir turbūt rėkia, nors negirdėt. <…> O toliau kitas paveikslėlis. Dykuma. Auga kažkoks egzotiškas medis. Ant jo šakos sėdi beždžionė. Pro šalį eina didžiai susimąstęs berniokas, labai panašus į mūsų Petrą, o beždžionė, ištiesus ilgą ilgą ranką, drožia jam per veidą.“ (Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Jadvyga Čiurlionytė. Vilnius, „Vaga“, 1970; P. 297)

Ši trumpa ištrauka ir piešinys – sutampa. Kyla prielaida, jog tai ir yra eskizas, kurį Druskininkuose, tėvų namuose, piešė dailininkas. Jis įrodo ne tik tai, jog Kastukas buvo labai linksmo būdo, mėgo pokštauti, bet ir troško keliauti. Tik tokio talentingo menininko rankos gebėjo Afriką perkelti į mažą trobelę Dainavos glūdumoje.

M. K. Čiurlionis – didis menininkas, kurio kūrybiniai klodai iki galo niekada nebus ištyrinėti. Viskas, ką galime daryti, ieškoti atsakymų dabar, nes laikas negailestingas, jis ištrins viską, kas dar nors kiek liudija apie neatrastą M. K. Čiurlionio praeitį bei išgyvenimus tėviškėje – mylimuosiuose Druskininkuose.

*Visi piešiniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondo