Argentina – atradimų žemė

Kas  yra Argentinos valstybė ir argentiniečio tapatybė, keliais sakiniais nenusakysi. XVI a. ispanams kolonizavus Pietų Ameriką,  Argentinos teritorija buvo Peru vicekaralystės dalis. 1776 m. ji tapo Rio de la Platos (Sidabro upės) vicekaralyste. Ispanai tikėjosi Paranos ir Urugvajaus upių žiotyse aptikti sidabro (lot. argentum – sidabras), tačiau jo nerado. Sidabro troškimas, pirmą kartą įkūnytas įvardijant La Platos upės teritoriją Argentinos pavadinimu, buvo užrašytas 1612 m. ispanų užkariavimo metraščiuose.

Argentina – unikalios gamtos šalis, kur Andų kalnai keliautojus keri savo spalvomis ir formomis, druskos ežeru ir ledynais, kriokliais, o kontinento pietuose, toliausiame Žemės taške, sąsiauriais susiliejančiais vandenynais.  Argentina – tai šalis, kurioje maišėsi rasės ir tautybės, ispanų kolonistų palikuonys – kreolai ir Europos imigrantai. Tai – teritorija, į kurią veržėsi išeiviai iš Europos, tikėdamiesi joje pradėti naują gyvenimą ir praturtinti Argentinos ekonomiką, kultūrą, užsienio  ir vidaus politiką europietiškomis tradicijomis. Argentinai buvo pranašaujama tapti pažangiausia Pietų Amerikos valstybe, tačiau, skirtingai nuo JAV amerikietiškos svajonės, skelbiančios kiekvieno žmogaus siekių įgyvendinimo galimybę, daugumai Europos imigrantų Argentina tapo svajonių sudužimo šalimi.

Umauakos miestelio indėnas

Išvyka į Argentiną man buvo dvasinių atradimų kelionė, o po to sekę „namų skaitymai“ dar kartą patvirtino mano įsitikinimą, jog žmonijos istorijos raidą lemia asmenybės. Veržlioje, margoje, prieštaringoje Argentinos visuomenės istorijoje yra daug pagarbą keliančių vardų asmenybių, kurių gyvenimas paženklintas ne vien visuomeninėmis pergalėmis, pasiaukojančia veikla žmonėms, bet ir pažymėtas asmeninių tragedijų, nusivylimų žmogaus intelektu, ankstyva ar smurtine mirtimi, savižudybe. Dėl vietos stokos minėsiu tik kelias asmenybes, kurios laiko tėkmėje tapo legendomis.

Argentinai iškovojus politinę nepriklausomybę (1810 m.), šalyje prasidėjo ilga kova dėl valdžios ir dėl kaimyninių valstybių teritorijų aneksavimo (Urugvajaus, Paragvajaus), dažni politiniai perversmai. Federalistai ir junionistai  varžėsi tarpusavyje, spręsdami, ar Argentina taps savarankiškų provincijų federacija, ar vienalytė valstybė su sostine Buenos Airėmis; ar šalis bus valdoma stambių žemvaldžių ir gyvulių augintojų, priklausoma nuo klerikalų įtakos valstybei, ar bus liberali šalis, įsiklausanti į visų sluoksnių gyventojų interesus. Ar už investicijas parsiduos britams ir amerikiečiams, ar kurs nepriklausomą ekonomiką, nacionalinę pramonę;  ar šalį valdys oligarchai, karinė chunta, diktatoriai, terorizuojantys tautą, ar laisvais rinkimais įteisinta vyriausybė, gerbianti žmonių socialines teises ir laisves.  2023 m. naujai išrinktas šalies prezidentas Javieras Gerardo Milei iki šiol ieško Argentinos ekonomikos stabilizavimo kelių, tikėdamas pažaboti infliaciją ir taikyti „šoko terapiją“ siekiant įveikti ekonominį nuosmukį ir stabdyti gyventojų migraciją.

Savo pasakojimą apie Argentiną pradėsiu nuo europiečių geografinių, okeanologinių, hidrologinių, meteorologinių, gamtos mokslo  atradimų, kurie keitė ne vien Argentinos, bet ir pasaulio istoriją.  Portugalas jūrų keliautojas Fernandas Magelanas, išplaukęs su penkių laivų flotile, 1520 m. rado sąsiaurį tarp Patagonijos ir Ugnies žemės, kuris sujungė  laivybai  Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Sąsiauris pavadintas Magelano vardu. Pietų Amerikos kontinento pakrantėje aptikti aukštaūgiai indėnai teuelčiai, ekspedicijos metraštininko italo Antonio Pigafetto palyginti su viduramžių literatūros personažu milžinu Patagonu, davė pradžią plačias Argentinos ir Čilės lygumas, dykvietes, ledo laukus vadinti Patagonijos vardu.

Magelano atradimams priskiriamas ir jūreivių nuostabos pagimdytas pasaulio krašto salyno – „degančios, ugnies žemės“ pavadinimas: jūreiviai stebėjo vietinių indėnų uždegtų laužų liepsnas, prie kurių šie gynėsi nuo šalčio. Ir „ramios jūros“ pavadinimas, arba  Ramiojo vandenyno, kurį skrosdamas Magelanas tikėjosi rasti Indonezijos prieskonius, tačiau rado savo mirtį. Iš penkių Magelano ekspedicijos laivų tik vienas grįžo į Ispaniją, iš 270 jūreivių gyvi liko tik 18 žmonių.

Pietų Amerikos atradimai pažymėti kolonistų tarpusavio maištų, smurto, ligų epidemijų, bado, kanibalizmo ir naujakurių skurdo. Nepriklausomos Argentinos naujakurius puldinėdavo, plėšė ir žudė vietiniai indėnai, o atvykėliai stūmė indėnus iš jų žemių, naikino laukinius gyvūnus, kuriais mito indėnų gentys. Argentinos istorija neišsaugojo detalių kolonistų, vėliau imigrantų naikinamų vietinių genčių tragedijų, o įamžino vardus pirmeivių europiečių, kurie  atvėrė pasauliui nežinomas žemes, vandenis, kalnus,  ledynus ir  kurie žymi šalies objektus – kalnagūbrius, sąsiaurius, ledynus, upes, ežerus, gyvūnus, geografines vietoves, kaimus ir miestus, jų gatves.

Umauakos miestelio paminklas indėnams

Charlesas Darwinas (anglų gamtininkas, geologas, biologas) ir Robertas  FitzRoy‘us (anglų jūrų admirolas, meteorologas, hidrografas) 1831–1836 m. kartu plaukę laivu „Beagle“ tirti Pietų Amerikos žemyną ir vandenis, savo mokslinėmis įžvalgomis formavo naujas Žemės atsiradimo, gamtos evoliucijos ir natūralios atrankos teorijas. Darwinas buvo puolamas už biblinės pasaulio sukūrimo versijos paneigimą, nors jo surinkti moksliniai duomenys rodė, kad pasaulis ir žmogus neatsirado per šešias dienas, o buvo ilgos gamtos ir žmogaus  evoliucijos padarinys. Roberto  FitzRoy‘aus pastangos tirti ir kaupti orų ir audrų prognozių duomenis  buvo pripažintos naujove, kadangi padėjo išvengti jūrų keliautojų ir žvejų  mirčių. Tačiau jo reikalavimai Britanijos vyriausybei skirti daugiau lėšų jūrų moksliniams tyrimams buvo atmesti. Jį, einant  Naujosios Zelandijos gubernatoriaus pareigas, moraliai palaužė Britanijos vyriausybės abejingumas neskirti šaliai lėšų, kurios padėtų tinkamai apsaugoti vietinių gyventojų  maorių teises į savo žemę, stabdytų imigrantų vykdomą maorių žemių užgrobimą. Pakirstas depresijos FitzRoy‘us  persirėžia gerklę.

Praėjus 50 metų po „Beagle“ ekspedicijos, argentinietis Francisco P. Moreno reikšmingai pratęsia savo pirmtakų mokslinius tyrinėjimus – Patagonijos teritorijos, upių, ežerų ir ledynų aprašymus, žemėlapių sudarymus. Vos išsigelbėjęs nuo indėnų teuelčių egzekucijos, jis tampa  pirmuoju akademiku, besirūpinančiu  Argentinos gamtos išsaugojimu, nacionalinių parkų ir gamtos muziejų steigimu.  Argentinoje yra FitzRoy‘aus kalnagūbris, Biglio sąsiauris, Perito Moreno ledynas (isp. perito – ekspertas) – tai tik keli istorinių  asmenybių įamžintos veiklos ženklai.

 José San Martinas (1778–1850)

Mane sužavėjo argentinietis generolas  José San Martinas, tautos didvyris, kovine drąsa ir sumanumu prisidėjęs prie Argentinos nepriklausomybės gimimo (1810 m.). Jis ruošė buvusius vergus koviniams  veiksmams su  ispanų rojalistais, įkūrė Čilės laivyną. Perkopė su sukilėlių armija Andų kalnus, kad išlaisvintų Čilę, Peru ir Argentiną iš ispanų Rio de la Platos vicekaralystės priespaudos, tačiau atsisakė dalyvauti išvaduotų respublikų administravime. Grįžo į Ispaniją, kur jaunystėje mokėsi karybos ir dalyvavo karo mūšiuose. Prancūzijoje našlaudamas pašventė savo gyvenimą dukters auklėjimui, kuriai, tikėdamas individo moraliniu tobulėjimu, paliko savo  suklostytus gyvenimo principus: meilę tėvynei, laisvei ir tiesai; pagarbą žmonėms ir žmogaus vertybėms; melo ir tuštybės atmetimą; pasitikėjimą žmonėmis, jų draugyste; pakantumą religinių įsitikinimų įvairovei. Deja, šie idealai taip ir liko tik asmenybių, ne valstybės orientyrais. 1880 m. generolo palaikai iš Prancūzijos perlaidoti Buenos Airių katedros koplyčioje.

 Buenos Airių centrinėje aikštėje vaikams aiškinami Argentinos istoriniai įvykiai

Įsiminė ir Argentinos politikas bei diplomatas Juanas Bautista Alberdis, pasiūlęs naujoje Argentinos konstitucijoje (1853 m.) įtvirtinti reikšmingą ekonominį projektą: įteisinti „agresyvią imigraciją“ kaip išeitį didinant Argentinos gyventojų skaičių ir darbo  jėgos prieauglį. Pasak jo, valdyti reiškia apgyvendinti šalį,  pagerinti ir disciplinuoti šalies ekonominius procesus, suteikti šaliai daugiau civilizuotos pažangos, o atvykėliams sukurti lengvesnes nei Europoje įsikūrimo sąlygas, įgyvendinti jų pilietines teises; skatinti toleranciją skirtingiems religiniams įsitikinimams; plėsti upių laivybą ir geležinkelių tinklus, kurie vienytų Argentiną. „Agresyvi imigracija“ tikrai nesukūrė šalies vienybės, atvirkščiai, ją skaldė.

Argentinos istorija yra daugiaspalvė. Joje, prisimenat Argentinos prozininką Jorge Luisą Borgesą, „viskas jau parašyta“, tačiau savo kelionėje aš pirmą kartą iš naujo atradau šią istoriją. Borgesas, mąstydamas apie visatą ir žmonių visuomenę, kurias metaforiškai vadino „labirintu, voratinkliu, dykuma, kambariu ar biblioteka“, sakė, kad nors gyvenimo chaosas jau aprašytas, tačiau „bibliotekoje“ (tarkime, individo ar visuomenės planuojamoje būtyje) chaosui suteikiama tam tikra tvarka,  kuri gimdo žmonių viltis.

Kelionė į Argentiną man suteikė progą vėl gilintis į „gyvenimo chaosą“ ir istorinius atradimus, kurie parodė ne vien atradimų didybę, bet ir lėkštumą tų, kurie laiko tėkmėje menkino atradimų reikšmes, egoizmu, godumu, valdžios troškuliu užgožė dideles žmonių pastangas siekti šviesesnio, harmoningesnio  pasaulio ir tobulesnių  žmonių santykių. Iki šiol godumo ir egoizmo apakinti žmonės pamiršta, kad jų nesąžiningai ir nusikalstamai pasiektos individualios pergalės yra laikinos, nes jas neišvengiamai nutraukia žmogaus mirtis. Žmogus išnyksta fiziškai, tačiau jo įvykdyti nusikaltimai, juodi darbai lieka žmonių atmintyje kaip blogio pavyzdys. Gėrį kuria ir skleidžia tie asmenys, kurie aukojasi žmonių labui ir visuomenės pažangai.

Rekoletos kapinės

Tokia buvo Maria Eva Duarte de Peron (1919–1952), meiliai vadinama Evita – aktorė, visuomenės veikėja, karininko ir 1946–1955 m. prezidento Juano Domingo Perono žmona, tapusi tautos legenda, nes savo socialine veikla ir su prezidento Perono parama įgyvendino šalies švietimo, socialinės rūpybos, lyčių lygybės pokyčius. Stebino jos išorės grožis ir dvasios stiprybė teikiant įvairią pagalbą dirbantiems, skurstantiems, ligotiems, vienišiems, moterims ir  vaikams. Evos Peron iškilimas pokario Argentinoje turėjo priešistorę, kuri atskleidžia konservatyvios, korumpuotos, militarizuotos, net fašistuojančios Argentinos veidą. Prezidentas Robertas Ortizas (1938–1942) patenka į valdžią klastojant rinkimų rezultatus, iš posto pašalinamas kariniu perversmu. Prezidentas Ramonas Castillo (1942–1943) Antrojo pasaulinio karo metu skelbia Argentinos neutralitetą. Prezidentas Pedras Ramirezas (1943–1944), stebėjęs Hitlerio ir Mussolinio veiklą, Argentinoje įkuria karinę fašistinę miliciją. Karinės chuntos statytinis prezidentas Edelmiras Farrelas (1944–1946) pasuka visuomenės demokratėjimo keliu. Skelbia karą Vokietijai ir Japonijai. Skiria Juaną Peroną viceprezidentu, nors nepakenčia jo populiarumo Argentinoje tobulinant socialinio  teisingumo sistemą. Ištremia jį į Platos upės Martino Garsijos salą.  Peroną išlaisvina 1945 m. spalio 17 d. vykęs darbininkų streikas. Gruodžio mėnesį Eva Duarte ir Juanas Peronas susituokia. 1946 m. jis išrenkamas Argentinos prezidentu.  Eva Peron iki savo ankstyvos mirties  nenuilstamai įgyvendina savo ir Perono Argentinos socialinės pažangos idėjas. Ji įkuria socialinės paramos fondą, prižiūri  mokyklų, vaikų darželių, ligoninių statybą, lanko senelių namus, vargstantiems dalina paramą, padeda žmonėms rasti darbą. Inicijuoja šalyje moterų balsavimo teisės priėmimą. 1951 m. Peronas išrenkamas  prezidentu antrą kartą. Rinkimuose Argentinos moterys balsuoja pirmąjį kartą.

Nepagydomai sirgdama Evita kalbėjo, jog gailisi, kad gyvenimas, kuris gali būti ilgas, jai yra per trumpas, nes būtų galėjusi tiek daug nuveikti. Net patirdama alpulius ji bendravo su žmonėmis. 1951 m. rugpjūčio 22 d. paskutinį kartą viešai kreipdamasi į žmones, ji tarė: „Nors palieku tik savo gyvenimo skutus, žinau, kad pakelsite mano vardą kaip vėliavą ir nešite ją iki pergalės.“  Mirtis Evitos atminčiai neatnešė ramybės. 1955 m. opozicijos  kariškiams nuvertus Peroną ir šiam emigravus iš šalies, Evos Peron palaikai,  pažymėti kitu vardu, 16 metų  ilsisi Milano kapinėse. 1976 m. Evos Peron palaikai pervežami į  Buenos Airių Rekoletos kapines ir palaidojami Duarte šeimos kapavietėje. Iki šiol čia niekada nevysta gėlės.

Eva Peron (1919–1952)

Mane emociškai paveikė Ugnies žemės (Tierra la Fuego) salų „civilizavimo“ ir sostinės Ušuajos  (Ushuaia, 1885) įkūrimo istorijos. Stebino europiečių pasiaukojimas ieškant ryšių su fuegiečiais indėnais – onais, jaganais, alakalufais, steigiant misijas šiose salose, evangelizuojant indėnus, juos  šviečiant, mokant bendrauti, dirbti, skiepijant higienos įgūdžius. Fuegiečiai neprilygo nei Meksikos majams, nei Peru inkams. Tai buvo primityvaus mąstymo atšiauriose gamtos sąlygose, šaltyje tarp vėjų ir audrų trumpą gyvenimą gyvenę  žmonės, nuogą kūną dengę gyvūnų kailių lopais; klajokliai ir kanojininkai, šildęsi kanojose šalia žarijų pripildytų krepšių ir prie laužų. Jie nesuprato privačios nuosavybės prasmės, viską sprendė jėga ir žudynėmis. Misionierių sudarytame fuegiečių kalbų žodynėlyje nebuvo pasisveikinimo, padėkos, gero linkėjimo žodžių. FitzRoy‘us  iš pirmos „Beagle“ ekspedicijos į Ugnies žemę (1826–30) kaip savitą laimikį žmogaus perauklėjimo  įrodymui  išplukdė į Londoną keturis fuegiečius (vienas užsikrėtęs mirė). Anglijoje fuegiečiai pramoko anglų kalbos ir „civilizuotos“ elgsenos. Po metų pargabenti į gimtas salas jie grįžo į savo pirmykštį gyvenimą.

Santa Susanos gaučų fermos darbininkas

Europiečiai į Ugnies žemę atnešė ne tik naują pasaulėjautą ir gyvenimo būdą, bet ir ligas: tuberkuliozę, raupus, tymus, plaučių uždegimą ir alkoholį, kurie šlavė vietinius gyventojus. Visgi šiuolaikiniuose indėnų fuegiečių tyrimuose minimi indėnai, kurie išprusimu prilygo baltiesiems ateiviams ir tapo jūrų karininkais, gydytojais, mokytojais, dvasininkais (Arnoldo Canclini. How Ushuaia was born, 2019).

Įsiminė heroizmas ir kančios britų, kurie žuvo Ugnies žemėje nespėję įgyvendinti kilnių ketinimų padėti vietiniams žmonėms. Priplaukti prie Ugnies žemės krantų nebuvo paprasta: povandeninės uolos, audros pražudydavo laivus ir žmones. 1850 m. lapkričio mėnesį anglų laivui „Ocean Queen“ pavyko įplaukti į Earnest Cove  įlanką.  Laive buvo kapitonas Allenas Francis Gardineris, jūrų karininkas, skyręs savo gyvenimą misijų kūrimui, ir Richardas Williamsas, chirurgas, bei kiti. Įlankoje kilusi audra, išblaškiusi atvykėlių mantą, privertė juos slėptis olose. Atvykėliai nesugebėjo prisitaikyti atšiauriose sąlygose.

Stigo maisto, įsimetė išsekimo ligos. Jie mėgino maitintis pelėmis, moliuskais, jūrų žole. Tikėjosi sulaukti pagalbos laivų, kurie dėl blogų orų nepasiekdavo kranto. Žinojo, kad mirs, todėl rašė artimiesiems laiškus ir dienoraščius, kuriuose buvo aprašyta jų bejėgė kasdienybė.  1851 m. visi atvykėliai mirė nuo šalčio ir bado. 1852 m. pagaliau atvykę britų jūreiviai rado pirmeivių kūnus, juos iškilmingai palaidojo. 1854 m. iš Britanijos išplaukė naujai statytas laivas pavadintas „Allen Gardiner“, kuris pasiekė ir Folklando salas. Dabar man paaiškėjo, kodėl 1982 m. prasidėjo Didžiosios Britanijos Folklando karas su Argentina, kuri pareiškė savo teises į britams priklausiusią Folklando salyno teritoriją. Anglai, įkeldami  koją į Ugnies žemę ir aplinkines salas, atvyko anksčiau už argentiniečius. Tai buvo priežastis britams pasiųsti Folklando salų gynybai laivų armadą ir lėktuvnešius, kurie per du mėnesius laimėjo karą ir pražudė 746 argentiniečių  karių ir sužeidė 1100 žmonių. Šių skaičių neįmanoma lyginti su šių dienų  Ukrainos ir Izraelio karų didžiulėmis aukomis.

Pirmieji britai plaukė į Ugnies žemę savo iniciatyva, remiami individualių ir religinių bendruomenių aukų. Argentina savo teritorinius interesus ėmė ginti tik 1881 m., kai sudarė su Čile sutartį, kurioje  Ušuaja priskiriama Argentinai. Tik 1884 m. rugsėjo 28 d. į Ušuajos įlanką įplaukė keturi laivai su Argentinos vėliava. Ugnies žemė tapo Argentinos administruojama teritorija.

Privalau paminėti ir anglų vyskupo Waite‘o Hockino Stirlingo vaidmenį atrandant ir apgyvendinant europiečius Ugnies žemės salose. 1869 m. Stirlingas nusprendžia apsigyventi vienas Ušuajos įlankos pakrantėje suręstoje troboje. Jam patarnauja keli vietiniai. Kiti smalsiai žvelgia pro langą stebėdami dvasininko veiksmus. Kiek kartų savo sumanumo ir drąsos dėka Stirlingas išvengė mirties, taikė besivaidijančius indėnus, kurie negalėjo pasidalinti ateivių jiems išdalintų daiktų, siekė apiplėšti vyskupą ir atimti viską, ką kas mėnesį atplukdydavo laivai. Jis sugalvojo indėnų sutelkimo ir disciplinavimo planą: skelbė idėją vienos šeimos, vienos genties, kurioje reikia taikiai sugyventi. Jį supančioje vietinių bendruomenėje rengdavo ryto pamaldas, aiškino krikščioniškąsias vertybes, krikštijo indėnus, skatino juos dirbti, baudė už vagystes. Į salą atvykus įvairių profesijų britams, vėliau kitataučiams, ėmė augti Ušuajos bendruomenė (1871–72 m.), ilgėjo ir pastatytų medinių namelių eilės. Atidarytoje mokykloje mokėsi ir vietinių indėnų vaikai.  Atsirado medžio dirbtuvės, kalvė, bažnyčia, parduotuvė, vėliau – Argentinos kalėjimas kariškiams ir įvairaus plauko nusikaltėliams. Kalinių darbas paspartino Ušuajos plėtrą – jie tiesė kelius, kirto medžius, ruošė malkas miesto apšildymui ir t. t.  Ušuajos mieste yra paminklas Ušuajos pradininkams – Gardineriui, Stirlingui, Bridges‘ui, Lawrence‘ui  – pagerbti, o gatvės pažymėtos pirmeivių vardais, tačiau 1988 m. miesto vadovybė ėmė juos keisti argentiniečių vardais, tarsi taip įmanoma ištrinti istorinę atmintį.

Andų kalnai

Ušuajoje mes patyrėme permainingą orą: saulėtą, vėjuotą, šalčiu stingdantį. Iš Ušuajos įlankos, kurioje puikavosi laineriai,  išplaukėme į Biglio sąsiaurį, lankėme  Ugnies žemės nacionalinį parką, kur stebėjome, kaip į jūrą panyra Andų kalnai. Ruošdamiesi traukinuku vykti į parko gamtos apžvalgą, dalyvavome dryžuotais kalinių rūbais apsirengusių stoties darbuotojų „vaidinime“: kirviais apsiginklavę „artistai“ kvietė turistus fotografuotis. Po valandos jau galėjome pirkti nuotraukas.

Ugnies žemės nacionalinio parko darbuotojas

Kadaise nykios ir skurdžios salos sukūrė sėkmingas ir pelningas turizmo  verslo schemas. Tačiau dabartinė Žemės pakraščio tikrovė, užplūsta turistų srautų, tikrai įgauna papildomų prasmių, kai atrandi Ugnies žemės praeitį. Praeitis visada yra ir dabarties paaiškinimas.

Kitas mano atradimas Argentinos istorijoje buvo knyginė pažintis su Patagonijos indėnais – tuelčiais, pampais ir araukanais. Britų keliautojas, buvęs kariškis George‘as Chaworthas Mustersas, vienerius metus gyvenęs su tuelčiais, 1871 m. išleido savo užrašų knygą „Patagoniečių namuose“ („At home with the Patagonians“). Indėnų svetingai priimtas, gyvenęs vadų Orkekes ir Casimiro palapinėse, Mustersas kartu su tuelčiais keliavo nuo Magelano sąsiaurio iki Negro upės, Patagonijos sostinės Karmen de Patagoneso.

Realistiškai, vaizdingai ir poetiškai jis aprašė Patagonijos gamtą: plokščiąsias lygumas, kalnagūbrių slėnių žydinčias pievas, sraunias upes ir upokšnius, kuriuose bet kokiu oru maudėsi fiziškai ištvermingi, gražiai nuaugę tuelčiai – moterys ir vyrai. Ir permainingus Patagonijos orus: audras, lietų ir vėją, sniegą ir šlapdribą, speigus, nuo kurių indėnai gaubėsi kailiniais apsiaustais, avėjo žvėrių kailių apavą. Ir džiaugsmo akimirkas, kai tuelčiai šildėsi Saulėje prie „dykumos akių“ – tyro vandens baseinų pampoje.

Musterso knyga – tai Argentinos praeities dokumentinis literatūrinis liudijimas, įamžinęs autentišką Patagonijos indėnų buitį, tradicijas, šamanistinį tikėjimą, gentinius nesutarimus, vidines genties įtampas ir alkoholio svaigulio paskatintas tarpusavio skerdynes. Mustersas pažymi araukanų vado Foyeto žodžius, kuriais šis ragina indėnus su atėjūnais taikiai sugyventi ir su jais prekiauti, nes indėnai turi išlikti. Patagoniečiai buvo priversti prekiauti su kolonistais, jiems pardavinėti išdirbtas odas ir kailius, pasiūtus pončus ir stručio plunksnas ar visa tai keisti į ginklus bei šaudmenis. Foyetas ištaria viltingą frazę: Patagonijoje „vietos pakanka visiems“, tačiau XIX a. pabaigoje patagoniečiai atsiduria dviejų valstybių –Čilės ir Argentinos – gniaužtuose, nes kolonistai ima juos stumti iš gyvenamųjų žemių. Nors Buenos Airių provincijos vyriausybė kasmet skirdavo duoklę indėnams – tam tikrą skaičių avių, kumelių, ribotą kiekį drabužių, tabako, alkoholio – duoklė patagoniečių gyvenimo kokybės negerino. Iš duoklės pelnėsi sukčiaujantys tiekėjai, o indėnai, gavę romo davinį, gerdavo tol, kol apakinti alkoholio, imdavo žudyti vieni kitus. Mirusiuosius garsiai apraudodavo našlės. Buvo deginamas mirusiojo turtas, gyvuliai, nes mirusįjį derėjo pamiršti. Našlėmis rūpinosi genties vadai.

Inkų civilizacijos aukojamų vaikų ritualinis apdaras, Saltos miesto muziejus

Tuelčiai praktikavo šamanizmą: tikėjo gerųjų ir blogųjų dvasių įtaka žmogaus gyvenimui ir pasaulio tvarkai. Garbino Gėrio dvasią, kuriai visada dėkojo už globą vandenyje ir žemėje. Atnašavo aukas – žirgo galvą, stuburą, kepenis ir širdį Blogio dvasiai, – nes tikėjo visur plytintį blogį, kurį šamanai privalėjo užkalbėti. Senos moterys giesmėmis taip pat vydavo blogį šalin. Kai susirgdavo ar susižeisdavo tuelčių vaikas, buvo skubiai papjaunama balta kumelė, kurios valgoma virta mėsa tarsi saugojo nuo blogio.

Tuelčiai darbus dalijosi pagal lytis: vyrai ruošė medieną laužui, kartis palapinėms statyti ir tik moterys vikriai pastatydavo ir išardydavo palapines. Jos ruošė žvėrių odas palapinei dengti, išdirbdavo kailius ir siūdavo apsiaustus bei vilnonius pončus. Rinko valgomus šakniavaisius, laukines bulves, braškes, krūmų uogas, gamino maistą, prižiūrėjo tvarką palapinėje. Ir, žinoma, gimdė bei augino vaikus. Kūdikį su lopšiu pritvirtindavo šalia savęs ant žirgo, o ant nešulinių arklių sukraudavo palapinės mantą. Indėnės buvo puikios ir drąsios jojikės. Tuelčiai niekada neskriausdavo savo moterų ir vaikų. Mirus mylimai moteriai sielvartaujantis vyras galėjo visą savo turtą paversti pelenais.

Pagrindinis vyrų užsiėmimas buvo laukinių gyvūnų paieška ir medžioklė. Vyrai dresavo arklius, gamino balnus, lasus ir bolas (akmeninius, geležinius, varinius rutulius, pritvirtinus prie odinių ar stručio kojų raumenų diržų, laukiniams žvėrims nudobti ar pančioti medžiojamų gyvūnų kojas), odinį apavą žirgų kojoms apsaugoti nuo sužeidimų.

Santa Susanos estancijos raiteliai

Mustersas savo knygoje tuelčius parodė kaip giliai Patagonijos gamtą pažįstančius ir jaučiančius žmones, gebėjusius prisitaikyti prie jos ir joje išgyventi. Šiandien Musterso pasakojimas yra tarsi sustingęs paveikslas, kuris jaudina tikroviškumu ir skaitytojui įdiegta mintimi, kad patagoniečių praeitis, kaip ypatinga sankloda, yra nesugrąžinama.

Kelionės pabaigoje, kupini įvairių įspūdžių, sugrįžome į šilto oro glamones – sostinę Buenos Airės. Paskutinį vakarą Argentinoje praleidome snobiškame restorane, kuriame buvo rodomas šokių ir dainų spektaklis, turėjęs turistams priminti ne tik varganą atvykėlių gyvenimą, bet ir  glamūrinę  (angl. glamour  – užburti, sužavėti) jo pusę. Sužavėjo maišyto kraujo žmonių grožis ir talentas (indėnų, ispanų, italų, prancūzų, anglų, belgų, vokiečių, rusų, airių, serbų, kroatų, lietuvių). Aukštų, lieknų, temperamentingų argentiniečių renginys mus užbūrė. Iš šalies išvykome Argentinos  – „sėkmingos šalies“ mito palydėti.

Buenos Airės

M. A. Pavilionienės nuotraukos