Kaip išgyventi Drakonų šalyje?

Drakonai – tai ne vien Azijos ir Amerikos kontinentų mitologiniai personažai, vaizduojami kaip krokodilų, roplių, gyvačių, paukščių deriniai. Tai – gėrio ir  blogio bei jų mišinio reprezentacijos. Žmogaus ir jį supančios konkrečios aplinkos suvokimo lūžiai individo sąmonėje, laiko tėkmės įtvirtinti žmonių bendruomenėje ir visuomenėje. Mitiniai drakonai neišnyko. Jie gyvuoja dabartyje. Ir apie juos šis pasakojimas.

Vieną ankstų kovo mėnesio rytą išėjau atsisveikinti su Kantu, Pietų Mekongo upės miestu. Vaikščiojau Hau upės, Mekongo atšakos, tiltu, grožėjausi erdvios upės vandenimis, kai mane užkalbino pagyvenęs vietnamietis, teiraudamasis iš kurios šalies esu atvykusi. Pradėjau jam aiškinti apie Baltijos valstybes, sovietų Rusijos  okupaciją. Vyriškis pasakojo apie savo kaip fiziko mokslinę veiklą, stažuotę Australijoje. Kai jo paklausiau, kaip gyvena vietnamiečiai socialistinėje Vietnamo respublikoje, mano pašnekovas staiga nutilo. Matyt, savisaugos instinktas  įspėjo jį nepasitikėti svetimšale.

Šis  Vietname man nutikęs epizodas paskatino domėtis vietnamiečių tautos  išlikimo tema, ieškoti atsakymo,  kas dramatiškoje Vietnamo istorijoje teikė žmonėms dvasinę stiprybę, skatino fiziškai ir psichiškai išgyventi.

Rankdarbių pardavėjos

Iki XX a. antrosios pusės Vietnamas buvo Rytų ir Vakarų valstybių geidžiamas grobis. Vietnamiečiai ir šalia jų gyvenančios etninės mažumos buvo pigi darbo jėga, beteisiai žmonės savų feodalų ir valdovų bei užsienio interventų ekonomiškai išnaudojami, okupantų kultūriškai žeminami kaip „antrarūšė“ rasė. Per tūkstantmetę Kinijos Vietnamo okupaciją šalyje buvo įdiegta griežta visuomenės sluoksnių hierarchinė  struktūra. Šalį alino vietinių feodalų klanų tarpusavio kovos dėl valdžios ir užsienio valstybių varžybos dėl įtakos zonų pasidalinimo Pietryčių Azijos Indokinijos pusiasalyje. Šalį siaubė stichinės nelaimės – liūtys ir potvyniai. Neturtingi žmonės kentė skurdą ir badą, kai stigdavo ryžių, maitinosi medžių šaknimis ir žieve, žole, valgė (ir valgo) ryžių laukų žiurkes, gyvates, visokius upių ir jūrų gyvius. Neturėdami apdarų iš augalų lapų daigstė apsiaustus.

Šiaurės Vietnamo kaimo ryžių laukas

Skurdaus  Šiaurės Vietnamo kaimo mergaitė.

Gilindamasi į Vietnamo istoriją savęs vis klausiau – kaip netobulame žmonių pasaulyje išsaugoti tikėjimą gėriu ir žmogumi? Kaip sudėtingos istorijos vingiuose vietnamiečiams pavyko išlaikyti  savo tautinį tapatumą? Seniai priėmusi budizmo teiginius, kad mintys formuoja individą ir kad žmogus yra savo mąstymo rezultatas,  galvodama apie Vietnamo vidaus ir užsienio politiką, stengiausi nepasiduoti nihilizmui – negatyvumui, pesimizmui ir skeptiškumui. Ieškojau pozityvių dalykų, kurie Vietnamo visuomenės istorijoje žadintų viltį.  Kelionėje sutikti Vietnamo žmonės – ramūs, mandagūs, malonūs, nuolankūs ir darbštūs – buvo atsakymas į mano klausimą, kaip vietnamiečiai istorijos tėkmėje po visų patirtų  šalies kolonizavimo ir karų pasekmių sugebėjo išlikti.

Kelio darbus atlieka kaimo moterys

Skirtingais istoriniais tarpsniais vietnamiečius nukariaudavo kinai, čamai, mongolai, khmerai, japonai, britai, prancūzai, amerikiečiai. Vietnamo teritorija buvo skaldoma į Šiaurės, Centro ir Pietų. Be anksčiau minėto tūkstantmečio Kinijos valdymo, kelių Vietnamo imperatorių dinastijų viešpatavimo,  Vietname įsigalėjo prancūzai (1867–1956). Apie 10 metų (1965–1975)  vyko Vietnamo ir JAV karas. Vietnamo visuomenė skaidėsi į tuos, kurie gyveno senaisiais Vietnamo  papročiais ir tradicijomis; tikėjo Vietnamo valdovų tautai skiepijamomis  budizmo ir konfucianizmo idėjomis; ar vakariečių pozityvia įtaka Vietnamo ekonominei ir kultūrinei pažangai; laikė  budizmo sklaidą Vietname  atsvara prieš europinės kultūros invaziją, prieš Vakarų karinį, technologinį ir ekonominį pranašumą; pakluso iš komunistinės Rusijos ir Kinijos importuotam  marksizmui. 2025 m. Vietnamas rengiasi minėti 50-ąsias valstybės suvienijimo metines, nes 1975 m. šalis tapo Vietnamo socialistine respublika, kurią ėmė valdyti viena komunistų partija.  JAV pastangos karu stabdyti Azijoje plintančią komunizmo grėsmę neatnešė tikėtų rezultatų: šiandien Azijoje gyvuoja komunistinės valstybės – Kinijos liaudies ir Šiaurės Korėjos liaudies respublikos, kuriose liaudis neturi jokių teisių, nes jose nepripažįstamos žmogaus teisės ir laisvės.

Stebina vietnamiečių dvasinė stiprybė ir darbštumas. Jie sugebėjo prikelti amerikiečių bombų ir minų išdraskytą, cheminio ginklo napalmo išdegintą žemę. Išgyveno, nors ir  patyrė nepagydomas ligas ir genetinius apsigimimus kaip nuodingo herbicido, amerikiečių purkšto virš džiunglių ir pasėlių, pasekmes. Vėl ėmė auginti ryžius, bambukų ir kaučiukmedžių giraites, šilkverpius, plėsti perlų auginimo verslą, užsiimti privačiu verslu.

Šalia perėjos, kuri dalina Šiaurės ir Pietų Vietnamą.

Austrių gaudymo kaimelis. Ši moteris turės sutvarkyti visas austres.

Ir iki šių dienų rodyti pagarbą tėvams bei protėviams, laidojant artimuosius šalia namų ar ryžių laukuose, po kelerių metų jų palaikus talpinant į medinius namelius, taip rodant, kad mirusiųjų sielos saugo gyvuosius ir tarsi primena tautos papročių bei tradicijų puoselėjimo svarbą.

Vietnamo istorijos įvairovė atsispindi skirtinguose visos šalies ar jos dalių pavadinimuose – Vandangas, Aulakas, Vanšuanas, Anamas, Daikovietas, Daingas, Namvietas, Vietnamo demokratinė ir Vietnamo socialistinė respublika. Visų šių visuomenių pamatas – žmonės, kuriems dvasinę stiprybę, manau, teikė ir animistinis tikėjimas gamtos jėgomis: Dangaus, Žemės ir Vandenų galia, globojanti gyventojus.

Hojano uostas naktį. Net močiutė parduoda žvakeles, kurias galima paleisti į kanalo vandenį.

Vienas vietnamiečių mitų teigia, kad vietai arba vietnamiečiai kilo iš vandens drakono Lako ir jo žmonos kalnų princeses Euko. Pora susilaukė 100 vaikų. Drakonas su 50 vaikų grįžo į pajūrį, o Euko su likusiais vaikais įsikūrė Raudonosios upės žemėse ir kalnuose, kur gimė Drakono Lako saugojama  Vandango karalystė. Mitai teigia, kad 2000 Halongo įlankos nuostabių salų atsirado  tuomet, kai Drakonas iš dangaus leidosi į jūrą: ten, kur jo uodega lietė vandenį, radosi salos. Taigi, Vietnamo mitologijoje drakonas yra pasaulio kūrėjas ir žmonių globėjas, dangiškojo gėrio, šviesos nešėjas, saugojantis žmones nuo sausros ir bado, naikinantis vietnamiečių priešus, bei Vietnamo valdovų galios, ilgaamžiškumo bei grožio simbolis. Drakono figūros  puošia šventyklų, imperatorių rūmų stogus, didikų laidojimo kapavietes, reikšmingą teritoriją supančias sienas, laiptų turėklus, laivų pirmagalius ir t. t. Vietname gerbiamas ne tik mitinis drakonas, bet ir didysis vėžlys, gervė bei antgamtinė būtybė feniksas kaip išminties, laimės, taikos ir atgimimo ženklai.

Netoli Danango miesto yra Marmuro kalnų parkas. Jame kelios budistų šventyklos.

Su grupe iš Lietuvos atvykome į Hanojaus viešbutį Šiaurės Vietname. Ankstų rytą mus pažadino gatvėje iš garsiakalbio sklindantis diktoriaus balsas, kažką aiškinantis  vietos gyventojams. Sužinojome, kad tai – karo laikų liekana, informacijos gyventojams teikimas. Pasijutau lyg grįžusi į savo sovietinę vaikystę, kai  gyvenome pagal griežtą tvarką.

Pirmą kelionės dieną vykome apžiūrėti Vietnamo suvienytojo, pirmojo prezidento  Hošimino  (1890–1969) mauzoliejų, po to jo kuklų medinį dviaukštį namą ir sovietų jam dovanotų prabangių mašinų ekspoziciją.

Hošimino mauzoliejus

Norėjau suprasti Hošimino, žmonių praminto „Dėde Ho“, vaidmenį XX a. Vietnamo istorijoje, kurioje niekada nebuvo ilgalaikės taikos ir paprastų žmonių gerovės. Hošimino kaip asmenybės klostymasis, jo tikėjimas marksizmu-leninizmu, nacionaline ir pasauline revoliucija, kuri gali įveikti kolonijinį imperializmą, aiškiai parodė, kaip gimsta vieno asmens garbinimas, žmonių grupės ar politinės partijos deklaruojama ideologija, kuri, kirsdamasi su kitos ideologinės krypties politiniu fanatizmu ir interesais, sukelia karinius konfliktus ir karus dėl įtakos zonų, naudos, politinio dominavimo. Taip buvo įvairių valstybių praeityje, taip yra ir XXI a. pasaulyje: Rusijos invazija į Ukrainą, Kinijos Taivano nepriklausomybės nepripažinimas ir deklaracijos apie Kinijos pasaulinį viešpatavimą;  Šiaurės Korėjos komunistinis režimas, pasirengęs teikti ginklus rusams Ukrainos sunaikinimui; kariniai perversmai Afrikoje – Nigerijoje ir Gabone ir t. t. Taigi, blogio drakonai nėra mirę, jie vėl kelia galvas ir spjaudo ugnimi.

Tikrasis Dėdės Ho vardas ir pavardė buvo Ngueyen Sinh Huy. Kaimo mokytojo sūnus, gavęs tik pradinį išsilavinimą,  įsidarbino virėju prancūzų laineryje, po to  gyveno  Londone. 1917 m. atvyko į Prancūziją, kur sekė įvykius Rusijoje, įstojo į prancūzų komunistų partiją ir pasikeitė pavardę – Ngueyen Ai Quoc (Ngujenas Patriotas). 1923 m. vyko į Rusiją stebėti, kaip bolševikai įsitvirtina  valdžioje, naikina buržuaziją kaip klasę, buvo sukrėstas Lenino mirties.  Po to nukeliavo  į komunistinę Kiniją, kur telkė vietnamiečių patriotus  į „Vietnamo revoliucingojo jaunimo asociaciją“, paskaitomis ruošė juos revoliuciniams veiksmams Vietname. Rusija, Vakarų Europa, Kinija – tai Patrioto kelionių maršrutai ir visuomeninio gyvenimo universitetai. 1930 m. Ngueyen Ai Quoc įkuria Vietnamo komunistų partiją.  1938 m. jis pasivadina nauju vardu – Ho Chi Minh, reiškiančiu tą, kuris apšviečia. 1941 m. Hošiminas atvyksta į Vietnamą ir įkuria Vietminą – Nepriklausomo Vietnamo Lygą.

Hošimino darbo kabinetas

Iki  mirties Hošiminas gyveno Vietnamo nepriklausomybės ir vienybės idėjomis. Kaip  diplomatas  gebėjo laviruoti tarp Rusijos, Kinijos, Prancūzijos ir JAV, siekdamas Vietnamo vientisumo. 1944 m. Hošiminas  skatino plėsti partizaninį judėjimą prieš prancūzus, vėliau prieš amerikiečius bei komunistų veiklą prancūzų administruojamame Pietų Vietname. Amerikiečiams sustabdžius Rytų Aziją okupavusius japonus atominiu bombardavimu, 1945 m. rugsėjo 3 d.  Hanojaus aikštėje Hošiminas paskelbė Šiaurės Vietnamo demokratinės respublikos nepriklausomybę, tačiau tai buvo ne  laisvės, o Vietnamo naujų kančių pradžia.  Prancūzai, nenorėdami  prarasti savo kolonijos, nesilaikė susitarimų su vietnamiečiais pripažinti Šiaurės Vietnamo nepriklausomybę.  Hošiminas vyksta į Prancūziją derėtis dėl naujų sutarties sąlygų. Tai smarkiai palaužia jo sveikatą. 1946 m. lapkričio 20 d. prancūzų karinis laivas apšaudo Haifono uostą, šiuo antpuoliu pradėdamas karą. 1947 m. prancūzai jau kontroliuoja Vietnamo pagrindinius miestus ir pakrantės kelius. Šiame kare vietnamiečiai rodė ištvermės ir drąsos stebuklus įveikdami karinį prancūzų pranašumą.  Karas užsitęsė iki 1954 m.,  kol gegužės – liepos mėnesiais Ženevoje  susitiko Prancūzijos, SSRS, Kinijos, JAV, Didžiosios Britanijos derybininkai  pasirašyti sutarties dėl Indokinijos valstybių ateities. Sutartyje buvo teigiama, kad Vietnamas, Kambodža, Laosas tampa nepriklausomomis valstybėmis.

Tačiau 1965 m. prasideda dar vienas kruvinas Vietnamo istorijos etapas: amerikiečiai įveda kariuomenę į Vietnamą, bombarduoja komunistinį Šiaurės Vietnamą ir partizanų veiklos teritorijas Pietų Vietname,  siekdami stabdyti komunizmo plitimą. Su šiuo karu susiję keturi JAV prezidentai – D. Eizenhaueris,  D. F. Kenedis, L. Džonsonas, R. Niksonas, t. y. su amerikiečių, vietnamiečių, kambodžiečių, laosiečių bei Naujosios Zelandijos, Australijos, Pietų Korėjos piliečių žūtimi. Hošiminas šio karo eigoje buvo moralinis autoritetas: jo vardu buvo  vadinami partizanų aprūpinimo keliai ir tiekimo linijos. Jo vardas tiesiogiai nebuvo siejamas su komunistinio režimo kruvinais susidorojimais su kitaminčiais ir perauklėjimo stovyklų teroru, nes kaip prezidentas jis atvirai pripažino Vietnamo komunistinės sistemos padarytas klaidas.  Praėjus 6 metams po pirmojo Vietnamo prezidento mirties Saigonas jo garbei pervadinamas Hošiminu.

Pietų Vietnamo didžiausias Mekongo upės miestas Kanto. Aikštė Hošimino garbei.

Moterims garbė fotografuotis prie Vado paminklo.

Antikarinės nuotaikos, plintančios JAV visuomenėje, amerikiečių kariškių demoralizacija, suvokiant beprasmes žūtis svetimame krašte, artino Vietnamo karo pabaigą ir taikos derybas. 1973 m.  JAV ir Šiaurės  Vietnamas susitaria, kad amerikiečiai paliks Vietnamą, o Saigone bus sudaryta  laikinoji  vyriausybė. Šiaurės vietnamiečiai, įveikę pietų vietnamiečių karinius dalinius, 1975 m. balandžio 30 d. Saigone paskelbia viso Vietnamo nepriklausomybę.

Turistiniame maršrute nebuvo pabrėžta Vietnamo  komunizmo ir karo tema, išskyrus apsilankymą netoli Saigono esančiame Ku Či 250 km požeminių tunelių komplekse, kuriame slėpėsi ir gyveno partizanai ir kurį įrengė Vietnamo išlaisvinimo pajėgos kovai prieš Amerikos armiją.

Ku Či požeminių tunelių kaimas, paverstas muziejumi. Mažos landos smulkiems žmonėms.

Tačiau būtent karo tema atskleidžia  pasaulio valstybių varžybas dėl įtakos zonų  ir išryškina paralelę tarp žmogaus vaizduotės sukurtų mitinių drakonų ir XXI a.  valstybių realių drakoniškų užmačių – griauti šalis, žudyti žmones tam, kad dėl pragmatiškų dominavimo siekių būtų atimta konkrečios šalies piliečių laisvė ir nepriklausomybė.

Mane nustebino vietnamiečių budistinis atlaidumas buvusiems priešams, net poilsio namų statymas amerikiečių karo veteranams. Budistinis atlaidumas siekiant dvasinės ramybės ir nuostata gyventi  dabartimi, manau, buvo (ir iki šiol yra) vietnamiečių tautos dvasinio išlikimo pamatas.

Vietname apie 85 proc. gyventojų išpažįsta Mahajanos budizmą. Indijos misionieriai, budistų vienuoliai, indų pirkliai skleidė Budos ( 560 m. pr. m. e.– 480 pr. m. e.) mokymą Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Indonezijoje, Vietname. Budizmas formavo Vietnamo visuomenės dvasinį klimatą, kreipė individą į  išsilaisvinimą nuo visuomenės autoritetų, nuo išorinio gyvenimo kančių į dvasinius ieškojimus.

Dangaus dievybės garbinimas

Tai prieštaravo Kinijos valdovų  remiamoms Konfucijaus tezėms, reikalaujančioms  paklusti autoritetams, paklusti pagal hierarchinę sistemą aukščiau stovintiems, vyresniesiems.  Sunku nusakyti, kaip giliai  vietnamiečiai suvokė ir suvokia Budos tiesas, meditacijos reikšmę vaduojantis iš asmeninių troškimų ir kančių, siekiant pažinti save, įveikti savo nežinojimą ir pasirinkti Teisingą gyvenimo kelią – teisingą mąstymą ir kalbėjimą, teisingą elgesį, veiklą.

Manau, kasdieniuose išgyvenimo rūpesčiuose paskendusi Vietnamo visuomenė  labiau gerbia Budos kultą, skiria didelį dėmesį gausių aukų Budai atnašavimui šventyklose ir kolektyvinių religinių švenčių ritualams, nei gilinasi į Budos keturias tiesas ir aštuonių pakopų kelią, kurį studijuoja Budos tekstų aiškintojai.  Vietnamiečiai susitelkia budistinėse šventyklose, garbina  įvairaus dydžio, skirtingų pavidalų Budos statulas, skirtas  Gautamai Budai, moteriškos lyties Ledi Budai, belyčiam Budai.

Šventykla moteriškos lyties Budai

O turistus žavi begalė  marmurinių, įvairaus dydžio ir apimties Budos statulų ir  statulėlių akmens apdirbimo parduotuvėse. Skirtingos Budų kūno formos perteikia Vietnamo budistų skirtingą gyvenimo realybę: ne visi Budos sekėjai buvo asketai; kai kurie gerai gyveno tikinčiųjų aukų sąskaita, rentė turtingas šventyklas, buvo bonzos, atitrūkę nuo žmonių, ką labai kritiškai vertino kinų mąstytojas Konfucijus.  Vargu, ar apvalių formų budistai vadovavosi principu: „kai nėra ko prarasti ir ko įgyti, esame laisvi viską duoti ir priimti“.

Budos mokymas, skatinantis atsisakyti prisirišimo prie materialaus pasaulio, individo ambicijų, išdidumo, baimių, pavydo, neapykantos, keršto, aukos savigailos būsenų ir dvasinės ramybės suradimas, tikiu, padėjo Vietnamo žmonėms išlikti šalies istorijos sunkmečiais ir, manau, padeda iki šiol.  Budizmo idėjos padėjo ir man atsisakyti visuomenės „normų“, elgesio, mąstymo klišių ir išgryninti savivoką. Patinka man ir baltas, rausvas lotoso žiedas, budizmo gėlė, simbolizuojanti dvasios tyrumą ir nušvitimą. Hanojuje lankėme XI a. imperatoriaus Li Taitongo statytą Vieno stulpo budistų šventyklą, skirtą vaisingumo deivei Kuanam, kaip  valdovo dėkingumo raišką  už sulauktą sūnų. Šventykla įkūnija valdovo sapną, kuriame jis regi  ant lotoso žiedo sėdintį šventiką, perduodantį jam sūnų. Šios medinės šventyklos akmeninis stulpas kyla  iš tvenkinio vandens ir tuo primena besistiebiantį į Saulę, iš tvenkinio dumblo augantį lotosą.

Hanojus. Vieno stulpo šventykla.

Amida Budos, budizmo dievybės, kuri įkūnija beribę šviesą, aiškintojai teigia, kad priėmus Budos mokymus, pasaulis taps geresnis ir teisingesnis, nereikės nei ginklų, nei kareivių. Žmonės gyvens pagal moralės dėsnius. Išnyks neteisingumas ir smurtas. Stiprieji nežemins silpnesniųjų ir kiekvienas ras savo vietą visuomenėje. Norėtųsi ta siekiamybe tikėti, tačiau žmonių pasaulyje šiandien agresyviai veikia drakoniški dėsniai.

Dar vienas vietnamiečių išgyvenimo būdas, manau, yra gebėjimas prisitaikyti, kurį sieju su Konfucijaus (551 m. pr. m. e.– 479 m. pr. m. e. ) mokymais. Net išsilaisvinę iš Kinijos priespaudos vietnamiečiai toliau gerbė kinų mąstytoją. 1070 m. imperatoriaus nurodymu Hanojuje buvo pastatyta Konfucijaus mokykla – Literatūros šventykla, kuri 1076 m. tapo universitetu, ruošiančiu mandarinus, valdovo rūmų ir šalies provincijų administratorius, nes Konfucijus tikėjo, kad šalį turi valdyti išsimokslinę  žmonės.

Konfucijaus mokyklos šventykla ir Konfucijaus įamžinimas.

Kai ėjome lankyti Literatūros šventyklos komplekso – apžiūrėti Konfucijaus ir universitete dėsčiusių mokslo žmonių skulptūrų, kiemo stelų, įamžinusių žymių veikėjų vardus, dar neįžvelgiau glaudaus ryšio tarp Vietnamo ir konfucianizmo, kuris buvo oficiali Kinijos ideologinė doktrina, mokanti imperatoriaus pavaldinius paklusnumo ir atsakingo, ištikimo tarnavimo valdžiai. Maištas prieš valdovą, Dangaus sūnų, buvo laikomas religiniu ir politiniu nusikaltimu. Neturtingi Vietnamo valstiečiai buvo ir klusnūs šalies kareiviai,  neapmokamų darbų vykdytojai, žemės rentos ir mokesčių mokėtojai. Konfucijus akcentavo pareigą kaip kilnaus žmogaus elgesį, kuris gali skatinti net gyvybės paaukojimą. Vietnamo pasipriešinimo okupantams istorijoje gausu pavyzdžių, kai maišto ar pasipriešinimo organizatoriai ir dalyviai žudydavosi, nes jautė neatlikę pareigos ir užduoties iki galo. Konfucijaus moraliniai imperatyvai vietnamiečiams  buvo skiepijami prievarta, priespauda, išnaudojimu ir nepaklusimo bausme. Vietname įvestas komunistinis režimas sustiprino piliečių prisitaikymą prie naujų politinių ir socialinių aplinkybių.

Raudonų vėliavų kaimo mokykla

Pats Konfucijus niekino prisitaikymą, atsisakė tarnauti valdovui, kuris nevykdė pareigos tarnauti žmonėms ir nebuvo kilnaus elgesio pavyzdys.  Man patinka jo kritiškas požiūris į tuščiakalbius: „Aš mirštu, kai žviegiantys snukiai knisa valstybę ir visuomenę“ (p. 189,  „Apmąstymai ir pašnekesiai“, 2013). Man patinka jo sureikšminta individo  atsakomybė už savo gyvenimą. Raginimas tobulėti ir pakilti virš vidutinybių, „daugiau reikalauti iš savęs, mažiau tikėtis iš kitų“, nes tuomet netenka nusivilti (p. 171). Priimu ir Konfucijaus žmonių  skirstymą į kilnius ir prastuolius. Kilnius jis apibūdino gražiais žodžiais – dvasingi, teisingi, valingi ir ryžtingi keistis, drąsūs ir nesavanaudžiai. Nurodė ir kilniųjų  priešpriešas –  nepadorius apgavikus, šmeižikus, neišprususius kvailius, vagis, kurių  atvirai nemėgo ir vengė. Plačiai žinoma jo teisingos elgsenos ir moralinio paskatinimo mintis: „Nedaryk kitiems to, ko pats nenorėtum sulaukti“ (p. 155). Nors vietnamiečių pasaulėjauta yra kolektyvinė, skatinanti asmeninius interesus derinti su šeimos, bendruomenės ir tautos interesais, Konfucijus tikėjo, kad „asmens tobulėjimas kitiems žmonėms neša ramybę ir taiką“…, „visai tautai neša ramybę ir taiką“ (p. 173).  Deja, Azijos kontinente nėra ramybės ir taikos, nėra taikaus valstybių sugyvenimo. Yra didelė  politinė įtampa, primenanti, jog blogio drakonai gali pradėti siautėti…

Drakonai prie imperatoriaus kapo

Nepaisant sudėtingos Vietnamo visuomenės istorijos, skurdžios, kuklios šių dienų paprastų žmonių buities ir gebėjimo tenkintis mažu, grįžčiau  į Vietnamą. Grįžčiau  dėl mistinio Halongo įlankos grožio, iš įlankos vandenų augančių kalkakmenio kalnų. Vakaro ir ryto dangaus spalvų. Hoanglien  kalnų masyvų,  skęstančių debesyse ir migloje. Dėl viduramžiais įkurto pirklių ir žvejų uosto Hojano, kuris vakarais sužiba žvakių ir lempų šviesomis. Ir dėl nuostabiai gražių ir ramių vietnamiečių šypsenų, kurie galbūt vis dar tiki, kad šviesos Drakonas saugo jų dabartį.

Nuostabi smilkalų lazdelių gamintojos šypsena

Halongo įlanka

M. A. Pavilionienės nuotraukos