Kariaujantis pasaulis

Kai šalia vyksta karas, negali nerašyti apie karą. Pristatydama savo kelionę į Peru, pasirinkau kariaujančių žmonių ir kovos dėl valdžios temą, nes neįmanoma glaustame tekste atskleisti Peru geografinės, ekologinės, klimatinės, socialinės, mitologinės, istorinės ir kultūrinės įvairovės. Kariaujančių žmonių teminė linija jungia įvairius aspektus: žmonių kovą už būvį gamtoje – įsitvirtinimą Ramiojo vandenyno pakrantėje, Andų kalnuose, atogrąžų miškuose; genčių ir tautų savo autonomiškumo gynimą, priešinimąsi inkų, o vėliau ispanų primestai visuomeninei tvarkai ir religijai, jų fiziniam ir moraliniam smurtui. Pasirinkta tema padėjo man suvokti Peru kaip visumą, kurią kiekvienas gali studijuoti savaip.

Kelionės į Peru aprašyme sakoma, kad turistai pažins „didingą“ Peru pasaulį, „aukso ir kraujo imperiją, paslaptingas Saulės vaikų žemes“. Per 14 kelionės dienų aukso neteko matyti, o gidai nepasakojo apie Andų žemėje pralietą kraują. Šioje išvykoje įgijau gilių įspūdžių, padrikų žinių apie šalį, žavėjausi nepaprasto grožio gamtos vaizdais, stebėjau perujiečių kasdienę dabartį. Akivaizdu, kad Peru traukos jėga glūdi šalies istorijoje, kuri nuo XX a. pradžios archeologiniais atradimais ir jų tyrimais, Peru ir įvairių šalių mokslininkų pastangomis vis labiau atveriama šiuolaikiniam keliautojui. Vis dėlto tuose tyrimuose lieka daug nežinomųjų, netikslumų ir neatitikimų, nes klaidžiojama tarp įvairių hipotezių ir interpretacijų. Pasakojime apie Peru – mano sudėlioti akcentai, įkvėpti ne vien kelionės, bet ir skaitytos medžiagos.  Straipsnyje sąmoningai nenaudoju paplitusių sąvokų – „iki Kolumbo, iki ispanų“, nes nenoriu garbės suteikti tiems, kurie sunaikino susiklosčiusias praeities žmonių sanklodas.

Peru istorija – tai skirtingų genčių ir tautų egzistavimas iki inkų Kusko karalystės, XII a., ir inkų imperijos sukūrimo, XV a. Tai 12 inkų karalių valdymas iki XVI a. pr. ispanų invazijos į Pietų Ameriką. Tai – Europos Viduramžių pabaigos paskutiniųjų kryžiaus žygių gėda, nuskurdusių riterių ir badaujančių krikščionių vienuolių neslepiamas troškimas praturtėti, įleisti šaknis „laukinių“ žemėse, išvarant čiabuvius iš gyvenamų vietų, juos išnaudojant ir žudant.

Kolkos kanjono Čivai miestelio paminklas buvusiai inkų didybei

Ten, kur žengė ispanų konkistadorai, buvo plėšiamos ir griaunamos šventyklos ir tvirtovės, kuriamos katalikų bažnyčios ir moterų bei vyrų vienuolynai. Aukso, sidabro, vario, švino, brangakmenių kasyklose, ispanų įkurtose plantacijose plušo engiami čiabuviai ir atvežti iš Afrikos vergai. Gimė maišyto kraujo metisai ir mulatai. Peru užkariavimas vyko „barbarų“ pavertimo civilizuotais žmonėmis, „vasalų“ prijungimo prie Ispanijos valdovų karalystės ir vienintelio teisingo Dievo šlovinimo idėjų fone.

Pietų Amerikoje gyvenę čiabuviai turėjo savuosius dievus. Skirtingose klimatinėse sąlygose patirdami žemės drebėjimus, vulkanų išsiveržimus, pakrantės šaltosios srovės sukeltas audras ir potvynius, dykumos sausras ir gaisrus, jie išmoko dirbti žemę, ją drėkinti vandens kanalais, kalnų terasose auginti pasėlius, prižiūrėti galvijų bandas. Matematikas Maurice‘as Cotterellis jautriai apibūdina vietinius gyventojus – kovodami su gamta šie mirtingieji stichines nelaimes priėmė stulbinančiai oriai kaip savo neišvengiamą likimą.

Aguanda Blankos nacionalinio parko užgesęs vulkanas

Pietų Amerikos čiabuviai sukūrė gentinius papročius, mirusiųjų mumifikavimo būdus, keramiką ir tekstilę, metalų apdirbimo ir lydymo technologijas, tobulino medicinos ir astronomijos žinias. Atsiradus miestams karalystėms ir inkų imperijai, suformavo teisės ir moralės taisykles, griežtą hierarchinę socialinių sluoksnių sistemą. Peru, kaip Meksika ir Senovės Egiptas, buvo Saulės karalystė, kurioje Dievas – Tėvas Saulė buvo garbinamas kaip Žemės gyvybės, derlingumo, vaisingumo ir destrukcijos jėga, kuriam, kaip  ir jo sūnums Žemėje, inkų karaliams – pusdieviams, reikėjo beatodairiškai paklusti.

XV a. pabaigoje, kai Europoje klostėsi Renesansas, Amerikos kontinentuose vyko kolonistinė veikla ir vietinių genocidas. Ši veikla buvo feodalinės Vakarų Europos, ekonomiškai atsilikusios nuo Azijos, išsigelbėjimo planas, kuriam pritarė Ispanijos, Portugalijos karaliai ir laimino popiežius. Iš kolonijų priplėšti turtai įgalino europiečius statyti laivus naujiems užkariavimams, kuriuos jie vadino „žvalgybinėmis ekspedicijomis“.  Iki šiol svarstoma, kaip nedideliems ispanų būriams, atplaukusiems iš ispanų okupuotos Panamos, trečią kartą pavyko išsilaipinti Peru teritorijoje ir įveikti daugiaetnines, daugiatūkstantines inkų armijas. Teigiama, kad europiečių greito praturtėjimo alkis buvo beribis. Sujungus jūrų keliais Žemės rytinį ir vakarinį pusrutulius, atsivėrė nauji prekybos keliai, skatinantys gildijų, bendrovių, bankų augimą, Europos praturtėjimą. Vertelgiškumas užgožė humaniškumą. Kita vertus, inkai, kaip Meksikos actekai, tikėjo pranašyste, kad jų žemėje pasirodys baltaveidžiai pusdieviai, kurie pakeis jų gyvenimo būdą ir religiją, ir kad ateivius reikia pasitikti taikiai.

Titikakos ežero urų etninės grupės iš nendrių suręsta plaukiojanti sala-gyvenvietė prie Puno miesto.

Plaukiojančios salos pradėtos statyti prieš 2000 metų.

Tikrovėje inkus pribloškė blyškiaveidžiai barzdoti vyrai, nuo galvos iki kojų dengti šarvais, jojantys žirgais, kurių inkai niekada nematė, naudojo lamas kaip nešulinius gyvulius, ir šaunamieji ginklai, kuriuos ispanai puikiai valdė. Nemažą vaidmenį „išguldant“ inkus suvaidino europiečių užvežtos ligos – tymai, raupai, kiaulių gripas, nors sirgo ir europiečiai, užsikrėtę vietiniu nežinomu virusu. Svarbiausias veiksnys įveikiant inkus buvo europiečių klasta, apgaulė, intrigos pasinaudojant vietinių grupuočių tarpusavio nesutarimais ir, žinoma, inkų žudymas, privertęs čiabuvius suabejoti ateivių dieviškumu.  Nužudę paskutinį inkų imperijos valdovą Ataualpą, ispanai prievarta ėmė krikštyti čiabuvius, juos tuokti bažnytine santuoka, vietines šventes tapatinti su krikščioniškomis, kol katalikybė tapo jėga įskiepyta religija. Naujų bažnyčių eksterjerai ir interjerai  iki šiol stulbinančiu grožiu atspindi pagoniškojo ir krikščioniškojo tikėjimų barokiškąją sintezę – nuostabius augalijos, gyvūnijos, dangaus kūnų ir katalikybės simbolių derinius.

Arekipos miesto jėzuitų bažnyčia, statyta iš baltojo akmens

Arekipos Šv. Jono bažnyčios koplyčia

Mokslininkai mėgina klasifikuoti Andų visuomenių ir kultūrų klostymąsi pradėdami nuo 15000 metų pr. m. e., kai pasirodo pirmieji Andų žmonės, iki XII a., kai iškyla inkų Kusko karalystė. Išskiriami klajojančių genčių prisitaikymo prie gamtos, keramikos dirbinių atsiradimo ir plėtotės periodai (15000–1000 m. pr. m. e.). Pažymima Andų civilizacijai reikšminga pajūrio Čavino kultūra (1000–200 m. pr. m. e.), kurioje formavosi prekių mainai tarp žemyno genčių – jūros druskos, žuvies, jūros gėrybių, kriauklių, sūdytos mėsos ir t. t. Pateikiamos keturių grupių septyniolika senovės Peru kultūrų, kurios klojo pamatus inkų civilizacijai. Paminėsiu tik kelias: pradinis kultūrų gimimo etapas – Parakaso, Pukaros, Salinaro, Naskos ir t. t. kultūros (200–500 m. pr. m. e.); vidurinysis etapas – Močės arba Močikos, Kachamarkos, Tivanako (200–800 m. pr. m. e.) kultūros; ir vėlyvasis – Činčos (1200–1450 m.), Čimu (1100–1450 m.), Čanka (1200–1450 m.) kultūros. Šių regionų kultūrų atsiradimą ir išnykimą atskleidžia archeologiniai radiniai – akmens, keramikos, metalų dirbiniai, stebinantys gamybos technologija, formomis, spalvomis. Štai Parakaso moliniai indai yra gyvenusių žmonių realistiniai portretai, žmonių figūrų formos, puošti įmantriais ornamentais, spalvų deriniais. Tokie indai buvo naudojami buityje, religinėse apeigose ir laidojimo vietose, paliekant maistą žmonių pomirtiniam gyvenimui.

1000 metų senumo Čaučiljos kapinės prie Naskos miesto, atrastos 1920 m.

Regionų kultūrų ypatumus perteikia lamų, alpakų, vikunijų vilnos verpimo, audimo būdai, medvilnės ir vilnos suaudimas, žmogaus plaukų, paukščio plunksnų įaudimas, spalvų ir ornamentų deriniai. Ir skirtingi mirusiojo laidojimo būdai – nedidelėse ar giliose duobėse, plačiose šeimos kapavietėse; laidojimo marškų įvairovė: bespalvės ar spalvotos, siuvinėtos puošniais siūlais ir brangiais akmenimis. Laidojimo skirtumus vienijo mirusiojo sėdima, prie krūtinės pritrauktomis kojomis „gemalo poza“, taip pabrėžiant žmogaus atgimimo tikimybę, ir lavono apmuturiavimas audeklu paverčiant jį „ryšuliu“. Lankėmės šalia Naskos miesto atrastose Čiaučiljos kapinėse, kur iš atvertų kapų į mus spoksojo skirtingų grimasų kaukolės.

Čaučiljos kapas su numirėliu-ryšuliu

Savo kelionėje mes  neaplankėme Šiaurės Peru Močikos kultūros kapų – piramidžių, kurios buvo atrastos 1987–1990 m.  Neišplėštuose Sipano valdovo, žynio astronomo ir Senojo Sipano valdovo kapuose kūnai gulėjo medinėse dėžėse. Į pomirtinį gyvenimą Sipano valdovą „lydėjo“ nukapotomis pėdomis časkis – žinianešys, astronomas, sargybiniai, dvi sugulovės, berniukas, paaukotos be galvų lamos. Apie šiuose kapuose rastus turtus, vario plokštėse, dengiančiose karstus, ir palaidotųjų papuošaluose  užkoduotą kosmologinę informaciją, apie simbolinius skaičius, žyminčius Saulės aktyvumą bei žmogaus-krabo, žmogaus-voro dirbinius, vaizduojančius Visatos, Saulės ir Žemės kūrėją Virakočą, rašomos knygos.

Kultūrose iki inkų stebina čiabuvių medicinos žinios. Jie gebėjo operuoti sužeistas kaukoles – aukso ir sidabro plokštėmis lopė kaukolės skyles, išpjaudavo auglius, atstatydavo sulaužytus kaulus, „protezavo“ dantis. Turėjo nuskausminimo ir dezinfekavimo skysčius, raminamus gėrimus, kuriais svaigino ne tik sužeistuosius, bet ir aukojamus žmones. Kai kurios čiabuvių gentys (Parakaso kultūroje, Palta gentis inkų imperijoje) medžio lentelėmis ar audeklu vaikams iki 3 metų deformuodavo galvas – plokštindavo ar ilgindavo kaukoles, plėtė akiduobes, deformuodavo nosį tam, kad pabrėžtų gentinius ar socialinius skirtumus.

Rakči kaimas tarp Kusko ir Puno miestų. Virakočos garbinimo šventykla, baigta statyti 1471-1493 m.

Didžiausia iki šiol neišspręsta ankstyvųjų Peru kultūrų mįslė – monumentalių šventyklų, milžiniškų dievų skulptūrų ir tvirtovių statyba iš gigantiškų riedulių. Bolivijos archeologas Arthuras Posnansky‘is, rašydamas apie Tivanako kultūros statinius, teigia, kad Bolivijoje išlikę akmeninės šventyklos griuvėsiai (Saulės vartai) priklauso 15000 m. pr. m. e., kai Andų žemėse pasirodo pirmieji žmonės. Šio paminklo datavimas griauna Andų kultūrų klasifikavimą. Posnansky‘is atmeta priimtą nuomonę, kad Amerikos kontinentų pirmieji gyventojai buvo iš Azijos paskutiniuoju ledynmečiu Beringo sąsiauriu atklydę žmonės. Jis tvirtina, kad prieš pasirodant klajokliams,  Pietų Amerikoje gyveno savitos kultūros žmonės, kuriuos sunaikino gamtos stichijos. Istorikas Yuvalis Noah Hararis aiškina, kad monumentalius statinius rentė agrarinės visuomenės žmonės. Kol kas neįmanoma rasti vieno atsakymo aiškinant Peru monumentalius statinius, tačiau įmanoma netiesiogiai pabūti senovinėje Naskos kultūroje.

Andų kalnų Urubambos slėnyje 70 km nuo Kusko 1440 metais 2350 m aukštyje virš jūros lygio įkurta

Maču Pikču inkų gyvenvietė, apleista 1532 metais

Nedideliu lėktuvėliu skraidėme virš Naskos linijų ir piešinių, esančių 19 km į šiaurę nuo Naskos miesto. Manoma, kad plynaukštėje įrėžti piešiniai buvo sukurti 300–900 mūsų eros metais 30 cm gylyje jų formas apdedant akmenimis. Raižiniai išliko iki šiol karštos saulės klimate, vietoje beveik be vandens.  1920 m. juos pastebėjo oro linijos Lima–Arekipa pilotai. Peru ir amerikiečių archeologai ėmė tyrinėti Naskos linijas pateikdami hipotezes, kad tai galėjo būti religinių apeigų keliai ar drėkinimo kanalai. Milžinišką darbą tiriant, prižiūrint ir pasaulyje garsinant Naskos linijas, atliko moteris, vidutinio amžiaus mokslininkė Maria Reiche, kuri gyvendama kaip atsiskyrėlė iki mirties rūpinosi Naskos senovinės kultūros išsaugojimu. Per dvejus metus savo rankomis ji „atkūrė“ 46 m vorą, per ketverius metus „išryškino“ banginius, driežus, lapę, gėlę, paukščius, linijas ir spirales. Ji nustatė ryšį tarp Naskos linijų ir Saulės judėjimo. Daugiaprasmis Naskos kultūros palikimas ir šiandien kviečia žmones šifruoti praeities civilizacijos informaciją: Naskos raižiniai galėjo būti religinių ritualų, Saulės, vandens ir vaisingumo garbinimo įrodymas, dangaus kūnų judėjimo, kalendorinių švenčių ženklai ir mirusiųjų sielų kvietimas nepaklystant grįžti į Žemę.

Naskos  linijos matomos skrendant lėktuvėliu

Kai XI a. Vatanai upės slėnyje įsitvirtina inkai, sustiprina Kusko miestą, prasideda naujas Peru istorijos etapas. Šiuolaikinėje Peru turizmo literatūroje (Saydi M. Negron Romero) kariaujančių inkų tema neplėtojama, kadangi  pabrėžiamas inkų bendruomeniškumas ir visuomenės gerovės kūrimas. Tačiau inkų imperija tikrai nebuvo kuriama taikiai, vien prijungiamoms gentims įrodžius, kad žvėrių, paukščių, medžių, snieguotų kalnų viršūnių, uolų, vandens ar pavasario garbinimas yra klaidingas tikėjimas, kad tik Dievo Saulės šlovinimas teigiamai pakeis genčių  gyvenimą. Manau, inkams buvo lengviau įtikinti užkariaujamas tautas jungtis prie inkų valstybės, kai į užgrobiamas teritorijas buvo įvedamos skaitlingos karių armijos. Reikia sutikti su tuo, kad taikaus prisijungimo atvejais užkariaujamus žmones veikė konkreti inkų veikla: dalinamas maistas, apranga, grūdai; kalnų terasų dirbamos žemės paruošimas ir drėkinimo kanalų įrengimas; kelių ir tiltų statymas; skurdžių kaimų perkėlimas į derlingus slėnius;  prie šventyklų ar pakelėse  įrengiamos kolkos – atsargų sandėliai badmečio, sausros, karų ar stichinių nelaimių atvejams. Užkariautose teritorijose buvo renčiamos gynybinės tvirtovės, Saulės garbinimo šventyklos ir Saulės nuotakų, nekaltų mergelių buveinės.

XV a. ant kalvos prie Kusko m. pastatyta Saksaivaman Saulės šventykla-tvirtovė, stebinanti statybos technologija

Valdant inkų karaliui Pačekutekiui (1438–1471) inkų imperija buvo padalinta į keturis regionus – Tavantinsujo, šie į provincijas su kaimo bendruomenėmis. Vieni inkų užimami regionai inkų karaliui Saulės sūnui paklusdavo beatodairiškai, kiti sudarydavo sutartis, treti laukė tinkamo momento sukilti ir atgauti nepriklausomybę. Nepasitenkinimas inkų  užkariavimu ypač išryškėjo Pilietinio karo metu, kai dėl valdžios ėmė varžytis paskutiniojo karaliaus Uaino Kapako (1493–1525) sūnūs Uaskaras ir Ataualpa ir kai kurios gentys niekšiškai, dėl savų interesų parsidavė ispanų konkistadorams.

Užimtose teritorijose inkai neardydavo genčių valdymo modelio leisdami likti kilmingiems genčių vadams, tačiau naujoje vietoje įsitvirtinę inkų armijos būriai skleidė  imperijos įstatymus ir moralę, o skiepijamos tvarkos prižiūrėtojai „matė viską“ ir apie prasižengimus pranešdavo aukštesniajai grandžiai. Taip inkų imperijoje buvo diegiamas visuotinis paklusnumas ir pareigingumas. Inkai kilniai ir dosniai padėdavo žuvusių karių našlėms ir našlaičiams, bet buvo negailestingi tinginiams, apsileidėliams, vagims, žudikams, turto padegėjams ir išdavikams. Draudė aukoti žmones, vaikus, valgyti žmogieną, intymiai santykiauti su tos pačios lyties individais. Prasikaltėlius bausdavo žiauriai: juos ir jų turtą sudegindavo; kardavo, užmėtydavo akmenimis, uždaužydavo kuokomis, sulaužydavo stuburą, nustumdavo į bedugnę, uždarydavo su nuodingomis gyvatėmis ar plėšriais žvėrimis. „Didybės“ čia neįžvelgiu.

Viena iš inkų ekspansinės politikos taktikų buvo priešų tvirtovių apgultis, kuri tęsdavosi tol, kol esantys tvirtovėje imdavo melsti mirties ar pasigailėjimo. Inkų valdovai ar jų karvedžiai dovanodavo gyvybę, maitino išbadėjusius, juos rengė taip palauždami nukariautojų išdidumą.

Kusko miestas šiandien

Pirmasis inkų rašytojas ir inkų istorijos kronikininkas Garcilaso Inca de la Vega (1539–1616) knygoje „Tikrieji inkų kilmės paaiškinimai“ ,1605 m., realistiškai ir idealizuotai prikėlė inkų imperijos praeitį, prisiminė savo gyvenimą Kuske, atskleidė savo tėvo ispanų konkistadoro ir motinos inkų princesės bei giminaičių prisiminimus apie inkus. 21-ų metų išvykęs į Ispaniją ten baigė mokslus, tarnavo armijoje, kaip katalikas pasitraukęs į vienuolyną iki mirties rašė knygas apie inkus. Jis pasakoja apie inkų karo pergalių šventimą: nuo kritusių priešų karių nudirdavo odą ir iš jos gamindavo būgnus; iš kojų kaulų – muzikos instrumentus; dantis suverdavo kaip karolius; nukirstas galvas pamaudavo ant nešiojamų kuolų. Nors  Garcilaso Inca de la Vega  kritikuojamas už pasakojimų netikslumus, iki šiol jis yra dažnai cituojamas autorius.

Inkai neturėjo rašto, tačiau karta iš kartos žodiniais pasakojimais perteikdavo savo imperijos istoriją. Kipai – skirtingų ilgių ir spalvų virvės su įvairaus dydžio mazgais ir atstumais tarp jų buvo pagrindinė visų gyvenimo sričių registravimo ir skaičiavimo priemonė. Visi gyventojų mokesčiai ir skolos buvo „užrašomi“ kipais, o skaičiuotojus išlaikė valstybė. Tokapai – sujungti kvadratai su spalvingais geometriniais ir matematiniais ženklais – taip pat buvo informacijos kodavimo priemonė, plačiai taikoma tekstilėje ir laivyboje.

Pisako miestelio, įkurto XVI a., krautuvėlė. Bumbulai žymi socialinę, šeiminę padėtį, kasdienę ar šventinę puošmeną.

Namudininkų parduotuvė. Tokapų pavyzdį demonstruoja grupės vadovas Tadas Bliznikas.

Valdant besiplečiančią inkų imperiją militaristinė pasaulėjauta buvo ugdoma nuo mažens. Kilmingi paaugliai rengdamiesi karybai privalėjo išlaikyti vyriškumo egzaminus: ištverti badą ir nemigą, fizinius ir psichologinius kankinimus, įrodyti puikų fizinį pasiruošimą, išmokti gaminti skydą ir apavą. Kuske jiems buvo įsteigta mokykla, kurioje kilmingieji studijavo religinius ritualus, šalies istoriją, šalies valdymą, teisę, astronomiją, skaičiavimą ir retorikos meną. Nekilmingi jaunuoliai turėjo išmokti tėvų amato, sugebėjo verpti, austi, siūti. Jie ir sudarė karo šauktinių daugumą.

Visi inkų karaliai užkariavimais plėtė savo valdas, kol šios prieš pasirodant ispanams, 1531 m., siekė Kolumbijos ir Čilės, Bolivijos, Ekvadoro, Argentinos, Brazilijos  ribas. Visi valdovai, saugodami kilmingo kraujo grynumą, vesdavo savo seseris ar artimiausias giminaites, kurių pirmagimiai tapdavo sosto paveldėtojais. Visi auksu, sidabru, brangiais akmenimis puošė sostinės Kusko Saulės šventyklą, kurioje aukso sostuose sėdėjo mirę mumifikuoti karaliai, o sidabru puoštame Mėnulio kambaryje ilsėjosi karalių žmonų mumijos. Tautos švenčių metu mumijos „dalyvaudavo“ ritualinėse ceremonijose. Visi karaliai su žmonomis ir sugulovėmis susilaukdavo daugybės palikuonių. Sugulovės buvo atrenkamos iš Saulės nuotakų buveinių, į kurias patekdavo sulaukusios 10 metų. Tai buvo gražiausios kilmingųjų dukros, kurios iki 18 m. buvo mokomos religinių apeigų, austi, siūti, siuvinėti valdovo apdarus. Po to patekdavo į karaliaus rūmus ar tapdavo karių vadų žmonomis. Karaliaus įšventinimo, karo pergalių ar bado, ligų, gamtos stichijų siautėjimo atvejais mergelės buvo aukojamos Dievui. Ištarnavusios Saulei iki garbaus amžiaus jos galėdavo grįžti į gimtąsias vietas.

Olantaitambo miestelio vandens kaskada, įrėminta čekanos arba Andų kryžiaus, jungiančio Žemės ir Dangaus priešybes

Inkų imperija pasiekė savo galybę garbindama ekvatoriaus Saulę kaip daugiaetninę ir daugiakultūrę tautą vienijančią jėgą. Inkų astronomai mokėjo apskaičiuoti Saulės aktyvumo ciklus, stebėjo Saulės žybsnių ir Saulės dėmių ryšį, Saulės magnetinių bangų poveikį žmogui ir ypač moters organizmui, jos vaisingumui, vaikų gimstamumui ir dangaus kūnų poveikį visiems gyviems organizmams. M. Cotterellis teigia, kad Saulės aktyvumo mažėjimas sužlugdė senovės kultūras – Egipto Tutanchamono dinastiją, majų civilizaciją ir buvo inkų miesto Maču Pikču ištuštėjimo priežastis. Inkų astronomai apskaičiuodavo ir Mėnulio fazių kaitą, rengė pavasario ir rudens lygiadienių šventes, žinojo, kada sėti ir pjauti. Ypač garbino spindinčią Venerą, pažino žvaigždynus  tikėdami, kad žmogus, teisingai atlikęs savo pareigas Žemėje, virsta žvaigžde. Žemę ir dangų „jungiančią“  vaivorykštę inkai iki šiol atkuria įvairių formų ir medžiagų statiniais miestų aikštėse, o vaivorykštės spalvas įaudžia į visus įmanomus gaminius.

Kusko regiono Vaivorykštės kalnas

Inkų imperijos valdovai siekė savo pavaldiniams būti teisingi, tačiau būta ir silpnų asmenybių, tokių kaip Uavaras Vakakas (1380–1410), kuris, besiartinat sukilusiems čankams,  gelbsti savąjį  kailį ir su armija apleidžia Kuską. Jo sūnus stoja ginti sosto ir miesto garbės vadovaudamasis regėtu sapnu, kuriame Visatos kūrėjas Virakoča įspėja jį apie rengiamą maištą. Inkai tikėjo, kad Virakoča pasirodo sunkiausiu imperijai metu.  Garcilaso Inca de la Vega supina legendą ir tikrovę: inkai laimi mūšį prieš čankus, nes jiems padeda kariais virtusios uolos ir žolė. Už drąsą ir išmintį bailaus tėvo sūnus tampa karaliumi ir vadinamas Virakoča Inka (1410–1438). Aiškiaregys Virakoča išpranašauja baltaveidžių svetimšalių pasirodymą inkų žemėje.

Lemtingas inkų žlugimo tragedijos veiksmas – dvyliktojo inkų karaliaus Uaino Kapako sprendimas, pažeidžiantis pirmojo valdovo Manko Kapako (XII a.) valstybės vienybės saugojimo nuostatą, padalinant imperiją dviem sūnums – teisėtam palikuoniui Uaskarui Inkai (1527–1532), jam paliekant Kusko miestą ir pietinę imperijos dalį, ir sugulovės pagimdytam Ataualpai (1527–1532), šiam atiduodant Kito miestą ir šiaurinę šalies dalį.

Tėvui mirus, Ataualpa klasta ir apgaule suima brolį, uzurpuoja valdžią, išžudo visus karališko kraujo giminaičius, ypač žiauriai pakaria jo žmonas, suguloves ir vaikus bei sunaikina Uaskaro Inkos šalininkus. Manoma, kad įkalintas Uaskaras nužudomas Ataualpos nurodymu. Į šio tirono likimą įsiterpia garbėtroška ispanas Fransisco Pizzaro (1478–1541), svajojęs savo „ekspedicijomis“ į Pietų Ameriką prilygti Meksikos nukariautojui Hernánui Cortésui (1519 m.). Apsukriajam klastūnui F. Pizzaro pavyksta įtikinti Karolį V skirti jam finansinę paramą ir būsimų Ispanijos teritorijų generalgubernatoriaus įgaliojimus. Apakintas neregėtų inkų rūmų, šventyklų, žemės gelmių turtų, Pizzaro plukdo į Ispaniją priplėštų gėrybių prikrautus laivus. 1532 m. Kachamarkoje jis „diplomatiniam“ pokalbiui susitinka su apsišaukėliu valdovu Ataualpa. Suplanuota klasta jį suima ir laiko nelaisvėje. Išžudo jo karius, pasisavina milžinišką išpirką už tariamą Ataualpos išlaisvinimą. Surengia improvizuotą teismą, kuriame Ataualpa Inka pasmerkiamas mirčiai už brolžudystę, stabmeldystę, poligamiją ir neįrodytą ketinimą surengti maištą prieš ispanus, nors Ataualpa buvo už taikų susitarimą su ispanais. Moraliai sužlugdytas Ataualpa priima krikščionybę, taip išvengdamas mirties laužo liepsnose. Jis, pririštas prie stulpo, pasmaugiamas miesto aikštėje. Taip ispanai, patys neteisėtai užgrobę inkų imperijos žemes, viešai demonstruoja atkuriamą „teisingumą“.

Morai šventasis slėnis. Inkų eksperimentinės žemdirbystės vieta.

Naujieji Peru šeimininkai aršiai kaunasi dėl valdžios. F. Pizzaro pasidaro ankšta Kuske, todėl 1536 m. jis  perkelia Peru sostinę į Limą. Pritaria įtakingo Peru kolonizavimo organizatoriaus, buvusio bendražygio Diego de Almagro nužudymui. Almagristai keršija – 1541 m. birželio 26 d. jie įsiveržia į Pizzaro namus Limoje ir jį mirtinai subado. Didysis nusikaltėlis sulaukia atpildo. 1542 m. Peru skelbiama Ispanijos vicekaralyste.

Kariaujantis pasaulis iš praeities karų nepasimoko. Atrodo, kad dėl ribotos, egoistiškos  žmogaus prigimties neįmanoma sudaryti ilgalaikių žmonių taikaus sambūvio sutarčių. Žmonės ir šiandien yra žudomi. Visgi turėtume puoselėti viltį dėl tautų taikaus sugyvenimo, nes tautų istorija nėra nulemta iš anksto: vieni dirbtinai kuriami visuomenės mitai keičiami kitais, kaip ir „imperatoriai apsišaukėliai“. Šiandien žmogus,  išmokęs laisvai  ir drąsiai mąstyti, gali rinktis –  gyventi krauju užlietame pasaulyje ar tokį pasaulį keisti.

Titikakos ežero Takilės sala. 4 km aukštyje salos gyventojai šoka turistams.

M. A. Pavilionienės nuotraukos