Aš nežinau, kas buvo PRIEŠ, ir nežinau, kas bus PO, tačiau tai, kas vyksta tarp pirmojo įkvėpimo ir paskutinio atodūsio, vadinama gyvenimu. Ir ši atkarpa turi savo matą, savo ciklą. Atskaitos pradžią gali sutapatinti su kalendorinių metų pradžia ar pavasario lygiadieniu, su savo gimimo diena ar artimo žmogaus netekties data. Ciklas visada yra. Nuo kažko iki kažko. Tam, kad nepasiklystum ir nepasimestum gyvenimo labirintuos, nes tik ritmika leidžia tvarkingai įsilieti į Visatos pulsavimą.
Mano ciklai prasideda rudenį. Tos pradžios taip ir liktų tik mano būsenų rėžiai atmintyje, bet dėka vieno žmogaus turiu užfiksuotas vienuolika savojo ciklo pradžių, t.y. visas vienuolika Rugsėjo 1-ųjų… Nuo 1977-ųjų, mokslo metų pirmąją dieną prieš išeidami į mokyklą, mes, Anykščių P. Cvirkos pirmojo namo mokinukai, susirinkdavome kieme prie laiptinės ir laukdavom dėdės Juozo su fotoaparatu. Tai buvo taip natūralu, kad net negalvojai nei apie įvykio rituališkumą, nei apie inkliuzišką akimirkos uždarymą ateičiai. Tai tiesiog vyko. Dėka mūsų kaimyno Juozo Didžgalvio…