Senieji lietuviai – politeistai ar panteistai?
/ ištrauka iš žurnalo NAUJOJI ROMUVA, 2008, Nr. 4 /
Įprasta teigti, kad senųjų lietuvių tikėjimas buvo politeistinio pobūdžio. Bet drįstu manyti, kad taip yra nusakomas jau gerokai pakitęs (ir jau krikščionybės slinkties laikais mus pasiekęs) pasaulėjautos (tikėjimo) lygmuo. Tie, kurie sako: „mūsų dievai ir deivės“, – neklysta. Bet vis dėlto sustoja pusiaukelėje taip, kaip ir priklauso krikščioniško pasaulio spaudimą atlaikiusiems, jo auklėjimo mokyklą išėjusiems ir atitinkamą mentalitetą įgijusiems asmenims. Nesiginčysime: mūsų protėvių pasaulėvaizdį, Gamtos, kaip dieviškosios kūrinijos, išgyvenimą de- NAUJOJI ROMUVA, 2008, NR. 4 (565) 4 monstravo išties gausus dievų ir deivių panteonas. Šalia vyriškajam pradui (šiuo atveju dangui) atstovavusio Perkūno, buvo žemės dieviškumą įkūnijusi Žemyna. Šalia laukus sergėjusio Lauksargio, o namus – Dumstapačio, buvo Gabija – ugnies dievybė, žemiškojo – materialaus, laikino – ir kosminio, arba amžinojo, pasaulių tarpininkė. Šventoji ugnis ir jos garbinimas buvo vienas ryškiausių Visatos Dvasios pagerbimo ir susiliejimo su ja būdų. Gamtajausmiškumas ėjo iš prigimtinės Pasaulio sakralumo pajautos.
Tik įsiklausykime, įsijauskime į mums, lietuviams, suprantamas iš seniausių laikų atkeliavusias sąvokas: Praamžis, Pradžiapatis, Aukštojas, Sutvėrėjas, Viešpats (Vispats), Visagalis, Prakūrimas (t. y. pradžios davėjas, sukūrėjas), Ūkopirmas (t. y. pats pirmasis, Visatai davęs pradžią), Žvaigždikis (žvaigždžių, Visatos valdovas) ir pan. Tai – eufemizmai. Šios sąvokos reiškia vieną ir tą patį – Visatos Tvarkytoją, Jos Dvasią.
Panteistinis religinių pažiūrų aiškinimas turi aiškių giminystės sąsajų su monoteistiniu aiškinimu. G. Beresnevičius, atrodo, irgi laikydamasis monoteistinės pozicijos, mini dar du mūsų protėvių religinėms pažiūroms būdingus vienatinio Dievo eufemizmus: Andajų ir Nunadievį. Pirmąjį jis aiškina kaip Antdievį, t. y. Dievų Dievą, Aukščiausiąjį Dievą. Ir mūsų protėvių vartotas Nunadievio vardas, sietinas su dabartiniu, su čia ir šią valandą esančiu „nūdienos“ Dievu, reiškia Aukščiausiąjį Dievą. „Eufemizmai, kurie pasitelkiami vengiant ištarti tikrąjį Dievo vardą, – rašo G. Beresnevičius, – tai daugeliui religijų būdingas bruožas.“1 Dieviškosios Substancijos nereikėjo kažkur ieškoti: ji buvo čia pat – Gamtoje ir pačiame žmoguje, bendruomeniniuose jo santykiuose. Šitaip suvokiamos Dievybės buvo neįmanoma nei personalizuoti, nei kaip nors antropomorfizuoti, nei pagaliau jos „interesus“ apriboti žmonijos namais – mūsų planeta. Taip elgiantis būtų suprimityvinta pati Dieviškoji esybė.
Tokioje mūsų protėvių mąstymo erdvėje negalėjo gimti tokie „žanrai“ kaip Koranas ar Biblija. Abu šventieji raštai jau reiškė atsiplėšimą nuo Gamtos, savęs išskyrimą iš vienio su Visata ir jos Tvarkytoju. Kaip dabar įprasta kalbėti, tie „žanrai“ reiškė civilizuotumo užgimimą ir jo sklaidą – nelygu, kokiais kriterijais vadovaujamės. Iš užsilikusių, mus pasiekusių mitologinių, etnokultūrinių ir kitų skeveldrų nesunku suvokti, jog Visatos Tvarkytojas ir jam atstovaujančios Gamtos jėgos arba atskiros dievybės buvo išgyvenamos, jaučiamos tiesiogiai (kaip ir pati Gamta). Bet kad tas išgyvenimas būtų išsaugotas, reikėjo nuolat „praktikuoti“ tiesioginį sudvasintą ryšį su Gamta; reikėjo pajausti grožį ir jėgą taikoje, darnoje su ja. Užrašytas tekstas reiškė jau tiesioginio ryšio pažeidimą. Krikščionybė kalte kalė apie žmogaus prigimties netobulumą, apie nuodėmingumą, apie ruošimąsi pomirtiniam gyvenimui, bet niekada ir niekur neužsiminė, kad nevisavertis, iš darnos su Gamta „iškritęs“ gyvenimas yra nuodėmė. Gal greičiau teigė priešingą dalyką. Tuo tarpu mūsų protėviai gerai suvokė, žinojo, jog tam, kad žmogus gyventų harmoningai, reikia siekti ir išsaugoti išorės ir vidaus, matomo ir nematomo pasaulio, žinomo ir nežinomo, seno ir naujo, materialaus ir dvasingo vienovę. Jie priešinosi modernaus, urbanizuoto pasaulio pastangoms atplėšti juos nuo Gamtos ir jos elementų, bylojančių apie amžinybę kaitoje (Būties Rate). Jie suvokė, kad atplėšti nuo Gamtos jie atsidurs dvasinėje tremtyje, kuri būna skaudesnė, nes yra ilgalaikė. Visa tai praradus, prarandama pusiausvyra, o svarbiausia – socialinis (tautinis, etninis) sutarimas, kuris visu tuo ir buvo grindžiamas.
Na, o kalbėdamas apie monoteistinį mūsų protėvių tikėjimo, pasaulėžvalgos) pradą, kartu kalbu ir apie pagrindinį motyvą, kodėl jie upes ir ežerus vadino šventais. Kodėl jiems buvo šventa ugnis ir šventos giraitės? Kodėl buvo šventi ąžuolai ir namus nuo pelių saugoję žalčiai? Kodėl buvo šventas javas, duona ir pati žemė – viso to, kas aplinkui matoma, gimdytoja. Už Žemės planetos driekėsi žvaigždynai, beribis kosmosas, kuris buvo suvokiamas irgi kaip Visagalio kūrinija, jos įrodymas. Ugnį mūsų protėviai suvokė būtent kaip tarpininkę, kuri susieja žemišką materialųjį pasaulį su kosmosu, su beribe Visata. Pagal tuometinį tikėjimą ugnis žmogiškam (profaniškam) gyvenimui suteikdavo sakralumo dimensiją. Drįstu manyti, kad ir pats žmogaus darbas buvo suprantamas kaip visuotinės Visagalio, ar Sutvėrėjo, kūrybos atkartojimas, tegu ir mikropavidalu.
Manau, kad ir tokia pamatinė sąvoka kaip „darbas“ savo šakniniu skiemeniu neatsitiktinai susijusi su kita pamatine „darnos“ sąvoka (plg. rusų kalboje работа – nuo раб, рабство – vergija). Dora ir darbas, darbas ir dora – itin artimos sąvokos; už jų slypinčių reikšmių giminingumas pasiekė ir mūsų laikus.
Nesu kalbininkas, juolab kalbos istorikas. Bet manau, kad, kaip tautotyrininkas, turiu teisę atkreipti dėmesį į šiandien latvių vartojamas sąvokas: dievturis, dievturyba. Net nežinau, ar tai naujadarai, ar iš praeities atkeliavusios, reanimuotos sąvokos. Kad ir kaip ten būtų, abi jos tiksliau, prasmingiau nusako mūsų protėvių – senųjų lietuvių – praktikuoto tikėjimo, jo esmės, o ir visos gyvensenos pobūdį. Dievturyba – Dievo, Absoliuto pripažinimas visame kame. Mūsų protėviai Gamtos reiškinius suprato būtent kaip Visagalio, Sutvėrėjo, Praamžio egzistavimo ir jo „darbų“ ženklus (signatūras). Čia žmogaus pasaulis neatskiriamas nuo sakralaus, dieviškojo, o eiliniai, žemiški (profaniški) dalykai ir rūpesčiai įgauna „dieviškumo kvapą“. Kitais žodžiais tarus, žemiškoji kasdienybė ir religinis (dvasinis) žmogaus gyvenimas egzistavo vienyje.
Štai šie „žmogaus iš šalies“ (taip istorikui gal atrodantys) argumentai, kodėl senųjų lietuvių religinės pažiūros lengviau gali būti prilygintos ne politeizmui, bet panteizmui. Tai yra Dievo kaip būties pradmens, kaip visuotinės egzistencijos šaltinio ir prasmės (gal tikslo?) pripažinimui. Pasaulis ir pats žmogus buvo suprantami kaip tokio Dievo savybės, t. y. „kas plaukia iš Dievo esmės“2 . Mes drąsiau galime teigti, jog visos tos išminties ar pasaulėžvalgos leitmotyvas buvo siekis neišskirti iš Visatos tvarkytojo kūrinijos nei savęs (kaip individo), nei genties, nei „kitų“. Pakol viena po kitos neužgriuvo išorinės agresijos bangos.
„Pagoniškąją“ Dievo esybės sampratą gražiai, tiksliai yra nusakęs filosofas Arvydas Šliogeris. Jis klausia: „Nejaugi Dievo meilė yra tokia siaura ir ribota, kad jis myli tik žmogų, ir tą patį – išgrynintą, išdistiliuotą, apvalytą nuo daiktiškumo priemaišų? O gal mes arčiau Dievo kaip tik tada, kai nusisukame nuo savęs, sielos, dvasios ir atsigręžiame į žėrintį Dievo pasaulį – į daiktus, į medį, akmenį ir žvaigždę, į pakelės kryžių ir vakaro vėją?“3 Mūsų protėviai, greičiausiai dėl savo konservatyvių tradicinių įsitikinimų, krikščionių (katalikų) maldos namų pavadinimo nesugalvojo, o tiesiog perėmė iš slavų (gudų). Etimologiškai bažnyčios (božnicos) sąvoka nieko bendro neturi su lietuvių kalba. Ši detalė gali būti traktuojama kaip savotiškas papildas, bylojantis apie tai, kad krikščioniškoji religija mūsų protėvių buvo priimta kaip „iš šono“, su tam tikra prievarta atėjusi teistinių ir moralinių įsitikinimų kultūra.
Manytina, kad Gamtos (kaip Visatos Kūrėjo kūrinijos) ir žmonių sankalba anais laikais iš tiesų skleidė dvasinę bičiulystę, egzistencinį prasmingumą ir optimizmą. Taip pat drįstu manyti, kad utilitarumas, materialaus pasaulio pažinimas ir įvaldymas mūsų protėvius galėjo dominti tiek, kiek tai buvo susiję su būtiniausiomis gyvenimo reikmėmis, su „pažangiomis technologijomis“, pagaliau kad ir su sakralumo simbolių vartosena. Ir, žinoma, su atsiradusiu ir tais laikais pašėlusiai provokuojančiu karinės galios stiprinimo poreikiu. Bet taip pat visi gerai žinome, kad „pažangias technologijas“ teikė urbanistiškai organizuojamas pasaulis. Su juo mūsų protėviai nuo seniausių laikų konfliktavo. Kodėl? Nes nematė jame žmogaus dėmesį ir jausmus sugeriančios, dvasinį juslingumą skatinančios Gamtos ir tokiu pagrindu grindžiamo bendruomeninio sutarimo. Tačiau matė, kad kaip tik čia, atsipalaidavus nuo gamtajausmingumo, plačiau atveriami vartai ne tik pažinimui, bet ir žmogaus, genties, klano ar tautos egocentrizmui. Matė, kad pragmatika, žmogaus protas čia sutelkiami viešpatavimui ne tik Gamtoje, bet ir pasaulyje. Matė ir tai, kad urbanizuotoje erdvėje lengviau įveikiami žmogaus individualią laisvę (kurios vargu ar jie labai jau geidė, nes matė, kad veda egocentrizmo link) varžantys visuotinės Darnos ir Dermės siekiai.
Kodėl lietuviams prigijo gamtameldystės, gamtatikystės įvaizdžiai? Pripažinkime, kad čia esama tam tikro nesusipratimo. Na, gal ne tokio pikto, kaip dėl pagonybės… Visata, Gamta ir jos elementai, natūralus, savaiminis įvairovės žaismas senųjų lietuvių buvo suvokiami ne kaip „daiktas savyje“ (kalbant filosofų kalba) ir ne kaip antrinės prigimties, o kaip Absoliuto (Praamžio, Aukštojo, Viešpaties, Pradžiapačio) apraiška, jo esybė, dvasia. Jis buvo suvokiamas kaip esantis visur ir visame kame. Ir save pačius mūsų protėviai vertino kaip viso to dalelytę. Netgi pats žemdirbio darbas, reikalavęs ne tik ypatingos atidos Gamtos kismui, bet ir fizinio triūso, buvo atliekamas tarsi kokia ritualinė apeiga, skirta ne vien pagarbinti neantropomorfizuojamą Praamžį, bet ir pabrėžti ir išsaugoti vienovės su juo ir su Gamta pajautimą. Būtent žemės dirbimu buvo įsikišama į Praamžio nustatytą tvarką ir tą įsikišimą reikėjo kaip nors atpirkti. Tačiau toks giliai išgyvenamas ir apeigomis įtvirtinamas pajautimas stiprino organišką žmogaus suaugimą su gyvenamąja vietove, su gimtine, ugdė patriotinį jo nusiteikimą – pagarbą savo protėviams ir jų žemei.
Pasaulio religijų tyrinėtojai yra pastebėję, kad „pagrindinė baltų religijos idėja“ buvo nuolatinė „kova už gyvybę, kaip gėrį ir grožį, su blogio ir mirties jėgomis“4. Gyvybė baltų buvo suprantama kaip kosminės prigimties, todėl ir pats žmogus buvo neatsiejamas nuo gamtos. Čia pat norėčiau pastebėti, kad tą „kovą“ reiktų suprasti ne kaip priverstinę pastangą, bet kaip patį gyvenimo būdą, kaip gyvenseną, savaime įpareigojančią ir atitinkamai elgtis. Anie tyrinėtojai pripažįsta ir pabrėžia, kad Dievybę (Dieviškąją substanciją) baltai įžiūrėjo „visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklauso žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir viso pasaulio gyvybinės jėgos“5. Tokie apibendrinimai yra gana taiklūs ir mums labai malonūs. Jie, nors ir netiesiogiai, kalba apie senųjų lietuvių tikėjimo ir kosmologinį, ir monoteistinį pradą.
Man yra artimas, bet kartu ir koreguotinas Z. Ivinskio teiginys apie tai, jog anų laikų lietuvis, „būdamas gamtos stipriai pavergtas, tikėjo, kad visas jo gyvenimas yra blogų ar gerų dvasių apsuptas“. Todėl, pasak šio garbaus mūsų istoriko, „žmogus stengėsi savo pusėn palenkti gerąsias dvasias, kad jos įveiktų gyvybės jėgą naikinantį blogį“; visur „buvo jaučiamas bendras bruožas – pastangos palaikyti, skatinti ir kovoti už gyvybės jėgą“6 . Kas šiuose teiginiuose taisytina? Visų pirma anas lietuvis nebuvo Gamtos pavergtas, o tiesiog su ja suaugęs, gyveno vienyje ir to vienio išgyvenimas jam teikė ir jėgų, ir prasmės, ir džiaugsmo. O antra, Z. Ivinskis, kalbėdamas apie „gerąsias“ ar „blogąsias“ dvasias, tarsi pasisakė už senųjų lietuvių tikėjimo politeistinį aiškinimą. To reiškinio mes irgi neatmetame. Bet tai buvo jau lietuvių etoso degradacijos, iki tol turėtos sisteminės pasaulėjautos suirimo (veikiant krikščionybei, polonizacijai, modernizmui, aristokratijos nutautėjimui ir pan.) laikais.