Alfredas Šatas (1948‒2014): Kūryba ‒ mano gyvenimas

Vaikystė, gamta, ramybė

Alfredas Šatas gimė 1948 m. spalio 6 d. Augo mylinčioje ir gamtai bei menui jautrioje šeimoje ramiame Kauno Žaliakalnyje. Alfredo tėvelis mėgdavo muzikuoti, mama vaikus vis vesdavosi į mišką uogauti, grybauti, taip jų širdelėse pasėdama meilę gamtai, jos grožiui, miške užtvindančiai ramybei. Visą savo gyvenimą A. Šatui išliko šis gamtinės ramybės poreikis. Jį vis traukdavo tai miškas, tai žvejyba, tai sodžius. Vieni iš paskutiniųjų Alfredo paveikslų kaip tik tapyti šeimos draugės sodyboje Petroškuose, Dzūkijoje. Ryškiom, gyvom spalvom išsiskiriantys, gyvenimo grožio ir džiaugsmo pajauta alsuojantys darbai liudija ne tik didelį tapytojo talentą bei kūrybinį įvairiapusiškumą, jo mamos įskiepytą meilę gamtai, bet ir atrastą vidinę ramybę, dvelkiančią iš  tapybos darbų ciklo „…alsuoju Ramybę…“.

ROF. 2008. 65×85. Aliejus, drobė.

Gyvenimo ir mirties akistatoj

Nors ramybė − siektinas, šviesus ir gražus jausmas, visgi, pasakojant apie Alfredo Šato meninio kelio pradžią ir vėlesnius jo vingius, reiktų paminėti, kad šio dailininko kelias į meno pasaulį prasidėjo inspiruotas ne pačių ramiausių ir džiugiausių patirčių.

Dar vaikystėje menininkas susirgo sunkia širdies liga ir tikrai nemažai laiko praleido ligoninėje, kur viena iš įdomiausių, atraktyviausių tais laikais (XX a. 6–7 deš.) veiklų buvo spalvingai iliustruota vaikiška knyga. A. Šatą ne mažiau nei nuotaikingos knygelių istorijos žavėjo žaismingos jų iliustracijos ir jis tiesiog pradėjo jas kopijuoti, o vėliau ėmėsi piešti tolimesnius knygų herojų nuotykius. Galbūt ne itin teisinga bandyti šiose vaikiškose veiklose čiuopti pirminį kūrybinį A. Šato impulsą – juk sunku rasti vaiką, kuris nemėgtų piešti ir kuriam tai daugiau ar mažiau nesisektų. Alfredas šiuo savo pomėgiu nebuvo išskirtinis tarp kitų vaikų, tačiau jo atveju pačios aplinkybės susiklostė taip, kad jo vaikystės veiklų pasirinkimas buvo siauresnis, tarsi savaime atkrito įvairūs berniukų ypač mėgstami sportiniai užsiėmimai, nors čia reikėtų paminėti, kad jaunasis Alfredas labai mėgo ir puikiai žaidė šachmatais, o sveikatos pagerėjimo periodais visai sėkmingai užsiėmė ir kai kuriomis sporto šakomis. Tačiau ši berniuko veikla buvo labai nenuosekli, trūkinėjanti. Na o piešimui, gulėdamas ligoninėje, jis išties skyrė daugiau laiko nei jo bendraamžiai. Todėl visiškai natūrali to tąsa buvo mokslai Juozo Naujalio vakarinėje dailės mokykloje (mokytojai Laima Barauskienė, Sofija Juknienė, Algirdas Lukštas, Albinas Pivoriūnas) bei studijos Vilniaus dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje, kur tapytojas kelerius metus studijavo tekstilę, o tuomet, instituto rektoriui profesoriui Vincentui Gečui nepaprastai susižavėjus vienu jo gobelenu, kurį profesorius pavadino „tikra tapyba“, buvo perkeltas į tapybos studijas, baigtas 8 deš. pab., menininkui jau sulaukus trisdešimtmečio.

ALDONOS PORTRETAS.1979. 65×85. Aliejus, drobė.

Nuo vaikystės turėjęs tikrai nevaikiškai rimtų sveikatos problemų, menininkas per savo gyvenimą ne kartą žvelgė mirčiai į akis, patyrė klinikinę mirtį ir šita gyvenimo ir mirties akistata neabejotinai paveikė ir jo kūrybą. Paveikė ta gerąja prasme, kada kūryba išauginama iš pačių žmogiškosios esaties gelmių, iš kažko, nesibaigiančio tik žemiška būtimi, iš kažko, galbūt tik prasidedančio, jai pasibaigus, ką užčiuopti ir įkūnyti savo darbuose tėra pajėgus tik tas, kuris savo kojomis yra ant to slenksčio pastovėjęs.

ABSTRAKCIJA 6.1999. 93×125. Aliejus, drobė.

Pakarto klouno tiesos

Lietuvos menininkų karta, kuriai atstovavo Alfredas, įkvėpimo dairėsi europinėje kultūroje, bandydama užčiuopti vakarietiškos tapybos pulsą, būti nuošaliau nuo tuometinės ideologinės sistemos įtakos. A. Šatas taipogi nesitaikstė su sistema, laikė disidentišką nonkonformistinę poziciją jos atžvilgiu. Jis – viena esminių to laikmečio Lietuvos tapybos figūrų, jau postmoderniai mąsčiusių tapytojų, brėžusių naujas kryptis Lietuvos dailėje, pasireiškusias radikalesnėmis tapybos temomis, grotesku, fundamentaliais, aštriais siužetais (neįgali, invalido ratukuose sėdinti Pieta), vaizdo konstravimu (iš naujo permąstomi įprastiniai piešinio, kompozicijos, koloristikos ir faktūros principai), Ezopo kalba perteiktą tikrąjį tuometinės socialinės būties vaizdą (prisiminkime, pavyzdžiui, „Pakartų klounų“ seriją, anot paties kūrėjo, simbolizavusią tiesos vietą tuo laikmečiu: „Tik klounas galėdavo sakyti karaliui viską. Jei karalius užpykęs klouną pakardavo, net jo nebelikdavo“).

SENIS SU PYPKE. 1980.67×92. Aliejus, drobė.

Alfredas buvo įtaigus koloristas, genialus piešėjas, pasižymėjęs tapybinių plokštumų faktūrine įvairove. Kaip kūrėjui jam įtakos turėjo ir arsininkų idėjos: sušabloniškėjusių meno formų atmetimas, orientacija į gyvenamąjį laikmetį, siekis modernizuoti dailės formas, dėmesys meninės išraiškos priemonėms. Arsininkų liaudiškojo primityvizmo A. Šatas atsisakė, nueidamas kiek kitu keliu. Ir tai buvo išties pasiteisinęs menininko pasirinkimas. Turint mintyje tiek  arsininkų tradiciją, tiek apskritai ankstesnių kartų meninį palikimą, visuomet kažkuo patraukia tie menininkai, kurie nei užsispyrusiai neigia, nei kartoja tai savo kūryboje, o, vertindami šį palikimą ir atsispirdami nuo jo vertingiausių ypatybių, nueina savo unikaliu keliu. Būtent toks santykis susiklostė ir tarp arsininkų bei Alfredo Šato, kuris taipogi įkvėpimo sėmėsi ir iš vakarietiško modernumo atgarsių, ypač žymaus britų menininko Fransio Beikono (Francis Bacon) kūrybos, realius vaizdinius iškreipdavusios tam tikromis vaizdo deformacijomis, klaustrofobiška, erdvėje kybančių vaizdinių sistema, kurią mes aptinkame ir A. Šato kūryboje (pvz., „Balti marškiniai juodame fone“ 1982). Taip šiedu menininkai tarsi suliedavo į vieną lydinį jausmą ir logiką, žaisdavo nusistovėjusiais vaizdinio suvokimo šablonais ir, juos griaudami, išsiverždavo iš tų tradicinių tapybos rėmų, kanonų, susikaustymo, atsispirdami būtent nuo jų. A. Šato kūryba ‒ laisva nuo įprastų vaizdinio suvokimo dogmų.

ABSTRAKCIJA. 1994. 113×72,5. Aliejus, drobė.

Alfredo kūryba buvo ta kūryba, kurios reikėjo išlaukti. Tapytojo draugas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis yra dalinęsis A. Šato požiūriu į tapymą. Alfredas Vidmantui yra sakęs: „Nenorėk rezultato iš karto, nes aliejinė tapyba turi susistovėti, susisluoksniuoti, joje turi atsirasti faktūros. Ir tik tada, kai visi sluoksniai ir posluoksniai pradeda virpėti kaip pieva pavasarį arba rudenį, tik tada galime kalbėti apie meną, apie tai, dėl ko verta dirbti.“ Taip kantriai belaukiant Alfredo tapyboje ir atsirasdavo ta nepaprastai žavinti paviršių įvairovė nuo švelniai, glotniai užteptų persišviečiančių, pro kuriuos tarsi kokia paveikslo siela dar regėti gruntas, iki klampių, susišiaušusių, riebių, pastozinių potėpių. Jei dar prisiminsime įvairiausius praplovimus, paklijavimus, užpurškimus ir t. t., tai suvoksime, kad tai iš tiesų buvo tekstūros meistras.

SCHWARZ. 2008. 64×81. x 64. Aliejus, drobė.

Ankstyviausiu kūrybos etapu (iki ~ 1975 m.) A. Šato piešiniuose ir drobėse liejosi stipraus išraiškingumo savo tapyboje siekusių Edvardo Muncho ir Vincento van Gogho įkvėptas veržlus ekspresionistiškumas, stebėtinai nepriekaištingai derėjęs su kruopščiu akademišku tikslumu („Senio portretas“, 1975).

ANCĖS PORTRETAS. 1971–72. 110×120. Aliejus, drobė.

Vėliau A. Šato kūryboje spalviškai išsiskyrė du kūrybiniai etapai su būtent jiems būdingais spalvinias deriniais: baltasis ir juodasis periodai. Jo kūrybos pradžia, maždaug 1975–1983 m. laikotarpis, siejama su baltuoju periodu, mat tuomet jo kūryboje dominavo balta spalva, o 1983-iaisiais įvyko gana netikėtas spalvinis lūžis ir A. Šato darbai persirito tarsi į priešingą polių bei paniro į juodą tamsumą, juodą foną. Teisybės dėlei reikia pabrėžti, kad šviesesni ar tamsesni, baltesni ar juodesni, tačiau A. Šato paveikslai visuomet buvo įvairiaspalviai ir ryškiaspalviai tiek tame savo baltume, tiek juodume. Dažnai ir pats juodumas nėra grynas, jis praturtintas turtingu rubinišku raudoniu. Balta taipogi įvairiai niuansuota, maišant su kitais dažais. A. Šatas buvo menininkas, nepabijojęs daug erdvės savo kūriniuose skirti baltai ir juodai, dažno menininko vengiamoms ir net nelaikomoms spalvomis, ir ta drąsa stulbinančiai pasiteisino. Ankstyviausio kūrybinio etapo ekspresyvumą sušvelninusi, nuskaidrinusi ir nušvietusi balta, tarsi atvėrė menininko kūryboje pačią daiktų ir reiškinių esmę, o juoda suteikė paslapties, daugiareikšmiškumo, kartais dusinantį savotiško beprasmybės vakuumo pojūtį, o kartais net fantasmagorijos įspūdį.

ABSTRAKCIJA 1. 1998. 85 x 85. Aliejus, drobė.

Tarp dailininko pamėgtų temų savo įtaigumu bene labiausiai išsiskiria ligoninės tematika, jo gausūs neįgaliųjų ratukai, šiek tiek primenantys dailininkės Marijos Teresės Rožanskaitės gyvenimo ir meno pajautą. Taip yra turbūt todėl, kad per savo asmeninę patirtį perleistas kūrinys yra labai paveikus emociškai ir A. Šato tapyboje plėtojama kančios bei ligos mitologija yra tikrai labai gili, slogi, drastiškai skaudi. Kažką beveik fiziškai sopa, žiūrint į šiuos darbus ir tarytum savo šnervėmis uodžiant iš paveikslų dvelkiantį ligoninės tvaiką. Atsiveria čia ir yrančio, kasdienybės žymes nusimetusio grožio prasmės, pažįstamos iš Ričardo Povilo Vaitiekūno darbų.

KALIAUSĖ 2. 2003.90×130. Aliejus, drobė.

Šatas tapė viską: pietas, aktus, natiurmortus, peizažus, portretus, figūrines ir abstrakčias kompozicijas. Peizažai visame jo kūrybos kontekste išsiskiria ypač ryškiom, gyvom spalvom. Buvo netgi vadinusių tai salonine tapyba, tačiau, manyčiau, kad tai labiau gyvenimo grožio, pasaulio grožio pajauta. Pajauta to, kuris savo kailiu patyrė, kaip tai trapu, laikina ir brangintina.

Šato aktai („Aktas“, 1984, „Sėdinti moteris“, 1985) dvelkia subtilumu, paslaptimi, dažnai net savotišku liūdesiu, efemeriškumu. Žiūrėdama į A. Šato pietas ir į aktus, pačia savo prigimtimi tokius skirtingus siužetus, aš kartais netgi drįstu įžvelgti panašius prasminius klodus, prisimindama menotyrininko Vido Poškaus įspūdį, kaip jis, žvelgdamas į A. Šato aktus, jaučia jų „lyg trapus paukštelis virpančią sielą“. A. Šato tapytų aktų, ypač ankstyvųjų, moterų veiduose kartais netgi matau Dievo Motinos, ant kelių laikančios mirusį Sūnų, kenčiančiai tuščią žvilgsnį. Abu tokius skirtingus siužetus sieja panaši kūrinio nuotaika. Ir tai nekeista, nes Pietos ikonografija A. Šato kūryboje yra universalus visokeriopo žmogiško skausmo simbolis, o ne tik religinė nuoroda. Alfredo Pieta gali sirgti, gali tapti neįgali, atsisėsti invalido vežimėlin… Jai nesvetimas žmogiškas skausmas. Ir tokia netikėta paralelė, nelauktas kontekstų sukryžminimas – dažnas svečias A. Šato meninėje veikloje.

PIETA.2002. 120×150. Aliejus, drobė.

Bohema ir įkvėpimas pagal A. Šatą

Šiandien menininko kūryba yra plačiai pasklidusi po pasaulį. Jo darbų yra įsigiję tiek muziejai, galerijos, tiek ir privatūs asmenys, kolekcininkai bei meno mylėtojai. A. Šatas dirbo daug, produktyviai, įtemptai ir dažnai, kaip jis pats yra sakęs „iki nukritimo“, tačiau viešumos, rodymosi jis privengė, savo laisvalaikį leisdavo su šeima ir artimiausiais draugais, intelektualiai šnekučiuodamasis prie mėgstamos gudobelių arbatos puodelio. Alfredas sakė: „Kur nors išvykę visada skubame sugrįžti namo – būtų gerai, jei iš jų išeiti visai nereikėtų! Esam savotiški namisėdos, šeimos žmonės, itin vertinantys namų jaukumą ir šilumą. Meno žmonėms priskiriamą bohemišką gyvenimo būdą mes suprantame savaip: pasikviesti draugų, turiningai pabendrauti, gardžiai kartu pavalgyti… Mūsų namų durys visada atviros – dažnai net pusryčiaujame ne vieni, o paskutinis svečias į duris paskambina dvyliktą nakties!“

Nors dailininkas pats vengė eiti kažkur svečiuotis, žmonėtis, būtent jo namai yra išgarsėję kaip intelektualių visuomenės sambūrių vieta. Pas save jis svečius kviesdavosi ne tuščiai prastumti laiko, o turiningai pabendrauti, pasimėgauti menu, pasiklausyti profesionalių muzikantų atliekamos muzikos dailės fone. Čia yra groję Vilhelmas Čepinskis, Vytautas Landsbergis, Martynas Švėgžda von Bekeris. Susirinkdavo 70–80 žmonių, kurie visais savo pojūčiais, visom įmanomom prasmėm patirdavo meną ir Šatų namų jaukumą. Šio žmogaus namuose, jo šeimoje, jo draugų būryje visuomet vyravo ta kūrybinga, meninė atmosfera. Tai buvo žmogus, kuris menu tiesiog gyveno, visiškai, absoliučiai jam atsiduodamas.

NATIURMORTAS 5. 2009.108×97. Aliejus, drobė.

Kai prieš gerą dešimtmetį, Alfredui dar esant gyvam, Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta jo šešiasdešimtmečio paroda, jos pagrindinė mintis, vedantysis leitmotyvas buvo ne šiaip skambus parodos pavadinimas, bet viso Alfredo gyvenimo atspindys ir jo veiklos moto: „Kūryba man – mano gyvenimas“. A. Šatas išties degė tuo, ką daro, ir kitus šiuo savo pavyzdžiu uždegdavo. Ir kai aš kalbuosi su šiandien kuriančiais menininkais apie menininko būtį, apie įkvėpimą, apie kūrybinius impulsus ir procesus, tikrai ne iš vieno esu girdėjusi „gyriaus giesmių“ A. Šato  atsidavimui darbui, jo užsispyrimui, tikslo siekimui. Itin įtaigiai tapytojas Deivis Slavinskas yra pasakojęs apie savo žavėjimąsi A. Šato „pasimaišymu“, kartu teigdamas, kad būtent tas „pasimaišymas“ dėl to, ką darai, ką kuri, ir daro menininką tikru meistru.

KARŪNA NUKRITO. 2010. 80×80. Aliejus, drobė.

Daugybė A. Šato tiek tiesioginių, tiek netiesioginių mokinių (kurie tiesiog žavėjosi, sekė jį iš šalies) laiko jį savo korifėjumi, idėjiniu mokytoju, sektinu pavyzdžiu, savo gyvenimu rodžiusiu, kiek savęs reikia įdėti, atiduoti, atsisakyti dėl kūrinių, kuriuos kuri. Būtent iš Alfredo Šato ne vienas menininkas teigė mokęsis gyventi kūryba ir kūryboje, tapyti ne tada, kai atsiranda minutė kita laisvo laiko, o atvirkščiai – atsisakyti visų gyvenimiškų banalybių, vagiančių laiką iš tapymo. A. Šatas nelaukdavo įkvėpimo ateinant. Jis sakydavo, kad atėjęs įkvėpimas jį jau turi rasti betapantį.

Viena vertus, toks Alfredo gyvenimo būdas buvo degimas, iš kitos pusės, tai buvo ramybė. Ramybė žmogaus, atradusio savo kelią, savo gyvenimo prasmę ir nurimusio tame savo pašaukime, įprasminusio save kūryboje. Alfredas alsavo šią ramybę, būdamas gyvas ir jo darbai vis dar skleidžia ir turbūt per amžius skleis ją juos stebintiems.

AUTOPORTRETAS. 2011. 65×81. Aliejus, drobė.