Veidrodis
tekstas: Elita Lahm
Kai kuriems veidrodis – tai tik neatskiriama interjero detalė. Didelis veidrodis mažą kambarį gali paversti šviesesniu ir dvigubai didesniu nei jis yra iš tikrųjų. Maži ir apšviesti veidrodžiai gali sukurti jaukumo jausmą, o veidrodžiai inkorporuoti į interjerą kaip šviestuvo, vazos ar baldo detalė gali net sukurti prabangos iliuziją.
Kitiems veidrodis – tai kur kas daugiau nei tik interjero detalė. Tai absoliuti būtinybė, pro kurią neįmanoma praeiti. Jis okupuoja visą ar pusę sienos ir jo nepastebėti neįmanoma.
Akies krašteliu pagautas žvilgsnis veidrodyje priverčia sustoti. Kai kuriems žiūrint ir tyrinėjant tą žmogų veidrodyje atrodo širdis užsidega meile ir šiluma, jei ne stiklas, jie abu apsikabintų ir išbučiuotų vienas kitą dėkodami už rūpinimąsi savimi. Kartais abu susitikę elgiasi lyg kvailiai, lyg seniai nesimatę bičiuliai, nors matėsi vos prieš keletą valandų. Šoka, dainuoja ir kitaip vaiposi, tiesiog džiaugiasi vienas kito buvimu. Su didžiausia šypsena veide abu – vienas iš, kitas nuo veidrodžio – pasitraukia vildamiesi ir vėl pasimatyti.
Yra tie, kurie nenorėdami susitinka su žmogumi veidrodyje. Jis, dažniausiai tykojęs už durų ar spintos, pamirštas tamsoje, staiga išlenda, pasirodo lyg seniai pamiršta suknelė, nukritusi nuo pakabos. Pamatęs šią žmogystą, nustemba jos netikėtu pasirodymu ir nenorėdamas, bet vis tiek nužiūri ją nuo galvos iki kojų beveik prunkšdamas. Akimis užkliūdamas už kiekvienos kūno ir veido detalės, lyg patvirtindamas, kad čia jam ne vieta ir kad pasirodė čia be leidimo. Beveik spausdamasis prie stiklo, norėdamas iš arčiau pažvelgti į nedėkingąjį, staiga susiduria su pykčio ir pagiežos kupinomis akimis, kurios jį patį išgąsdina.
Tik sekundei, bet išgąsdina.
Lėtai atsitraukdamas nuo stiklo pradeda vengti žiūrėti į akis, bet toliau inspektuoja kiekvieną užstiklio žmogaus kūno detalę lyg nesutikdamas su jo egzistencija. Toks žmogus nemano, kad yra įžūlus, jis kaltina žmogų kitapus stiklo, tai užstiklio žmogaus kaltė, jis turi iš čia dingti, tik dėl jo buvimo jis taip blogai jaučiasi čia. Jis nemano, kad sąmoningas pokalbis gali padėti. Jis, daugiau nebegalėdamas pakęsti šio susitikimo, apsisuka, tikėdamasis daugiau niekada to žmogaus neišvysti savo akyse, bet žinodamas, kad nuo jo niekur nepasislėps.
Dar kitiems veidrodis – tai kasdienės motyvacijos įkvėpėjas. Geriausias draugas, o gal vienintelis draugas. Galbūt jis – vonioje, kur pradedame ir pabaigiame dieną, o galbūt koridoriuje, prie durų, kur sveikinamės ateidami ir atsisveikiname išeidami.
Būna dienų, kai vienintelis žmogus, kuris nusišypsos tą dieną šiame niūriame pasaulyje, bus tas vienas vienintelis, žiūrintis iš kitapus stiklo. Kartais visas pasaulis šypsosis, bet tik draugas už stiklo supras, kad net ir tokiomis dienomis kartais būna liūdna. Kartais, kai liūdesys tęsis ilgiau nei keletą dienų, geriausias draugas primins, kad kartais išsiplovus galvą ir ši lengvesnė pasidaro, o kartais – kad atėjo laikas nesimatyti ir atsiminti kitus geriausius draugus, tuos kuriuos galima apkabinti. Šie žmonės vertina šį draugą, su kuriuo sveikinasi kiekvieną rytą ir vakarą su šypsena, net jei kartais ir pro ašaras.
Yra ir tie, kurie kaskart žiūrėdami į veidrodį tikisi pamatyti kažką kitą, kažką naujo, kažką geresnio, nei matė vakar ar prieš valandą. Prieidami nedrąsiai žvilgteli pro stiklą ir klausiamu žvilgsniu bando įžiūrėti bent menkiausią pokytį. Ar žmogus veidrodyje pagražėjo nuo paskutinio susitikimo? Ar jis numetė kilogramą? Ar naujas rūbas geriau išryškino formas? Ar nauja šukuosena atrodo geriau? Bet akyse – nusivylimas. Žmogus veidrodyje sako, kad jis išbandė viską. Kodėl šiandien geriau nei vakar, bet blogiau nei rytoj?
Kodėl negerai taip, kaip yra šiandien, taip, kaip yra dabar?
Kitą dieną – tas pats. Viltis akyse, kad gal šiandien bus ta diena, kai žmogus veidrodyje pagaliau nenuvils ir jis bus užtektinai – toks, koks yra. Tačiau taip neįvyksta ir nukarusiom rankom žmogus veidrodyje tyliai pasiduoda, nežino ką daryti, kad patenkintų lūkesčius, kuriuos, atrodo, tenkina kiekvieną dieną, bet kaskart pažvelgęs atgal į žmogų supranta, kad to neužteko.
Taip ir kartojasi lūkestis ir nusivylimas. Lūkestis ir nusivylimas. Diena iš dienos, kol vieną dieną pažvelgus į žmogų veidrodyje ateina suvokimas, kad jo beveik nebėra. Pražilę ir nuslinkę plaukai, sukritę pečiai, gyvenimo išvagota oda ir tuščios, liūdesio pilnos akys, kurios seniai pamiršo, ką reiškia viltis. Bet tai nebesvarbu.
