Keletas pasvarstymų apie vaizduotės sampratą klasikinėje indų filosofijoje
tekstas: Tadas Snuviškis
Šio straipsnelio tikslas – pasvarstyti apie vaizduotės fenomeną indų filosofijos kontekste, aptariant vaizduotę išreiškiančius terminus. Pradžioje būtina įsisamoninti, kokia tradicija slypi lietuvių kalbos žodžiuose, apibūdinančiuose vaizduotės fenomeną. Lietuvių kalboje yra du filosofinėje terminijoje funkcionuojantys žodžiai: vaizduotė ir fantazija. Abu yra skoliniai, tokius pat turi beveik visos Vakarų mąstymo tradicijos kalbos. Fantazija yra graikiškas žodis (φαντασία), o vaizduotė – vertinys, sutampantis su kitų Vakarų tradicijos kalbų žodžiais, pvz.: wyobraźnia, bоображение, imaginatio, Einbildungskraft, kurie visi kildinami iš graikiško žodžio εικασία arba nuo φαντασία. Tad abiejų žodžių ištakos Senovės Graikijoje. Ką reiškė abu žodžiai senovės graikams, yra keblus dalykas. Žodžio εικασία šaknis tokia pati kaip daiktavardžio εἰκών, reiškiančio „atvaizdą“, „panašumą“, „vaizdą“, „atspindį“, bei siejasi su veiksmažodžiu εικάζειν, reiškiančiu „vaizduoti“, „prilyginti“, „spėti“.
Beekso graikų kalbos etimologiniame žodyne apie εικάζειν daugiau nepasakoma, žodžio šaknies reikšmė neaiški, jos nepavyksta susieti su indoeuropietiška šaknimi. Platonas εικασία bene aiškiausiai pamini „Sofiste“, kur ji apibūdinama kaip τέχνη (amatas, geba), εἶδος μῑμητικόν (mėgdžiojimo būdas), kuriuo imituojama pagal ilgio, platumo bei gylio duomenis. Tad turime tik miglotą suvokimą, jog žodis εικασία susijęs su panašumu ir atvaizdu.
Žodis φαντασία aiškesnis, jis etimologiškai kildinamas nuo žodžio φῶς („šviesa“) bei veiksmažodžio φαίνεσθαι („šviesti“, „apšviesti“, „atrodyti“) ir yra giminingas žodžiui „fenomenas“. Aristotelis žodį veikale „Apie sielą“ susieja su rega, o ją su šviesa (fantazija), kadangi, pasak jo, rega yra labiausiai išsivysčiusi juslė, kuria susiliečia su šviesa bei pereina į fantaziją. Aristotelis fantaziją apibrėžia kaip aktualizuoto jusliško-patyrimo judėjimą (ἡ φαντασία ἂν εἴη κίνησις ὑπὸ τῆς αἰσθήσεως τῆς κατ’ ἐνέργειαν), tačiau atkreipčiau dėmesį, kad šiame apibrėžime vaizduotė nesiejama tik su vaizdais, ja gali pasireikšti bet koks juslių pojūtis (įsivaizduoti galima muziką, skonį, kvapą t. t.).
Vėlesnėje Antikoje, lotyniškoje kultūros erdvėje (Ciceronas, Seneka, Kvintilianas), φαντασία išversta lotynišku žodžiu imaginatio, tad vaizduotė susieta su vaizdais ir regėjimo jusle. To paveldas išlieka iki šių dienų, vaizduotė europietiškose kalbose dažniausiai siejasi būtent su vaizdais ir jų kūrimo geba (išimtis vokiečių kalboje), o išstumta φαντασία tampa traktuojama kaip negatyvi galia, tikrovės iškraipytoja (iliuzija).
Aurelijus Langvinis. KARALYSTĖ. 2021. 150×100. Aliejus, drobė.
Ši reikšmė pasireiškia ir lietuvių kalboje, kai sakome, „nefantazuok“ („neišsigalvok“). Žinoma, pateikiant apibendrintą schemą, praleidžiama daugybę atskirų Vakarų mąstytojų, kurie plėtojo atskiras vaizduotės sampratas arba savitai interpretavo graikiškąją φαντασία, pvz., Renesanso (Pico Della Mirandola) ar islamo sufijų (IbnʿArabī khayāl samprata) filosofija. Naujai vaizduotė interpretuojama modernioje filosofijoje. Kantas vaizduotę, kurią vokiškoje tradicijoje nuo XVII a. vidurio įprasta vadinti Einbildungskraft, įvardina kaip tarpininką tarp jusliškumo ir intelekto apercepcijos, suteikianti reine transcendentale Synthesis. Naujos reikšmės atsiranda fenomenologijoje ir postmodernizme (pvz., Sartre’o, Marcuse’s, Castoriadis’o ir kt. vaizduotės sampratos).
Svarbu pabrėžti, jog Vakarų tradicijoje nuo Senovės Graikijos iki šių dienų išryškėja dvi vaizduotės fenomeno kryptis: vaizduotės (imaginatio), kuri laikoma vaizdų kūrimo ir reprodukavimo galia, ir „iškraipančios tikrovę“ bei neigiamai vertinamos fantazijos (φαντασία).
Pereidamas prie indiškos vaizduotės sampratos aptarimo, norėčiau žodžiams φαντασία, imaginatio ir εικασία pateikti atitinkamų sanskritiškų žodžių spiečių, kurie galėtų pretenduoti į minėtų vakarietiškų terminų sulyginimą. Pagrindiniai vaizduotės reiškinį apibūdinantys terminai indų filosofijoje sanskrito kalba yra kalpanā-vikalpa bei pratibhā. Kontekstiškai kaip vaizduotė gali būti verčiami ābhāsa, dhī, saṃbhāvana, vāsanā, tačiau šių pagrindinės reikšmės kitos.
Jei pažiūrėtume į žodžio pratibhā semantiką, atpažintume, kad žodis sudarytas iš priešdėlio prati ir šaknies bhā, o bhā, bhāti reiškia „šviesti, spindėti, pasirodyti“. Bhā dar gali reikšti „šviesą“, „šviesulį“, taigi šis žodis yra tos pačios kilmės kaip graikiškas φῶς, tad pratibhā reikštų „šviečiantis, pasirodantis priešais“ ir dėl to semantiškai tiksliai atitinka φαντασία sampratą. Kalbant apie vikalpa–kalpanā, abu žodžiai kildinami iš sanskritiškos šaknies „klp“, kuri nurodo į „tvarkymą“, „ruošimą“, „atlikimą“, „kūrybą“ bei „manymą“. Žodis vikalpa neįprastas tuo, jog be minėtų reikšmių, turi „pasirinkimo“ ir „įvairovės“ reikšmes. Akivaizdu, kad nei vienas iš šių terminų, skirtingai nei imaginatio ar εικασία, neturi tiesioginio semantinio susietumo su vaizdu ar vaizdiniu.
Šių terminų semantika atveria platesnį požiūrių į vaizduotę spektrą, kur vaizduotė nėra siejama tik su vaizdais, bet gali apimti ir minčių-sąvokų, žodžių, juslių bei apskritai visų mentalinių reiškinių veiklą. Alternatyviame φαντασία vertime kaip facultas fingendi, iš kurio buvo padarytas vokiškasis Einbildungskraft, taip pat slypi abu momentai: vaizdinio kaip Bild ir statybos kaip Bau, kurie apibūdintų vaizduotę kaip statybos formavimo jėgą, kuri artimesnė kalpanā reikšmei.
Eglė Brazė. SPROGIMAS. 2017. 100×70. Akrilas, drobė.
https://eglebrazeart.com/
Pagrindinė šio straipsnelio tezė: kalpanā ir pratibha terminai indiškame kontekste įgauna inversiškas vakarietiškų terminų imaginatio ir φαντασία vertes. Jeigu imaginatio–εικασία Vakaruose dažniausiai siejasi su vaizdais ir laikoma neutralia pažinimo galia, tai vikalpa–kalpanā indiškame kontekste turi išskirtinai negatyvią reikšmę, o pratibhā, skirtingai nuo Vakaruose neigiamai vertinamos φαντασία, įgija teigiamos galios atspalvį.
Hindi ir kitose Indijos kalbose imaginatio–εικασία (vaizduotė) dažniausiai verčiama kaip kalpanā, o pratibhā (artimiausias fantazijos atitikmuo) sinonimiškai vartojama su tokiais žodžiais kaip „genijus“, „talentas“, „galia“, „charizma“. Indijos kontekste tikslu pasakyti, kad poetas (kavi) turi pratibhā (fantaziją), bet ne kalpanā (ši būtų suprasta kaip įžeidimas).
Pradėsiu nuo pratibhā sąvokos analizės. Išskirčiau tris pagrindines pratibhos prasmes: 1) pirmoji – tai specifinė prasmė, kuri vartojama gramatikų (vyakaranos) mokykloje ir reiškia žodžio ar sakinio prasmės suvokimą; 2) antroji vartojama jogoje, vaiśeṣika-nyāyoje, budizme. Apie ją kalba indų poezijos teoretikai, tai – išskirtinė tikrovės patyrimo pajauta 3) trečioji prasmė – pratibhos prilyginimas dieviškai galiai (śakti), ją sudievinant (būdinga Kašmyro šaivizmui, pvz., XI a. mąstytojui Abhinavaguptai ir jo mokiniui Kṣemarājai) tuomet pratibhā tapatinama su Šiva, Šakti, Brahmanu.
Svarbiausia figūra, kurią norėčiau išskirti kalbėdamas apie pirmąją pratibhos reikšmę, yra Bhartṛharis (V–VI a.). Pratibhos svarba Bhartṛhario teorijoje pasirodo netikėtai. Bhartṛhariui kalba – žodis (vāc) yra patyrimo pradžia ir sąlyga, ši jo teorija išdėstyta veikale „Vākyapadīya“. Šio pradžioje teigiama, kad brahmanas yra žodis (śabdabrahman), kuris pavirsta į daiktų pasaulį (vivartate arthabhāvena), jį sukurdamas (prakriya jagato yata). Idėja, kad Brahmanas yra žodis, pateikta jau Maitrī Upanišadoje, tad tai nėra kažkas naujo, tačiau brahmano sklaida veikale unikaliai susiejama su pratibhā. Kadangi brahmanas yra tikrovė, pasireiškianti žodžiais ir sakiniais, kiekvienas sakinio prasmės suvokimas yra pratibhā (fantazija).
Antrajame „Vākyapadīyos“ skyriuje pratibhą Bhartrharis apibrėžia kaip „žodžių prasmių suvokimą“ (vākyārtha), kuris „nėra apibūdinamas ar pažįstamas subjektui“ (sā kartrāpi na nirūpyate). Pratibhā (fantazija) yra tai, kas leidžia suprasti prasmes, bet nėra apibūdinama, pratibhos niekaip neįmanoma išreikšti (anākyeyā kathaṃ cana). Antrajame „Vākyapadīyos“ skyriuje Bhartṛharis išskiria net šešias pratibhos rūšis: 1) įgimtąją, 2) įgytąją praktikos (abhyāsa) būdu, 3) antgamtinę, 4) pasiekiamą mokantis yogos, 5) pasiekiamą mokantis Vedų, 6) išskirtinai perduodamą (kaip Kṛṣṇa Arjunai).
Atskirai apie pratibhą turiningai kalba indų poezijos (kavya) teoretikai, estetikai. VII a. pab. poetas Bhāmaha tvirtina, kad net kvailiai (jadadhiyo) gali išmokti mokslų (śāstra) iš mokytojo (guru), o poezija gimsta spontaniškai (kāvyam jayate jatu) tik tam, kas turi pratibhą. Poetas Vāmana (IX) pasakė, kad pratibhoje slypi poezijos sėkla (kavitabhijam pratibhānām). Garsus XI–XII a. džainų mąstytojas Hemacandra savo veikale „Kāvyānuśāsana“ pratibhą nusakė kaip poezijos pagrindą (kavya hetu) ir apibrėžė ją kaip išmintį (prajñā) vis naujų dalykų aprašymui (navanavollekhsalini). Ilgą pratibhos apibūdinimą pateikė Abhinavagupta, tvirtindamas, kad poetas yra kaip Prajāpatis (viešpats kūrėjas), kuriantis pasaulį pagal savo norą (kāmajanitajagata) iš pratibhos, kylančios dėka aukščiausios Deivės kalbos malonės (Parā Vāk), o ji be paliovos kylanti iš širdies (sahrdayāyatanasatatodita).
Indų menininko Rameshas Gorjala darbas.
https://www.eikowa.com/artists/ramesh-gorjala
Menkiau apie pratibhā kalbama šešiose indų filosofijos mokyklose. Patañjalio „Yoga sūtroje“ pratibhā minima porą kartų (34, 37 sūtra). 34 sūtroje teigiama, kad „viskas kyla iš pratibhos“ (pratibhād va sarvam). Vyāsa komentuodamas šią Patañjalio vietą pateikia palyginimą, kad pratibhā – tai išankstinis pavidalas (pūrvarūpa), kaip kad šviesa yra pirminis saulės pasireiškimas (prabhā bhāskarasya). IX a. komentatorius Vācaspatis Misra pratibhā prilygina netikėtam minties pasirodymui.
Nyāyos ir vaiśeṣikos mokyklose pratibhos terminas naudojamas fragmentiškai, bet nepaisant to, norėčiau paminėti kai kuriuos duomenis apie pratibhą vaiśeṣikos mokykloje. Vaiśesika sūtroje nėra tiesiogiai paminėto pratibhos žodžio, bet yra sakinys: „rišių [išmintis] ir tobulojo regėjimas [kyla] iš dharmų (ārṣaṃ siddhadarśanaṃ ca dharmebhyaḥ). Siddhaus, arba tobulojo, regėjimą, vaiśeṣikos komentatorius Praśastapāda (VI a.) komentuoja panaudodamas žodį pratibhā. Pasak Praśastapādos, pratibhā yra tai, kas suteikia žinojimą, kokie objektai yra patys savaime iš tikrųjų (yathārthanivedanam jñānam utpadyate). Komentatorius paaiškina, kad pratibhą gali turėti dievai, rišiai ir kartais paprasti žmonės. Praśastapāda duoda pavyzdį apie merginą, kuri kalba:
„Širdis man kužda, brolis sugrįš rytoj“ (kanyaka braviti, svo me bhrata. Ganteti hrdayam me Kathayati iti). Pasak kito komentatoriaus Śrīdharos, pratibhā – tai ypatingas pažinimas, kuris nepriklausomas nuo juslių bei samprotavimo. Toks pažinimas būdingas tik jogams, kurie užsiima askeze (tapas) bei daug medituoja (samādhi).
Toliau aptarsiu vikalpa–kalpanā sampratą. Kaip jau užsiminta, kalpanā visada turi neigiamas konotacijas – tai konstruktas, kuris iškraipo tikrovę. Vikalpa-kalpanā ypač svarbi yogācāroje, o jogos ir advaita vedāntos mokyklose perimama ankstesnė budistinė samprata. Kalpanā apima sąvokų, žodžių, minčių, juslių bei apskritai visų mentalinių reiškinių sritį.
Du pagrindiniai yogācāros filosofijos šaltiniai, kuriuose svarstoma ir apibrėžiama vikalpa–kalpanā, yra pirmaisiais mūsų eros amžiais sukurtos „Saṃdhinirmocanos“ bei „Laṅkāvatāra“ sūtros. Abiejose sūtrose keliamas pamatinis klausimas, kaip suprasti prieštaringą Budos mokymą. Su Buda kalbasi ir jo klausinėja budrumo siekiančios būtybės – bodhisattvos. Buda joms atsako, suformuluodamas ne vieną naują teoriją, tarp kurių vikalpa–kalpanos terminai vadina esminį vaidmenį.
Pabrėžtina, kad budistinėje filosofijoje aiškiai atskiriami trys dalykai, t. y. daiktas (artha), žodis (śabda) bei suvokimo aktas (vijñapti). Kadangi pagal Budos suformuluotą mokymą viskas pasaulyje nuolat kinta (kṣaṇikavāda), tai reiškia, kad daiktas atsiranda tuomet, kai jis sukuriamas žodžiais bei įtvirtinamas suvokimu sureikšminant tam tikrą momentą, pvz., pasakant, „čia stalas, medis“, tai yra vikalpa.
Yogācāroje nuo pirmųjų jos mokytojų Asaṅgos, Vasubandhaus ir Dignāgos išryškinamas kitas svarbus momentas, nurodantis, kad įmanoma pažinti tikrovę be žodžių ir sąvokų tarpininkavimo. „Saṃdhinirmocanos“ sūtroje kalbama apie „tokybės“ (tathātā) pažinimą, kai dalykai suprantami savyje (svalakṣaṇa) be žodžio ir sąvokos pagalbos. Šiame kontekste galima grįžti nuo vikalpos prie pratibhos. Nors Vasubandhu ir kiti „Saṃdhinirmocanos“ sūtros komentatoriai nenaudoja pratibhos sąvokos, nežodinis ir nesąvokinis patyrimas (nirvikalpa jñāna) budistinėje sampratoje atitinka anksčiau nurodytą pratibhos sampratą.
Apibendrindamas, tvirtinčiau, kad indiški pratibhos ir vikalpa-kalpanos terminai išryškina du vaizduotei būdingus galios polius: vaizduotę, kaip pratibhą, kuri atveria tikrovę bei plečia pažinimą, ir jai priešingą vikalpa-kalpaną, kuri neleidžia pažinti tikrovės ją apribodama ir iškraipydama.
