siauro tunelio vedamas
grįžau vakare namo
nustumdytas nutamsintas nuzulintas
nei akmuo nei grumstas
nei vanduo nei kisielius
lyg su akim
lyg be akių
nors atrodo jau priprasta
tokia scena ne pirmoji
šitam nesibaigiančiam
padūmavusiam filme
bet tasai mūsų paukštuko
„na ir kas kad tėtis smirda,
geriau gyvas nei miręs“
nudegino aršiau nei maukas deguto
šliaužk iš to rūsio, ėmiau vapėt
palindęs po antklode
šliaužk iš slėpynių su savim pačiu
kur silpnybės lakštingalų
liežuvėliais suokia
kad viską suprastum
taip kaip reikia joms
bet ne mano paukštukui
ir ne mano dukrai
ji tyli ir liūdi
ne dėl to, kad rytoj į mokyklą
kad rytoj ir vėl matematikos kontrolinis
su besidraskančiom formulėm
jos liūdesys kitoks
tamsesnis nei mano bandymas
pritaikyt visą pasiteisinimų
algoritmą
gilesnis nei mano graužatis
sunkiai lyg astmatikui dūsaujant
„esi mano oras, sūnau
esi mano plaučiai, dukra“
noriu tai jiems pasakyt
bet lūpos – per sunkios
