dumblas

tekstas: Dainius Gintalas

siauro tunelio vedamas

grįžau vakare namo

nustumdytas nutamsintas nuzulintas

 

nei akmuo nei grumstas

nei vanduo nei kisielius

 

lyg su akim

lyg be akių

 

nors atrodo jau priprasta

tokia scena ne pirmoji

šitam nesibaigiančiam

padūmavusiam filme

 

bet tasai mūsų paukštuko

„na ir kas kad tėtis smirda,

geriau gyvas nei miręs“

nudegino aršiau nei maukas deguto

 

šliaužk iš to rūsio, ėmiau vapėt

palindęs po antklode

šliaužk iš slėpynių su savim pačiu

kur silpnybės lakštingalų

liežuvėliais suokia

kad viską suprastum

taip kaip reikia joms

 

bet ne mano paukštukui

ir ne mano dukrai

 

ji tyli ir liūdi

ne dėl to, kad rytoj į mokyklą

kad rytoj ir vėl matematikos kontrolinis

su besidraskančiom formulėm

jos liūdesys kitoks

tamsesnis nei mano bandymas

pritaikyt visą pasiteisinimų

algoritmą

gilesnis nei mano graužatis

sunkiai lyg astmatikui dūsaujant

 

„esi mano oras, sūnau

esi mano plaučiai, dukra“

 

noriu tai jiems pasakyt

bet lūpos – per sunkios

Eimutis Markūnas. Iš ciklo MIESTO SPALVINIS KODAS. JUODA. 2015. 21×30. Sintetiniai dažai, popierius.