Grandinėlė

Mačiau tik jos nugarą. Stangrią, aptakią, aptemptą gėlėta medžiaga su petnešėlėmis. Plaukai, vos vos siekiantys pečius, nuo liemens krentančios gėlių klostės. Drugelis, prisirpęs saulėje. Jaunystė, svaigstanti nuo savo pačios aromato. Akimirka  ir amžinybė, visas pasaulio laikas ir belaikė sekundė, gyvenimo pradžios nuojauta ir neišvengiama jo pabaiga – visa tai jaučiau pamatęs jos nugarą.

Nedrįsčiau prie jos prisiliesti. Ką ten prisiliesti, ir užkalbinti nedrįsčiau. Net žvilgtelėti į ją sugebėjau tik akies krašteliu, tik dėbtelti.  Dėbčiojau ir dėbčiojau. Ne per dažnai, nes ką žmonės pagalvos. Ji tai nieko nepagalvos, nes nemato. Nebent nugara jaučia… Ji tokia tolima, tarsi būtų iš kito pasaulio. Nors stovi visai čia pat – galėčiau sugriebti jos suknelės klostę. Pagriebčiau ir įsitraukčiau ją į savo tamsą…

Aš retai pakeliu akis. Nudelbiu jas į savo kelius arba žiūriu tiesiai priešais save, stengdamasis nematyti užpakalių. Tarpkojai prieina, užpakaliai nueina. Mano jau mirusi močiutė pasakojo, kad dirbant kasininke parduotuvėje labiausiai dvokdavo vyrų kojinės. Aš juk tai nedvokiu.  Bet vis tiek niekas prie manęs nepasilenkia.

Kartą viena moteris, stovėjusi šalia, paglostė man galvą. Jos užpakalis buvo didelis, aptemptas senu rudu paltu. Paglostė ir nieko nepasakė. Į akis nepažiūrėjo. Į akis niekas nežiūri, nepatogu. Juk reiktų susilenkti, kaip prie vaiko. O be to, gėda. Jiems gėda, kad aš toks. Gėda ir nemalonu.

Pajutau lengvą minios spaudimą. A, Komunija.

Kai važiuoju, visi traukiasi. Traukiasi ir apeina iš tolo kaip raupsuotąjį. Lyg  susidūrus grėstų toks pats, kaip ir mano, likimas. Lyg dinozaurą pamačius. Aš juk ir esu dinozauras. Retenybė, iškasena, tokie kaip aš  –  visi slepiasi. Gal todėl, kad vengia tų beverčių užuojautos dvelktelėjimų? Ar abejingumo? Arba tiesiog neturi galimybės nusileisti iš penkto daugiabučio aukšto be lifto. Ką ten penkto, užtenka kelių pirmo aukšto laiptelių, ir tie jau neįveikiami. Mūsų laiptinėje padarė nusileidimą, net juokinga, jei nebūtų graudu. Tik dėl fakto, tik dėl akių, realiai juo nusileisti neįmanoma. Reiktų prisikabinti oro balioną ir praskristi per šiukšlių konteinerio vietą.  Todėl ir esame dinozaurai. Iškasenos. Mus pamatyti – kaip loterijoje laimėti.

Psichologė man sakė, kad nebijočiau svajoti. Bet apie ką aš galiu svajoti? Apie tai, kad laimėjau loterijoje milijoną? Kad pasveikau? Kad tapau mylimas? Ar kad šiandien sugebėsiu sklandžiai įlipti į savo mašiniuką, parvažiuoti namo ir sutikti stiprų kaimyną, kuris padės įveikti tuos kelis velnio laiptelius iki lifto.

O gal, kad vieną dieną išdrįsiu pakelti akis ir pasakyti: „Labas, gražuole!”

… Ji stumia mano vežimėlį, aš atsisuku, o ji man šypsosi.  Jos šypsena šildo, nesvarbu, ar ant mūsų lyja, ar krenta sniegas, man – šviečia saulė ir šilta. Geriu nuo jos sklindantį lengvą kvepalų aromatą, įsisupu į jos šypseną. Veidą paslepiu jos gėlėse, akis ilsinu matydamas jos nugarą. Mano širdis  –  didelė didelė. Kupina lengvumo ir skrydžio. O kai pritrūkstu, užtenka tik vėl atsisukti.  Aš atsisuku, –  o ji man šypsosi.

Atsipeikėjau pajutęs bruzdesį. Užimu per daug vietos, stabdau eismą. Minia mandagiai, bet atkakliai spaudžia  išėjimo link. Apsisuku. Mišios baigėsi.

∞ ∞ ∞

Ji mechaniškai atsirakino buto duris, taip pat kaip ir tūkstančius kartų iki tol. Mažame tamsiame prieškambaryje mėtėsi jos pilkas švarkas ir suglamžytas plastmasinis  maišelis, kuriuos ji paliko ryte, prieš išeidama į darbą. Net nežvilgtelėjusi, ji nusiavė batus ir paspyrė juos po suoleliu. Ant pakabos pasikabino rankinuką, savo rudąjį paltą ir atidarė įstiklintas duris į kambarį.  Oras kambaryje buvo slogus, koks būna ryte, miegat neatsidarius lango. Tokiu oru lango ji neatidaro, taupo, todėl senas oras bute laikosi visą dieną, geriasi į baldus ir užuolaidas. Nuo jos pėdų, apmautų neiloninėmis pėdkelnėmis, sklido neplautų kojų kvapas, poryt maudysis. Daro ji tai kartą per savaitę, taip, kaip išmoko jaunystėje.

Ji klestelėjo ant sofos ir įjungė televizorių. Tuoj turi prasidėti jos serialas, dėl kurio kas dieną skuba namo. Tik visą šią savaitę ji jautėsi keistai, mintys lyg srauni upė vis nešė ją ten, vis priminė, ką ji padarė. Darbe skaičiai šokinėjo akyse, galva neklausė, o kažkur balanse pražiopsotų dviejų centų ieškojo dvi dienas. Vien tik serialas ją atpalaiduodavo, žvilgsnis pro rakto skylutę į svetimą pasaulį įtraukdavo ir ji palaimingai užsimiršdavo.

Netrukus serialo muzika užbūrė ir akyse ėmė mirgėti paslapčių, nutylėjimų, nuodėmių ir intrigų pasaulis. Tik per reklamos pertraukėlę ji grįžo į save ir nukrypavo į virtuvę. Ten nosį rietė kelias dienas neplautų indų stirta – susiplaus šeštadienį. Nekantriai žvilgtelėjo į spintelę, joje dar rado vieną švarią lėkštę. Atidarė stalčių, ten vietoj švarių įrankių matėsi tik tamsios dėmės. Dviem pirštais ištraukė iš indų stirtos peilį, jį nuplovė, apsitaškydama nuo indų krūvos trykštančiu vandeniu. Šlapiu peiliu atsipjovė duonos, storą riekę pieniškos dešros ir iš šaldytuvo išsitraukė agurką. Nukando abu galus, nuspjovė juos į šiukšlių dėžę ir ,įsikandusi agurką,pasiėmusi lėkštę su duona ir dešra, nuvairavo į kambarį. Reklama dar toli gražu nebuvo pasibaigusi, bet jos ji netrikdė, atvirkščiai, jai patiko bukai spoksoti į nuolat besikeičiančius paveikslėlius. Paklausta net negalėtų pasakyti, kas buvo reklamuota.

Pasibaigus serialui ir ištuštėjus lėkštei, ji vėl grįžo į virtuvę. Užsikaitė virdulį, pasiėmė didelį puodelį ir indą mišrainės. Beveik nekramtydama rijo, vis dar galvodama apie serialą. Kam reikia nuo savo artimiausio žmogaus slėpti, kad buvai ištekėjusi ir turi vaikų? Argi tai ne svarbiausia gyvenimo dalis – vaikai? Kokia gi  moteris gali taip elgtis?  Ji taip nesielgtų. Jei turėtų vaiką, taip būsimam vyrui ir pasakytų. O čia… Juk vis tiek viskas išaiškės!

Mišrainė palengva užkimšo skrandį, ji siurbtelėjo arbatos ir iš spintelės išsitraukė sausainių.

Televizorius nieko įdomaus neberodė, nors akys vis dar sekė judančius paveikslėlius, jos mintys nutolo.

Kur buvusios, kur nebuvusios jos kaip įkyrios musės vėl grįžo prie to paties… Staiga jai dingtelėjo, kad vienintelis prisilietimas prie žmogaus jos gyvenime įvyksta per mišias, kai, linkėdama ramybės, ji spaudžia ranką. Juk ir į bažnyčią eina, kad tik kur nors išeitų ir pabūtų tarp žmonių. Gal todėl ji taip ir pasielgė, taip, kad dabar visą savaitę neranda sau ramybės.

Švelni užuojauta silpnesniam netgi už ją,  sumišusi su niekada nepatirta, bet staiga užgimusia motiniška meile,  švelniai užplūdo ją lyg jūros banga. Jis sėdėjo šalia jos vežimėlyje, jo plaukai atrodė tokie švelnūs ir šilti…

Nustebusi, abstulbusi, ji prisilietė prie žmogaus, svetimo, du kartus už ją jaunesnio vyro. Spontaniškai pagauta tos meilės (pati negalėjo sau to pripažinti) bangos, nekviesta ir neprašyta. Ji ištiesė ranką ir paglostė jam galvą.

∞ ∞ ∞

Reikia suvaldyti rankas, kad nedrebėtų. Jaučiuosi siaubingai,  tikiuosi, viršininkė nepastebės. Ir reikėjo  vakar tiek prisigerti, juk žinojau, kad šiandien į darbą. Nors man  visada į darbą, kai kitiems išeiginė. Norėjosi  atsipalaiduoti. Bet vakar tai mes nutrūkom… Kiek išgėrėm dviese?.. Pradėjom nuo alaus, paskui turėjau dar vyno, raudono, saldaus. Paskui dar mažai buvo, atsidarėm degtinės, ir tada jau viskas. Man atrodo, nieko neliko, ar nebent ji išpylė. Kaip ji dar taksi išsikvietė? Man tai jau buvo viskas, nieko nebeprisimenu. Gerai, kad žadintuvas suveikė, nepavėlavau.

Tcik Tcik Tcik. Kaip bloga, tuoj ką nors apvemsiu. Ir kodėl aš nepaskambinau, kad sergu? Bet negaliu aš taip. Man vaiką reikia auginti. Aš turiu dukrą ir nieko man daugiau nereikia. O dabar dar ir tokią puikią draugę radau. Jos ranka lengva, taip gera dabar, kai plaukus iki pečių patrumpino. Nors gyvenimas jos dar sunkesnis, nei mano. Ji turi du vaikus, kirpėja, uždirba dar mažiau. Neįsivaizduoju, kaip ji sukasi. Ir tokia optimistė, tokia gera, į bažnyčią eina… Ir aš buvau ten su ja vieną kartą, šiaip , tik pasižiūrėti. Lauke labai karšta buvo, o ten viduj vėsu, gera. Net sušalau  gėlėta suknele su petnešėlėmis.

Tcik Tcik Tcik. Reikės po darbo paimti kepenėlių (joms nuolaida), pagaminsiu troškinį su bulvėm. Nors Nadiuša nevalgys…Ji tokia išranki,  nieko nevalgo. Plona kaip nendrelė. Rytoj aš irgi nesikelsiu, rytoj išeiginė, ačiū Dievui. Dviejų tokių dienų nebeištverčiau. Siaubas, kaip bloga. Kad tik iki vakaro ištempčiau.

Tcik Tcik Tcik. Įdomu, ką ji dabar veikia. Dar miega turbūt, ji mėgsta pamiegoti. Dabar jau vasara, mokykloje pamokos baigėsi.  Ji  tokia gerutė, arbatos man atneša į lovą. Ir mokosi gerai, ir iš kur ji tokia… Aš nesimokiau, jos tėvas, eina jisai po velnių, irgi… O ji nuolat namo grįžta, nešina gerais  pažymiais. Tik  tai ne pažymiai,  veidukai. Sako: „Mama, jei veidukas juokiasi, vadinasi, geras pažymys, o jei tik šypsosi – vidutinis.“ Protinguolė mano. Turiu aš dukrą ir nieko man daugiau nereikia.

A, dar tas bulgaras… Viešbutyje sako dirba, jei nemeluoja. Nuotraukoje gražus, vyriškas toks. Jau kiek laiko mudu pažįstami? Dvi savaites, rodos.  Kažkaip iš karto suradom bendrą kalbą. Jei dar bus jėgų, šiandien prisijungsiu.

Tcik Tcik Tcik. Eilė vis ilgėja… Nebegaliu greičiau. Kad tik viršininkė nepamatytų…Dar valanda, jei teisingai pamačiau ant to vyro rankos. Ant kliento. Jie visi – klientai, tik pagalvokit. Viršininkė sako, reikia sveikintis su kiekvienu ir šypsotis. Tegu džiaugiasi, kad dar jų prekes teisingai nuskenuoju, jėgų daugiau nėra niekam. Dar sveikintis ir šypsotis reiktų…numirčiau. Dar už tokį atlyginimą. Nors… man užtenka. Mes su dukra išgyvenam. Turiu dukrą ir nieko man daugiau nereikia.

∞ ∞ ∞

Jauna moteris piktai pažiūrėjo. To čia dar betrūko. Seniai jau nebuvo to girdėjusi, juk daugiau nei dvidešimt metų praėjo. Anksčiau būdavo, kad kirpykloje jos pasiginčydavo. Bet dabar jau seniai. Visos aršiausios senų laikų gynėjos po truputį ištirpo.

Dar ne sena, apie penkiasdešimt. Sėdi ant sulankstomos kėdutės, markstosi prieš saulę. Čia pat, už keliasdešimt centimetrų. Visu kūnu atsivėrusi, be kepurės, be akinių nuo saulės. Ir kremu nesitepa, matyt, visą gyvenimą deginosi taip, anksčiau juk tokių kremų ir nebūdavo. Neproporcingai mažos pėdos atsargiai remiasi į kur ne kur žole apaugusią žemę. Tarsi bijodamos būti nuspaustos stambių šlaunų, kurios riebalų rievėmis kyla  kaklo link. Kaklas laiko smulkų veidą, kuris, nors ir apaugęs riebalais, bet jame galima pastebėti kažkada būto grožio pėdsakų.  Silpni ir nuo besaikio dažymo nušiurę plaukai suriesti į kuodelį, kuris išsidraikęs ir neprižiūrimas kiurkso viršugalvyje.  Maudymosi kostiumėlis skęsta rievėse.

Sako, pačios karščiausios šiais metais dienos per Jonines. O kurgi dėsiesi nuo tokio karščio, monolitiniame bute tvanku kaip pirtyje, kaip gerai, kad draugė ją su vaikais pasisiūlė prie ežero nuvežti. Žmonės per tokį karštį visą ežero pakrantę nugulę, tarpo nerasi, vieni išeina, kiti tuoj pat į jų vietą atsigula. Vienų kojos, kitų čia pat ir galva. Visi mato , kas ką valgo, kas ką skaito, ir girdi,  kas ką kalba.

Dabar jau retai kada pasideginti išeinanti. O tuomet prie Juodosios jūros kasmet važiuodavo. Ir tvarka buvo. Ir darbą žmonės turėjo. Viskas aišku buvo. Žinojo, ką turi daryti.  Ką galvoti. Jei neateisi į darbą dieną, tavęs neatleis, kaip dabar. Ot, tvarka buvo. Viskas buvo bendra, viskas mūsų. Žmonės tikėjo, vieną tikslą turėjo.  Valdžia buvo autoritetas, žinojo, ką daro…

Kalba, kalba, nieko nematydama, tarsi sau. O niekas ir neatsako. Jos balti keliai ir krūtinė  jau raudonuoja įkaitusi, o bendradarbės mergaitė valgo ledus.,,Labai skanūs,” – sako pajutusi godų žvilgsnį. Ji atsistoja ir netrukus grįžta su lygiai tokia pačia porcija.

Valgo lėtai, dar labiau įsigilinusi į save. Visi sumuštiniai jau seniai pilve, o antros porcijos sau leisti negalės. Bet būti norisi iki vakaro,  kad jau atvažiavo. Kančia ir malonumas. Maloni saulės šiluma ir nudegimo skausmas. Ateinantis alkis ir tobulas ledų skonis. Ji mėgavosi ledais pasinėrusi į tikrą nirvaną, tarsi vieninteliu jos gyvenime likusiu (ir tokiu retu!) malonumu.

Pabaigusi atsiduso.  Tada ledai gal ir nebuvo tokie skanūs. Bet jie buvo mūsų. O ji buvo jauna. Ir žinojo, kad jos laukia šviesi ateitis. O dabar? Kas jai liko dabar? Tik per greitai burnoje tirpstantys, jai jau nebepriklausantys svetimi ledai. Svetimi ledai svetimoje šalyje, po svetima saule.

∞ ∞ ∞

Jis žiūrėjo į mamą neatitraukdamas akių. Nebuvo jos pasiilgęs, ne, nes jis pasiilgdavo tik auklės, kuriai sekmadienis  laisva diena. Sekmadienį jis būdavo su tėčiu. Kartais pasiilgdavo ir jo, bet retai, nes jis atsirasdavo jo gyvenime reguliariai, jau priprato jo nepasiilgti. O mamą matydavo per televizorių. Visada linksmą, visada besišypsančią, apsuptą kitų linksmų žmonių, arba vieną, kažką kalbančią. Viena ji jam patikdavo labiausiai; nors nesuprato ką, atrodė, kad ji kalba jam. Jis sėdėdavo įsmeigęs akis į televizorių, net nemirksėdamas. O po to, kai  auklė pasakydavo, jog viskas, neberodys, ramiai nueidavo prie mamos dovanoto traukinuko.  Jį įjungdavo ir tyliai žiūrėdavo, kaip jis važiuoja bėgiais, kaip pypsi signalu, kaip sustoja stotelėse ir atidaro duris keleiviams. Jo neliesdavo, keleiviai į jo traukinį neįlipdavo ir niekas neišlipdavo. Jis tik stebėjo.

O naktį sapnuodavo, kad pasiklydo. Kažkur miške, kur augo daug krūmų, šiek tiek didesnių už jį, jis ėjo iš paskos ir atsiliko, nespėjo ir …pasiklydo. Taip išsigąsdavo, kad atsibusdavo, o širdis stipriai plakdavo iš baimės. Nerėkdavo, ne, tik atsibusdavo ir žiūrėdavo stiklinėmis akimis į lubas.

Kai mama būdavo namie, ji buvo visai kitokia. Nesišypsodavo, nesijuokdavo, tik gulėdavo. Tada jis visai nežinodavo, kaip elgtis. Traukinuko stebėti nenorėjo. Kažkas vis skambino telefonu, mama atsiliepdavo ir kalbėdavo, o tada vėl juokdavosi. Kartais klausdavo jo,kaip sekasi mažiukui? Bet daugiausia kalbėdavo su aukle susirūpinusiu, šiek tiek nekantriu tonu.

Nauji žaislai, vis pildantys jo ir taip didelę kolekciją, saldumynai, kuriais gali mėgautis be saiko, pramogos, į kurias eina kaip į darbą, yra jo kasdienybė. Beveik kasdieną per televizorių matoma mama ir sekmadieninis tėtis. Auklė vis sako, kad jis yra labai laimingas berniukas. Bet juoktis ir krykštauti jam nepavyksta. Labiausiai mėgsta sėdėti savo kambaryje, tyliai stebėti žaislus, kuriuos auklė rūpestingai išdėlioja aplinkui. Auga apsuptas samdomos meilės ir žaislų, turinčių kompensuoti meilės skolą.

Kartą mama pasakė, jog užaugęs galės būti kuo norėsiąs. Ir nuo tada jis nieko nebetroško, tik užaugti ir būti kuo norėsiąs. Nežinojo, ką tai reiškia ir kodėl auklė juokiasi, kai jis tai pasako, bet žinojo, kad tai svarbu. Tvirtai nusprendė. Būti „kuo norėsiąs“.