Sigitui Ustinavičiui atminti

tekstas: Manko Sebastian

Neseniai man teko absoliuti garbė susipažinti su Sigitu Ustinavičiumi – unikaliu, gyvu Kauno miesto meno kūriniu, kurį daugelis mūsų, mirtingųjų, yra matę važinėjančiu išdabintais dviračiais Laisvės alėja. Apsirengęs fantastiškais drabužiais Sigitas skrisdavo per mano gimtąjį miestą, apsuptas žaižaruojančia hiperspalvine atmosfera, lydimas ištikimų šunų gaujos.

Sigitas buvo nesutramdoma jėga, mūza, stiliaus ikona, šunų užšnibždėtojas, instinktyvus magas. Jis kalbėjo poezijos pliūpsniais, dosniai linksmino ir intrigavo juokais, pletkais, žaismingomis mįslėmis, filosofija, ir retai matytu, užkrečiančiu optimizmu. Jis norėjo apšviesti pilkas gatves, priversti žmones nusišypsoti ir erzinti idiotus savo „nesąmonėmis“ (taip jis kukliai vadino savo meną), dėvėdamas tris skrybėles ir penkias rankines, ant veido grandinėles, mašinos detales kaip šarvus, suplėšytus nėrinius ir sijoną ant kelių… Drabužiai jam neturėjo lyties ar net praktiškos paskirties, tik poetiškas spalvų bangas, pasakas, pamišusią estetiką.

Sigitas spinduliavo tokia ryškia energija, kuri neprilygsta net tiems saulės zuikučiams, šokinėjantiems nuo jo rūpestingai išrinktos kolekcijos brangakmenių, autobiografinių turtų, antikvarinių lobių ir smagių niekučių, prisegtų prie jo kepurės, klyno, batų. Ir kiekvienas objektas yra autobiografinis, animuotas, turi savo gyvenimo istoriją ir prasmę. Jais jis kasdien puošė savo ryškius kostiumus, pasižyminčius nepaprastu stiliaus ir harmonijos pajutimu, – kiečiausias Londono stilistas pavydėtų tokio estetinio instinkto („too much is never enough!“). Karoliai – aštrios žirklės. Pirštinės, prikabinėtos kavos puodelių, karūnuotos šeimos nuotraukom. Jokios simetrijos – jis skusdavo barzdą priešingai, nuo galvos. Trijų skriblių kombinacija, keletas sluoksnių akinių ir dar narvelis ant galvos, padabintas šimtais rastų auskarų. Kaip, išvis, įmanoma taip dekoruotam skristi Kauno gatvėmis?

Modesto Patašiaus nuotr.

Bet Sigitas skrido. Deja, mūsų dar pilkokame mieste jo kūrybiškos individualumo išraiškos dažniau buvo sutinkamos patyčiomis nei užsitarnautu šlovinimu, gėlėmis ir susižavėjimo šūksniais, kaip, manrods, jam priklausė. Ką Laisvės alėjoje yra nufotografavę turistai, neprilygsta jo siurrealistiškiems autoportretams: kaip kiekvieną rytą derino savo aprangą, kaip tapė medžius ir savo namus pavertė gyva meno instaliacija, kaip nuolat kalbėjo rimu, kaip rūpinosi gyvūnais, kaip visada jautė giliai ir jautriai – vien tuo galima užpildyti knygas.

Pasirodo, aš užaugau visai netoli jo ekscentriškos karalystės Rytų gatvėje, su ryškiai išdažytais medžiais ir darže „augančiais“ dviračiais. Tik pernai susipažinom, apsikeitėme tūkstančiais žinučių per Facebook. Mes turejom tiek kūrybinių planų…

Deja, dabar nebeteks man su juo važiuoti Laisvės alėja, nes praeitą sekmadienį Sigitas staiga suklupo miesto centre, perėjoje prie pilies. Jo jautri poetiška širdis, kuri jį taip vežė, jį galiausiai apvylė. Ivyko neeilinė mirtis neeilinei asmenybei – Sigito ištikimi šunys puolė visus, kurie bandė prisiartinti ir jį atgaivinti, nes buvo juos išdresavęs apginti jį nuo „idiotų“. Taigi policininkai ir medikai dvi valandas sėdėjo automobiliuose ir stebėjo, kaip gatvėje miršta vyras. Šią dramatišką sceną rodė per žinias, piliečiai piktinosi greitosios pagalbos tarnybų bejėgiškumu, tačiau faktas yra tas, kad mentų nemoko, kaip nepaprastoje situacijoje elgtis su tokiom stebuklingom būtybėm. Sigitas buvo nuostabi siela, manrods, atgyvenusi daugybę reinkarnaciju… nuo Egipto piramidžių iki Kauno per tūkstantmečius. Ir estetiškai, ir filosofiškai. Gal tai būtų atsakymas į klausimą, iš kur tiek optimizmo, kūrybiškumo, mąstymo laisvės.

Šis žmogus rasdavo džiaugsmo kibirkštį net atkastoje sagutėje. Jis nenuilstamai linksmino, užbūrė šunis slaptomis komandomis. Ir aš svajoju matyti kasdienišką pasaulį jo akimis ar bent jau skaityti storą knygą apie jį – su daugybe nuotraukų… (Sigitas man sakydavo, kad atiduos namus prieglaudai, o sau tenori statulos Kaune, kad miestas ji, klouną, prisimintų).

Jo asmenybės charizma paveikė giliai. Gal dėl tikrumo, žmoniškumo, PADORUMO? Kas retai dabartiniame pasauly sutinkama. Kai pamilsti mistišką vienaragį, kuris visada buvo per daug laukinis šiam pasauliui, argi gali jo savanaudiškai gedėti? Ar lieka tik džiaugtis, kad jis dabar skrenda žvaigždynais, be žemiškų suvaržymų, savo unikalioje stebuklingoje beribėje meno „nesąmonėje“?

Po Sigito išėjimo Rytų gatvėje liko jo fantastiška „šiukšlių ir nesąmonių“ karalystė. Aš vis dar tikiuosi, kad jo darže dar išaugs tie dviračiai iš jo pasodintų ratlankių. Sigitas sakė, kad taip gali atsitikti, jei nieks neravės. Iki susitikimo žvaigždėse, Sigitai. Ačiū už apsilankymą.

Modesto Patašiaus nuotr.

Ir dar dviejų (ne Lietuvoje gyvenančių) jį pažinojusių žmonių žodžiai:

Jason Atomic:

„Sigitą galima pavadinti menininku ar poetu, bet tokių žodžių tiesiog nepakanka. Jo neįmanoma apibūdinti pagal tai, ką jis veikė, bet tuo, kas jis buvo ir koks. Jis tiesiog besąlygiškai buvo savimi. Pernelyg išmintingas, kad būtų „naive“, per sąmoningas, kad būtų „outsider“; kiekvienas jo priimtas kūrybinis sprendimas turėjo tikslą ir priežastį, nepaisant to, kaip atsitiktinis ar neįprastas pasirodytų iš šalies.

Jis buvo anarchistas tikriausia žodžio prasme. Jam neegzistavo taisyklės. Nepažeidinėjo įstatymų, tiesiog jo nevaržė tai, ką žmonės laiko „norma“. Kas sako, kad sakinys turi būti taisyklingas? Kas sakė, kad kelnes galima nešioti tik ant kojų?

Žmonės jį arba mylėjo, arba nekentė ir turbūt apsispręsdavo iš pirmo žvilgsnio. Priešininkai jo nekentė kaip prirakintas šuo nekenčia vilko. Jie užuodė jo laisvę ir tai privertė nervingai pajusti savo darbo narvus – su konformizmo grotomis, iškaltom iš aplinkinių nuomonės baimės. Ką apie jį begalvojai, vien jo egzistencija praskaidrino nykią kasdienybę, sužadino vaizduotę, davė įkvėpimo. Sigitas necenzūravo savo išraiškos, vienodai džiaugėsi, kai buvo mylimas ar nekenčiamas. Jis žinojo, kas jis yra, ir kiekviena diena jam buvo nuotykis. Nuolat judantis laisvos formos sąmonės srautas.“

Angel Ito:

„Koks neįtikėtinas atsiktinumas, kad mūsų dviejų, taip sušiktai skirtingų, signalai iš visiškai skirtingų dimensijų surado vienas kitą šios visatos chaose. Kokia dovana, kokia palaima, kokia magija. Koks individas! Daugiau nei deimantas, tarpdimensinė sielos prizmė.

Jo vizija buvo kaleidoskopinė, atspindinti visą gyvenimo grožį, nesąmones ir magiją. Per ašaras džiaugiuosi, kad ta siela dabar netramdytai plūsta į visatą! Geros kelionės, žvaigždynų jūreivi, ačiū tau nuo visų, kurių kelyje pabarstei magijos.“

Bei paties Sigito tekstas (sintaksė neredaguota, siekiant nesudrumst jo žodžių poetinio čiurlenimo, o tai, kas mums atrodys gramatinės klaidos, tebūnie Sigito kalbos akcentai) iš susirašinėjimo su Manko:

„Prabudau esu laimyngas gal truputi dievaibingas aš per jus buvau net nuogas valgėme abu mes rojaus uogas jos negali skanios būti dieve valgėme truputi per ankstyvą javų griutį reiks guldytus gi nupjauti neprašysi gi pas jautį kuris krauju tiktai spjaudos lauktų mūsų dievo baudos nepadėtų celėj raudos

Aš svajotojas bet turiu sukurti tokią realybę kokios dar nėra ir taip toliau, tai padeda netyngėti ir tobulinti save

Nevadinkit mane meno kureju, kvailioju ir tiek o kad dangus padeda tai jau ne mano nuopelnas Meno nereikia kurti jame gyvenam tik užfiksuoti ir tiek ir visas nesąmones įamžyti Mano stilius visapasaulinis marazmas, ar gerai apibudinau? Esu karys, neįdomios mados ir nuo jų avininis priklausimas, nuo rubu turi aplinkiniai šaukti man savo apranga patinka šokiruoti UŽMUŠTI žiūrovą, nes kad jau senas tenka skubeti, galiu ne viską pasakyti pasauliui ka noriu

Noriu bombos už visus pažeminimus, gyvenimo kančias balta varna belakstant

Romanu neskaitau, esu gamtos žmogus, noriu myleti visą pasaulį o ne save vieną pats įsimylejimo procesas veža ir doras budamas (kiek įmanoma ne kunigui)

Ar vandalizmas jazminų nudažymas, tai tik laužai… po mergaitės pasakymo kad keistuolis gyvena kuris gėlių lapus dažo, o tai tik prailginimas žiedo žydejimo laiką per lapus

Modestui Patašiui nusiunčiau ir toliau jus šlovinsiu gerbsiu ir svaigsiu nuo jusu manęs išaukštinimo, sparnus atrišot JUM leidus norėčiau kad JUS būtumėt TYLTĖ į mano ŠLOVĖS O L I M P Ą nors pinigai šiuo metu prie manęs nelimpa teks užsidėti ne kelnes o tympą, o to aš ir prašiau DANGAUS ŠLOVĖĖĖ tai keršto akcija už patyčias kurias patyriau

Man idomiausia daug žmonių, durnelių turincių daigtų gausą tt skaito pavyduoliai nevykėliai aišku ten, bet nesuprantu net kodėl dangus man toks geras, verkiu duoda tokius žmones kaip jus gal nuoširdziai kenčiu ir einu jau kelinti metai savo keliu

Kaip Einšteinas sako, suklysti, atsimuši į sieną, ir vėl savo keliu AČIŪ kad užskridot, bus lengviau patyčias pakęsti, nesiuntinėti visų, neleidžiu lipti ant galvos niekam

Gerbėjos komplimentas kietas – ar neperdaug talentų 1 žmogui, tai ir įpareigoja, na gana savo memuarų neapčiuopsiu darbų kelių ariu einu kam žolę nuo šaligatvio atkasti už koncervus šunim, gero dangaus, iki“