JUOZO ZIKARO MODERNIZMAS
tekstas: Rasos Jonės Ruibienės
Juozas Zikaras (1881–1944) yra gerai žinomas Lietuvos skulptorius, sukūręs tautos simboliais tapusius darbus: „Laisvė“, „Knygnešys“, reljefas „Prie kapo“ paminklui „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, monetas, S. Daukanto, V. Kudirkos, J. Basanavičiaus biustus.
Bet verta aptarti kelis, M. K. Čiurlionio muziejuje esančius šio dailininko darbus, kuriems iš pirmo žvilgsnio neskubėtume pripažinti J. Zikaro autorystės (didis gerumas, kad beveik visus savo darbus skulptorius signavo). Jie puikiai atskleidžia dailininko temperamentą ir įvairiapusiškumą kūrybine prasme.
Nors dauguma Zikaro darbų nepasižymėjo giliu religingumu ir jis yra vienas realistinio stiliaus atstovų Lietuvos skulptūroje, vis tik būtent art deco stiliumi jis atliko du išraiškingus darbus religine tema: „Sūnus palaidūnas“ bei „Moderniška madona“. Abu darbai pasirinktomis temomis stipriai atspindi autoriaus požiūrį.
J. Zikaras. SŪNUS PALAIDŪNAS. 1928 m.
„Sūnus palaidūnas“
Iš tiesų, žiūrint į šį darbą kiek stebina, kad grįžusį sūnų palaidūną glaudžia ir laimina ne tėvas, bet motina. Motinos akys tarsi aklo žmogaus kaip ir širdis, nematanti buvusio sūnaus abejingumo: svarbu sugrįžo, svarbu namuose. Ir dabar ji juste junta sūnaus nuolankumą, dar ne visai nuoširdų, bet abejingu jo nepavadinsi.
Nevengdamas fone aštrių, žeidžiančių formų, vis tik dailininkas palieka dvi saules, kurios pridengtos, bet nepersmeigtos ir nesunaikintos. Senutėliame, šiek tiek breigeliškame motinos veide – bedantė atlaidi šypsena.
Zikaras, besimokydamas Peterburgo dailės akademijoje, stengėsi kiek galėdamas padėti tėvams, pats nepavalgydamas, dirbdamas per kelis darbus, sunkiai rasdamas laiko miegui, vis siųsdavo tėvams nors kelis rublius į Paliūkus. Jei tik užtekdavo pinigų pats parvažiuodavo į namus. Bet pergyvendavo, kad tėvai vargsta be jo, guosdamasis, kad jau kai baigs mokslus, taps gerai uždirbančiu dailininku, tai jau palaikys motinėlę, palaikys tėtušį. Atsidėkos už viską. Vis tik mama miršta jam besimokant Peterburge. Juozas grįžta į namus ir tol nepalieka tėvo, kol nesuranda jam našlelės, kuri sutinka tekėti už senojo Zikaro ir rūpintis juo, kiek tik galės. Neramia širdimi grįžta sūnus į Peterburgą, nujaučia, kad ir tėvulis mirs, nesulaukęs taip nusipelnyto gero gyvenimo. „Palaidūne“ nuleista sūnaus galva, nuleistos akys. Ar palengvėjo, kad motina atleido? Veidas gana ramus, bet mamai širdies skolos jau negrąžinsi, nebent savo vaikams atiduosi tai, ko nespėjai tėvams. Aštrių geometrinių fone esančių formų mechaniškumas išryškina šiltą veidų gyvybę: teikiančios palaiminimą ir jį priimančio.
Zikaro gyvenime tiek kūrybiniame, tiek asmeniniame netrūko art deco aštraus kampuotumo, kartas nuo karto palengvinamo žmonių bei likimo meile ir gailestingumu. Vis tik klausant jo dukters Alytės Zikaraitės (1925–1998) pasakojimų apie tėvą, skaitant jo žmonos Anelės Zikarienės (1888–1963) prisiminimus, atrodo, kad skulptorius dažniau būdavo ta, viską atleidžiančia, palaiminimus teikiančia motina nei sugrįžusiu, palaiminimo laukiančiu sūnumi. Jis dažnai važiuodavo į savo gimtinę, į Paliūkus, sėsdavo ant jau išnuomuotų namų slenksčio ir savo vaikams sakydavo, kad tokio šilto ir pilno meilės slenksčio jis daugiau niekur nejautęs.
Zikaras. MODERNIŠKA MADONA.1928 m.
„Moderniška madona“
Tuo tarpu „Moderniškos madonos“ sukūrimą išprovokavo jo žmonos meilė vaikams. Anelė Tūbelytė Zikarienė buvo pedantiška, ekonomiška, nesentimentali dama, savo vyrui gal tik kelis kartus per jų bendrą gyvenimą pasakiusi „myliu“, gal tik kelis kartus apkabinusi. Bet, kai ji imdavo jų mažylius ant rankų, veidas įgaudavo kartais ramybės, kartais skausmingo pergyvenimo, bet visada giliausios meilės šviesą. Nuo pirmo vaikelio žmona nejautė didelio nerimo, nes Peterburgo „Nadieždos“ institute be ekonomikos ir kulinarijos mokslų dar baigė akušerės specialybę. Kaip kūdikį imti, maitinti, vystyti ji puikiai žinojo, praktiką buvo atlikusi Peterburgo „Raudonajame kryžiuje“, kur prieš ištekėdama ir dirbo. Ištekėjo už J. Zikaro labiau dėl jųdviejų bendro tikslo – „viskas Lietuvai“ nei iš didelės meilės, bet tas nuostabus tikras jausmas puikiai atsivėrė gimus vaikams. Ir skulptorius nebegalėjo atitraukti akių! Taip jis sukuria neparastai širdingą diplominį darbą „Motina“, kurį po 12 metų labai patraukliai išvysto jau kitu stiliumi „Moderniškoje madonoje“. Tuo metu jau primirštas materialus skurdas ir palengvėjęs skausmas dėl dviejų pirmagimių mirties. Jo žmona – daili, viena patraukliausių tuometiniame Panevėžyje, o ypač vėliau Kaune moterų. Ji jau visiškai pasinėrusi į Moterų draugijos veiklą, kurios viena iš sričių buvo rūpintis našlaičiais.
Reljefe švelnus, dailus veidas su vos pastebima šypsena, ant rankų su mamos karoliais žaidžiantis kūdikis: toks mielas, beveik kasdieniškas reginys, tik spindinčios aureolės sako, kad tai, ką matome, yra šventa, yra palaiminta; kad šventumas – kasdienybėje. Dievuli brangiausias, kaip šis darbas nepatiko kunigui Adomui Jakštui (1860–1938)!! Nei stiliumi, nei temos apibūdinimu!! Parašė jis „Ryte“ (1928 m. spalio 11 d.) straipsnį „Glupstva“ (rus. „Kvailystė“), kuriame išreiškė pasibaisėjimą, kad toks profesionalus, „rimtas“ skulptorius šitaip iš Dievo Motinos bei iš meno išsityčiojo… Zikaro vaizduojama madona tiesiog vagonų palydovė – ne kitaip! Ką apie gerbiamo Jakšto pareiškimus vagonų palydovės galvojo spaudoje nebuvo pasakyta. Buvo aišku, kad toks A. Jakšto pareiškimas užkliuvo ne tik Zikarui, bet ir Vaižgantui, kuris, anot Alytės Zikraitės, pasiūlė niekada Jakštui nevažiuoti į Vatikaną, nes ten kunigėlis gausiąs širdies smūgį ne kitaip. Ir tikrai: madonos veide tiek ramiai liūdnos meilės, kai žinai ar bent nujauti, jog tavo sūnus bus paaukotas, duotas motinai neilgam laikui (abu Zikarai pažino tokį praradimo jausmą). J. Zikaras vis pridurdavo, kad šiuo darbu jis norėjęs atskleisti Motinos Meilės begalybę, kai vaizduojama išorė kinta (romaninis, gotikinis, renesansinis laikotarpiai), o turinys lieka amžinas. Bet čia gerbiamo Jakšto-Dambrausko, ko gero, niekas negalėjo perkalbėti, jis tik siūlydavo Zikarui rožinį kartoti ir baigti visas erezijas. Dažnokai po Jakšto pasisakymų skulptorius skuosdavo pas savo artimą bičiulį Vaižgantą aptarinėti Dievo tiesų ir tikėjimo klausimų.
J. Zikaras. J. A. HERBAČIAUSKO PORTRETAS. 1925 m.
„J. A. Herbačiausko portretas“
Juozas Zikaras 1925 metais sukūrė vieną geriausių J. A. Herbačiausko (1876–1944) portretų, puikiai pajausdamas, atrodytų, visai kitos prigimties kūrėją. Nesilankė jis Herbačiausko kambarėlyje Konrado kavinėje, kur rinkdavosi teosofai, rerichistai, paslapčių ir hipnozės mylėtojai, bet, skaitant rašytojo kūrinius, gali pajausti ir Zikaro ilgesį, išreikštą keliomis, atrodytų, paprastomis eilutėmis savo užrašuose. Savo vaikams skulptorius mėgdavęs sekti pasakas apie kapinių vėles. Patikdavo vaikiukams tos pasakos, žemu balsu tėvelio sekamos, žvake tamsiame kambaryje pašviečiant. Rėkdavo jie iš baimės, kai tėtis kurį netikėtai už kojos stverdavo pasakodamas apie vaiduoklius. Bet, anot A. Zikaraitės, mėgstamesnių pasakų ir pasakotojo vaikai neturėję.
Ko gero, skulptorius slapčia vis pasižavėdavo ta nenusakoma asmenybe – J. A. Herbačiausku: ryškus, ironiškas maištininkas ir vienišius, savo povyza, net fizine išore primenantis Don Kichotą. Keistuolis, chiromantas, pranašas – taip vadintas garsus tarpukario rašytojas, literatūros kritikas, diplomatas Juozapas Albinas Herbačiauskas.
Jis laikomas vienu iš esė žanro pradininkų lietuvių literatūroje. Mokėsi Marijampolėje, 1901–1906 m. lankė paskaitas Jogailos universitete, 1911–1924 m. jame dėstė lietuvių kalbą. 1904 m. Krokuvoje su A. Varnu įsteigė draugiją „Rūta“, į ją subūrė lenkų intelektualus ir čia studijuojančius lietuvių dailininkus, muzikus, literatus. Iš jos branduolio 1907 m. susikūrė Lietuvių dailės draugija.
Priklausė Krokuvos bohemai, sakė prakalbas kabarete „Zielony Balonik“. 1924–1933 m. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) dėstė lenkų kalbą ir literatūrą. Vis nemėgdavo rašyti metinių programų, sakydamas universiteto valdžiai: „Niu, ponai gerbiamieji, kokia programa!! Ateina į mano paskaitas studentai, aš pažiūriu jiems į akis – į akis pažiūriu! – ir žinau, ką TĄ DIENĄ sakyti… Kokia programa į priekį, jei tik dabartį gali matyti, niu dar praeitį, kad nori…“
A. Herbačiauskas yra vienas XX a. pirmosios pusės kultūrininkų, siekusių lietuvių kūrybą atnaujinti pagal modernių reformų reikalavimus. Ankstyvąsias publikacijas dažniausiai pasirašydavo slapyvardžiu Jaunutis Vienuolis.
„Tokia grakščiai tauri galva su ilgais vešliais plaukais; toks ryškus ir gražus indoarijiečio profilis; tokia augšta mąstytojo kakta; tokios dailios, gilios, reikšmingos akys; tokia forminga bei proporcinga nosis; tokios dailiai išpjautos lūpos, besišypsančios mįslingai – tartum paniekiamai ar pašiepiamai, išdidžiai.“ Kan. M. Vaitkus.
Zikaro kurtame portrete nelabai įžiūrėsi panieką, bet tikrai gali įžiūrėti laisvo žmogaus pasirinktą gyvenimo būdą: nenuolaidžiavo, nepataikavo ir, ko gero, buvo tikrai įsitikinęs savo teisumu bei anapusinio gyvenimo egzistavimu.
A. Herbačiauskas. XIII KAPINYNŲ SIMFONIJA (ištrauka)
Be drąsos mirti nėra drąsos mylėti: tikra Meilė – tai šventos aukos misterija.
Pabučiuokit tikros Meilės lūpomis šių dienų gražuolės veidą: ir ką regėsit? Ogi kaukuolę jūsų rankose! Tikra Meilė gyva kaip Perkūnas.
Numirėliai mane auklėjo 5 metus (nuo 7-tų iki 12 metų) – prakilniausios dvasios ir prakilniausios išmintybės numirėliai! Per sapną aš tave galiu nuvesti Sevillos kapinynan (ten aš auklėjausi) ir parodyti tau dar gyvas akmens plytas, ant kurių užrašyti vardai mano garbingų auklėtojų, mirusių XI–XIII amžiuose. Tarp jų garsus garsaus Abduramano astrologas, maurų Saliamonas (taip jį vadino), ir dar garsesnis Žydas kabalistas, Zochar paslapčių aiškintojas… Meilės visų paslapčių mokė mane Don Juanas (ne tas, kurio vardą ir garbę sudraskė jūsų Moljerai ir Zorillės; tas, apie kurį aš kalbu, kuris mane išauklėjo, jums dar nesuprantamas, dar per baisus savo tragingumu)… Per sapną, jei norėsi, jei išdrįsi, aš tau viską parodysiu, išpasakosiu… Kaipo svečias, aš privalau būti atsargus diplomatas, nors aš tave, tiesą pasakius, myliu… Tu dar žmogus, o žmogus silpnas savo siauru smegenų protu, varžančiu amžių inteligenciją… Per sapną toji tavo inteligencija laisva, ir tada tu gali viską žinoti, būdamas numirėlių sferoje… Aš skaitau iš tavo akių, kad tu nori mane įtarti, būk aš tave šėtoniškai vilioju, apgaudinėju ir nebūtus daiktus tau įkalbinėju!.. Kaip tau ne gėda taip mąstyti? (Jis atspėjo; aš visas paraudonavau iš gėdos; keletą minučių tyliai sėdėjom.).
J. Zikaras. V. KUZMOS PORTRETAS. 1930 m.
„V. Kuzmos portretas“ ir „Mąstytojas“
Vienas nuostabiausių, anot Juozo Zikaro, gydytojų buvo Vladas Kuzma (1892–1944). Ir ne todėl jis buvo taip mylimas skulptoriaus, kad buvo puikus chirurgas, profesorius, akademikas (Vladas Kuzma buvo vienas iš trylikos pirmųjų Lietuvos mokslų akademijos akademikų, talentingas chirurgas, medicinos daktaras (1932), profesorius (1940), Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Hospitalinės chirurgijos katedros vedėjas (1940–1942), o todėl, kad nuo pat jaunumės, kaip ir jis – Zikaras – buvo atsidavęs savo veiklai: kartu su Pranu Mažyliu, baigiantis Pirmam pasauliniam dirbo Panevėžyje, kur tuo metu vis dar vyko kovos, siautė badas ir epidemijos. P. Mažylis iš paskutiniųjų įkuria ligoninę tarsi iš nieko, ligoninės darbuotojai kiek tik įgali renka ar aukoja patys ligoninei reikalingus buities reikmenis, alga jiems buvo mokama maisto produktais. Pačiam jaunam Kuzmai teko sunkiai persirgti dėmėtąja šiltine.
Kuzma buvo įsitikinęs, kad gydytojo profesija – pašaukimas, kad vien išsilavinimas tikru gydytoju nepadaro. Gali tapti daktaru, bet ne gydytoju. Tuo laiku Kuzmos požiūris, kad reikia gydyti ne tik kūną, bet ir sielą, daug kam atrodė gana ekstravagantiškas, ypač ligonių giminaičiams, kuriems knietėdavo išaiškinti gydytojui, kaip jų artimuosius reikia gydyti.
Anot amžininkų, V. Kuzma buvo originali, užburianti asmenybė: ilgais pasigarbanojusiais plaukais, nedidele barzdele, įdėmiu žvilgsniu. O ir kalbėdavo chirurgas kažkaip ypatingai, jautresni ligoniai tarpusavyje šnabždėdavosi, jog „daktarėlis labai panašus į Jėzų“. Ir Zikaras sakydavo, kad ne tik profesionalumas, bet ir degančios akys bei nesiplaikstantys plaukai pritraukia dailiąją žmonijos pusę – moteris. O Vladui vis nėra kada pasidžiaugti savo patrauklumu, greičiausiai jis to net nepastebėdavo, nes didžioji jo meilė buvo profesija, visaapimanti, ne vienos kurios nors srities.
Zikaras žavėjosi, kada jo draugas pasakodavo apie kraujo perpylimą (1923 m. pirmasis Lietuvoje perpylė kraują, propagavo kraujo konservavimą). Vis sakydavo, kad ir dailininkams reikia panašiai žmogaus kūną pažinoti, kaip medikams, jei nori būti tikri vaizdavimo meistrai.
1924 m. Vladas Kuzma susituokė su kartu dirbančia medicinos sesele Elena Taraškevičiūte, kuri, jau po vyro mirties (1942 m.), 1944-ųjų lapkričio 9 dieną nebodama komendanto valandos, atskubėjo apžiūrėti Zikaro, šiam jau besitraukiant iš gyvenimo… Šeimos gydytojas griežtai atsisakė eiti, kai apsiverkusi Alytė Zikaraitė trečią valandą nakties maldavo ateiti: jos tėtukui labai blogai. „Komendanto valanda, negaliu rizikuoti“ – toks buvo daktaro atsakymas.
Kaip operuojantis chirurgas, kolegų nuomone, buvo pasiekęs geriausių Vakarų Europos chirurgų lygį: operavo labai greitai, vienodai abiem rankomis, labai gerai susiorientuodamas ištikus netikėtoms situacijoms.
Yra operavęs apie 20 000 ligonių, daugeliui jų išgelbėdamas gyvybę. Neturtingus gydė nemokamai. J. Zikaras pasakodavo, kad negalėjo tverti juoku, kai kartą einant su V. Kuzma vienas turtingas gydytojo pacientas akivaizdžiai nepasisveikino su gydytoju. Zikaras nusistebėjęs, o draugas jam papasakojęs, kaip sykį tas turtuolis atėjęs pas Kuzmą ir sutikęs išeinantį iš gydytojo savo tarną. Apstulbęs ponėkas klausia, kiek gi tas sumokėjo tam brangininkui Kuzmai? Žmogus visas susirūpinęs atsako, kad ne tik nemokėjęs, bet daktarėlis dar vaistų nemokamai davęs. Turtingasai įpuolęs į gydytojo kabinetą ima priekaištauti, kaip gydytojas taip galįs, iš jo tiek imąs, o va kažkokį nusmurgėlį nemokamai gydąs. Kuzma, papurtęs savo tankias garbanas, atšovė, kad darbininkai tiek turtuoliui uždirbą pinigų, kad anas gali už savo darbuotojus sumokėti medicinines išlaidas…
Mirė Vladas Kuzma 1942 m. birželio 8 d. ligoninėje, vizituodamas ligonius.
Mylimą gydytoją į kapus lydėjo tūkstančiai žmonių. Senbuviai kauniečiai prisimena, kad žmonių buvo panašiai kaip per Dariaus ir Girėno laidotuves.
„Žinia apie V. Kuzmos mirtį Kauną apskriejo akimirksniu, nors laikraščiai apie tai pranešė tik kitą dieną. Vienas iš pirmųjų į Kuzmos namus atbėgo skulptorius J. Zikaras ir, apsipylęs ašaromis, padarė pomirtinę savo draugo kaukę.“ (Vida Kuzmaitė-Kivilšienė „Gyvenimo prasmė“)
Zikaras jau buvo sukūręs ir V. Kuzmos bei jo žmonos portretus (medalionus).
Po beveik dvejų su puse metų iš gyvenimo išėjo ir Zikaras, tam tikra prasme padedant jau mirusiam draugui: 1940 m., prasidėjus pirmosioms tremtims, skulptorius priprašė gydytojo duoti „ko nors, jei tremtų, kas jam padėtų mirti Lietuvoje, palaimintoje gimtoje žemėje“. Ir sunkiai įkalbėtas bičiulis davė morfijaus preparatų, prisaikdinęs skulptorių, kad sunaudotų, kai jau mirtinai reikės.
„Per maža buvo pasakyti, kad jis buvo kuklus žmogus. Jis buvo pasišventėlis idealistas“, taip rašo Vida Kuzmaitė-Kivilšienė apie savo tėtį Vladą Kuzmą.
Tą patį visada sakydavo ir J. Zikaro duktė A. Zikaraitė: kad taip atsidavusio žmogaus savo veiklai, savo mokiniams vargu ar ji pažįstanti.
Zikaro „Mąstytojas“ paniręs ne į savo rūpesčius, bet į viso pasaulio gilybę. Tarsi numatė skulptorius tiek savo draugo, tiek savo paties tikrai sunkius paskutiniuosius gyvenimo metus.
Ir vis tik beveik visuose Juozo Zikaro darbuose daugiau šilumos ir grožio matymo nei liūdesio, daugiau tikėjimo gerumu nei nusivylimo. Skaitant išlikusią negausią dailininko archyvinę medžiagą, kurioje tiek daug pergyvenimo, kartais sunku patikėti dukters žodžiais, kad tėtis – vienas švelniausių ir linksmiausių žmonių, sutiktų jos gyvenime. Bet juk artimi žmonės geriausiai pažįsta savo branginamuosius.
Šaltiniai:
Laukaitienė Vaiva. Tarp akademizmo, realizmo ir impresionizmo. Albumas „Juozas Zikaras“. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 2009
Zikaraitės A. pokalbiai su Ruibiene R. J. Kaunas, 1994–1998
https://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&task=view&id=5950&Itemid=393
Kuzmaitė-Kivilšienė V. Gyvenimo prasmė. Biografinė apybraiža apie chirurgą Vladą Kuzmą. Kaunas, 2002
http://www.lma.lt/uploads/Biogramos/Kuzma_V_red..pdf
https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/kuzma-vladas/
