MAŽI TAŠKELIAI BALTAME STERILUME
tekstas: Dijana Apalianskienė
Jis atvėrė savo vaikystės kiemo vartus kaip niekada drąsiai. Žinojo – anoje pusėje jau nieko nėra – nėra žmogaus, jo akių, šypsenos. Ten tik laukai, pustynės su sausais, „diedais“ aplipusiais stagarais ir aptrupėjusios mūro sienos. Dar ir keistai užsilikęs buvusios svetainės lango rėmas: iškilęs virš apleisto kiemo chaoso kaip kokia vaiduoklė žvaigždė ar keturkampis tunelis… į ateitį. Ne – į praeitį.
Tas rėmas buvo nudažytas baltai, kaip ir visos jų namo sienos. Kreida ar aliejiniais dažais – būdamas mažas jis ant tų sienų tepliodavo savo ateitį. Piešdavo ją juodais dažais, raudonais pieštukais pagražindamas apvalainus kvadratėlių kampus – kažkodėl tik tas dvi spalvas ir turėdavo.
Paryčiais jo svajonės, jo ateitys, jo kelionės į nežinią tyliai išnykdavo – mat mama rūpestingai nuvalydavo per naktį apipaišytas kambarių sienas. Ir taip iki kito kartelio, kai ateitis jį vėl pakviesdavo savon kelionėn.
Jis net ir šiandieną neatsistebi mamos gerumu, jos supratingumu – už tokias tepliones jis niekada negaudavo barti. Gal, kad ir mama turėjo savų svajonių, kurias tyliai perkeldavo į ateitį. Kada nors… Tas „kada nors“ tęsėsi iki pat jos išėjimo.
„Užspausta pelė savojoje virtuvėlėje“ – taip iš savojo likimo šaipydavosi mama. Kažkada buvusi tikra gražuolė – aukšta, stamantri, stambiakrūtė, vario spalvos ilgais plaukais – ji buvo tikra miestelio puošmena, bent jau kaimynai taip ją apibūdindavo.
Ji visada iš kitų išsiskirdavo. Visada. Net ir bažnyčioje stovėdavo aukštai pakelta galva, kietai suspaustomis lūpomis, kurios niekada nemaldaudavo Dievo malonės. Ji jau seniausiai buvo susitaikiusi su savuoju likimu.
Keturi vaikai ir keistas ūkis. Ūkis be ūkio – katė, šuo ir baltas namas (paveldėtas iš tėvų) su dar baltesnėmis mažų kambarėlių sienomis. Viskas itin steriliai iškuopta, išvalyta, galbūt būtent taip ji norėjo pabrėžti savo kitoniškumą, savo nutolimą nuo kitų, dar prastesnių gyvenimėlių.
Maži taškeliai baltame sterilume.
Jis gerai ir nepažinojo savo mamos, nors ir matydavo ją kasdien… Ji, regis, vis labiau tolo nuo jo ir nuo visų kitų. Ji niekada nieko per arti savęs neprisileisdavo, tuo pat metu vis tiek išlikdama itin paslaugi, kantri ir pakanti – kaip kokia ilgai kankinta gatvės katė…
Ji taip ir liko jam nesuprasta knyga kaip kokia mistinė Biblija – kuo daugiau ją skaitai, tuo labiau ji tau nesuprantama.
Tas lango rėmas – tai visa jo praeitis. Ne, ne mūro griuvėsiai, bet būtent tas rėmas. Jis ir išvedė jį į jo ateitis. Kai vaikystėje žiūrėdamas pro jį matė tik nepažįstamus, dar neatrastus miestus, kalnus, lygumas. Jis jau tada buvo iškeliavęs… Ieškoti jau savojo baltojo sterilumo.
Mama jo nestabdė, kai sulaukęs pilnametystės pareiškė – keliausiąs laimės ieškoti. Ji net ir neklausė, kur jis tos laimės ieškos. Ji nenorėjo, kad jis taptų ja, kad pakartotų jos likimą.
Ji norėjo matyti jį visiškai kitame fone, kitoje erdvėje, kur žmonės laimingi, kur jie laisvi garsiai kvatoti ir jų namų langai dideli ir erdvūs.
Atsisveikindama ji sausomis lūpomis pabučiavo jo kaktą. Toks buvo jų išsiskyrimas. Daugiau jie niekada ir nebepasimatė. Tik keletas laiškų, dar ir keli margaspalviai sausiukai kruopščiai užklijuotame voke.
Jis galbūt per ilgai ten užtruko – savo atrastose laimėse. Bet jis buvo laimingas. Ir jo sąžinė buvo rami. Jis gyveno du gyvenimus – savąjį ir savo mamos.
Paskutinį kartelį jis prisilietė lango rėmų. Jie buvo jaukiai šilti – greičiausiai nuo saulės kaitros.
Kiek dar pamindžikavęs jis lėtai apsigręžė ir sunkiu žingsniu nulingavo link kiemo vartų – rūpestingai juos už savęs uždarydamas. Viskas taip ir turėjo būti.
Nailoninio lietpalčio čežėjimas artėjo prie miestelio bažnyčios – jo mama ten niekada nemaldavo Dievo malonės.
